visuomenĖs sveikata sveikata/2016... · 6 2016/priedas nr. 2 ifqbo>q íolp>m ÿs>idlp...

Lietuvos Respublikossveikatos apsaugos ministerijos

HIGIENOS INSTITUTAS

Lithuanian RepublicMinistry of Health

INSTITUTE OF HYGIENE

2016/priedas Nr. 2

VISUOMENĖS SVEIKATAPublic Health

Mokslinių straipsnių rinktinė Tarptautinė konferencija „Visuomenės sveikatos aktualijos“

Klaipėda, 2016

Scientific papersProceedings of the International Conference on Public Health Issues

Klaipėda, 2016

UDK 613 ISSN 1392-2696 Vi 295

© Leido Higienos institutas Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius SL 2211. 12 leidyb. apsk. l. Pasirašyta spaudai 2016-07-08 Tiražas 100 vnt. Už anglų kalbos kokybę redakcija neatsako.

© Spaudai parengė LĮ „Kriventa“ V. Pietario g. 5-3, LT-03122 Vilnius www.kriventa.lt. Kalbos redaktorė A. Pletkuvienė Dizaineris S. Barščiauskas

Redaktorių taryba

Tarybos pirmininkas:dr. Remigijus Jankauskas, Higienos institutas;

nariai:dr. Jonas Bunikis, Europos Komisijos Mokslinių tyrimų generalinis direktoratas;prof. Göran Bondjers, Nordic School of Public Health, Švedija;doc. dr. Saulius Čaplinskas, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras; Mykolo Romerio universitetas;prof. habil. dr. Rūta Dubakienė, Vilniaus universitetas;doc. dr. Aldona Gaižauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų institutas;doc. dr. Eugenijus Gefenas, Vilniaus universitetas;prof. habil. dr. Vilius Grabauskas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. Nikolaj Izmerov, Research Institute of Occupational Health, Rusija;prof. habil. dr. Jonas Jankauskas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Danguolė Jankauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Arnoldas Jurgutis, Klaipėdos universitetas;prof. habil. dr. Algirdas Juozulynas, Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras;prof. habil. dr. Ramunė Kalėdienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis, Klaipėdos universitetas;associate prof. Eda Marisalu, University of Tartu, Estija;prof. habil. dr. Irena Misevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Alvydas Povilonis, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. dr. Dainius Pūras, Vilniaus universitetas;associate prof. Johan Struvve, Swedish Institute for Infectious Disease Control, Švedija;prof. dr. Rimantas Stukas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Janina Tutkuvienė, Vilniaus universitetas;prof. Harri Vainio, Finnish Institute of Occupational Health, Suomija;associate prof. Anita Villerusa, Riga Stradins University, Latvija.

Redaktorių kolegija

Kolegijos pirmininkas: dr. Romualdas Gurevičius, Higienos institutas;

atsakingoji redaktorė:dr. Virginija Kanapeckienė, Higienos institutas;

nariai: doc. dr. Arūnas Germanavičius, Vilniaus universitetas;doc. dr. Vida Juškelienė, Lietuvos edukologijos universitetas;dr. Birutė Pajarskienė, Higienos institutas;dr. Rūta Petrauskaitė-Everatt, Nacionalinis vėžio institutas;prof. dr. Genė Šurkienė, Vilniaus universitetas;dr. Rolanda Valintėlienė, Higienos institutas;prof. dr. Kęstutis Žagminas, Vilniaus universitetas.

Straipsnius recenzavo konferencijos mokslinio komiteto nariai.

TURINYS

LITERATŪROS APŽVALGOS

Asmens gyvenimo sėkmės link: Vydūno pamokos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5Vanda Kavaliauskienė

Bendruomenės slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10Lina Jankauskienė, Lolita Rapolienė

Medicinos laboratorijų veiklos kokybės vertinimo sistemos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20Bernadeta Miliauskaitė

ORIGINALŪS STRAIPSNIAI

Paauglių sveikatai palankios psichologinės mokymosi aplinkos kūrimas šeimoje: vaikų nuomonė . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27Neringa Strazdienė, Astra Vaškienė

Mergaičių fizinio aktyvumo ugdymas paauglystėje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34Eugenija Adaškevičienė

Burnos higienistų poreikis Vakarų Lietuvoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40Lijana Dvarionaitė, Danguolė Mieldažienė

Širdies ritmas kaip priemonė jūreivių funkcinei būklei įvertinti jūrinio reiso metu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46Lina Mažrimaitė, Giedrius Varoneckas, Albinas Stankus, Arvydas Martinkėnas

Fizinės būklės savikontrolės ugdymo įtaka jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų (10–11 metų) fiziniams gebėjimams ir požiūriui į fizinės sveikatos ugdymą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 55Vytė Kontautienė

JAV sveikų ilgaamžių tolesnio gyvenimo lūkesčiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64Faustas Stepukonis, Susan L. Hughes

Nepasitenkinimo kūno įvaizdžiu rizikos veiksniai ir jų poveikis sveikatai bei psichosocialiniam gyvenimui: specialistų ugdymo poreikis ir galimybės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70Ineta Pačiauskaitė, Faustas Stepukonis, Arnoldas Jurgutis

Berniukų ir mergaičių kūno vaizdo vertinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82Sigita Derkintienė, Asta Šarkauskienė, Antanas Lukoševičius

Socialinis darbuotojas kaip rekreacinės veiklos organizatorius, dirbantis su gatvėje laiką leidžiančiais jaunais žmonėmis . . . 83Dovilė Lisauskienė, Vilmantė Aleksienė

Užimtumo programų įgyvendinimas gerontologijos įstaigose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92Jolanta Zeleniūtė, Eva Kviatkovska, Vilmantė Aleksienė

Studentų žinių apie ŽIV / AIDS infekciją įvertinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 99Viktorija Saare, Dalia Jurgaitienė, Diana Šopagienė, Vladimiras Andrejevas

Miesto ir kaimo gyventojų požiūris į skiepus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106Audra Kriščiūnienė, Arnoldas Jurgutis, Dalia Jurgaitienė, Birutė Strukčinskienė

Informacija straipsnių autoriams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 113

CONTENTS

REVIEW

Towards the success of life: vydūnasʼ lessons . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9Vanda kavaliauskienė

The partnership of community nurses and family caregivers . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 19Lina jankauskienė, lolita rapolienė

Quality evaluation system of medical laboratory performance . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26Bernadeta miliauskaitė

ORIGINAL ARTICLES

Creation of adolescent health-favourable psychological learning environment in family: children‘s view . . . . . . . . . . . . . . . 33Neringa strazdienė, astra vaškienė

Education of girls‘ physical activity in adolescence . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39Eugenija adaškevičienė

Dental hygienists requirement in Western lithuania . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45Lijana dvarionaitė, danguolė mieldažienė

Heart rate as a tool for assessment of sea-farerrs‘s functional status during sea missions . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54Lina mažrimaitė, giedrius varoneckas, albinas stankus, arvydas martinkėnas

The influence of development of physical fitness self-control (PFS) on junior school-age children‘s physical abilities and attitude to physical health education . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63Vytė kontautienė

Expectations of healthy long-livers in the u .S . Regarding their future life . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69Faustas stepukonis, susan l. Hughes

Risk factors for body image dissatisfaction and its psychosocial and health impact across the lifespan: the educational need and opportunities for specialist . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74Ineta pačiauskaitė, faustas stepukonis, arnoldas jurgutis

Body image assessment of boys and girls . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75Sigita derkintienė, asta šarkauskienė, antanas lukoševičius

Social worker as a recreational activity organizer working with street youth . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 91Dovilė lisauskienė, vilmantė aleksienė

Implementation of occupational programs in gerontology institutions . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 98Jolanta zeleniūtė, eva kviatkovska, vilmantė aleksienė

The assessment of students‘ knowledge about HIV/AIDS infection . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105Viktorija saare, dalia jurgaitienė, diana šopagienė, vladimiras andrejevas

Modern society‘s attitude to vaccination . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112Audra kriščiūnienė, arnoldas jurgutis, dalia jurgaitienė, birutė strukčinskienė

Information to authors . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114

2016/priedas Nr. 2 5

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS

ASMENS GYVENIMO SĖKMĖS LINK: VYDŪNO PAMOKOS

Vanda KavaliauskienėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas

Santrauka Straipsnyje analizuojamas asmens gyvenimo sėkmės klausimas. Akcentuojama ne atsitiktinė, bet laukiama sėkmė,

kuriai reikia ruoštis. Pateikiami ir aptariami hipotetiniai laukiamos gyvenimo sėkmės parametrai – gebėjimai veikti, būti ir gyventi. Straipsnyje siekiama identifikuoti šiuos gyvenimo sėkmės parametrus Vydūno darbuose ir juos aptarti. Gre-tinamos dabartinių autorių ir Vydūno mintys nagrinėjamu klausimu, siekiant parodyti, kad Vydūno filosofija, jo mintys, patarimai tebėra aktualūs ir vertingi žmogui, gyvenančiam XXI amžiuje ir siekiančiam laukiamos sėkmės gyvenime. Pa-teikiamos aplinkybės, grindžiančios asmens kelią į sėkmę, aptariami gebėjimai veikti, būti ir gyventi, galintys suponuoti laukiamą sėkmę ir laimę.

Reikšminiai žodžiai: gyvenimo sėkmė, gebėjimai veikti, būti ir gyventi.

Adresas susirašinėti: Vanda KavaliauskienėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas H. Manto g. 84, 92294 KlaipėdaEl. p. [email protected]

ĮVADAS Dabartinio laikmečio realijos atskleidžia, kad dau-gelis žmonių negali pasigirti sėkmingu gyvenimu. Žmogaus gyvenimo sėkmės klausimas tampa vis ak-tualesnis. Kiekvienas asmuo siekia sėkmės. Pažįsta-me žmonių, apie kuriuos sakoma, kad juos lydi sėkmė: vieni galbūt turi įgimtą talentą, kiti moka įveikti gyvenimo sunkumus, susidoroti su pasitaikančiomis nesėkmėmis, įveikia įvairius išbandymus ir pasiekia tikslą. Tačiau daugeliui tai nepavyksta. Kol kas vi-suomenėje sėkmė neretai suvokiama kaip materiali gerovė, saugus gyvenimas, apsirūpinimas pinigais ir galios turėjimas. Taip pat pastebima tendencija manyti, kad sėkmė suvokiama ir kitaip. Dabartinio gyvenimo realijos rodo, kad ateityje vis daugiau rei-kės investuoti į žmones. Todėl atsitiktinė sėkmė, kuri žmogui taip pat gali teikti nemažai pasitenkinimo, džiaugsmo, nėra ta vertybė, kuria būtų galima pasi-kliauti. Kelias į sėkmę yra ilgas, ir jai reikia rengtis iš anksto. Neretai šiame kelyje iškyla problemų ir būna sunku rasti teisingą kryptį. Todėl bet kurio amžiaus tarpsnio žmogui svarbu suprasti save, ugdytis poreikį įgyti mokslo, kultūrinių, socialinių, moralinių, doro-vinių, veikimo ir estetinių vertybių, mokytis sveikai gyventi ir suvokti daug kitų dalykų, kad jį lydėtų sėkmė ir laimė.

Žmogaus gyvenimo sėkmė kaip reiškinys nėra išsamiai tyrinėta. Gyvenimo sėkmės klausimą nagri-nėjęs L. Jovaiša iš esmės analizuoja įgimties daly-kus, kuriais reiškiasi mūsų gyvenimas ir kurie sudaro gyvenimo sėkmės pamatą. Taip pat aptariami svar-biausi būdai, kaip kurti gyvenimo sėkmę, išvengti nesėkmių. Apie paskirus sėkmę žmogaus gyvenime suponuojančius veiksnius kalba J. M. Templetonas [1]. Vydūno darbuose taip pat galima aptikti minčių, susijusių su asmeniniu savęs pažinimu, gebėjimais veikti, būti, gyventi – su tuo, kas gali vesti laukiamos sėkmės link.

Tyrimo tikslas – identifikuoti Vydūno idėjas ir mintis, sietinas su žmogaus laukiama gyvenimo sėkme.

APLINKYBĖS, GRINDŽIANČIOS ASMENS KELIĄ Į SĖKMĘ XXI a. vis dažniau kalbama apie sėkmę. Tampa įpras-ta demonstruoti savo sėkmę. H. Kurnitzkyʼo žodžiais, dabartinis darbo veiklos pasaulis, nepaisant žmogaus gebėjimų, jį arba integruoja į visuomenę, arba iš jos išmeta, o „kas nedemonstruoja savo sėkmės, tas pats save nuo jos atskiria“ [2, p. 109].

L. Jovaiša sėkmę apibūdina taip: „...asmeninė ar kito asmens, grupės sėkmė yra bet kurio veikimo, laukto ir sulaukto ar netikėto gero įvykio teigiamas intelektinis emocinis išgyvenimas <...>, kuris reiškiasi laimės pojū-čiu, pasididžiavimu, entuziazmu“ [3, p. 305].

Lauktai sėkmei reikia daug ko: žinių, praktikos, tam tikrų asmenybės savybių, aplinkybių ir kt. Sėkmė neateina iš karto, o tik metams bėgant, žmogui

6 2016/priedas Nr. 2

LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

bręstant. Žmogus nuolat įgyja naujų žinių, gyvenimo patirties, bet pamatinis akmuo yra padedamas jau-nystėje. Kiekvienas amžiaus tarpsnis kelia žmogui tam tikrus uždavinius, kuriuos jis turi spręsti ir kurių kokybiškas įgyvendinimas laiku ir deda tvirtus asme-ninės sėkmės pamatus.

Siekiant gyvenimo sėkmės, būtina turėti tam tikrų gebėjimų, įgyti kokybiškai naujų asmens kompeten-cijų. V. Lamanauskas [4] pateikia tris esmines kompe-tencijas, reikalingas asmeniui XXI am žiuje (1 pav.).

Gebėjimas veikti Gebėjimas būti

Gebėjimas gyventi

1 pav. Svarbiausių kompetencijų triada

Šio straipsnio autorės nuomone, pastarosios kom-petencijos – įvardyti asmens gebėjimai (veikti, būti ir gyventi) – tai žmogaus sėkmingo gyvenimo para-metrai, kurie, žvelgiant plačiau, apima visą žmogaus struktūrą (fizinį, psichinį ir dvasinį lygmenis).

Ar Vydūno darbuose yra minčių, sietinų su sėkme ir laime, reikalinga žmogaus gyvenime, ir ar tos min-tys aktualios šiandieniniame gyvenime? Šio straips-nio tikslas ir yra ieškoti atsakymo į šį klausimą.

Vydūno darbuose nerasime tiesioginių atsakymų, nes atsirado naujų reiškinių ir aplinkybių, kurios ski-riasi nuo Vydūno gyvenamojo laikotarpio. Keičiasi pasaulio veidas, įgydamas daug naujų bruožų, kinta ir žmogaus socialinis veidas, socialinė sąmonė ir elg-sena įgyja kitokią išraišką. Tačiau minėti gebėjimai (veikti, būti ir gyventi) išlieka itin aktualūs dabartinio gyvenimo ir veiklos kontekste, o bandymas atrasti ir suprasti tam tikrus Vydūno filosofijos aspektus ir šiandien gali padėti bet kurio amžiaus tarpsnio asme-niui kryptingai siekti sėkmės asmeniniame ir sociali-niame gyvenime.

Gebėjimas veiktiŽmogus yra būtybė, turinti poreikių, trokštanti išraiš-kos, kuri pasiekiama per darbą, veiklą. Darbas yra pagrindinė žmogaus egzistencijos sąlyga, kuri pa-tenkina jo poreikius, garantuoja ne tik asmens, bet ir visuomenės pažangą. Darbas turi racionalumo, prak-tinio naudingumo atspalvį, ir pirmiausia tuo siekiama užsitikrinti išgyvenimą. Kai pasakojame apie save ar

kitą žmogų, apie jo gyvenimą, neišvengiamai kalba-me apie tai, ką jis / ji dirba ar dirbo, veikia ar veikė ir kokių rezultatų pasiekė, kokių patyrė sėkmių ar nesėkmių vienoje ar kitoje gyvenimo ir veiklos srity-je. H. Kurnitzkyʼo nuomone, dabartiniame gyvenime vyksta daug permainų profesijų srityje ir darbo pasau-lyje, pastebima daug negatyvių reiškinių: „...gamyba, verslas žmogų ir visuomenę pavertė savo tarnais“, „...humaniškos visuomenės utopiją pakeičia ekonomiz-mas“, „humanistišką“ socialinę būtybę ateities visuo-menėje pakeičia naujas herojus – verslininkas“ [2]. Šiandieninis mus supantis vaizdas – tai „...neįtikėti-nai akivaizdus vartojimas ir gausa, kurių pagrindas – objektų, paslaugų ir materialinių gėrybių daugėjimas, ir tai tam tikra prasme sukelia fundamentalią mutaciją žmonių ekologijoje“ [2, p. 106]. J. Baudrillardʼo teigi-mu, „...šio amžiaus žmonių nebesupa kiti žmonės, o tik vartojimo poreikiai ir jų OBJEKTAI“ [5, p. 15]. Šios dabartinio gyvenimo aplinkybės rodo, kad žmogaus darbas ir veikla įgavo utilitarinįpragmatinį pobūdį.

Anot J. OʼDonohue [6], žmonės yra persisotinę civilizacijos gėrybių, išvarginti nežmoniško šiuolai-kinio gyvenimo tempo, įskaudinti susvetimėjimo, širdies gilumoje ilgisi tikrųjų gyvenimo vertybių. Daugeliu atvejų sėkmė jau nebematuojama atlygi-nimo dydžiu. Ji dabar tapatinama su prasminga vei-kla ir įdomiu darbu. Apie tai susimąstyti padeda ir minėtas autorius, sakydamas, kad darbas turėtų būti vieta, kur pasijustume žmonėmis, kur sudarytos vi-sos galimybės atsiskleisti žmogaus gebėjimams. Tai turėtų būti vieta, leidžianti suderinti darbo ir sielos pasaulius, kad siela galėtų pajausti pakilų sėkmės iš-gyvenimą, džiaugsmą ir pasitenkinimą [6].

Vydūnas domėjosi praktine žmogaus gyvenimo veikla. Teigė, kad žmogaus gyvenimas yra jo darbo-vietė, kurioje asmenybė susitinkanti su visu pasauliu. Svarbiausia sėkmingo darbo sąlyga Vydūnas laikė tokį norą, kuris stebuklingai leistų pasiekti keliamus tikslus, o nesėkmių priežastimi laikė vangų pasiry-žimą ir silpną norą [7]. Į žmogaus sąmoningumą, kūrybiškumą, atsidavimą ir įpratimą prie kokio nors darbo žvelgė kaip į gebėjimą susitelkti ypatingai veikti. Anot Vydūno, svarbu tai, jog žmogus, kad ir kokį darbą jis dirbtų (taisytų ar keistų gamtą, tiestų takus, kelius, kasimus, tiltus, statytų trobas ir rūmus, augintų arba kirstų miškus, girias ir t. t.), žinotų to darbo tikslus ir siekius [7, p. 262].

Vydūnas pataria nedemonstruoti „aklo drąsumo“ imantis kokio nors darbo, nesikarščiuoti, ramiai įver-tinti savo galimybes ir tik atmetus abejones darbą pradėti. Priešingu atveju galima pridaryti niekų, o



„nepasisekimas bus tiesiog gaminamas“ [7, p. 92]. Svarbu, kad darbas būtų grindžiamas dvasiossielos veikimu. Vidinę paskatą – nusiteikimą veikti – lai-kė labai reikšmingu dalyku. Anot Vydūno, tai žmogų augina, tvirtina jo asmenybę, suteikia kūrybinių galių tinkamai veikti. Pataria „žadinti širdingus jausmus pradėtam darbui“ ir nesiimti darbo, kuriam neturi „diego“ (polinkio – aut. past.) [7, p. 91].

Vydūno nuomone, taip pat svarbu žmogaus pradėtą darbą ne peikti, o leisti jam tikėti savo sėkme. Svarbus ir paties žmogaus pozityvus nusiteikimas savo pastan-gų atžvilgiu: „Kas nori tolyn eiti, kas nori dvasiškai augti ir tarpti, turi savo viduje nuolat laimėjimo jaus-mą žadinti ir gaivinti ir su linksmu nusiteikimu ir drą-sumu <...> sau ar kitam duotą žodį pildyti, kuris, jei jo laikomasi, tvirtina žmogų ir veda jį sėkmės link“ [7, p. 92]. Vydūnas kalba ir apie tai, kad pradėtą dar-bą reikia kantriai baigti, nors tai nesą lengva. Minėtos darbo ir veiklos aplinkybės, apie kurias kalba Vydūnas ir kurios šiandien tebėra aktualios, patvirtina asmens gebėjimą veikti kaip laukiamos sėkmės garantą.

Gebėjimas būti Kai kalbame apie individą, kalbame apie jo buvimą. Ne tik fizinį. Vydūnas teigia, kad žmogaus kūne yra ne vien kūno gyvenimas, kad šalia jo dar yra psichinis ir intelek-tinis gyvenimai, kurių gyvumo pagrindas ir priežastis yra dvasiasiela. Vydūnas sako, kad žmogaus kūnas pa-mažu prisisunkia žmogiškumo ir tampa pačiam žmogui labiau pažįstamas – jo mintys, jausmai ir kūnas gyvena dvasiojesieloje, tampa „Aš“ esme, turiniu, kuriuo grin-džiama jo veikla, valia ir kiti apsireiškimai. Tai žmogaus turtas, kurį reikia puoselėti ir saugoti, kad nesunyktų [8]. Vydūnas pažymi, kad žmogiškumo apraiškos, iš es-mės būdamos tos pačios, „viename žmoguje reiškiasi daugiau, kitame mažiau“ [8, p. 311].

Jau nuo Sokrato laikų žinoma, kad labai svarbu orientuotis ne tik pasaulyje ir gyvenime, bet – svar-biausia – ir savyje. Sokratas sakė: „Pažink save.“ O Vydūnas teigė: „Nėra duota kiekvienam šį dalyką iš-manyti.“ Jo nuomone, tik taip galima suprasti save, savo amžių, savo gyvenimą, jaunumą, grožį ir sveikatą [9, p. 45]. Tad kaip reikėtų suprasti sielą ir dvasią? Tai atskleisti padeda žemiau pateikiamos autorių mintys.

L. Jovaiša teigia: „Siela yra žmogaus psichikos analogas, o dvasia – žmogaus psichinio, socialinio, kultūrinio gyvenimo priežastis ir galia“ [10, p. 103]. Siela yra žmogaus psichikos (sąmoningos ir nesąmo-ningos) pagrindas, ji „...visada yra sveika ir tobula“ [ten pat]. „Psichologinis darbas tik suteikia žmogui galimybę keistis“ [11, p. 13].

Žodis dvasia yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio spi-ritus, kuris reiškia „tai, kas suteikia sistemai gyvybę arba gyvybingumo“. „Tai yra tai, kas suteikia gyvybę žmogiškajai sistemai, <...> yra mūsų troškimas ma-tyti platesnę veiklos prasmę ir kilnesnį tikslą“ [11 p. 13]. Dvasia, dvasinis darbas suteikia žmogui galimy-bę atsiskleisti, būti sveikam sąmoningame kasdienia-me gyvenime. „Žmogaus dvasia – įgimtasis jo gyvas-ties, saviraiškos veiksnys. Dvasia pažįsta save kaip kūną ir sielą, saugo jo egzistenciją, nes iš jos plau-kia atsakomybė už save“ [10 p. 113]. „Dvasingumas verčia mus būti sąmoningus, susimąstyti, kodėl mes darome tai, ką darome, ir verčia mus ieškoti iš esmės geresnio būdo tai daryti. Jis verčia mus trokšti, kad mūsų gyvenimas ir veikla turėtų prasmę“ [12, p. 50].

Pasak Vydūno, dvasiasiela keičia žmogų iš vi-daus, pasireiškia žinojimu apie save, sąžine, o sąmo-ningumas plukdo žmogiškąją esmę, žmogiškumą, kuris sušvinta, pastūmėja žmogų į vertingą bendravi-mą, pozityvius asmens santykius su kitais žmonėmis, su aplinka, atsakingumą už tai, ką jis daro [8]. Kitaip tariant, visa tai ugdo ir puoselėja žmogaus gebėjimą kokybiškai būti ir veda jį sėkmės ir laimės link.

Gebėjimas gyventiVydūnas teigia, kad „sveikatos, jaunumo ir grožės“ trokšta visi žmonės, kad ir kokio amžiaus jie būtų. Vydūno nuomone, šios trys dalys – „sveikata, jau-numas, grožė“ – taip glaudžiai sujungtos, kad sunku būtų vieną nuo kitos atskirti. Jos yra pageidaujamos visų žmonių. „Kas jų vienos nori, turi norėti ir kitų“ [9, p. 18]. Sveikata, anot Vydūno, – tai ne tik fizinė sveikata. Pats patikimiausias sveikatos saugotojas – dvasinis pradas. V. Bagdonavičius „Sveiko gyveni-mo ir skaidrios būties apologijoje“ pateikia Vydūno mintį: „Tik stipri dvasia tegali suteikti jėgų kūnui, tinkamai sureguliuoti gyvybinius procesus jame, pa-siekti darnos psichikos pasaulyje, sąlygoti produkty-vų ir šviesų minčių darbą“ [9, p. 9].

Fizinė – kūno – sveikata yra žmogaus egzistenci-jos sąlyga, pagrindinis žmogaus poreikis, nuo kurio prasideda žmogaus kelionė saviraiškos link. Žmo-gaus sveikata teikia galimybę žmogui įveikti įvairius trukdžius, pasitaikančius jo gyvenimo kelyje, gali pa-dėti jam dvasiškai turtėti ir vesti jį sėkmės bei laimės link. Žmogui kyla uždavinys – rūpintis viskuo, kas gali palaikyti ir puoselėti jo sveikatą. Dabartiniu metu vis dažniau kalbama apie tai, kaip žmogui reikėtų gy-venti, rūpintis savo kūnu, kad galėtų ilgai sveikai ir laimingai gyventi. Dėl savo sveikatos, kamuojančių ligų žmonės vargsta metų metais. Yra daug teorinių



žinių, praktinių patarimų, kaip stiprinti savo sveikatą, kaip išvengti sveikatą griaunančių trukdžių ir pan. Į šį platų žmogaus kūno pažinimo, sveikatos išsaugojimo ir puoselėjimo kontekstą įsilieja ir Vydūno kūno svei-katos filosofija, kuri ir šiandien nėra praradusi aktua-lumo ir teikia patarimų, kaip elgtis su savo kūnu, kad juo būtų galima naudotis siekiant sėkmės ir laimės gyvenime. Toliau pateikiami septyni esminiai Vydū-no patarimai žmogui – kūno savininkui, kaip rūpintis savo kūnu ir jį prižiūrėti:

• kūnas neturi būti lepinamas, tvirkinamas, kanki-namas. Kūnas turi būti laikomas kaip maloni gy-vybė, kuri yra priskirta žmogui tarnauti ir būti jam draugiška;

• kūnui reikalingas maistas, nes mitybos poreikis yra žmogui įgimtas. Svarbu pasirinkti, koks mais-tas kūnui yra tinkamiausias;

• geriausias maistas žmogui yra gyvasis – augali-nis. Yra kitų dalykų, kurie valgytini, tačiau prieš valgant keptą ir virtą maistą reikia valgyti tai, kas žalia, nevirta (anot Vydūno, tų žmonių, kurie val-go daug žalio maisto, veido oda yra skaistesnė, o nuotaika giedresnė, ramesnė);

• žmogaus kūną nuodija per didelis mėsos kiekis. Jį nuodija ir marina svaigalai bei rūkymas („Ap-sigėręs girtuoklis sugriūva, o jo dvasia visai apsi-niaukia“ [8, p. 460]). Nesveika valgyti per daug;

• žmogui labai reikšmingas oras. Reikia rūpintis tyru, gaiviu oru ir giliai kvėpuoti. Kūnas turi būti švarus, kad oda galėtų kvėpuoti;

• svarbu kūną grūdinti, nes grūdinamas jis stiprėja. Reikalingas sveikas ir saikingas kūno maitinimas. Kūno švarumas ir grūdinimas yra jo „gyvumo tvirtinimas“ [8, p. 463];

• kūnas turi būti pratinamas prie visokių darbų, nes jie veda į žmogiškumą, tai yra žmogiškumo, žmo-gaus taurėjimo sąlyga [8, p. 459–464].

Dabartiniu metu žmogaus sveikatai stiprinti ski-riama nemažai dėmesio. „Sveikata yra svarbi atskirų asmenų ir visuomenės gerovei, o sveiki gyventojai yra ir ekonomikos produktyvumo bei gerovės prie-laida“ [13]. Šiandieniniai autoriai, rašantys apie žmo-gaus kūną, jo sveikatą, teikia teorinių ir praktinių ži-nių apie tai, kaip gyventi sveikai ir rūpintis sveikata. Formuluotės „mėsa – uždelstas šūvis“, „prasta kūno higiena“, „gydytojas – oras“, „gydytojas – fizinės pa-stangos“, „gydytojas – vanduo“, „gydytojas – mais-tas“, „gydytojas – protas“ yra akivaizdus to įrodymas [14]. Tačiau, Vydūno teigimu, to nepakanka: pats svarbiausias ir patikimiausias žmogaus sveikatos saugotojas yra stiprus dvasiossielos pamatas, kurį kurti ir puoselėti yra siektinas ir nelengvas uždavinys.

IŠVADOS1. XXI amžiaus realijos rodo, kad žmogaus gyveni-

mo sėkmės klausimas tampa vis aktualesnis. At-sitiktinė sėkmė nėra ta vertybė, kuria būtų galima pasikliauti. Kelias į laukiamą sėkmę – subjekty-viai ir objektyviai, socialiai vertingus ir maloniai išgyvenamus ko nors laimėjimus – yra ilgas ir reikalauja nemažų investicijų. Žmogaus gyveni-mo sėkmės parametrais galima laikyti gebėjimus veikti, būti ir gyventi.

2. Vydūno filosofija, jo mintys apie žmogaus dar-bą, darbovietę, santykį su atliekamu darbu, apie dvasiossielos gebėjimą keisti žmogų iš vidaus ir pasireiškiantį sąžine, žmogiškumu, vertingu bendravimu su kitais žmonėmis, apie rūpinimąsi savo kūnu, jo priežiūra, dalyvaujant dvasiossie-los jėgoms ir kt., – tai netiesioginis įrodymas, kad minėti asmens gebėjimai neabejotinai kloja lau-kiamos gyvenimo sėkmės pamatą.

Straipsnis gautas 2016-04-06, priimtas 2016-06-27

Literatūra1. Templeton JM. Visame pasaulyje pripažinti gyvenimo dėsniai.

200 amžinųjų tiesų. Kaunas, 2003.2. Kurnitzky H. Necivilizuota civilizacija. Kaip visuomenė pralaimi

savo ateitį. Vilnius, 2002.3. Jovaiša L. Gyvenimo sėkmės ugdymas. Vilnius, 2009. 4. Lamanauskas V. Ugdymas: aksiomatinis ir sisteminis aspektai.

Vilnius, 2004.5. Baudrillard J. Vartotojų visuomenė: mitas ir struktūros. Kaunas,

2010.6. OʼD onohue J. Anam Cara. Keltų pasaulio dvasinė išmintis. Vilnius,

2000.7. Vydūnas. Raštai. I tomas. Vilnius, 1990.

8. Vydūnas. Raštai. II tomas. Vilnius, 1991.9. Vydūnas. Sveikata, jaunumas, grožė. Gimdymo slėpiniai. Kaunas,

1991a.10. Jovaiša L. Veikimo įgymių plėtra. Antropogogikos metmenys.

Klaipėda, 2004.11. Richo D. Būti suaugusiems: apie psichologinę ir dvasinę brandą.

Vilnius, 2011.12. Zohar D, Marshall I. Dvasinis kapitalas. Gerovė, kuri gali padėti

išlikti. Vilnius, 2006.13. Baltoji knyga. Kartu sveikatos labui, 2008–2013 m. ES strateginis

požiūris. Europos Bendrijų Komisija. Briuselis, 23.10.2007. KOM 630 galutinis.

14. Tombakas M. Kaip sveikai gyventi 150 metų. Vilnius, 2005.



Summary The article analyses the question of personʼs success

in life. Attention is drawn not on accidental but expected success which needs personʼs preparation. Hypothetical factors of expected success in life – ability to act, ability to be and ability to live – are presented and described. The article seeks to identify and disclose the mentioned parameters of success in life in Vydūnasʼ works. Other authorsʼ works are used to support the idea of Vydūnasʼ philosophy of life and strengthen the value of his ideas, thoughts and advice for the man living in the XXI century. The article reveals the circumstances of success, and

describes abilities to act, to be, and to live, paving the way to expected success in life.

Keywords: life success, ability to act, ability to be, ability to live.

Correspondence to Vanda KavaliauskienėKlaipėda University, Faculty of Health Sciences H. Manto str. 84, LT-92294 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 6 April 2016, accepted 27 June 2016

Towards the success of life: Vydūnasʼ lessons

Vanda KavaliauskienėFaculty of Health Sciences, Klaipėda University



BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJO IR ŠEIMOS GLOBĖJO PARTNERYSTĖ

Lina Jankauskienė1, Lolita Rapolienė1, 2

1Klaipėdos universitetas, 2Klaipėdos jūrininkų sveikatos priežiūros centras

SantraukaPasaulyje vykstant demografiniams amžiaus pokyčiams ir ilgėjant gyvenimo trukmei, kyla vis daugiau socialinių ir

ekonominių šio reiškinio sąlygojamų problemų. Daugėjant senų, neįgalių, keliomis lėtinėmis ligomis sergančių žmonių, tampa aktualu teikti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas namuose. Slauga, orientuota į visą šeimą, sudaro sąlygas numatyti galimybes keistis informacija apie pagrindinius slaugos komponentus, rūpintis vaikais ir šeimomis, įskaitant pagarbą, bendradarbiavimą, paramą ir pasitikėjimą slaugomu asmeniu ir jį prižiūrinčiu šeimos globėju. Svarbiausia pro-blema – nepakankama bendruomenės slaugytojo ir asmens globėjo partnerystė.

Tikslas – išanalizuoti bendruomenės slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystės ryšį ir jo svarbą. Medžiaga ir metodai. Atlikta mokslinės literatūros apžvalga, remiantis Springer Link, PubMed, Medline, BMJ Jour-

nals duomenų bazėse rasta informacija, susijusia su slaugytojo ir šeimos globėjo (family caregiver) santykiais; taikyta aprašomoji 35 šaltinių analizė.

Rezultatai. Slaugos praktikai pripažįsta, kad į sveikatos priežiūrą būtina įtraukti šeimos narius. Dėl tinkamai neįteisin-tų ir neišplėtotų slaugos paslaugų namuose ilgėja pacientų buvimo stacionare laikas, brangsta jų gydymas ir reabilitacija, kyla psichologinių problemų. Slaugos namuose procese dalyvauja tam nepasirengę visuomenės nariai, kurie susiduria su psichologinėmis, pedagoginėmis, medicininėmis, socialinėmis ir finansinėmis problemomis. Dėl jų slaugantys asmenys patiria stresą, izoliaciją, praranda darbinius įgūdžius, dažnai jiems trūksta žinių ir gebėjimų jas išspręsti arba naudojami netinkami sprendimo metodai. Nustatyta, kad dėl didelio darbo krūvio ir veiklos, tiesiogiai nesusijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, slaugytojo vaidmens neapibrėžtumo ar komunikacinių savybių trūkumo bendruomenės slau-gytojai nepajėgia efektyviai atlikti savo pareigų paciento namuose; nepakankamas jų vaidmuo padedant priimti sprendi-mus pacientui ir jo šeimos nariams; mažai dėmesio skiriama bendradarbiavimui su šeimos globėjais; konfliktų kyla dėl neformalių slaugytojų patirties nepripažinimo, vaidmenų nesutapimo, griežtai apibrėžtų funkcijų ar prieštaringų šeimos globėjų profesinių lūkesčių. Bendruomenės slaugytojas turėtų tapti tarpdisciplininės komandos lyderiu ir turi unikalią galimybę bei moralinę pareigą tarnauti kaip paciento ir jo šeimos narių advokatas svarbiausiais jų gyvenimo momentais.

Išvados. Siekiant efektyvaus slaugymo proceso būtina tinkama slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystė, apimanti kompleksinius, dinamiškus ir daugialypius ryšius. Bendruomenės slaugytojas turi tapti veiksmų, susijusių su slaugomu asmeniu, koordinatoriumi ir tiekėju, tyrėju ir konsultantu, sveikatos mokytoju ir lyderiu.

Reikšminiai žodžiai: bendruomenės slaugytojas, šeimos globėjas, partnerystė.

Adresas susirašinėti: Lina JankauskienėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Slaugos katedraH. Manto g. 84, 92294 KlaipėdaEl. p. [email protected]

ĮVADASLietuvos gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė per visą XX a. pailgėjo maždaug trimis dešimtmečiais, tačiau vidutinė sveiko gyvenimo (t. y. be ligų ir negalios) trukmė yra viena trumpiausių Eu-ropoje. Daugėjant senų, neįgalių, lėtinėmis ligomis sergančių žmonių, aktualu teikti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas jų pačių namuose [1]. Lietu-voje išlaidos asmenų iki 60 metų sveikatos priežiūrai

labai mažai didėja, sulaukusių 70 metų – padvigu-bėja, o sulaukusių 80 metų – išauga keturis kartus. Vienas svarbiausių bendrų, integruotų slaugos, socialinių ir psichosocialinių paslaugų poreikį skatinan-čių veiksnių yra vyresnių nei 65 metų asmenų ser-gamumas lėtinėmis ligomis [2]. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. neįgaliesiems apgyvendinti globos įstaigose skirta 31,9 mln. eurų, arba 9,6 proc. daugiau nei 2013 m. 2014 m. išlaidos, skirtos pagalbai į namus ir socialinei globai namuo-se neįgaliesiems, sudarė 1,2 mln. eurų, arba 9,1 proc. daugiau nei 2013 m. [3]. 80 proc. vyresnio amžiaus gyventojų serga trimis ar daugiau lėtinių ligų, todėl kartu sunaudojami dideli sveikatos priežiūros ište-kliai. Dėl efektyvesnės tokių pacientų priežiūros į



diagnozes orientuoti specializuotos priežiūros mo-deliai keičiami į pacientus sutelktais priežiūros mo-deliais, vis svarbesnis vaidmuo priimant sprendimus tenka pačiam pacientui ir jo šeimos nariams. Slauga, orientuota į visą šeimą, sudaro sąlygas numatyti ga-limybes keistis informacija apie pagrindinius slaugos komponentus, rūpintis vaikais ir šeimomis, įskaitant pagarbą, bendradarbiavimą, paramą ir pasitikėjimą. Slaugos praktikai pripažino, kad į sveikatos priežiūrą būtina įtraukti šeimos narius [4]. Dėl tinkamai neį-teisintų ir neišplėtotų slaugos paslaugų namuose il-gėja pacientų buvimo stacionare laikas, brangsta jų gydymas ir reabilitacija, kyla psichologinių proble-mų. Slaugant namuose dalyvauja tam nepasirengę visuomenės nariai (šeima, giminės, draugai, kaimy-nai) [5]. Šiuos asmenis užsienio autoriai vadina šei-mos slaugytojais arba šeimos globėjais (angl. family caregivers).

Svarbu saugoti šeimą, sudaryti galimybes pagyve-nusio amžiaus žmonėms kiek galima ilgiau gyventi savo namuose savarankiškai. Suvokiama ir siekiama, kad pagyvenusio amžiaus žmonėmis rūpintųsi jų šei-ma, o visuomenė, valstybė tik padėtų [6]. Organizuo-jant lėtinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūrą, labai svarbu atsižvelgti į paciento nuomonę, lūkesčius ir jo asmeninį patyrimą valdant savo ligą. Į pacien-tą orientuotos priežiūros plėtra yra svarbus sveikatos priežiūros reformos komponentas, siekiant optima-liais sveikatos priežiūros ištekliais garantuoti geriausią sveikatos priežiūros kokybę ir rezultatus [7].

Įvairiose šalyse slaugos paslaugas namuose tei-kia tiek formalūs, tiek neformalūs paslaugų teikėjai. Šiaurės Europos šalyse populiari formali slauga, nes pagyvenę asmenys pageidauja, kad slaugos paslau-gas teiktų kvalifikuoti slaugos darbuotojai, o ne arti-mi giminės. Lietuvoje vyrauja neformali slauga (jos apimtis iki šiol nėra tiksliai įvertinta) ir institucinė slauga gydymo įstaigose, licencijuotų asmens svei-katos priežiūros įstaigų teikiama slauga namuose dar tik formuojasi [8]. Bendradarbiaudami su pacientu ir jo šeima, bendruomenės slaugytojai gali padėti spręsti šeimos globėjų ir jų slaugomų pacientų pro-blemas, dėl kurių patiriamas nereikalingas stresas. Svarbiausia dabartinė problema – nepakankama ben-druomenės slaugytojo ir asmens globėjo partnerystė. Bendruomenės slaugytojas turi tapti tarpdisciplininės komandos lyderiu ir turi unikalią galimybę bei mora-linę pareigą tarnauti kaip paciento ir jo šeimos narių advokatas svarbiausiais jų gyvenimo momentais. Ty-rimo tikslas – išanalizuoti bendruomenės slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystės ryšį ir jo svarbą.

MEDŽIAGA IR METODAIAtlikta duomenų, susijusių su bendruomenės slau-gytojų ir slaugomų pacientų / šeimos globėjų (family cagivers) bendradarbiavimu, paieška SpringerLink, PubMed, Medline, BMJ Journals duomenų bazėse nuo 2000 iki 2015 m. Naudoti terminai: „slaugytojas ir šeimos globėjas“, „slaugytojo partnerystė“, „slau-gomo asmens priežiūra“, „paliatyvi slauga“. Atlikta 35 šaltinių aprašomoji sisteminė analizė.

REZULTATAISlaugos namuose poreikisSenstant visuomenei, didėjant sergamumui lėtinėmis ligomis, daugėjant žmonių, turinčių negalią, ir vie-nišų asmenų, valstybei kasmet tenka didinti išlaidas sveikatos priežiūrai. Lietuvoje, kaip ir kitose ES ša-lyse, pagrindiniai visuomenės senėjimo iššūkiai svei-katos apsaugos sistemai turi kelis aspektus: tolydaus, pakankamo finansavimo, ligų prevencijos, gydymo, ilgalaikės globos ir slaugos paslaugų subalansuotos plėtros, paslaugų prieinamumo visiems visuomenės nariams užtikrinimas; sveikos gyvensenos propaga-vimas ir skatinimas [9]. Europos Komisijos priimtuo-se dokumentuose suformuluoti svarbiausi valstybių narių sveikatos apsaugos tikslai siekiant užtikrinti, kad senėjanti visuomenė gautų būtinas integruotas sveikatos priežiūros, socialines ir psichosocialines paslaugas. Visos ES šalys turi užtikrinti, kad paslau-gos būtų prieinamos visiems piliečiams, garantuoti aukštą teikiamų paslaugų kokybę ir išlaikyti tolydų sveikatos apsaugos sistemų finansavimą [10].

Sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos na-muose yra ekonomiškiausia paslaugų rūšis. Paslau-gos namuose maždaug 10 kartų pigesnės nei stacionarinės paslaugos, teikiamos globos namuose ar slaugos ligoninėse. Pagyvenusiems ir neįgaliems žmonėms, gyvenantiems šeimose, rei kalinga paly-ginti nedidelė pagalba, nes dalį paslaugų suteikia šeima ir artimieji. Vienas iš svarbiausių veiksnių, formuojančių pagyvenusių ir senų žmonių priežiūros namuose poreikį, yra bendra žmogaus psichologija. Senstančiam žmogui būdingas sėslumas, todėl jis komfortiškai jaučiasi savoje aplinkoje, šalia šeimos narių ar artimųjų. Vyresnio amžiaus žmonės mažiau geba priimti informacijos, jaučiasi saugesni ir sava-rankiškesni pažįstamoje aplinkoje [11].

Visuomenėje kaskart vis dažniau kreipiamasi į institucinę globos sistemą, prašant pagalbos ir prie-žiūros pagyvenusiems ir seniems žmonėms, kurie yra nesveiki, negali savimi pasirūpinti, neturi šei-mos ar yra jos atstumti, neturi pakankamų finansinių



išteklių. Seno amžiaus pacientai, patekę į ligoninę ar globos namus, dažnai jaučiasi prislėgti, nori atsiverti palatos kaimynui ar slaugytojai. Jei slaugytoja jau-čia, jog neišvengiamai gali / turi įvykti svarbus po-kalbis su pacientu, svarbu, kad būtų pasirūpinta šiam pokalbiui tinkama aplinka ir pokalbio metu pašneko-vams niekas netrukdytų [12]. Gyvendamas slaugos namuose ar slaugos ligoninėje žmogus praranda norą susidoroti su kasdienės buities keliamais uždaviniais, todėl labai svarbu kuo ilgiau jį slaugyti namų aplin-koje. Į stacionarią slaugos ar globos įstaigą žmogus turi būti siunčiamas tik tada, kai teikiamos paslaugos namie yra neveiksmingos ir neužtikrina jam reikia-mo savarankiškumo lygio [13]. Socialines paslaugas namuose teikti naudingiau dėl jų kainos ir todėl, kad slaugomas žmogus gali nekeisti gyvenamosios vie-tos, o tai ypač svarbu pensinio amžiaus žmonėms.

Paciento slaugą turėtų planuoti slaugytojas, įverti-nęs paciento poreikius ir gyvybines veiklas. Lietuvoje šiuo metu galioja tvarka, pagal kurią specializuotus nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikius nustato gydytojų konsultacinė komisija. Pa-cientams, kurių savarankiškumas yra visiškai sutrikęs, ne visuomet nustatomas nuolatinės slaugos poreikis. Dėl to jie negauna reikalingų nuolatinių slaugos pas-laugų, kurios palengvintų jų būtį. Įstatymuose numaty-ta tvarka, kai namų slaugos poreikį nustato gydytojai, nematę paciento, remdamiesi tik Bartelio indeksu, ne-padeda užtikrinti pacientams prieinamų, kokybiškų ir efektyvių sveikatos priežiūros paslaugų [14].

Gydymo ir slaugymo paslaugos namie yra viena iš prioritetinių Nacionalinės sveikatos strategijos kryp-čių. Slaugymo paslaugų namie sistema tik pradeda-ma kurti Lietuvoje, todėl išsamių mokslinių tyrimų dar nėra. Lietuvos sveikatos politikos strateginiuose dokumentuose pažymima, kad slaugos ir ilgalaikio palaikomojo gydymo paslaugų labai trūksta, jas tei-kiančių įstaigų tinklas turi būti plečiamas. Lietuvos įstatymuose numatyta galimybė slaugymo ir globos paslaugas teikti atskirai, bet trūksta dėmesio joms integruoti, nėra sisteminio požiūrio. Kad slaugymo paslaugos namie būtų plačiai teikiamos, pirmiausia reikalingas palankus kontekstas:

• tinkama teisinė aplinka: priimti šias paslaugas re-glamentuojantys teisiniai dokumentai;

• žmogiškieji ir materialiniai ištekliai: specialistai, turintys kvalifikaciją teikti šias paslaugas, ir fi-nansinėmaterialinė bazė;

• išsami slaugymo paslaugų poreikio analizė [13]. Pagal šalies įstatymus slaugymo paslaugas na-

mie gali teikti bendruomenės slaugytojas (įgijęs tam

tikrą išsilavinimą ir licenciją), dirbantis licencijuoto-je asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Papildomai bendruomenės slaugytojas turi gebėti organizuoti mokymą ir savarankiškai įvairaus amžiaus pacien-tus, jų šeimos narius ir bendruomenę mokyti, kaip stiprinti, palaikyti, išsaugoti sveikatą, teikti lėtinių ligų profilaktikos ir valdymo žinių, bendrauti ir ben-dradarbiauti su asmens sveikatos priežiūros ir kitas paslaugas teikiančiais specialistais [15]. Apžvelgus mūsų šalies slaugymo paslaugas namie galima pa-minėti, kad paslaugas teikia licencijuoti slaugytojai, dirbantys įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose, bet dažniausiai – pirminės sveikatos priežiūros cen-truose ir poliklinikose. Tokias paslaugas teikiančių slaugytojų yra nedaug, palyginti su esamu slaugos poreikiu visuomenėje. Slaugymo namuose situaci-ja ir poreikis nustatytas įvairių tyrimų metu. Daž-niausiai neįgalų pacientą slaugo vaikai (48 proc.) ir sutuoktiniai (25 proc.), 14 proc. – giminaičiai, 9 proc. – bendruomenės slaugytojas ir 5 proc. – so-cialinis darbuotojas [14]. Taigi šeimos globėjo vaidmuo dažniausiai tenka vaikams ar sutuoktiniams. Įvertinus poliklinikos pacientų ir jų artimųjų lūkes-čius nustatyta, kad pacientai norėtų slaugytojo pas-laugų kelis kartus per savaitę; 76 proc. responden-tų pageidautų, kad slaugytojas juos lankytų darbo dienomis dienos metu; 17,3 proc. apklausos dalyvių norėtų slaugos paslaugų darbo dienomis dienos ir nakties metu. Vertinant slaugos paslaugų porei-kį nakties metu nustatyta, kad 78,2 proc. namuose slaugomų pacientų šios paslaugos būtų labai reika-lingos, neatsižvelgiant į paciento amžių ar šeiminę padėtį [2].

Bendruomenės slaugytojo vaidmuoLietuvoje slaugytojai rengiami pagal Europos Są-jungos standartus. Deja, teikiamų slaugymo paslau-gų sistema dar nėra tinkamai reformuota. Ypač tai pastebima pirminėje sveikatos priežiūros grandy-je – kol kas dar neįkurtos ligonių kasų finansuojamos visavertės slaugos namie tarnybos, veikiančios visą parą ir švenčių dienomis, trūksta privačiai dirbančių slaugytojų.

Bendruomenės slaugytojų funkcijos gali būti labai įvairios. Jos pirmiausia priklauso nuo bendruomenės narių poreikių bei pačių slaugytojų pasirengimo ir patirties. Bendruomenės slaugą įgyvendina bendruo-menės slaugytojas, kuris atlieka ne tik visas bendro-sios praktikos slaugytojo funkcijas, bet dar turi ir papildomų uždavinių: organizuoja, planuoja ir vykdo namų slaugą, lėtinių ligonių ilgalaikę priežiūrą, pagal



savo kompetenciją konsultuoja ligonius slaugos ir sveikatos klausimais. Bendruomenėje slaugytojas organizuoja ir įgyvendina sveikatos programas. Slau-gytojas tampa tarpdisciplininės komandos lyderiu ir turi unikalią galimybę bei moralinę pareigą tarnauti kaip paciento ir jo šeimos narių advokatas svarbiau-siais jų gyvenimo momentais [16]. Savo darbe ben-druomenės slaugytojai derina klinikinės slaugos ele-mentus, sveikatos mokymo, sveikatos vadybininko ir kitus įgūdžius. Labai svarbus darbo principas – dirbti komandoje, bendradarbiauti su kitais specialistais (gydytojais, socialiniais darbuotojais ir pan.) [17]. Bendruomenės slaugytojai stengiasi maksimaliai patenkinti pacientų lūkesčius vizitų metu, ta čiau be-siplečiančios ambulatorinės asmens sveikatos prie-žiūros paslaugų apimtys verčia galvoti apie naujas paslaugų teikimo formas. Didelę sveikatos priežiūros specialistų darbo dalį užima veikla, tiesiogiai nesusi-jusi su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu: regis-tracija pas gydytojus, informavimas apie galimybes gauti paslaugas, dokumentų pildymas, tvarkymas, apskaita. Poliklinikos slaugytojų apskaitos duome-nimis, didžiąją dalį savo veiklos jie atlieka kabine-te šalia gydytojo – apie 63 proc. (procedūriniame – 34 proc.), o bendruomenėje – tik 3 proc. [18].

Ligonių mokymas, literatūros duomenimis, yra pagrindinė prevencijos priemonė. Ne tik ligonis, bet ir ligonio artimieji turi domėtis liga ir jos slauga, nes progresuojant ligai ligonis neįvertina savo būklės ir tai už jį turi padaryti globėjai. Būtinas bendradarbia-vimas, kurio metu šeima aktyviai įtraukiama į svei-katos priežiūros programą. Slaugos specialistai turi stengtis sukurti aplinką, galinčią teikti ligoniui ir jo artimiesiems viltį. Viltis sunkiomis aplinkybėmis kar-tais gali reikšti labai daug [20]. Dauguma sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų pritaria teiginiui, kad pacientų sveikatos mokymas padėtų išvengti kai ku-rių ligų, pagerintų ligų baigtis, sutrumpintų hospitali-zacijos laiką, sumažintų ligos atkryčių skaičių, tačiau asmens sveikatos priežiūros įstaigose trūksta žinių, įgūdžių ir tradicijų, kad sveikatos ugdymo priemonės būtų įgyvendinamos efektyviai [1]. Slaugos proce-se mokymas taip pat turi būti pagrįstas veiksmingo mokymo sąlygomis, o slaugytojo uždavinys – ne tik tinkamai perteikti žinias, informaciją, bet ir visapu-siškai pažinti pacientą [21]. D. Kalibatienė [13] nuro-do šias bendruomenės slaugytojo profesinės veiklos paciento namuose sritis:

• slaugomo paciento pagrindinė (bazinė) slauga – tai gyvybinių funkcijų priežiūra nepriklausomai nuo pagrindinės ligos;

• gydytojo paskirtų medicininių procedūrų atlikimas;• asmens (šeimos) konsultavimas – tai slaugytojo

teikiama paslauga, kai kartu su asmeniu ar šeimos nariais analizuojama probleminė slaugos situaci-ja ir ieškoma veiksmingų problemos sprendimo būdų pagal kompetenciją;

• trumpalaikės, terminuotos priežiūros plano pagal ūmias paciento ligas įgyvendinimas;

• ilgalaikės priežiūros plano pagal paciento lėtines ligas ir negalios laipsnį įgyvendinimas, dispanse-rizacijos plano vykdymas;

• paliatyviosios pagalbos įgyvendinimas;• rūpinimasis paciento artimųjų ir šeimos sveikata;• paciento ir jo artimųjų mokymas gyventi prisitai-

kant prie lėtinės ligos ar negalios, slaugos veiks-mų, savirūpa.Lankydami pacientus namuose, slaugytojai įver-

tina esamą situaciją, moko savirūpos, atlieka proce-dūras, teikia paramą šeimos nariams, vaidina svarbų vaidmenį skausmo mažinimo bei val dymo procese. Kai slaugos tęstinumas priklauso nuo šeimos, slau-gytojas įvertina šeimos stipriąsias bei silpnąsias vie-tas ir stengiasi pagerinti šeimos teikiamos slaugos efektyvumą. Jei pasveikimas neįmanomas, globoja pacientus, sudarydami sąlygas taikiai ir garbingai numirti [19]. Anot A. Čiočienės, šeimos slaugytojai bendruomenėje vadovaujasi pagrindiniais principais, padedančiais suprasti kompleksinius, dinaminius ry-šius tarp šeimos ir atskirų šeimos narių sveikatos. Šie principai:

• šeimos slauga apima sveikus ir sergančius šeimos narius;

• šeimos slaugytojai supranta individo ir šeimos sveikatos ryšius. Globodami atskirus sergančius ir sveikus narius, slaugytojai taip pat stebi visą šeimą;

• šeimos slaugytojai domisi šeimos praeities, da-barties ir ateities įgūdžiais bei patirtimi;

• šeimos slaugytojai atsižvelgia į šeimos, bendruo-menės platesnį vertinimą bei kultūrinį kontekstą;

• šeimos slaugytojai vertina šeimos narių ryšius ir išskiria asmenis bei šeimų grupes, kurie nepasie-kia maksimalios sveikatos;

• slaugytojai stengiasi siekti šeimos narių pasitikė-jimo ir paramos;

• slaugytojai supranta, kad šeimos nario, kuriam būdingi daugybiniai simptomai, sveikatos būklė gali kisti, todėl slaugos veiksmai taip pat turės keistis;

• slaugytojai turi gebėti nustatyti prioritetinius sveikatos tikslus šeimoje ir bendruomenėje [19].



Tiriant, kokios pagalbos norėtų sergantieji, nusta-tyta, kad 82 proc. respondentų pageidauja artimesnio bendravimo su slaugos specialistu, 8 proc. tiriamųjų reikėtų daugiau fizinės pagalbos, 16 proc. – psicho-loginės pagalbos ir 32 proc. asmenų pageidautų išsa-mesnio informavimo apie ligą ir jos pasekmes [20].

Slaugytojo patiriamos problemosBendruomenės slaugytojai patiria didelį darbo krūvį, dėl to neretai pritrūksta laiko visapusiškai padėti šei-mos globėjams. Neadekvačiai dideli darbo krūviai slaugytojams neleidžia pasiekti puikių darbo rezultatų pirminės asmens sveikatos priežiūros grandyje [25].

Nepaisant didėjančio supratimo, kad pacientų mo-kymas yra integracinė kasdienės slaugos ir priežiū-ros dalis, dažnai pacientai turi mažai žinių gydymo ir profilaktikos klausimais. Pacientų mokymui gali turėti įtakos tam tikri veiksniai. Pirma, patys pacien-tai nesuinteresuoti, kai slaugytojai ar kiti sveikatos priežiūros darbuotojai kalba apie jų elgsenos pakeiti-mą, moko savirūpos, aiškina apie jų susirgimą. Antra, slaugytojams vykdyti mokymo funkciją gali trukdyti laiko stoka, nesudarytos darbo sąlygos, mokymo pa-tirties ir žinių trūkumas [22].

Pirminės sveikatos priežiūros grandyje dirbantys slaugytojai turi daug bendravimo įgūdžių, tačiau jie neišnaudojami, nes slaugytojai spaudžiami didinti darbo efektyvumą ir našumą. Bendraujant renkami tik duomenys apie pacientą, o ne skatinamas paslau-gų teikėjo ir paciento santykių betarpiškumas, moko-ma laikytis nurodyto gydymosi ar aptariamas ligos valdymo efektyvumas. Į pacientą orientuota priežiūra yra dalis sveikatos priežiūros reformos, siekiant pa-gerinti sveikatos priežiūros kokybę, sukurti paslaugų išteklius taupantį modelį, remiantis pažangia slaugos praktika [7].

Savo darbe slaugytojas susiduria su įvairiais pacien tais. Jie gydomi intensyviai ar ilgą laiką, kenčia dėl savo ligos, yra nepagydomi, mirštantys. Neretai slaugytojas susiduria su tokiais pacientų ir artimųjų klausimais, į kuriuos atsakyti atrodo neįmanoma, bet jis privalo rasti atsakymus į visus paciento klausimus. Todėl slauga yra ne tik menas, bet ir mokslas [23].

Pagrindiniai veiksniai, trukdantys slaugytojams apmokyti pacientus ir globėjus, yra nesudarytos tam tinkamos darbo sąlygos, slaugytojų žinių stoka ir lai-ko trūkumas bei pacientų nepasitikėjimas slaugyto-jais. Slaugytojai pabrėžė nepakankamą bendravimą, taip pat slaugytojų ir gydytojų bei slaugytojų ir pa-cientų bendradarbiavimą. Tai gali turėti įtakos pa-cientų mokymui [24].

Slaugytojui tenka morališkai padėti pacientams ir jų giminaičiams, o to neįmanoma atlikti nesusiformavus vertybių sistemos [16]. Slaugytojai susiduria su sun-kumais ir vertindami dvasinius pagalbos būdus, nes ši slaugos sritis apima milžinišką įvairios ir labai skirtin-gos pagalbos priemonių kiekį. Gali būti, kad dvasingu-mą sunku aiškiai išskirti iš bendros slaugos ir priežiū-ros būdų. Slaugos dokumentai priklauso nuo taikomo slaugos modelio ir nuo turimų dokumentų ar užrašų pobūdžio, jų tinkamumo ir lankstumo. Todėl slaugos vertinimas labai priklauso nuo kiekvieno individualaus slaugytojo. Dar prieš pradedant praktinę veiklą, reikia išmokyti slaugytojus prisiimti atsakomybę, o vėliau nuolat skatinti praktiškai vertinti savo veiklą, supažin-dinti darbuotojus su nuolat kintančiais ir tobulėjančiais vertinimo standartais. Juk dvasinė slauga niekuo nesi-skiria nuo kitų slaugos sričių. Svarbu, kad slaugytojai gebėtų įveikti savo sąmonės kontrolės užtvarą, tą kon-trolės mechanizmą, kuris suveikia kiekvieną kartą pra-dėjus kalbėti ar rašyti apie dvasingumą, dvasinius porei-kius ir dvasinės pagalbos teikimo būdus. Dokumentai yra labai svarbūs vėlesnei analizei ir vertinimui [26].

Senyvo amžiaus žmogui slaugytojas dažnai yra vienintelis galimas pašnekovas. Tokio amžiaus pa-cientai be galo laukia šių pokalbių, nes tai – vieninte-lė galimybė aptarti daugelį pa cientui svarbių dalykų. Slaugytojai dažnai išklauso begalę pasakojimų. Jie gali neigiamai paveikti darbuotoją, kurio darbo die-na ir taip labai sunki. Kasdien klausyti, klausinėti, nuraminti seną žmogų gali būti labai sunku. Senyvo amžiaus žmonės dažniausiai turi daug laiko, jie gali kantriai laukti momento pakalbėti su slaugytoju, o slaugytojai, pavargę nuo šių pokalbių, pradeda sva-joti apie kitokį darbą. Manoma, kad senyvo amžiaus žmonės nediferencijuoja personalo ir artimųjų ir su slaugos darbuotojais bendrauja kaip su šeimynykš-čiais žmogiškąja prasme [12]. Paprastai slaugytojas dėl darbo krūvio ir laiko trūkumo siekia išvengti gi-laus bendravimo. Svarbu, kad jis būtų pasirengęs iš anksto priimti pokalbį tokį, koks jis įvyks, be išanks-tinės nuomonės, be teisės teisti [12]. Slaugomiesiems ir šeimos globėjams specialistų neverbalinėje kalboje yra svarbus akių kontaktas, šypsena, maloni veido iš-raiška; jie neigiamai vertina tolerancijos ir kantrybės stoką, kuri dažniausiai pasireiškia pakeltu kalbėjimo tonu [11].

Šeimos globėjo situacijaTeikti slaugos paslaugas artimiesiems jų pačių na-muose yra nelengvas uždavinys – šeimos nariai tam-pa neformaliais slaugytojais, globėjais, kurie prisiima



didžiulę atsakomybę, rūpinasi artimu, nors jie anks-čiau niekada nieko panašaus nebuvo darę, kiekvienas veiksmas kasdien papildomas naujomis žiniomis. Slaugytojo vaidmuo šiame procese svarbus, nes jie turi kovoti už šiuos pacientus ir mokyti jų šeimos narius [27], kadangi specifinių žinių trūkumas slau-gymo procese kelia daug nereikalingo streso [21]. Informacija turi būti pateikiama suprantama kalba ir būdu, be medicininių terminų, kad būtų išvengta ne-reikalingo streso [11]. Nėra blogų ar gerų būdų slau-gyti, tačiau praktika rodo, jog tam tikrų paprastų pa-tarimų laikymasis gali labai palengvinti tiek ligonio, tiek jo šeimos narių dalią, pagerinti paties paciento ir jį slaugančių artimųjų gyvenimo kokybę [21].

Šeimos globėjas, slaugymo procese susidurdamas su daugybe problemų, patiria stresą, kuris emociškai ir fiziškai sekina. Kad sveikas sutuoktinis turi palai-kyti ligonį, to tikisi ne tik aplinkiniai, bet ir sergantis asmuo. Vis dėlto kartais tai padaryti labai sunku, nes ligonio artimąjį užvaldo įvairūs jausmai: liūdesys, pyktis, neviltis, depresinės reakcijos, nusivylimas ir pan. Jis taip pat išgyvena netektį, t. y. artimojo svei-katos netektį. Dažnai ir stipriai keičiasi sveikojo su-tuoktinio gyvenimas: žlunga susikurti tikslai, planai, gali atsirasti priklausomybės nuo sergančio šeimos nario jausmas, apribojami kontaktai su kitais žmo-nėmis ir veikla, keičiasi tarpusavio santykiai. Ateitis dažnai tampa neaiški, neapibrėžta [28].

Apsisprendimas slaugos reikalaujantį šeimos narį slaugyti namuose liečia visus tos šeimos narius. Tam, kad šeimynai būtų lengviau prisitaikyti prie galimų pasikeitimų namuose, jie visi turėtų dalyvauti pla-nuojant slaugą namuose ir atliekant parengiamuosius darbus. Jau pačioje slaugos situacijos pradžioje labai svarbu teisingai suvokti gaunamą informaciją ir nu-rodymus, o tam reikia laiko.

• Gydančio gydytojo prašoma suteikti išsamią in-formaciją apie ligos eigą ir apie gydymo bei rea-bilitacijos galimybes.

• Ligonių kasa konsultuoja dėl galimos paramos teikimo.

• Slaugytojai pataria, kaip geriau organizuoti slau-gą namuose, ir perteikia pagrindines žinias apie ligonio slaugymą konkrečiu atveju [24].

• Bendruomenės slaugytojų kasdienis arba neregu-liarus dalyvavimas slaugant ligonį namuose gali labai palengvinti šeimos narių darbą ir tuo pačiu juos apsaugoti nuo pervargimo. Ši pagalba labai efektyvi tuo atveju, jeigu slaugyti reikia be per-traukų visas 24 valandas arba ligoniui yra būtinos sudėtingos procedūros [24].

Kadangi šeima – tarpusavio ryšių sistema, bet koks vieno nario gyvenimo pokytis atsiliepia ir ki-tiems šeimos nariams. Būtinybė įsijausti į slaugytojo vaidmenį sukelia psichologines, socialines, finansi-nes pasekmes ir veikia sveikatą. Didžiulių finansinių nuostolių gali būti ir dėl nemažų išlaidų priežiūrai, ir dėl sutrumpėjusios darbo dienos. Nemažai dėmesio skiriama slaugytojui, kuriam tenka didžiulis krūvis. Jo psichologinę būseną lemia fizinis krūvis, emoci-niai sunkumai, riboti socialiniai ryšiai ir finansinės problemos. Materialinius ir psichosocialinius šeimos išteklius dažnai tenka skirti sergančiojo priežiūrai, o ne kitų šeimos narių reikmėms. Pagalba šioms šei-moms turi dvigubą naudą: sumažina slaugytojui tenkantį krūvį, neigiamą poveikį visai šeimai bei ti-kimybę, kad ligonis bus perkeltas į gydymo įstaigą [30]. Ilgainiui reikia įvertinti esamą situaciją, vis iš naujo nuspręsti, ar naudojamos slaugos priemonės bei slaugą atliekančių asmenų jėgos yra tinkamos, ar reikalinga papildoma parama iš šalies. Kai slaugantis asmuo pervertina savo paties sveikatos būklę, nepai-so galimo rizikos faktoriaus, nesivadovauja reikiama informacija apie susidariusią padėtį bei kompetenci-ja, pervargimas neišvengiamas. Slaugantysis privalo savo paties sveikatą bei savo poreikius vertinti taip pat rimtai, kaip ir ligonio norus bei lūkesčius. Turėti laisvo laiko, skirti jį savo pomėgiams, susitikimams su draugais – visa tai svarbu norint užtikrinti gerą slaugančiojo asmens savijautą. Tokie poilsio mo-mentai padeda lengviau įveikti sunkią slaugančio-jo kasdienybę [29]. Reikia laiko, kantrybės ir visų šeimos narių pastangų, siekiant susigrąžinti šeimos gyvenimo pusiausvyrą ir kontrolės jausmą. Artimie-siems dažnai trūksta informacijos ir žinių, kaip padėti ir bendrauti su sergančiuoju. Svarbu suprasti patiria-mus jausmus dėl sergančiojo, nes artimųjų neigiami jausmai ir noras jų išvengti komplikuoja įtraukimą į gydymą ir priežiūrą [31]. Netinkamai bendraudami jie nesugeba ar nenori priimti jiems siunčiamos infor-macijos, neatsako į ją, nesuvokia bendravimo pras-mės ir poreikio [13].

Nustatyta, kad pacientams ir jų globėjams neuž-tenka informacijos apie ligą tiek gulint ligoni nėje, tiek išvykstant į namus ir gydantis namuose. Nors pripažįstama, kad pacientų ir globėjų mokymas yra sudėtinė kasdienės slaugos ir priežiūros dalis, deja, dažnai pacientai ir globėjai turi mažai žinių slaugos, gydymo ir profilaktikos klausimais [1].

Dauguma slaugytojų į klausimus, susijusius su liga ar paciento priežiūra, gali atsakyti remdamie-si medicininėmis žiniomis. Tačiau dažnai paciento



globėjo toks atsakymas netenkina, jis nori platesnio, išsamesnio atsakymo, kuris suteiktų vilties, nuramin-tų [26]. Lietuvoje psichosocialinės paslaugos pacien-to artimiesiems neteikiamos, tačiau pabrėžiama, kad pacientų šeimos nariams ir artimiesiems, kurie nuolat rūpinasi savo ligoniu, ypač reikalingos paslaugos, leidžiančios pailsėti nuo kasdienės paciento priežiū-ros [2]. Dėl šios priežasties slaugomo asmens arti-mieji taip pat tampa izoliuoti, kaip ir pacientai, retai turi galimybę išeiti iš namų, praranda socialinius ir darbo įgūdžius. Todėl būtina psichosocialinių paslau-gų paciento artimiesiems plėtra, itin svarbu mokyti artimuosius kurti socialinius tinklus ir skatinti jų so-cialinį dalyvavimą, mažinti priklausomybę nuo ilgą laiką globojamo sergančio asmens [2].

Tiriant artimųjų, prižiūrinčių pacientą namuose, psichinę būklę atspindinčių atsakymų pasiskirstymą, nustatyta, kad dauguma (84,1 proc.) artimųjų ir šei-mos narių jaučiasi prislėgti, 85 proc. artimųjų patiria nerimą (iš jų net 54,1 proc. nerimą jaučia nuolatos), 84,1 proc. (iš jų net 49,6 proc. – nuolatos) tiriamųjų jaučia įtampą. 80 proc. apklaustų asmenų nurodė, kad nuo tada, kai pablogėjo jų namuose prižiūrimo arti-mojo būklė, jų pačių fizinė sveikata taip pat pablo-gėjo (iš jų 40 proc. – fizinė sveikata labai pablogėjo). 73 proc. artimųjų nurodė, kad jaučia baimę, susijusią su mirtimi; 80,9 proc. asmenų teigė, kad pradėjus slaugyti savo giminaitį jų pačių interesai susiaurėjo [2]. Tai rodo, kad šeimos globėjams neužtenka gau-namos pagalbos, jiems būtinos ir psichosocialinės paslaugos, kurios šiuo metu Lietuvoje neteikiamos.

Tinkamos bendruomenės slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystės prielaidosBendruomenės slaugytojų užduotis – stebėti savo bendruomenės pacientus ir padėti jiems sėkmingai senti [12]. Bendruomenės slaugytojų funkcijos pir-miausia priklauso nuo bendruomenės narių poreikių bei pačių slaugytojų pasirengimo ir patirties. Paslau-gas bendruomenėje teikiantys slaugytojai pirmiausia turi išnagrinėti pacientų poreikius dėl namų slaugos.

Sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugų koky-bę lemia tiek organizaciniai, techniniai ir finansiniai ištekliai, tiek itin svarbūs tarpasmeniniai veiksniai. Specialistas, teikdamas paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms, turėtų siekti sukurti gerą tarpasmeninį ryšį, gauti patikimą informaciją, reikalingą problemai įvertinti, priimti su priežiūra susijusius sprendimus, suteikti išsamią ir suprantamą informaciją apie prie-žiūros taktiką, elgsenos pokyčius bei ateities pers-pektyvas. Labai svarbu, jog specialistai, dirbantys

su vyresnio amžiaus paslaugų gavėjais, turėtų labai gerus bendravimo įgūdžius, nes sveikatos priežiūros paslaugų gavėjams ir teikėjams svarbu bendrauti, kad gautų, apsikeistų patikima informacija, reikalinga numatant problemas bei darant svarbius sprendimus, susijusius su sveikti tinkamų sąlygų sudarymu ir svei-katos palaikymo veiklos koordinavimu [11]. Tačiau tarpusavio bendravimas ne visuomet būna efektyvus. Sveikatos specialistai turi išmanyti bendravimo raiš-ką ir žinoti, kaip geriausia elgtis su pagyvenusiais ir senais pacientais bei jų artimaisiais tuo metu, kai jie yra nusivylę, pikti, prislėgti ar jiems sunku bendrauti su aplinkiniais asmenimis [11]. Bendravimo metu iš-ryškėja svarbiausi ligonio slaugos poreikiai, slaugy-tojai planuoja jo priežiūrą, o artimieji gali efektyviau slaugyti.

Pasak A. Čiočienės [19], patikimi ir artimi slaugy-tojų ir šeimų ryšiai įrodė, kad slaugytojai gali būti įta-kingi gynėjai numatant šeimos sveikatai tinkamiau-sią sveikatos politiką. Tačiau efektyviam slaugytojų darbui būtina suprasti šeimos sąvoką ir funkcijas. Šeimos struktūros ir funkcijos nuolat kinta priklau-somai nuo išorinės aplinkos ir socialinių poreikių. Tačiau kad ir kas kistų, šeimos, kaip svarbaus socialinio vieneto, koncepcija išlieka beveik visose ben-druomenėse. Slauga, orientuota į visą šeimą, sudaro sąlygas numatyti galimybes keistis informacija apie pagrindinius jos komponentus, rūpintis vaikais, pa-gyvenusiais ir šeimomis, įskaitant pagarbą, bendra-darbiavimą, paramą ir pasitikėjimą. Slaugos prakti-kai pripažino, kad į sveikatos priežiūrą būtina įtraukti šeimos narius [4].

Bendradarbiavimo procesas, kurio metu šeima aktyviai įtraukiama į savo sveikatos priežiūrą, keičia tradicinį požiūrį, pagal kurį gydytojai ir slaugytojai yra ekspertai, sprendžiantys, kas tinka šeimai ir jos nariams. Šeimos nori būti įtrauktos ir informuotos slaugos paslaugų vartotojos. Šeimos dalyvavimo sveikatos apsaugoje apimtis gali labai priklausyti nuo esamos situacijos ar sveikatos problemos. Situacijo-se, kurioms būdingos nedidelės ūmios problemos, slaugytojas paprastai koncentruojasi į individą. Ta-čiau esant lėtinėms ligoms, rimtoms ūminėms arba gyvenimo būdo problemoms slaugytojas į slaugą turi įtraukti visą šeimą [19].

Slaugytojas, rūpindamasis ir bendraudamas su pacientais bei jų šeimos nariais, perteikia priežiūrai reikalingą informaciją [16]. Kuo daugiau išsamesnės informacijos sukaupia ligonį slaugantys artimieji, tuo teisingesnius sprendimus susidariusioje slaugos situ-acijoje jie pajėgūs priimti [29].



Partnerystė sieja ne tik bendruomenės slaugytoją ir pacientą, kuriam reikalinga sveikatos priežiūra, bet ir šeimos globėją, suinteresuotą padėti sergančiam nariui. Tai glaudus tarpusavio bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo – efektyvaus slaugymo pro-ceso. Partnerystės modelis – abipusis dalyvavimas [32]. Šeimos globėjo dalyvavimo sąvokos turinys sudaro partneriškų slaugytojo ir šeimos globėjo san-tykių modelio pagrindą. Šeimos globėjo dalyvavimo (dar kartais vadinamos partnerystės) teorinis mode-lis remiasi prielaida, kad globėjai nori būti aktyvūs sveikatos priežiūros metu ir tai naudinga ne tik jiems, bet ir slaugomam nariui. Globėjui dalyvaujant spren-dimų priėmimo procese vyksta svarbus vertybinių sveikatos orientacijų keitimasis ir savitarpio suprati-mas. Pagal pacientų dalyvavimo modelį nei gydyto-jas, nei bendruomenės slaugytojas, nei kitas sveika-tos profesionalas nepretenduoja žinoti, kas geriau pa-cientui, neatsižvelgę į jo paties ar globėjo nuomonę. Sveikatos profesionalų užduotis – ne tik gydyti, bet ir sužinoti paciento prioritetus bendraujant, diskutuo-jant ar tariantis.

Dvasingumo koncepcijos ir slaugos būdų negali-ma nepaisyti. Pacientai, jų globėjai ir slaugytojai lin-kę labai atsargiai aptarti dvasinius reikalus. Kartais perdėtas dėmesys gali būti skiriamas tiems dalykams, kurių pats pacientas visai nenori giliau tyrinėti, tuo sudarant bendravimo barjerą. Todėl slaugytojai pri-valo stengtis empatiškai bendrauti, tinkamai pildy-ti visus dokumentus ir aprašyti dvasinę slaugą, kad būtų galima geriausiai koordinuoti, planuoti ir ver-tinti visą slaugos procesą bei jo veiksmingumą [26].

REZULTATŲ APTARIMASLiteratūros analizės metu nustatyta, kad bendruome-nės slaugytojai turi daug bendravimo įgūdžių, tačiau jie neišnaudojami, nes slaugytojai spaudžiami didinti darbo efektyvumą ir našumą. Slaugytojai susiduria su sunkumais vertindami dvasinius pagalbos būdus, nes ši slaugos sritis apima didžiulį įvairios ir labai skir-tingos pagalbos priemonių kiekį. Neretai slaugytojas išgirsta tokių pacientų ir artimųjų klausimų, į ku-riuos atsakyti atrodo neįmanoma. Būtent senyvame amžiuje, padidėjus žmogaus jautrumui, bendravimo klaidos, pasakytas šiurkštesnis žodis gali sukelti ben-druomenės slaugytojo ir šeimos globėjo priešpriešą, nepasitikėjimą vienas kitu. Dėmesys, bendravimas, suteikta informacija, skirtas laikas, informacijos su-prantamumas yra susiję ne tik su pacientų, bet ir su juos globojančių artimųjų lūkesčiais. Tai reikšmingi pasitenkinimo paslaugomis kriterijai [33].

Šeimos globėjai, prižiūrintys neįgalius asmenis savo namuose, tampa izoliuoti, praranda socialinius ir darbo įgūdžius. Specifinių žinių trūkumas slaugy-mo procese kelia daug nereikalingo streso. Jų psicho-loginę būseną lemia fizinis krūvis, emociniai sunku-mai, riboti socialiniai ryšiai ir finansinės problemos. Materialinius ir psichosocialinius šeimos išteklius dažnai tenka skirti sergančiojo priežiūrai, o ne kitų šeimos narių reikmėms.

Mokymas – tai kryptinga, planinga ir sisteminga ugdytojų ir ugdytinių sąveika, siekiant suteikti žinių, kaip stiprinti ar grąžinti sveikatą ir kaip apsisaugoti nuo ligų arba palengvinti slaugymo procesą. Pacien-tas ir jį globojantis asmuo turi teisę gauti išsamią ir adekvačią informaciją apie sveikatą ir jos išsaugoji-mą, gydymą ir priežiūrą, t. y. tą informaciją, kuri pa-dėtų jiems tinkamai pasirinkti ir kuri leistų užtikrin-ti visų pacientų, nepriklausomai nuo išsilavinimo, gyvenamosios vietos ir kalbos, vienodą galimybę gauti sveikatos priežiūros paslaugas [34]. Mokymas skirtas padėti pacientams ir jų šeimoms suprasti ligą ir gydymą, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais, gyventi sveikai ir palaikyti bei pagerinti gyvenimo kokybę [31].

Pacientams teikiama informacija gana dažnai ne-atitinka jų išsilavinimo ir poreikių. Kasdienėje prak-tikoje neįvertinamas pacientų sveikatos raštingumo lygis ir pacientas gauna informaciją, kuri neatitinka jo raštingumo įgūdžių. Nustatyta, kad kas penktas (19,9 proc.) nepakankamo sveikatos raštingumo ir kas dešimtas (9,4 proc.) pakankamo sveikatos raštin-gumo pacientas teigia, jog slaugytojai bendraudami vartoja daug sudėtingų medicininių terminų. Moksli-nių tyrimų duomenimis, pacientai, kurių žemas svei-katos raštingumo lygis, negali pripažinti šios proble-mos arba gėdijasi ją atskleisti kitiems. Atsakymai į klausimą „Ar dažnai prašote, kad slaugytojai pakar-totų Jums rūpimą informaciją?“ rodo, jog „visada ir dažnai“ prašo pakartoti tik 22 proc. nepakankamo sveikatos raštingumo, 12,5 proc. – ribinio sveika-tos raštingumo ir 9,1 proc. – pakankamo sveikatos raštingumo pacientų (p < 0,05) [35]. Tyrimo duome-nimis, 22,7 proc. respondentų, kurių nepakankamas sveikatos raštingumo lygis, ir 16,6 proc. tirtų asme-nų, įgijusių pakankamą sveikatos raštingumo lygį, niekada arba tik kartais supranta ligoninėje esančius medicininius užrašus ir pavadinimus [35].

Gerai organizuotos slaugos namie paslaugų teiki-mo sistemos trūkumas Lietuvoje yra viena iš didžiau-sių sveikatos priežiūros problemų, stabdančių bendrą sveikatos priežiūros sistemos raidą. Neįmanoma



gerai įvykdyti sveikatos priežiūros reformos, neatli-kus slaugos sistemos esminių pertvarkymų. Siekiant sumažinti gydytojų darbo apimtis ir padidinti slau-gytojų profesinės veiklos sėkmingumą, būtina kurti namų slaugos tinklą, kuris apimtų įvairaus amžiaus ir įvairiomis ligomis sergančius pacientus visą parą jų namuose.

Partnerystės funkcijos liečia ne tik pacientą, ben-druomenės slaugytoją ir šeimos globėją. Bendradar-biaujant šeima aktyviai įtraukiama į specifišką slau-gymo procesą ir pakeičia ne tik paciento, bet ir savo tradicinį požiūrį į sveikatos priežiūrą.

IŠVADOS1. Bendruomenės slaugytojo vaidmuo platus, o pati-

riamas darbo krūvis labai didelis. Jis atlieka ne tik visas bendrosios praktikos slaugytojo funkcijas, bet ir organizuoja, planuoja ir vykdo namų slau-gą, lėtinių ligonių ilgalaikę priežiūrą, pagal savo

kompetenciją konsultuoja ligonius slaugos ir svei-katos klausimais.

2. Šeimos globėjai slaugymo procese susiduria su dau-gybe problemų, dėl kurių tampa izoliuoti, praranda socialinius ir darbo įgūdžius. Šeimos globėjams ne-užtenka gaunamos bendruomenės slaugytojo pagal-bos, jiems būtinos ir psichosocialinės paslaugos.

3. Partnerystė sieja ne tik bendruomenės slaugytoją ir pacientą, kuriam reikalinga sveikatos priežiūra, bet ir šeimos globėją, suinteresuotą padėti sergan-čiam nariui. Siekiant efektyvaus slaugymo proce-so, būtina tinkama slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystė, kuri apima kompleksinius, dinamiš-kus ir daugialypius ryšius. Bendruomenės slau-gytojas turi tapti veiksmų, susijusių su slaugomu asmeniu, koordinatoriumi ir tiekėju, tyrėju ir kon-sultantu, sveikatos mokytoju ir lyderiu.


Literatūra1. Montvydaitė M, Mockienė V. Mokomosios intervencijos poveikis

pagyvenusių žmonių savarankiškumui. Visuomenės sveikata. 2013;1:56-61.

2. Kudukytė-Gasperė R, Štaras K. Integruotų slaugos ir psichosocia-linių paslaugų poveikis namuose slaugomiems sunkios būklės pa-cientams ir jų šeimos nariams. Atvejo analizė VšĮ Centro poliklini-koje. Sveikatos mokslai. 2015;25:15-23.

3. Lietuvos statistikos departamentas. Socialinė apsauga Lietuvoje 2013. Vilnius, 2014. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=3748>.

4. Gieskienė B, Istomina N, Jurgutis A. Į pacientą ir jo šeimą orientuotos sveikatos priežiūros vaidmuo valdant lėtines neinfekcines ligas. Visuomenės sveikata. 2012;1:106-109.

5. Margelienė D. Šeimos / bendruomenės slaugytojų paslaugų poreikio nustatymo bendruomenėje sociologinė apklausa. 2002;4:5-8.

6. Galdikienė N. Bendruomenės slauga. Mokomoji knyga. Kaunas, 2011.

7. Lein C, Wills CE. Using patient-centered interviewing skills to manage complex patient encounnters in primary care. Journal of the American academy of nurse practitioners. 2007;19(5):215-220 [žiūrėta 2015 m. balandžio 5 d.], PubMED. Prieiga per internetą: <http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/j.1745-7599.2007. 00217.x/abstract>.

8. Šileikaitė S, Kudukytė-Gasperė R. Slaugos paslaugų teikimo modernizavimo problemos – Vilniaus miesto Centro poliklinikos patirtis. Sveikatos mokslai. 2011;21(6):131-41.

9. The future of health care and care systems for the elderly: guaranteeing accessibility, ąuality and financial viability. COM, 2001 [žiūrėta 2015 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://ec.europa.eu/employment_social/soc-prot/ healthcare/healthcareen.htm>.

10. Supporting national strategies for the future of health care and care for the elderly. Joint report by the Commission and the Council. Social security & solial integration [žiūrėta 2015 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://www. monitoringris.org/documents/strat_reg/eu251.pdf>.

11. Piščaltienė V, Krasuckienė D, Lamsodienė E ir kt. Pagyvenusių ir senų asmenų bendravimo patirties su sveikatos ir socialinės priežiūros specialistais vertinimas. Sveikatos mokslai. 2014;6:5-16.

12. Smaidžiūnienė D. Bendravimas su senais žmonėmis ir slauga. Slauga. Mokslas ir praktika. 2006;3(111):7-10.

13. Kalibatienė D ir kt. Šeimos sveikatos enciklopedija. Kaunas, 2011.14. Jurkuvienė R, Rupkuvienė S. Slaugos namuose poreikio nustatymas ir

Bartelio indeksas kaip kriterijus. Sveikatos mokslai. 2010;1:2909-2915.15. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas

„Dėl MN 57:2011 „Bendruomenės slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Valstybės žinios. 2011;V-650.

16. Butėnas R, Žydžiūnaitė V. Vertybių refleksija slaugytojo veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose. Sveikatos mokslai. 2013;1(23):166-172.

17. Tamošiūnas A, Milašauskienė Ž. Bendruomenė ir bendruomenės slauga. Kaunas, 2008.

18. Visockienė B. Šeimos gydytojo komandos praplėtimas slaugos darbuotojais (vystymosi perspektyvos). Slauga. Mokslas ir praktika. 2011;6(174):10-11.

19. Čiočienė A. Bendruomenės slauga pirminėje sveikatos priežiūroje. Sveikatos mokslai. 2002;4:2-5.

20. Lukoševičienė R, Stonkus S, Matukienė V. Lėtinių inkstų nepakankamumu sergančių ligonių mokymo problemos aktualumas. Sveikatos mokslai. 2008;4:1770-1772.

21. Bartašiūnienė V, Petravičienė Z. Slaugos pedagogikos svarba slaugytojo darbe su senyvo amžiaus pacientais. Sveikatos mokslai. 2009;1(145):4-9.

22. Kriukelytė D, Tamošiūnienė R. Slaugytojų požiūris į pacientų apmokymą. Sveikatos mokslai. 2002;4:46-49.

23. Pukinskienė D. Slaugos procesas. Klaipėda, 2010.24. Eidukienė G. Pedagoginis slaugytojo vaidmuo. Slauga. Mokslas ir

praktika. 2005;7-8:6-7.25. Visockienė B. Šeimos gydytojo komandos praplėtimas slaugos

darbuotojais (vystymosi perspektyvos). Slauga. Mokslas ir praktika. 2011;6(174):10-11.

26. Šeškevičius A, Valiulienė Ž. Dvasingumo raiška paliatyviojoje priežiūroje. Sveikatos mokslai. 2011;2(21):109-114.

27. Reinhard SC, Given B, Petlick NH et al. Supporting Family Caregivers in Providing Care. In: Hughes RG, editor. Patient Safety and Quality: An Evidence-Based Handbook for Nurses. Rockville (MD): Agency for Healthcare Research and Quality (US); 2008 Apr. Chapter 14. Available from: <http://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK2665/>.

28. Venckienė K ir kt. Šeimos sveikatos enciklopedija. Kaunas, 2011.



29. Barden I, Vogel A, Wodraschke G. Ligonių slaugymas namuose. Kaunas, 2004.

30. Lemme, Barbara Hansen. Suaugusiojo raida. Kaunas, 2003.31. Jancevič E. Slaugytojų vaidmuo padedant šeimai, auginančiai

epilepsija sergantį vaiką: susitaikymas su liga ir mokymas. Slauga. Mokslas ir praktika. 2015;2(218):4-6.

32. Liubarskienė Z, Peičius E, Blaževičienė A ir kt. Medicinos etika: mokomoji knyga. Kaunas, 2008.

33. Drungilienė D, Slatvickaja N, Žiliukas G. Slaugos paslaugų atitiktis opioidinės priklausomybės pacientų lūkesčiams. Sveikatos mokslai. 2011;7(21):196-201.

34. Sondaitė J, Bukartienė L. Chirurginių pacientų mokymo poreikio įvertinimas. Sveikatos mokslai. 2012;3(22):155-158.

35. Zagurskienė D, Misevičienė I. Pacientų sveikatos raštingumo ir slaugytojų jiems teikiamos informacijos vertinimas. Sveikatos mokslai. 2008;3:1594-1598.

SummaryThe world is facing demographic changes and the

rise of life expectancy resulting in increasing number of social and economic problems. Due to the growth of the old, disabled, suffering from the several chronic diseases people, especially becomes important to provide health care and social services in their homes. Focused to the whole family nursing makes possibilities to exchange information about the main. The most important problem the lack of partnership in community nurse and family caregiver relationships.

The aim of study. To analyze material about community nurse and family caregiver partnership.

Material and methodology. Scientific literature review by searching Springer Link, PubMed, Medline, Sage Journals Online databases.

Results. It was found that because of the high workload, activities not directly related to health care services, uncertainty of nurse role, or lack of communication features, community nurses are unable to provide an effective care at patient‘s home; an insufficient role of nurse in helping to make decisions for the patient and his family members; little attention is paid for cooperation with family caregivers. Most findings suggest that conflicts arise when health professionals fail to recognize family caregivers’ expertise, when roles overlap, when roles are defined rigidly, or when professional expectations of family caregivers are contradictory. Involvement of family members in health care is essential nursing practice recognizes that. Because of duly legalized and narrowed provision of care services at home, patients stay in hospital

for longer time, treatment and rehabilitation become more expensive, and a psychological problems arise. Studies demonstrated that in the role of caregivers stand unprepared for this purpose society members, who need to deal with the psychological, pedagogical, medical, social, and financial problems. This results in stress, isolation, loss of job skills for caregivers; they often lack the knowledge and skills to solve that problems or taking inappropriate ways for dealing with them. Community nurse needs to become a leader in interdisciplinary team and has a unique opportunity and a moral obligation to serve as a patient and his family members’ lawyer during the key moments in their life.

Conclusion. The partnership of community nurse and family caregiver needs to be adequate to ensure efficient nursing care. That relationships for frail elders are complex, dynamic, and multifaceted. They include interconnected types for the nurse by being coordinator, supplier, researcher, consultant, health teacher, and leader.

Keywords: community nurse, family caregiver, partnership.

Correspondence to Lina Jankauskienė Department of Nursing, Faculty of Health Science, Klaipėda University H. Manto str. 84, LT-92294 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]


The partnership of community nurses and family caregivers

Lina Jankauskienė1, Lolita Rapolienė1, 2

1Klaipėda University, Faculty of Health Science, Department of Nursing, 2Jūrininkų health care center, Klaipėda



MEDICINOS LABORATORIJŲ VEIKLOS KOKYBĖS VERTINIMO SISTEMOS

Bernadeta MiliauskaitėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas

SantraukaStraipsnyje pateikta literatūros apie medicinos laboratorijų vaidmenį teikiant kokybiškas paslaugas apžvalga, apta-

riama medicinos laboratorijos geros paslaugos sąvoka bei laboratorijos analitinio metodo kokybės vertinimo kriterijai.Straipsnio tikslas – apžvelgti ir apibūdinti medicinos laboratorijų veiklos kokybės vertinimo sistemas. Medžiaga ir metodai. Mokslinės literatūros analizė siekiant išdėstyti medicinos laboratorijų veiklos kokybės vertini-

mo sistemas.Išvados. Kokybės vadybos sistemos įdiegimas ir jos laikymasis atspindi vientisą organizacijos kultūrą. Analizės ko-

kybės reikalavimai vertinami remiantis biologinės variacijos duomenimis ir gydytojų klinicistų nuomonės tyrimu, pro-fesinių draugijų rekomendacijomis, įgaliotųjų institucijų ar išorinio kokybės vertinimo sistemomis. Sveikatos priežiūros paslaugų kokybę sudaro medicinos laboratorijos specialisto profesionali paslauga, atitinkanti paciento poreikius. Pacientų atsiliepimai, atliktas auditas, tarplaboratorinių tyrimų rezultatų palyginimas, in vitro diagnostikos direktyvų taikymas įgalina vertinti ir tobulinti medicinos laboratorijų paslaugų kokybę. Medicinos laboratorijų paslaugų kokybės analitinis metodas taikomas apskaičiuojant netikslumus ir paklaidas Six Sigma metrikos būdu bei dalyvaujant išorinėse kokybės vertinimo programose.

Reikšminiai žodžiai: kokybės vadyba, vertinimo sistema, medicinos laboratorijos.

Adresas susirašinėti: Bernadeta MiliauskaitėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetasH. Manto g. 84, 92294 KlaipėdaEl. p. [email protected]

ĮVADASMedicinos laboratorijos daro didelę įtaką visapusiš-kai sveikatos priežiūrai [1], todėl jų teikiamų pas-laugų kokybė turi būti aukšta. Ši frazė dažniausiai vartojama apimant daugelį aspektų, kurie gali būti apibūdinami kaip teisingos informacijos (tyrimo rezultatų atsakymo) perdavimas tinkamu laiku pa-cientui už atitinkamą kainą [2]. Siekiant nustatyti paciento ligos diagnozę, skirti gydymą ir stebėti, turi būti laiku atliktas tyrimas, gauti tikslūs ir aiš-kūs rezultatai. Tiek gydytojui, tiek pacientui labai svarbu kokybiškas aptarnavimas. Laboratorijos teikia informacijos gydytojams klinicistams ir ki-tiems sveikatos priežiūros darbuotojams apie atliktą tyrimą, paciento paruošimą atlikti tyrimą, rezulta-tų interpretavimo tikslumą, tyrimo patikimumą ir kalibravimą bei informatyvumą. Sveikatos prie-žiūros įstaiga turi vadovautis Tarptautiniu medici-nos etikos kodeksu. Tyrimų kokybė priklauso nuo

laboratorijos priemonių išteklių, jų kainos ir efekty-vaus būdo taikymo.

Medicinos laboratorijos privalo nuolat remtis vidinės kontrolės standartais ir išorinėmis kokybės vertinimo programomis. Laboratorijos veiklos ko-kybę užtikrina taikomi specifiniai tyrimų metodai. Vidinės kontrolės standartų procedūros ir išorinės kokybės programos pagrindžia tyrimo proceso ko-kybę, apimančią ikityriminius, tyrimų ir potyrimi-nius procesus [3]. Laboratorijos specialistų kom-petencija užtikrinamas nuolatinis profesionalumas. Medicinos laboratorijų vadybos tikslas – įrodyti laboratorijų valdymo efektyvumą ir atliekamų pas-laugų veiksmingumą.

Iki šių dienų medicinos laboratorijos iškėlė nema-žai naujų idėjų ir pritaikė kokybės vadybos priemo-nių. Tai tarptautiniai ir nacionaliniai kokybės standar-tai, profesinės nuostatos, Europos kokybės vadybos fondas (angl. European Foundation of Quality Ma-nagement), kuriam atstovauja įgaliotos organizaci-jos. Norminiai teisės aktai apibrėžia svarbiausius as-pektus, atkreipia dėmesį į paslaugų kokybės vadybą. Kokybės standartai reikalauja organizacijoje sukurti ir išlaikyti sistemą, kuri užtikrintų ir įrodytų koky-bės vadybos sistemos privalumus. Europos kokybės



vadybos fondo tikslas – nenutrūkstamas medicinos laboratorijų valdymo sistemos tobulinimas atliekant laboratorijos duomenų analizę ir taikant juos prakti-koje. Dėl nuolat kintančių aplinkos sąlygų medicinos laboratorijos specifiškai prisitaiko savitą kokybės sis-temą, ją diegia ir nuolatos tobulina. Tai nenutrūksta-mas procesas [4].

Kokybės vadybos sistemos organizacijoje įdiegi-mas ir jos laikymasis yra svarbi užduotis, nes koky-bės vadyba turi tapti vientisa organizacijos kultūra. Toks darbas reikalauja administracinių gebėjimų, ly-deriavimo, bendradarbiavimo ir nemažų išteklių. Or-ganizacijai reikia duomenų, kad ji nuspręstų, kokių reikia pokyčių siekiant padidinti kokybės vadybos sistemos veiksmingumą. Diegiant kokybės vadybos sistemą reikia kokybės vadybos programų, kurias sveikatos priežiūros įstaigos išstudijuotų ir pritaikytų medicinos laboratorijų darbe [5]. Ne visada medi-cinos laboratorijos tinkamai naudoja savo išteklius, todėl svarbu išnagrinėti, ar efektyviai panaudojama kokybės vadybos sistema šioje srityje. Sukauptos žinios gali duoti didesnę naudą plečiant laboratorijų paslaugų kokybę.

Kad medicinos laboratorijų tyrimai būtų pripa-žinti tiek Lietuvoje, tiek užsienio gydymo įstaigų, jie privalo būti standartizuoti. Užtikrinus automatizuotą procesą ir laboratorijos informacinės sistemos nau-jumą, parengiama kokybės vadybos sistemos doku-mentacija, ji suderinama su laboratorijos veiklos spe-cifika, darbuotojai apmokomi dirbti laikantis griežtų kokybės vadybos standartų. Įgyvendinta kokybės vadybos sistema gali suteikti skirtingą grįžtamąjį ryšį įvairiose medicinos laboratorijose. Todėl svarbu įvertinti medicinos laboratorijų valdymo sistemas, jų efektyvumą bei teikiamą naudą. Laboratorijos valdy-mo efektyvumo įvertinimas, pritaikius kokybės val-dymo sistemą, leidžia nustatyti vadybos ir techninius ypatumus.

Ar kiekviena darbe naudojama įranga, darbo sąly-gos, darbo metodai ir bet kuris operacinis veiksmas yra ištirtas, išmatuotas, statistiškai įvertintas ir doku-mentuotas, t. y. ar galima tikėti, kad procesas vykdo-mas teisingai – gauti vienodos kokybės tyrimai ir kiti veiklos rezultatai?

Šiame straipsnyje nagrinėjant mokslinę literatūrą apžvelgiami šiuolaikinės Lietuvos medicinos labora-torijos tradicinių tyrimų kokybės valdymo metodai, jų efektyvumo galimybės ir moderniųjų kokybės valdymo metodų taikymo perspektyvos. Straipsnio tikslas – apžvelgti ir apibūdinti medicinos laborato-rijų veiklos kokybės vertinimo sistemas.

MEDICINOS LABORATORIJŲ VAIDMUO PASLAUGŲ KOKYBĖS POŽIŪRIUMedicinos laboratorijoje (arba klinikinėje laboratori-joje) atliekami mikrobiologiniai, imunologiniai, che-miniai, imunohematologiniai, hematologiniai, biofi-zikiniai, biologiniai, citologiniai, patologiniai ir ge-netiniai tyrimai. Jų tikslas – iš žmogaus kūno skysčių gauti duomenis, kuriais remiantis galima diagnozuoti ir numatyti bei gydyti ligas, įvertinti paciento sveika-tos būklę [6]. Be šių funkcijų, medicinos laboratori-ja teikia konsultavimo paslaugas, t. y. interpretuoja rezultatus ir pataria dėl tolesnio tinkamo tyrimo ir gydymo. Tokiomis laboratorijos paslaugomis užtikri-nama visapusiška paciento sveikatos priežiūra.

Medicinos laboratorijai kokybės siekis yra es-minis norint sėkmingai teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Jos vaidmuo ir kasdienis darbas keičiasi dėl tobulėjančių technologijų, laboratorinės infor-macinės sistemos, POCT (angl. point-of-care tes-ting). POCT – paciento ėminys paimamas, tyrimas atliekamas ir rezultatai pateikiami už laboratorijos ribų paciento buvimo vietoje, čia ir dabar. Tai leidžia gydytojui nedelsiant įvertinti paciento sveikatos bū-klės pokytį [6]. Lietuvos Respublikos sveikatos ap-saugos ministerija 2012 m. patvirtino Klinikinių la-boratorinių tyrimų kokybės gerinimo programą. Joje numatytas tikslas – iki 2020 m. pagal LST EN ISO 15189:2012 standartą šalyje akredituoti penkias di-džiąsias klinikines laboratorijas [7].

Mokslinėje literatūroje nagrinėjamos medicinos laboratorijų kokybės vertinimo ir valdymo sistemos. Medicinos laboratorijų tyrimų kokybę užtikrina įvairios priemonės, nes naudojama skirtinga aparatūra ir meto-dai. Dėl to gaunami tyrimų rezultatai yra neefektyvūs tyrimų duomenų atitikčiai įvertinti ir užtikrinti. Siekiant pagerinti rezultatų atkuriamumą skirtingose laboratori-jose ir (ar) taikant skirtingus metodus vadovaujamasi tarptautiniais etalonais, statistiniais duomenų apdoro-jimo ir įvertinimo būdais, išorinio kokybės vertinimo modeliais. Vidinė kokybės kontrolė taikoma tik konkre-čiam prietaisui ir konkrečiam tyrimui įvertinti.

Pacientai, keliaudami iš vienos gydymo įstaigos į kitą, susiduria su rezultatų neatitiktimi. Medicinos laboratorijose kokybės tyrimo atlikimas ir vertinimas skatina ieškoti ir diegti mokslu pagrįstus analizės kokybės reikalavimus. Tyrimo kokybės reikalavimai vertinami remiantis biologinės variacijos duomeni-mis ir klinicistų nuomonės analize, profesinių draugi-jų rekomendacijomis, įgaliotųjų institucijų ar išorinio kokybės vertinimo sistemomis [8].



Medicinos laboratorijų kokybės programas suda-ro [9–11]:

• tikslumas (angl. accuracy) – tyrimo rezultato ir sutartinės pamatinės vertės atlikimo artumas;

• glaudumas (angl. precision) – nepriklausomų ty-rimų rezultatų, gautų nurodytomis sąlygomis, tar-pusavio atitikties artumas;

• pakartojamumas (angl. repeatability) – tai glau-dumas kartojimosi sąlygomis, kai analizės rezul-tatai gaunami per trumpą laiką tuo pačiu metodu tiriant tokią pačią medžiagą toje pačioje labora-torijoje ir dirbant tam pačiam operatoriui, naudo-jančiam tą pačią įrangą;

• atitiktis (angl. conformity, compliance) – to paties vertinamo dydžio matavimo rezultatų, gautų kei-čiant vertinimo sąlygas, atitikties artumas. Mata-vimo sąlygos kis, kai keisis matavimo principas, matavimo metodas, matuotojas, matavimo prie-monė, pamatinis etalonas, vieta, matavimo prie-monės, naudojimo sąlygos, laikas;

• teisingumas (angl. trueness) – vidutinės vertės, gautos iš didelės tyrimų rezultatų serijos, ir sutar-tinės pamatinės vertės atitikties artumas;

• atkuriamumas (angl. reproducibility) – tai glau-dumas, kai analizės rezultatai gaunami tuo pačiu metodu tiriant tokią pačią medžiagą skirtingose laboratorijose ir dirbant skirtingiems operato-riams, naudojantiems skirtingą įrangą. Efektyvios vidaus kokybės kontrolės sistemą su-

daro [10]:• kontrolinių medžiagų kokybė, tipas ir kiekis;• paklaidų dažnis ir tipas;• kontrolinių matavimų kiekis;• klaidų nustatymo tikimybė;• klaidingo atmetimo tikimybė;• gedimų šalinimo sistema;• paklaidų prevencija.

KOKYBĖS VADYBOS SĄVOKA MEDICINOS LABORATORIJOSEPasak D. Hoyle [12], standartas reikalauja, kad or-ganizacija sukurtų kokybės vadybos sistemą, atitin-kančią ISO 9001 reikalavimus. Vadinasi, sistemos charakteristika turi atitikti standartą. Sukūrimas reiškia, kad vadybos sistema turi būti suprojektuota, sukonstruota su valdymo ištekliais, sumontuota ir in-tegruota į organizaciją. Planuodama organizacija sie-kia identifikuoti procesus ir nustatyti objektų sąveiką bei nuoseklumą. Procesai yra dokumentuojami pagal kriterijus ir metodus. Dokumentuose paaiškinami terminai, vartojami medicinos laboratorijose kaip

organizacijos vykdomoje veikloje, bei taikomos nau-dojimosi instrukcijos. Proceso analitinėje dalyje, t. y. ikityriminėje, tyrimų ir potyriminėje, instrukcijos pa-rengiamos remiantis mokslinės literatūros šaltiniais, kuriuose aprašomi analitiniai procesai. Dokumenta-vus analitinį procesą vykdomas stebėjimas kaip kon-trolė, kuri padeda užtikrinti laboratorijos organiza-cinę funkciją. Pasitelkiant skaičiavimus įvertinamos klaidos ir neatitiktys visose trijose analitinio proceso dalyse. Dalyse, kuriose nustatyta daugiausia neatitik-čių, imamasi veiksmų, kuriais siekiama jas pašalinti. Tikintis planuotų geresnių rezultatų duomenys kau-piami tolesniam stebėjimui ir analizei. Tada koreguo-jami dabartiniai rezultatų duomenys ir tobulinamas analitinis procesas [12].

Kokybiško medicinos laboratorijų darbo organiza-vimas yra pagrindinis prioritetas pacientų priežiūros srityje. Svarbu atitikti pacientų poreikius. Todėl medi-cinos laboratorijų specialistai yra atsakingi už pacientų priežiūrą. Ši aptarnavimo sritis apima tyrimo užsaky-mą, paciento paruošimą tyrimui, paciento identifikaci-ją, ėminio paėmimą, transportavimą, laikymo sąlygas ir trukmę, tyrimo atlikimą, rezultatų interpretavimą ir atsakymo atidavimą. Visa tai atliekama medicinos laboratorijų darbo metu atsižvelgiant į saugias darbo sąlygas bei etiką [6]. Pageidautina, kad į medicinos laboratorijų specialistų darbo sritį įeitų ir pacientų konsultacijos, padedančios diagnozuoti paciento ligą ir taikyti prevencines priemones. Medicinos laborato-rijos specialistams turi sudaryti sąlygas gilinti žinias ir siekti profesionalaus mokslininko statuso.

Laboratorija, siekianti specifinių kompetencijos ir kokybės reikalavimų, vykdo akreditavimo įstaigos ISO/IEC 17011:2004 reikalavimus, atsižvelgdama į konkrečią medicinos laboratorijos veiklos sritį. Tuo būdu medicinos laboratorija siekia techninių kom-petencijų ir vykdo vadybos sistemos reikalavimus, kurie svarbūs nuosekliems patvirtintiems rezultatams [6]. Pagrindiniai paslaugų kokybės bruožai: patiki-mumas, supratingumas, reprezentatyvumas, priei-namumas, atsakingumas ir konfidencialumas [13]. Sveikatos priežiūra – labai specializuota paslaugų industrija [14]. Pagal J. Ovretveit et al. [5], sveikatos priežiūros kokybę sudaro keli aspektai: ko pacientas nori (paciento kokybė) ir ko jam reikia (sveikatos priežiūros specialisto profesionalo kokybė). Pabrė-žiama, kad vadybos kokybę taip pat rodo minimalių išteklių, tenkančių klaidų ir tyrimų kartojimams, pa-naudojimas. Sveikatos priežiūros kokybės vadybos apibrėžimą S. Shahangian et al. [15] pateikia kaip viso darbo procesą, grindžiamą stebėjimu, vertinimu



ir kokybės tobulinimu, remiantis pacientų atsiliepi-mais, atliktu auditu, tarplaboratorinių tyrimų rezul-tatų palyginimu, in vitro diagnostikos direktyvų tai-kymu. Procesas įgalina vertinti ir tobulinti medicinos laboratorijų paslaugų kokybę.

Sąvoka „gera medicinos laboratorijos paslauga“ apima platesnį požiūrį į medicinos laboratorijos dar-bo kokybę. Medicinos laboratorijos paslaugų teikimo kokybė remiasi trimis lygiais [16]:1) struktūra; apima paslaugos prieinamumą ir patrau-

klumą pacientui: tyrimų kaina, laboratorijos specialistų kompetencija, darbo aplinka, įranga, eksploata-cinės medžiagos, patalpos, darbo priemonės;

2) procesas; susideda iš etapų: ikityriminis, tyrimų ir potyriminis. Proceso metu renkama teisinga

informacija apie tyrimą, pacientas paruošiamas imti ėminį, paimamas ėminys, transportuojamas į laboratoriją, saugomas šaldymo spintose, atlieka-mas analitinis tyrimas, vertinami tyrimo rezultatai ir atiduodamas atsakymas (jame nurodyti tyrimo rezultatai, interpretacija), konsultacijos;

3) paciento sveikatos būklė; po pakartotinio tyrimo paciento sveikata stebima.Medicinos laboratorijos turi tenkinti laboratori-

jos vadovo (ų) ir pačių specialistų, pacientų, gydy-tojų poreikius ir lūkesčius [17]. Poreikiai iš dalies sutampa. Laboratorijos vadovas (ai) siekia naudoti nebrangius išteklius, efektyviai bendradarbiauti su kitais ligoninės skyriais, sveikatos priežiūros cen-trais, prietaisų, reagentų ir priemonių gamintojais.

Laboratorijos vadyba: administracija, finansai, kokybė

Kainų apskaita, sąskaitos faktūros, laboratorijos procesų ir personalo planai, stebėjimas

Informacija,konsultacijos

Tyrinėjimai,mokymai

Kokybės‚ užtikrinimas

(vidinis, išorinis)

Techninės įrangos priežiūra ir patikra

Reagentai, reikmenys Metodo patvirtinimas ir patikrinimas Duomenų sistemos

Etiniai principai, ligoninės ir laboratorijos misija

Infrastruktūra, įranga

Kompetencijos kėlimas ir darbuotojų

apmokymai

Procedūros, darbo instrukcijos

Užsakymas

Pacientoparuošimas,

ėminio paėmimas

AnalizėTransportavimas Rezultatų interpretacija

Rėmimofunkcijos

Rėmimofunkcijos

Ištekliai, infrastruktūra

Pagrindas

Veiklos rodikliai

Laboratorinis tyrimas

Gydymoporeikiai

Paciento gydymo

rezultatas

1 pav. Laboratorinio tyrimo proceso sistema medicinos laboratorijoje. Kokybės vadyba orientuota į valdymo visumą ir atskiras dalis (Siloaho, 2006)



Pacientai yra labiau susirūpinę patogiu, greitu ir neskausmingu ėminio paėmimu. Gydytojai vertina naudingą ir laiku pateiktą informaciją, o laborato-rijos specialistai pageidauja turėti geras darbo sąly-gas. Medicinos laboratorijų vykdomos veiklos kita kryptis yra komunikacija su ligoninės administraci-ja ir ligonių kasa.

Medicinos laboratorijų siekiamybė yra profesionalumas. Be klinikinių tyrimų, atliekami ir moks-liniai tyrimai. Jie vykdomi vadovaujantis specialiu standartu ISO 15189:2012 „Medicinos laboratori-jos. Kokybės ir kompetencijos reikalavimai“, moks-liniais ir etiniais principais, finansavimo ištekliais ir infrastruktūra. Moksliniai tyrimai medicinos labo-ratorijose prisidėtų prie naujų klinikinių vaistų kū-rimo [18].

Kokybės vadybos sistema optimizuoja valdy-mą kasdieniame darbe [19]. Laboratorijos valdymo struktūrą sudaro administracija, finansai ir kokybės dokumentai. Laboratorijos vadyba įgyvendina rėmi-mo straipsnius laboratoriniam tyrimui atlikti, numa-to finansavimą, specialistų mokymus, konsultacijas, mokslinius tyrinėjimus, tyrimų kokybės (vidinės ir išorinės) užtikrinimą (žr. 1 pav.).

Laboratorijoje teikiamos paslaugos kokybė pa-vaizduota 1 pav. Laboratorinį tyrimą sudaro gamybos procesas, į kurį įeina reagentai, reikmenys, įranga. Laboratorija atsakinga už ikityriminį, tyrimų ir poty-riminį procesą.

In vitro diagnostikos direktyva įgyvendinama Europos Sąjungos šalyse pagal nacionalinius teisės aktus. Joje pateikti reikalavimai gamintojui, atsakin-gam už savo produktą, t. y. jis turi turėti CE žymėji-mą. Gamintojas taip pat turi laikytis įrenginių projek-tavimo, ženklinimo ir naudojimo instrukcijų kūrimo reikalavimų [20].

ANALITINIO METODO KOKYBĖS SISTEMOS VERTINIMO KRITERIJAINetikslumų (angl. imprecision) ir paklaidų (angl. bias) apskaičiavimasNetikslumams ir paklaidoms apskaičiuoti taikomas statistinis metodas, kai parenkama stabili kontrolinė medžiaga ir nustatomi dviejų pasikartojančių koncen-tracijų lygiai 5 dienas dviejų savaičių laikotarpiu [3].

Atliekami pacientų ėminių ir referentinės me-džiagos vertinimai laikantis gamintojo nurodymų, kaip ėminius laikyti ir saugoti tam, kad būtų išvengta artefaktų (medicininiai dirbtiniai reiškiniai, susidarę dėl manipuliacijų). Referentinė medžiaga, t. y. vidi-nė kontrolė (angl. Internal Quality Control, IQC),

pasirenkama, kai yra dvi ar daugiau kliniškai reikš-mingų koncentracijų [21].

Netikslumų skaičiavimai [21]:• ėminiuose pamatuojamas ieškomos analitės kie-

kis, kuris išreiškiamas matavimo vienetais. Iš šių ėminių išrenkamos analitės su netiksliais matavi-mo vienetais, matematiškai apskaičiuoti duome-nys išreiškiami grafikais ir lentelėmis;

• šis skaičiavimas tampa tikslesnis, kai duomenys palyginami su kalibravimo ar kontrolių reagentų matavimo vienetais.Paklaidos nustatomos naudojant etaloninę me-

džiagą su priskiriama atsekamąja verte. Medicinos laboratorijose yra kelių tipų paklaidos [22]:

• atsitiktinės; atliekamo tyrimo metu gautas rezul-tatas neatitinka etaloninės medžiagos reikšmės;

• sistemingos; atliekant daug kartų tą patį tyrimą gauti rezultatai neatitinka etaloninės medžiagos reikšmės. Paklaidoms aptikti naudojamos tyrimui skirtos

etaloninės medžiagos, kurių, remiantis šių etaloninių medžiagų gamintojo nurodymais, matavimai labora-toriniu prietaisu atliekami bent kartą per parą. Etalo-ninių medžiagų matavimo vienetų rezultatai palygi-nami su atliktų tyrimų rezultatų duomenimis. Verti-namas laboratorijos prietaisu atlikto tyrimo rezultatų duomenų tikslumas.

Paklaidų atsiradimo priežastys [23]: • aplinkos veiksniai: elektriniai ir magnetiniai lau-

kai, drėgmė, šviesa, oro srautai;• žmogiškieji veiksniai: laboratorijos specialisto dė-

mesingumo stoka, neatidumas, metodikos nesilai-kymas, savijauta.Atsitiktines paklaidas sukelia reagentų, tyrimo

metodikos, laboratorinių priemonių pakeitimai [24]. Šias atsitiktines paklaidas galima išreikšti netikslumo faktoriumi, vadinamu RE, arba Westgardo visumi-nės nuolatinės variacijos faktoriumi ∆RE. Faktorius apskaičiuojamas:

∆RE = (∆REw2 + f2) / (1 + f2)1/2,

čia f = σb x σw

–1,σb – tyrimų matavimo rezultatų duomenų variaci-

jos koeficientas tarp matavimo serijų;σw – vienos matavimo serijos tyrimų matavimo

rezultatų duomenų variacijos koeficientas.Taikant šį statistinį atsitiktinių paklaidų matavimo

modelį, svarbu atsižvelgti į vidutinį kvadratinį nuo-krypį vienoje atliktų tyrimų ir kontrolinių medžiagų matavimų duomenų serijoje. Jei koeficientas ∆RE



padidėja, laikoma, kad vidutinis kvadratinis nuokry-pis tarp matavimo serijų išlieka nepakitęs [24].

Six Sigma metrikaSix Sigma metrika taikoma apskaičiuojant tyrimo me-todo taikymo proceso netikslumus, išreiškiant defektus milijonui galimybių (angl. DPM arba DPMO, defects per million opportunities). Apskaičiuoti tyrimo meto-do techniniai defektai leidžia atlikti pataisymus pagal šį principą: išmatuoti, analizuoti, gerinti, kontroliuoti (angl. DMAIC, Define – Measure – Analuze – Impro-ve – Control). Pagrindinis šios metrikos tikslas – rasti ir pašalinti defektus bei pakitimus tyrimo metu. Tai sumažina atsiradusias tyrimo metodo techninės dalies paklaidas ir defektus, netikslumus, kol šeši standarti-niai nuokrypiai pasiekia leistiną nuokrypį [25].

Six Sigmos metrika medicinos laboratorijai pade-da suskaičiuoti paklaidų, netikslumų ir defektų kie-kį. Grafiškai išreikštas kiekis skaičiais įgalina stebėti leistino nuokrypio kitimą. Tai užtikrina kokybiškus tyrimų rezultatus [3].

Išorinės kokybės vertinimo programosMedicinos laboratorija privalo dalyvauti išorinio kokybės vertinimo programose, kurios leidžia jai keletą kartų per metus gauti statistinį tyrimų rezul-tatų įvertinimą atsižvelgiant į kitas toje pačioje pro-gramoje dalyvaujančias laboratorijas. Išorinis ko-kybės vertinimas – sistema, objektyviai palyginanti laboratorijos gaunamus matavimų rezultatus su kitų laboratorijų, dalyvaujančių tame pačiame tyrime, rezultatais, pagrindiniu uždaviniu laikydama teisin-gumo nustatymą [26].

Išorinio kokybės vertinimo programos naudoja-mos analizės aspektams [27] įvertinti. Tai:

• dalyvaujančių laboratorijų analizės veiklos kokybė;• visų laboratorijų rezultatų glaudumas;

• variacija tarp laboratorijų;• variacija laboratorijos viduje;• kalibravimo procedūros ir analizės rezultatų

santykis;• komercinių reagentų ir analizės rezultatų santykis;• naudojamų prietaisų ir analizės rezultatų santykis;• tyrimo metodo charakteristikos (specifiškumas,

teisiškumas, nustatymo ribos, paveikiųjų medžia-gų įtaka, glaudumas);

• laboratorijoms išsiųstų kontrolinių medžiagų komponentų koncentracijų patikimumas;

• konkrečios tyrimo analitės nuokrypis nuo tikėti-nos reikšmės ar reikšmės, gautos taikant pamatinį matavimo metodą.Vis daugiau dėmesio skiriama išorinės kokybės

vertinimo programų veiklos kryptims [28]. Tai:• visuminis analizės kokybės įvertinimas, t. y. ilga-

laikis stebėjimas;• kokybės vertinimo programų specifinėms anali-

zės problemoms nagrinėti diegimas;• kokybės gerinimo įvertinimas;• tinkamų korekcinių veiksmų skatinimas.

APIBENDRINIMAS Mokslinės literatūros šaltiniai rodo, kad pacientams suteiktos kokybiškos medicinos laboratorijų paslau-gos padidina gautų tyrimų rezultatų poreikį. Medi-cinos laboratorijos atlieka svarbų ligų prevencijos vaidmenį. Laboratorijų specialistų žinios ir kompe-tencija padidina tyrimų rezultatų patikimumą. Koky-bės vadyba tobulinama visos medicinos laboratorijos veiklos metu. Medicinos laboratorijos vadovaujasi kokybės standartais, tarptautinėmis, nacionalinėmis ir profesinėmis nuostatos, Europos kokybės vadybos fondo reikalavimais.


Literatūra 1. Plebani M, Ceriotti F, Messeri G, Ottomano C, Pansini N, Ferruccio

CFB, Gianni M, Cosimo O, Pansini N, Bonini P. Laboratory network of excellence: enhancing patient safety and service effectiveness. Clinical Chemistry and Laboratory Medicine. 2006;44(2):150-160.

2. McQueen MJ. Will Physicians and Scientists Have Any Role in Managing Laboratory Resources in the Year 2000? European Journal of Clinical Chemistry and Clinical Biochemistry. 1996;34:867-871.

3. Topic E, Nikolac N, Panteghini M, Theodorsson E, Salvagno GL, Miler M, Simundic AM, Infusino I, Nordin G, Westgard S. How to assess the quality of your analytical method? Clinical Chemistry and Laboratory Medicine. DOI 10.1515:2015-0869:1-12.

4. Kosinskienė A, Ruževičius J. Sveikatos priežiūros kokybės valdymas ligoninėje. Medicinos teorija ir praktika. 2011;17(1):23-36. ISSN 1392-1312.

5. Ovretveit J, Gustafson D. Improving the quality of health care Using research to inform quality programmes. BMJ. 2003;326:759-761.

6. LST EN ISO 15189:2012 (pataisyta 2014-08-15 versija). Medicinos laboratorijos. Kokybės ir kompetencijos reikalavimai. International Organization for Standartization. Lietuvos standartizacijos departamentas. Vilnius, 1-56.

7. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. V-17 „Dėl Klinikinių laboratorinių tyrimų kokybės gerinimo programos patvirtinimo“. Žin. 2012;11-472.

8. Vitkus D. Kokybės valdymo klinikinės chemijos laboratorijoje metodai – tradiciniai ir modernieji. Laboratorinė medicina. 2009;11(1):26-32.

9. Pang R. A practical guideto internal quality control (IQC) for quantitative tests in medical laboratories (Proposed Guidelines). Hong Kong Association of Medical Laboratories Limited. 2009;1-40.



10. Petersen PH, Groth T, de Verdier CH. 2. Principles for assessing analytical quality specifications („AQSpecs“) and their use in design of control systems. Upsala Journal of Medical Sciences. 1993;195-214.

11. Thienpont L, Franzini C, Kratochvila J, Middle J, Ricos C, Siekmann L, Stockl D. Analytical quality specifications for reference methods and operating specifications for networks of refence laboraories. European Journal of Clinical chemistry and Clinical biochemistry. 1995;33:949-957.

12. Hoyle D. ISO 9000 Quality Systems Handbook. Fourth edition. Completely revised in response to ISO 9000:2000. 2001;1-647.

13. Minkman M, Ahaus K, Huijsman R. Performance improvement based on integrated quality management models: what evidence do we have? A systematic literature review. International Journal for Quality in Health Care. 2007;19(2):90-104.

14. Grol R. Successes and failures in the implementation of evidence-based guidelines for clinical practice. Medical Care. 2001;39(8 Suppl. 2):1146-1154.

15. Shahangian S, Snyder SR. Laboratory medicine quality indicators: A review of the literature. Clinical Chemistry. 2009;131:148-431.

16. Berte LM. Managing laboratory quality - A systematic approach. Laboratory Medicine. 2004;35(10):621-624.

17. Valenstein PN, Wagar EA, Stankovic AK, Walsh KM, Schneider F. Notification of Critical Results: A College of American Pathologists Q-Probes Study of 121 Institutions. Archives of Pathology & Laboratory Medicine. 2008;132:1862-1867.

18. ICH harmonised tripartite guideline. Impurities: guideline for residual solvents q3c(r4), international conference on harmonisation of technical requirements for registration of pharmaceuticals for human use. Current step version 4. 2009;1-21.

19. Truchaud A, Le Neel T, Brochard H, Malvaux S, Moyon M, Cazaubiel M. New tools for laboratory design and management. Clinical Chemistry. 1997;43(9):1709-1715.

20. BSI: An In Vitro Diagnostics Notified Body. A guide to the in vitro diagnostic directive. 1-7.

21. Khatami Z, Hill R, Catherine S, Kearney E, Breadon P, Kallner A. Measurement verification in the clinical laboratory: A guide to assessing analytical performance during the acceptance testing of methods (quantitative examination procedures) and/or analysers. Scientific Committee of the Association for Clinical Biochemistry. 2008;1-9.

22. Alvarez SI, Andreu FAB. Procedures for validation of diagnostic methods in clinical laboratory accredited by ISO 15189. Modern Aproaches to Quality Control. 2011;209-228. ISBN: 978-953-307-971-4.

23. Theodorsson E, Magnusson B, Leito I. Bias in clinical chemistry. Bioanalysis. 2014;21(6):1-38.

24. Kallner A. Estimation of uncertainty in measurements in the clinical laboratory. Clinical Chemistry and Laboratory Medicine. 2013;(51)12:2249-2251.

25. Westgard S. Six Sigma metric analysis for analytical testing processes. 2009;MS-09-7907 v4.0:1-8.

26. Albertini A, Signorini C. The quality assurance system in clinical chemistry. Ann 1st Super Sanita. 1995;31(1):3-8.

27. Sikaris K. Application of the Stockholm hierarchy to defining the quality of reference intervals and clinical decisions limits. The Clinical Biochemist Reviews. 2012;33:141-148.

28. Uldall A. Practical aspects of internal quality assurance. Ann 1st Super Sanita. 1997;27(3):411-418.

29. Siloaho M. Utilization of quality management systems in Finnish medical laboratories: doctoral dissertation. Finnish, 2006.

SummaryThe paper presents a literature review of medical

laboratories in providing highquality services, a medical laboratory of good service concept and laboratory analytical method for quality evaluation criteria.

The article aims – to review and describe the medical laboratories of the quality of evaluation systems.

Material and methods. Scientific analysis of the literature in order to arrange a medical laboratory activities quality evaluation systems.

Conclusions. The quality management system of the organization and the introduction of its compliance reflects a solid culture of the organization. Analytical quality requirements are assessed on the basis of biological variation data and medical clinicians opinion analysis, trade associations recommendations, Authorities and external quality assessment systems. Health care services consist of medical laboratory specialist professional service meets the patient‘s needs. Patient complaints, audit, collaborative

trials comparison, In Vitro Diagnostics Directive allows the application to evaluate and improve the quality of medical laboratory services. Medical laboratory quality analytical method is performed in the calculation of inaccuracies and errors, SixSigma metrics manner and in the presence of external quality assessment programs.

Keywords: quality management, evaluation system for medical laboratories.

Correspondence to Bernadeta MiliauskaitėKlaipėda University, Faculty of Health SciencesH. Manto str. 84, LT-92294 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]


Quality evaluation system of medical laboratory performance

Bernadeta MiliauskaitėKlaipėda University, Faculty of Health Sciences


„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

PAAUGLIŲ SVEIKATAI PALANKIOS PSICHOLOGINĖS MOKYMOSI APLINKOS KŪRIMAS ŠEIMOJE: VAIKŲ NUOMONĖ

Neringa Strazdienė, Astra VaškienėKlaipėdos universitetas

SantraukaTikslas – ištirti 13–18 m. vaikų nuomonę apie sveikatai palankios psichologinės mokymosi aplinkos kūrimo šeimoje

galimybes.Medžiaga ir metodai. Atlikta mokslinės literatūros analizė, mokslinių tyrimų rezultatų metaanalizė, apklausa raštu

(anketavimas), statistinė duomenų analizė. 2015 m. balandžio–gegužės mėn. vykdyta anketinė apklausa raštu, kurioje da-lyvavo 328 Klaipėdos apskrities 13–18 m. bendrojo ugdymo mokyklų mokiniai. Duomenys apdoroti remiantis matema-tinės statistikos metodais, naudota SPSS programos 22.0 versija. Taikyti aprašomosios statistikos metodai, chi kvadrato (χ2) testas, t Stjudento kriterijus ir Pearsono koreliacijos koeficientas.

Rezultatai ir išvados. Tyrime atskleista, jog visi mokiniai savo sveikatą vertino gerai. Mergaičių ir berniukų savo svei-katos vertinimas nesiskyrė, o mokymosi pasiekimus berniukai vertino blogiau nei mergaitės. Kuo dažniau tėvai domėjosi vaikų veikla, poreikiais ir jų mokymosi mokykloje pasiekimais, tuo geriau vaikai vertino savo sveikatą ir mokymosi pasiekimus. Tėvai vaikų savijauta ir jų poreikiais domisi nepakankamai: darbo dienomis – kartais arba dažnai, o savaitga-liais – retai. Apie trečdalis apklaustų paauglių atvirai su savo tėvais kalbėjosi 2–3 kartus per savaitę. Vaikai su tėvais darbo dienomis bendravo vidutiniškai nuo 15 min. iki 30 min., savaitgaliais šiek tiek ilgiau – nuo 15 min. iki 1 val. priklausomai nuo situacijos. Mergaičių bendravimo su tėvais laikas buvo ilgesnis nei berniukų.

Reikšminiai žodžiai: paauglys, psichologinė mokymosi aplinka, kūrimas, šeima.

Adresas susirašinėti: Neringa Strazdienė Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetasS. Nėries g. 5, 92227 Klaipėda El. p. [email protected]

ĮVADAS Vaiko mokymasis mokykloje ir namuose – sudėtingas jo gyvenimo ir veiklos periodas, kuris reikalauja ne tik žinių, gebėjimų, valios, pastangų, bet ir tvirtos psichi-nės, fizinės ir socialinės sveikatos. Anot mokslininkų [1], ypač svarbu skirti dėmesį vaikų ugdymosi aplinkai, užtikrinant sveiką jų gyvenimo pradžią ir tolesnį vys-tymąsi, į raidą orientuotą veiklą pritaikant prie besimo-kančio asmens amžiaus tarpsnio ypatumų, emocinės bū-klės [2]. Vidurinio ugdymo bendrosiose programose [3] teigiama, kad mokinių mokymosi rezultatai priklauso nuo mokymosi aplinkos, o mokymosi aplinka supranta-ma ne tik kaip erdvė, kurioje mokiniai būna, mokosi ir bendrauja, bet ir kaip nuolatinis besimokančiųjų tarpu-savio santykių, palankios emocinės aplinkos kūrimas. Mokymosi aplinkas tyrinėję užsienio mokslininkai [4]

pabrėžė, kad mokymosi aplinkos ypatumus apima tiek fiziniai aspektai (ugdymo turinys, ugdymui naudojamos erdvės, informacinės kompiuterinės ir kompensacinės priemonės), tiek socialiniai aspektai (mokinio nuotaika, mokytojo vaidmuo ir elgesys, klasės nuotaika ir tarpu-savio santykiai).

Vaiko mokymosi sėkmė priklauso ne tik nuo mokyklos mokymosi aplinkos, bet ir nuo aplinkos šeimoje, nes joje dedami asmenybės vystymosi ir brandos pamatai, projektuojama tolesnė vaiko ateitis. Nors mokymosi aplinką įvairiais aspektais analizavo Lietuvos ir užsienio mokslininkai [5–9], šeimos įtaka kuriant paauglių sveikatai palankią psichologinę mo-kymosi aplinką mažai tyrinėta.

Tyrimo tikslas – ištirti 13–18 m. vaikų nuomo-nę apie sveikatai palankios psichologinės mokymosi aplinkos kūrimo šeimoje galimybes.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITaikytas apklausos raštu (anketavimas) metodas. Ty-rimas atliktas 2015 m. balandžio–gegužės mėnesiais 8 Klaipėdos apskrities mokyklose: 5 Plungės rajono


ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

gimnazijose, 1 Skuodo rajono gimnazijoje, 1 Telšių ra-jono pagrindinėje mokykloje ir 1 technologijų ir verslo mokykloje. Tyrime dalyvavo 328 mokiniai: 154 berniu-kai ir 174 mergaitės. 79 (23,9 proc.) tiriamieji buvo 13–14 m. amžiaus, 156 (47,7 proc.) – 15–16 m. amžiaus, 93 (28,4 proc.) – 17–18 m. amžiaus. 139 (42,5 proc.) tiriamųjų gyveno mieste, 75 (22,8 proc.) – miestelyje, 114 (34,8 proc.) – kaime.

Gauti empirinio tyrimo duomenys apdoroti SPSS (22.0 versija) programine įranga. Kiekybinio tyrimo metu gautų duomenų analizei atlikti taikyti aprašomosios statistikos metodai, chi kvadrato (χ2) testas, t Stjudento kriterijus, Pearsono koreliacijos koeficientas, naudoti sta-tistinių išvadų reikšmingumo lygmens α = 0,05 lygiai.

REZULTATAIVaikų nuomonės apie savo sveikatą ir mokymosi pa-siekimus rezultatų analizė. Tyrime buvo siekiama su-žinoti tiriamųjų nuomonę apie savo sveikatą. Tuo tikslu vaikams pateiktas klausimas, kurį reikėjo įvertinti skalė-je nuo 1 iki 5 (1 – labai bloga, 2 – bloga, 3 – vidutiniška, 4 – gera, 5 – labai gera). Tuo pačiu principu vaikų buvo prašoma įvertinti savo mokymosi pasiekimus. Apskai-čiuojant atsakymų vidurkius ir standartinius nuokrypius gauti subjektyvios vaikų sveikatos ir jų mokymosi pa-siekimų vertinimo rodikliai (1 lentelė).

Tiek berniukai (M ± SD = 4,16 ± 0,839), tiek mergaitės (M ± SD = 4,02 ± 0,743) savo sveikatą vertino gerai. Lyties atžvilgiu berniukų ir mergaičių sveikatos vertinimai statistiškai nesiskyrė (t = 1,667, p > 0,05), t. y. tiek berniukai, tiek mergaitės savo sveikatą vertino vienodai. Berniukų ir mergaičių mo-kymosi pasiekimai skyrėsi statistiškai reikšmingai (t = –3,222, p < 0,01). Berniukų mokymosi pasiekimai (M ± SD = 2,83 ± 0,893) buvo statistiškai reikšmin-gai žemesni už mergaičių (M ± SD = 3,13 ± 0,782), t. y. berniukai prasčiau vertino savo mokymosi pasie-kimus nei mergaitės.

Vaikų psichologinės mokymosi aplinkos įverti-nimas. Tyrime buvo siekiama įvertinti, kaip dažnai tėvai domisi vaikų savijauta ir jų poreikiais. Tuo tiks-lu vaikams pateikti klausimai, kuriuos reikėjo įver-tinti skalėje nuo 1 iki 4, kai 1 – niekada, 2 – kartais, 3 – dažnai, 4 – kasdien (2 lentelė).

Tėvai vaikų savijauta ir poreikiais darbo dienomis domėjosi kartais arba dažnai, savaitgaliais tai darė rečiau ir tik kartais. Berniukų ir mergaičių grupėse statistiškai reikšmingai skyrėsi šie tėvų domėjimosi vaiko porei-kiais ir savijauta (darbo dienomis) rodikliai: ar vaikams viskas gerai (t = –3,019, p < 0,01) ir ar jie turi draugų (t = –2,064, p < 0,05). Šiuos klausimus tėvai dažniau uždavė mergaitėms nei berniukams. Kitais atvejais sta-tistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta. Savaitgaliais berniukų tėvai dažniau nei mergaičių domėjosi, kaip jiems sekasi mokykloje (t = 2,027, p < 0,05), o mergai-tėms dažniau nei berniukams buvo užduoti klausimai, ar joms viskas gerai (t = –2,403, p < 0,05) ir ką jos vei-kia (ė) laisvalaikiu (t = –2,039, p < 0,05).

Tyrime siekta išsiaiškinti, kaip dažnai vaikai su tėvais atvirai kalbasi (1 pav.). Apie trečdalis apklaus-tų paauglių atvirai su savo tėvais kalbėjosi 2–3 kar-tus per savaitę (35,4 proc. berniukų ir 31,8 proc. mergaičių), kasdien tai darė šiek tiek mažiau vaikų (28,7 proc. berniukų ir 38,8 proc. mergaičių). Nieka-da atvirai su savo tėvais nesikalbėjo 3,3 proc. berniu-kų ir 4,1 proc. mergaičių.

1 lentelė. Berniukų ir mergaičių sveikatos ir mokymosi pasiekimų vertinimo palyginimas

Rodikliai BerniukaiM ± SD

MergaitėsM ± SD t p

reikšmė

Sveikata 4,16 ± 0,839 4,02 ± 0,743 1,667 0,096

Mokymosi pasiekimai 2,83 ± 0,893 3,13 ± 0,782 –3,222 0,001**

Skirtumai statistiškai reikšmingi, kai * p < 0,05, ** p < 0,01, *** p < 0,001.

2 lentelė. Tėvų domėjimosi vaiko poreikiais ir savijauta dažnis

KlausimaiDarbo dienomis Savaitgalio dienomis

BerniukaiM ± SD

MergaitėsM ± SD t p reikšmė Berniukai

M ± SDMergaitės

M ± SD t p reikšmė

Kaip sekasi mokykloje? 2,94 ± 0,934 3,13 ± 0,878 –1,899 0,059 2,48 ± 1,069 2,24 ± 0,947 2,027 0,044*Ką veikėte mokykloje? 2,60 ± 0,930 2,60 ± 0,968 0,039 0,969 2,16 ± 1,062 1,95 ± 0,873 1,836 0,067Kokios pagalbos tau reikėtų? 2,30 ± 0,953 2,43 ± 1,043 –1,110 0,268 2,21 ± 0,953 2,21 ± 1,011 –0,010 0,992Ką naujo ir įdomaus sužinojai? 2,47 ± 1,029 2,31 ± 1,029 1,313 0,190 2,13 ± 1,035 1,91 ± 0,897 1,827 0,069Ką veiki (-ei) laisvalaikiu? 2,27 ± 1,027 2,36 ± 1,001 –0,756 0,450 2,08 ± 1,017 2,32 ± 0,989 –2,039 0,042*Ar tau viskas gerai? 2,68 ± 1,020 3,01 ± 0,907 –3,019 0,003** 2,48 ± 1,050 2,78 ± 0,985 –2,403 0,017*Ar tu turi draugų? 1,96 ± 1,014 2,22 ± 1,164 –2,064 0,040* 1,90 ± 1,030 2,08 ± 1,146 –1,374 0,170




Atvirų pokalbių su tėvais dažnumas berniukų ir mer-gaičių grupėse statistiškai nesiskyrė (χ² = 5,586, p > 0,05).

Tyrime siekta nustatyti vaikų ir tėvų bendravimo (darbo dienomis ir savaitgaliais) trukmę. Tuo tikslu vaikams pateikti klausimai, kuriuos reikėjo įvertinti skalėje nuo 1 iki 5 (1 – 0 min., 2 – 15 min., 3 – 30 min., 4 – 1 val., 5 – daugiau nei 1 val.) (3 lentelė).

Visais pažymėtais atvejais vaikai su tėvais darbo dienomis bendravo vidutiniškai nuo 15 min. iki 30 min., savaitgaliais bendravimo laikas buvo ilgesnis, t. y. nuo 15 min. iki 1 val. skirtingais atvejais. Berniukų ir mer-gaičių grupėse statistiškai reikšmingai skyrėsi bendra-vimo su tėvais tiek darbo dienomis, tiek savaitgaliais laikas, kai vaikai leidžia laisvalaikį su visa šeima (darbo dienomis t = –2,534, p < 0,05; savaitgaliais t = –3,337, p < 0,01), susirenka su šeima prie stalo (darbo dienomis t = –2,413, p < 0,05; savaitgaliais t = –3,153, p < 0,01), konfliktuoja (darbo dienomis t = –2,721, p < 0,01; sa-vaitgaliais t = –2,291, p < 0,05) ir kai nori būti kartu (darbo dienomis t = –3,698, p < 0,001; savaitgaliais t = –3,664, p < 0,001). Visose situacijose mergaičių bendravimo su tėvais laikas buvo ilgesnis nei berniukų.

Tyrime vaikų buvo klausiama, kaip dažnai jie pykstasi su tėvais. Daugiausia berniukų ir mergai-čių pažymėjo, jog pykstasi tik kartais (atitinkamai 71,3 proc. ir 74,1 proc.). Niekada nesipyksta 14 proc. berniukų ir 8,8 proc. mergaičių, o kasdien pykstasi 3,3 proc. berniukų ir 3,5 proc. mergaičių (2 pav.).

3 lentelė. Vaikų ir tėvų bendravimo trukmė

RodikliaiDarbo dienomis Savaitgalio dienomis

BerniukaiM ± SD

MergaitėsM ± SD t p

reikšmėBerniukai

M ± SDMergaitės

M ± SD t p reikšmė

Leidžiant laisvalaikį kartu su visa šeima 3,57 ± 1,307 3,92 ± 1,168 –2,534 0,012* 4,01 ± 1,154 4,44 ± 1,054 –3,337 0,001**Aptariant dienos įvykius 2,70 ± 1,107 2,95 ± 1,149 –1,978 0,049* 2,89 ± 1,182 3,08 ± 1,231 –1,318 0,188Kai visa šeima susirenka prie stalo 2,88 ± 1,120 3,21 ± 1,258 –2,413 0,016* 3,02 ± 1,155 3,48 ± 1,312 –3,153 0,002**Kai kyla konfliktų 2,18 ± 1,145 2,54 ± 1,190 –2,721 0,007** 2,24 ± 1,179 2,58 ± 1,299 –2,291 0,023*Kai tik Jums norisi 2,83 ± 1,307 3,38 ± 1,322 –3,698 0,000*** 2,88 ± 1,330 3,45 ± 1,330 –3,664 0,000***


28,7

35,4

9,3

23,3

3,3

38,8

31,8

10

15,3

4,1

0 10 20 30 40 50

Kasdien

2–3 kartus per savaitę

2–3 kartus per mėnesį

Retai

Niekada

Procentai

Mergaitės Berniukai

1 pav. Atvirų pokalbių su tėvais dažnis

Nesutarimų su tėvais dažnis berniukų ir mergaičių grupėse statistiškai nesiskyrė (χ² = 2,299, p > 0,05).

Tyrime siekta įvertinti nurodytų paauglių ir tėvų nesutarimų priežasčių dažnį. Tuo tikslu vaikams buvo pateikiami teiginiai, kuriuos reikėjo įvertinti skalėje nuo 1 iki 4 (1 – niekada, 2 – kartais, 3 – daž-nai, 4 – kasdien) (4 lentelė).

Kartais ir dažnai nesutarimų tarp vaikų ir tėvų kyla dėl to, jog vaikai nesusitvarkė namuose savo daiktų ir atsikalbinėjo, neklausė, priešgyniavo. Berniukų ir mer-gaičių grupėse statistiškai reikšmingai skiriasi šios nesu-tarimų su tėvais priežastys: vaikas neatlieka namų darbų, neišmoksta pamokų (t = –2,267, p < 0,05), nenusineša į mokyklą reikalingų priemonių, medžiagų ar kitų daiktų (t = –3,293, p < 0,01), blogai elgiasi mokykloje, gauna pastabą (t = 5,083, p < 0,001) ir nesilaiko higienos, dienos režimo (t = 4,551, p < 0,001). Dėl minėtų priežasčių ber-niukai su tėvais nesutaria dažniau nei mergaitės.

Vaikų nuomonės apie savo sveikatą, mokymosi pasiekimus ir aplinką sąsajos. Tyrimu siekta nusta-tyti vaikų sveikatos ir mokymosi pasiekimų vertini-mo bei tėvų domėjimosi vaikų savijauta, jų poreikiais sąsajas (3 pav.).

Nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis ry-šys tarp vaikų sveikatos vertinimo ir tėvų domėjimo-si darbo dienomis, kaip sekasi jų vaikams mokykloje (r = 0,127, p < 0,05), ką jie veikia mokykloje (r = 0,149, p < 0,01), ką jie veikė laisvalaikiu (r = 0,134, p < 0,05),

3,3

11,4

71,3

14

3,5

11,3

74,1

8,8

0 20 40 60 80

Kasdien

Dažnai

Kartais

Niekada

Procentai

Mergaitės Berniukai

2 pav. Nesutarimų su tėvais dažnis



t. y. kuo dažniau tėvai domisi vaikų veikla, sėkme, po-reikiais darbo dienomis mokykloje, tuo vaikų sveikata jų pačių vertinimu yra geresnė.

Tyrime nustatytas statistiškai reikšmingas tiesio-ginis ryšys tarp vaikų mokymosi pasiekimų vertini-mo ir tėvų domėjimosi darbo dienomis, kaip sekasi jų vaikams mokykloje (r = 0,211, p < 0,001), ką jie veikia mokykloje (r = 0,207, p < 0,001), t. y. kitaip tariant, kuo dažniau darbo dienomis tėvai domėjosi vaikų mokymosi pasiekimais ir jų veikla mokyklo-je, tuo vaikų mokymosi pasiekimai buvo aukštesni. Panašus statistiškai reikšmingas tiesioginis ryšys atskleistas tarp vaikų mokymosi pasiekimų ir tėvų domėjimosi savaitgaliais, ką jie veikia mokykloje (r = 0,161, p < 0,01), t. y. kuo dažniau savaitgaliais tėvai domėjosi, ką jų vaikai veikia mokykloje, tuo vaikų mokymosi pasiekimai buvo aukštesni.

Siekta nustatyti vaikų sveikatos vertinimo ir ben-dravimo su tėvais ypatumų sąsajas. Rezultatai patei-kiami 5 lentelėje.

4 lentelė. Nesutarimų su tėvais priežasčių palyginimas berniukų ir mergaičių grupėse

Teiginiai BerniukaiM ± SD

MergaitėsM ± SD t p reikšmė

Neatlikote mokytojų paskirtų namų darbų, neišmokote pamokos 1,80 ± 0,693 1,63 ± 0,650 2,267 0,024*Nenusinešėte į mokyklą reikalingų priemonių, medžiagų ar kt. daiktų 1,45 ± 0,608 1,25 ± 0,474 3,293 0,001**Dėl blogo elgesio mokykloje gavote pastabą 1,65 ± 0,714 1,30 ± 0,519 5,083 0,000***Neatlikote paskirtų namų ruošos darbų 1,95 ± 0,751 1,92 ± 0,700 0,444 0,657Nesusitvarkėte namuose savo daiktų 2,06 ± 0,892 2,16 ± 0,780 –1,112 0,267Atsikalbinėjote, neklausėte, priešgyniavote 2,04 ± 0,829 2,13 ± 0,724 –1,018 0,310Buvote labai pavargęs 1,83 ± 0,887 1,67 ± 0,783 1,699 0,090Nesilaikėte higienos, dienos režimo 1,41 ± 0,687 1,13 ± 0,402 4,551 0,000***Nesaugojote sveikatos 1,74 ± 0,809 1,75 ± 0,734 –0,187 0,852


Kaip sekasi mokykloje?

Ką veikiate mokykloje?

Ką veiki(ei) laisvalaikiu?

Mok

ymos

i pas

ieki

mai

Svei

kata

Darbo dienos Savaitgalio dienos

Kokios pagalbos tau reikėtų?

Ką naujo ir įdomaus sužinojai?

Ar tau viskas gerai?

Ar tu turi draugų?

3 pav. Vaikų sveikatos ir mokymosi pasiekimų vertinimo bei tėvų domėjimosi vaikų savijauta ir jų poreikiais sąsajos

Nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis ryšys tarp vaikų sveikatos vertinimo ir tėvų pokal-bių su savo vaikais dažnio (r = 0,127, p < 0,05) bei statistiškai reikšmingas atvirkštinis ryšys tarp vaikų sveikatos vertinimo ir tėvų nesutarimų su savo vai-kais dažnio (r = –0,197, p < 0,001), t. y. kuo dažniau tėvai su vaikais atvirai kalbasi ir kuo rečiau su jais pykstasi, tuo vaikų sveikata jų pačių vertinimu yra geresnė.

Siekta nustatyti vaikų sveikatos ir jų mokymosi pasiekimų vertinimo bei tėvų kartu su vaikais leidžia-mo laiko sąsajas (4 pav.).

5 lentelė. Vaikų sveikatos vertinimo ir bendravimo su tė-vais ypatumų sąsajos

Subjektyvus vaikų sveikatos vertinimas

Koreliacijos koeficientas p reikšmė

Bendravimo su tėvais ypatumai

Kaip dažnai su tėvais atvirai kalbatės? 0,127 0,022*

Kaip dažnai su tėvais pykstatės? –0,197 0,000***

Patikimumo lygmuo, kai * p < 0,05, ** p < 0,01, *** p < 0,001.

Leisdami laisvalaikį kartu su visa šeima

Aptardami dienos įvykius

Kai susirenka visa šeima prie stalo

Mok

ymos

i pas

ieki

mai

Svei

kata

Darbo dienos Savaitgalio dienos

Kai kyla konfliktų

Kai tik Jums norisi

4 pav. Tėvų su vaikais kartu leidžiamo laiko ir vaikų svei-katos bei mokymosi pasiekimų vertinimo sąsajos



Statistiškai reikšmingo ryšio tarp vaikų sveikatos vertinimo ir tėvų su vaikais leidžiamo laiko trukmės darbo dienomis nenustatyta.

Nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis ryšys tarp vaikų sveikatos vertinimo ir savaitgaliais leidžiamo laisvalaikio kartu su šeima (r = 0,114, p < 0,05) bei dienos įvykių aptarimo (r = 0,147, p < 0,05), t. y. kuo dažniau tėvai su vaikais savaitga-liais leidžia laisvalaikį kartu ir aptaria dienos įvykius, tuo geriau vaikai vertina savo sveikatą. Nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis ryšys tarp vaikų mokymosi pasiekimų vertinimo ir šeimos susirin-kimo darbo dienomis prie bendro stalo (r = 0,123, p < 0,05), t. y. kuo dažniau darbo dienomis tėvai su savo vaikais susirenka prie bendro stalo, tuo geriau vaikai vertina savo mokymosi pasiekimus.

Siekta nustatyti vaikų mokymosi pasiekimų ver-tinimo ir bendravimo su tėvais ypatumų sąsajas. Re-zultatai pateikiami 6 lentelėje.

Nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis ryšys tarp vaikų mokymosi pasiekimų vertinimo ir vaikų pokalbių su savo tėvais dažnumo (r = 0,158, p < 0,01) bei statistiškai reikšmingas atvirkštinis ry-šys tarp vaikų mokymosi pasiekimų vertinimo ir vai-kų nesutarimų su savo tėvais (r = –0,137, p < 0,05), t. y. kuo dažniau tėvai su vaikais atvirai kalbasi ir kuo rečiau pykstasi, tuo geriau vaikai vertina savo moky-mosi pasiekimus.

REZULTATŲ APTARIMASMokslininkai pažymi, jog šeimos įtaka vaiko fiziologi-nių ir psichologinių galių plėtotei, jo raidai, lavinimui ir ugdymui užima vieną svarbiausių vietų [1, 10]. Vai-kams namuose turi būti sudarytos sveikatai palankios ir saugios mokymosi sąlygos, kad jie galėtų drąsiai dalytis savo nuomone, nebijotų išsakyti savo lūkesčių, o tėvai rastų pakankamai laiko suprasti, paguosti ir padrąsinti savo vaikus. Tyrėjai pažymi, jog bendravi-mas – savitas žmogaus poreikis, jo nepatenkinus labai išgyvenama [11]. Todėl šeimos narių bendravimas – tai vertybė, kuri praturtina abi bendraujančias puses,

žinoma, jei bendraujama pagal partnerystės principus. Geri santykiai su artimaisiais, geranoriškas bendravi-mas, palankus šeimos mikroklimatas priskiriami svar-biausiems vaiko gerovę ir asmenybės sklaidą apibūdi-nantiems rodikliams [12, 13].

J. Vaitkevičienės [14] tyrimo duomenimis, gana dažnai tėvai teigė, jog su savo vaikais konfliktuoja: 21 proc. tėvų nurodė su savo vaikais konfliktuojantys kasdien, 41 proc. – dažnai (2–3 kartus per savaitę), 27 proc. tyrimo dalyvių retai konfliktuoja su savo vaikais, o 10 proc. tėvų nurodo visiškai nekonflik-tuojantys su vaikais. Anot J. Vaitkevičienės, tėvų ir vaikų nuomonės išsiskiria: vaikai nurodo rečiau konfliktuojantys su tėvais, nei tai teigia tėvai. Vaikai pažymėjo, jog kasdienius konfliktus su tėvais pati-ria 6 proc., dažnai su tėvais konfliktuojantys nurodo 23,5 proc. vaikų ir atitinkamai 37,5 proc. ir 33 proc. vaikų su tėvais pykstasi retai arba visiškai nesi-pyksta. Mūsų tyrimo duomenimis, kasdien su tėvais pykstasi apie 3 proc. tiek mergaičių, tiek berniukų, niekada nesipyksta 14 proc. berniukų ir 8,8 proc. mergaičių, dažnai pykstasi 11,3 proc. berniukų ir 13,5 proc. mergaičių bei kartais su tėvais pykstasi 71,3 proc. berniukų ir 74,1 proc. mergaičių. Tyrimas parodė, jog vaikų mokymosi pasiekimai yra blogesni ir sveikata silpnesnė, jeigu tėvai su jais neranda ben-dros kalbos, konfliktuoja. Vaikai išreiškė bendravimo su tėvais poreikį. Jie teigė, kad norėtų, jog tėvai daž-niau pasidomėtų, kaip jiems sekasi, kaip jie jaučia-si, ir dažniau įsiklausytų į jų lūkesčius. Kaip teigia V. Legkauskas [12], neišsipildę lūkesčiai neigiamai paveikia paauglio savigarbą, savivertę ir pasitikėjimą savimi. L. Slušnys ir D. Šukytė [10] pažymi, kad tėvų domėjimasis paaugliu padeda jam prisitaikyti prie pokyčių. Vaikas, kuris yra palaikomas tėvų, juo do-mimasi, tampa socialiai išprususiu žmogumi. Mūsų atlikto tyrimo duomenimis, paaugliai, kurių tėvai jais domisi tiek darbo dienomis, tiek savaitgaliais, pasie-kia geresnių mokymosi pasiekimų, o paaugliai, kurių tėvai darbo dienomis domisi, kaip jiems sekasi, ver-tina savo sveikatą geriau, nei tie, kurių tėvai nesido-mi. Sveikata ir mokymosi pasiekimai – tarpusavyje glaudžiai susiję rodikliai, jų sąsajos su jiems teigiamą poveikį turinčiais veiksniais rodo paauglio sveikatai palankios mokymosi aplinkos svarbą jo ugdymuisi, sveikatai ir asmenybės brandai.

IŠVADOS1. Paaugliai savo sveikatą vertino gerai. Lyties

atžvilgiu jų sveikatos vertinimai nesiskyrė. Savo mokymosi pasiekimus berniukai vertino

6 lentelė. Vaikų mokymosi pasiekimų ir bendravimo su tėvais sąsajos

Vaikų mokymosi pasiekimų vertinimas

Koreliacijos koeficientas p reikšmė

Bendravimo su tėvais ypatumai

Kaip dažnai su tėvais atvirai kalbatės? 0,158 0,008*

Kaip dažnai su tėvais pykstatės? –0,137 0,022*

Patikimumo lygmuo, kai * p < 0,05, ** p < 0,01, *** p < 0,001.



mergaičių bendravimo su tėvais laikas buvo ilges-nis nei berniukų.

3. Dauguma paauglių mano, jog su savo tėvais pyks-tasi tik kartais, o niekada to nedaro apie dešimta-dalis apklaustųjų. Dažnai arba kartais nesutarimų tarp paauglių ir tėvų kyla dėl to, jog vaikai ne-susitvarkė namuose savo daiktų ir atsikalbinėjo, neklausė, priešgyniavo. Berniukų dažniau nei mergaičių nesutarimų su tėvais kyla dėl šių prie-žasčių: vaikas neatlieka namų darbų, neišmoksta pamokų, nenusineša į mokyklą reikalingų prie-monių, medžiagų ar kitų daiktų, blogai elgiasi mokykloje, gauna pastabą, nesilaiko higienos, dienos režimo. Kuo dažniau tėvai su paaugliais atvirai kalbėjosi ir kuo rečiau su jais pykosi, tuo geriau vaikai vertino savo sveikatą.


prasčiau nei mergaitės. Kuo dažniau darbo die-nomis tėvai domėjosi vaikų veikla, sėkme, porei-kiais ir jų mokymosi mokykloje pasiekimais, tuo geriau vaikai vertino savo sveikatą ir mokymosi pasiekimus.

2. Tėvai vaikų savijauta ir jų poreikiais domisi nepa-kankamai: darbo dienomis tai daroma kartais arba dažnai, savaitgaliais – rečiau. Dažniausiai domi-masi paauglio jausena, draugais, sėkme mokyklo-je ir kt. Apie trečdalis apklaustų paauglių atvirai su savo tėvais kalbėjosi 2–3 kartus per savaitę, kasdien tai darė šiek tiek mažiau nei trečdalis vaikų, tačiau pasitaikė vaikų, kurie niekada atvi-rai nesikalbėjo su savo tėvais. Visais pažymėtais atvejais vaikai su tėvais darbo dienomis bendravo vidutiniškai nuo 15 min. iki 30 min., savaitga-liais bendravo šiek tiek ilgiau – nuo 15 min. iki 1 val. skirtingose situacijose. Visose situacijose

Literatūra 1. Burvytė S, Ralys K. Vaikystės amžiaus tarpsnio iššūkiai ugdytojams.

Socialinis ugdymas. 2012;19(30):30-41.2. Sveikatos ugdymo bendroji programa. 2012 [žiūrėta 2013 m.

lapkričio 28 d.]. Prieiga per internetą: <http://portalas.emokykla.lt/bup/Documents/Pradinis%20ir%20pagrindinis%20ugdymas/ Sveikatos_ugdymo_bendroji_programa.pdf>.

3. Vidurinio ugdymo bendrosios programos. 2011 [žiūrėta 2013 m. gruodžio 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://portalas.emokykla.lt/bup/Documents/Pradinis%20ir%20pagrindinis%20ugdymas/Matematika.pdf>.

4. Dumont H, Istance D, Benavides F. (Eds.). The Nature of learning. Using research to inspire practice. Paris: OECD Publishing, 2010.

5. Adaškevičienė E. Silpnos sveikatos vaikų fizinis ugdymas. Klaipėda, 2008.

6. Brazdeikis V. Informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis pa-pildytų edukacinių aplinkų kaita. Informacijos mokslai. 2009;50:57-63.

7. Gudžinskienė V. Mokymas sveikai gyventi: teoriniai ir praktiniai aspektai. Vilnius, 2007.

8. Jucevičienė P. Edukacinės ir mokymosi aplinkos – inovacijos socioe-dukacinio įgalinimo veiksnys. Socialiniai mokslai. 2008;1(59):58-70.

9. Lipinskienė D. Edukacinė studentą įgalinanti studijuoti aplinka: daktaro disertacija. Kaunas, 2002.

10. Slušnys L, Šukytė D. Dėmesio paauglystė. Vilnius, 2014.11. Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius, 2007.12. Legkauskas V. Vaiko ir paauglio psichologija. Vilnius, 2013.13. Rupšienė L. Nenoras mokytis: socialinis pedagoginis reiškinys. Klaipėda, 2000.14. Vaitkevičienė J. Tėvų ir paauglių bendravimo ypatumai sprendžiant

tarpasmeninius konfliktus. Magistro darbas. Šiauliai: ŠU Socialinės gerovės ir negalės studijų fakultetas, 2011.



SummaryAim of the research: is to study the opinion of 13 to

18yearold children about the opportunities of creating a healthfavourable psychological learning environment in the family.

Materials and methods. An analysis of scientific literature, metaanalysis of research findings, a written survey (questionnaire), and statistical data analysis were carried out. In AprilMay 2015, a written questionnaire survey was carried out with the participation of 328 pupils from comprehensive secondary schools in Klaipėda County. The obtained data were processed by the SPSS software, version 22.0. The methods of descriptive statistics were applied: a chisquare (χ2) test, the tStudent test criterion, and Pearson correlation coefficient.

Outcomes and conclusions. As proved by the research, all the pupils assessed their health as good. The girls and boys‘ assessment of their own health did not differ, while the girls assessed their academic performance better than the boys. The more parents were interested in their children‘s activities, needs, and the learning achievements in school, the better their children tended to assess both

their health and academic performance. The parents‘ interest in their children‘s wellbeing and their needs was unsatisfactory: on weekdays they showed it sometimes or often, and at weekends just seldom. About 1/3 of the surveyed adolescents openly talked with their parents 2 or 3 times a week. On weekdays, children and parents interacted for 15 to 30 min on average, and at weekends that took from 15 min to one hour, depending on the situation. The girls tended to communicate with their parents longer than the boys.

Keywords: adolescent, psychological learning envi-ronment, creation, family.

Correspondence to Neringa Strazdienė Faculty of Pedagogy, Klaipėda University S. Nėries str. 5, LT-92227 Klaipėda, Lithuania E-mail: [email protected]


Creation of adolescent health-favourable psychological learning environment in family: children‘s view

Neringa Strazdienė, Astra VaškienėKlaipėda University



MERGAIČIŲ FIZINIO AKTYVUMO UGDYMAS PAAUGLYSTĖJE

Eugenija AdaškevičienėKlaipėdos universitetas

SantraukaDarbo tikslas – ištirti nesportuojančių mergaičių fizinio aktyvumo raiškos ypatumus įvairiais metų laikais ir jo didini-

mo edukacines galimybes laisvalaikiu. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tiriamąją imtį sudarė 24 aštuntų klasių nesportuojančios mergaitės. Eksperimentinėje

(E) grupėje mergaičių fizinis aktyvumas (FA) skatintas vykdant mūsų parengtą edukacinę FA programą, kuri buvo įgy-vendinama įvairiomis mokinėms priimtinomis formomis. Kontrolinės (K) grupės mergaitės edukacinės FA programos pratybose nedalyvavo. Naudotas FA nustatymo prietaisas – žingsniamatis „Beurer AS 50“. Mergaičių FA tyrimas atliktas įvairiais metų laikais: rudenį, žiemą, pavasarį ir vasarą (registruotas abiejose grupėse 4 kartus po 2 savaites). FA tyrimo metu mergaitės žingsniamatį nešiojo ant riešo. Tyrimo duomenims apskaičiuoti taikyta SPSS for Windows 17 programa.

Tyrimo rezultatai. Nustatyta, kad rudenį K grupės mergaitės buvo fiziškai aktyvesnės nei E grupės mergaitės (p > 0,05). Žiemą didžiausias FA (daugiau nei 14 tūkst. žingsnių) nustatytas ketvirtadieniais tiriamųjų E grupėje. Kitomis dienomis statistiškai reikšmingų skirtumų tarp grupių nenustatyta. Pavasarį visomis savaitės darbo dienomis nustatyti patikimai reikšmingi skirtumai tarp E ir K grupių FA rezultatų (p nuo 0,000 iki 0,025). Didžiausias E grupės mergaičių FA buvo ketvirtadieniais – beveik 20 tūkst. žingsnių per parą. E grupės aštuntokės buvo daug aktyvesnės pavasarį negu rudenį ir žiemą, o K grupės tiriamųjų FA pavasarį padidėjo nedaug (794 žingsniais per dieną), lyginant su FA žiemą. Vasaros metu stebima ryški E grupės mergaičių FA didėjimo tendencija. Lyginant E ir K grupių rezultatus darbo dienomis, nustatyti patikimai reikšmingi skirtumai kasdien (p = 0,000). Didžiausias FA E grupėje išliko ketvirtadieniais (daugiau nei 17 tūkst. žingsnių per dieną), kai buvo vykdomi edukaciniai FA užsiėmimai.

Išvada. Nustatyta, kad E grupės mergaičių FA didėjo ir mokslo metų pabaigoje buvo daugiau nei 4 tūkst. žingsnių didesnis nei K grupės mergaičių (p < 0,001).

Reikšminiai žodžiai: fizinis aktyvumas, fizinis pasyvumas, paaugliai, nesportuojančios mergaitės.

Adresas susirašinėti: Eugenija AdaškevičienėKlaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakultetasS. Nėries g. 5, 92227 KlaipėdaEl. p. [email protected]

ĮVADASMokslo ir technikos laimėjimai gerina žmogaus gy-venimo kokybę, lemia nuolat vykstančius mokinių gyvenimo būdo pokyčius, mažina poreikį judėti, siau-rina FA spektrą kasdieniame gyvenime. Šiuolaikiniai mokiniai daug laiko praleidžia sėdėdami prie televi-zoriaus, kompiuterio ekranų, rašydami žinutes ir ben-draudami mobiliaisiais telefonais [1]. Besimokančio jaunimo gyvenimo būdas susijęs su ilgalaike sėdi-mąja veikla, sunaudojamos ir išeikvojamos energijos disbalansu, o tai yra daugelio širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, antsvorio ir nutukimo, protinės svei-katos ir kai kurių vėžio formų priežastis [2]. Moksli-nių tyrimų duomenimis, fizinis nejudrumas yra vaikų

ir jaunimo sveikatos „rykštė“ ir vienas pagrindinių lėtinių neužkrečiamųjų ligų rizikos veiksnių [1–8]. Remiantis ekonomiškai išsivysčiusių šalių mokslinių tyrimų rezultatais inicijuotas naujas terminas – sėdi-mos (pasyvios) gyvensenos mirties sindromas, kurio požymiai: silpni raumenys, sumažėjęs kaulų tankis, padidėjęs cukraus kiekis kraujyje ir šlapime, ants-voris ar nutukimas, bloga aerobinė ištvermė, mažas fizinis pajėgumas ir kt. Nejudrus gyvenimo būdas neigiamai veikia fizinę ir psichikos sveikatą, fizinį pajėgumą ir darbingumą [9]. Sėdimo gyvenimo būdo daromą žalą sunku kompensuoti netgi fiziniu krūviu, ypač jei sportuojama nesistemingai [6].

Daugybė mokslinių tyrimų pagrindžia teigiamą FA įtaką žmogaus sveikatai. Dažniausiai FA sieja-mas su žmogaus fizinės sveikatos stiprinimu, fizinio pajėgumo gerinimu [10–13]. Pastaraisiais metais vis dažniau kreipiamas dėmesys į FA ir psichikos bei socialinės sveikatos dimensijų ryšį [15, 16]. Mano-ma, kad FA ypač svarbus ne tik savijautai, protiniam



darbingumui, bet ir socialinei raidai [16]. FA skatina normalų vaikų augimą ir brendimą, suteikia teigiamų sveikatos pokyčių, kurie leidžia efektyviau mokytis, aktyviai ilsėtis ir šitaip gerinti gyvenimo kokybę. Šie teigiami sveikatos pokyčiai galimi, jei FA atitinka au-gančio ir bręstančio asmens galimybes [17–20].

Mokslininkai, tyrę Lietuvos mokinių FA, įžvel-gia ryškias jo mažėjimo tendencijas [4, 9, 18, 20]. Autorių teigimu, vidutiniškai tik kas antrą berniuką (45,2 proc.) ir kas penktą (20,2 proc.) mergaitę ga-lima laikyti pakankamai fiziškai aktyviais. Lietuvo-je vidutiniškai kas antra 14–15 m. mergaitė mankš-tinasi ir sportuoja per mažai (1 kartą per savaitę ir rečiau) [20]. Jau paauglystėje apie 50 proc. merginų nepasiekia per savaitę rekomenduojamo fizinės vei-klos lygio, o didėjant amžiui tampa vis pasyvesnės. Mergaitės sunkiau įsitraukia į neformalaus fizinio ugdymo pratybas. PSO koordinuojamu tyrimu nusta-tyta, kad 2005–2006 m. m. kasdien fiziškai aktyvūs (60 min. nuo vidutinio iki didelio intensyvumo) buvo tik 28 proc. vienuolikamečių mergaičių ir 27 proc. berniukų, atitinkamai 13 proc. ir 22 proc. trylikame-čių paauglių. Kasdien daugiau nei 2 val. kompiuteri-nius žaidimus žaidė 82,3 proc. ir televizorių žiūrėjo 77 proc. Lietuvos paauglių. Tai vieni didžiausių ro-diklių Europoje. Kadangi jau vaikystėje formuojasi rizikos veiksniai, tarp jų ir fizinis pasyvumas, todėl mokslininkai rekomenduoja jau nuo pat vaikystės skirti reikiamą dėmesį FA skatinti, t. y. formuoti FA įpročius, kurie vėliau taptų kasdienio gyvenimo nor-ma [21].

Sumažėjęs mokinių FA verčia ieškoti naujų veiks-mingų gyvenamojo laikotarpio reikalavimus atitin-kančių mokinių FA, susijusio su sveikata, didinimo būdų. Žinant, kad paauglės mergaitės fiziškai ganė-tinai pasyvios, nenoriai sportuoja, patariama ieškoti joms įdomių laisvalaikio FA formų. Vaikų FA nusta-tymas ir vertinimas yra pirmasis žingsnis pradedant stiprinti sveikatą. Todėl svarbu ištirti mergaičių FA raiškos ypatumus ir jo didinimo intervencijų veiks-mingumą, ieškoti joms priimtinų fizinio aktyvinimo ir sveikatinimo būdų, kurie padėtų prisitaikyti prie edukacinės erdvės sąlygų.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITyrimo tikslas – ištirti nesportuojančių 8 klasių mer-gaičių fizinio aktyvumo raiškos ypatumus įvairiais metų laikais ir jo didinimo edukacines galimybes.

Tyrimo organizavimas. Pedagoginis ekspe-rimentas vykdytas vienus mokslo metus (2012–2013 m. m.). FA duomenis rinko magistrantė Vilija

Purlytė. Tiriamąją imtį sudarė 24 aštuntų klasių ne-sportuojančios mergaitės. E grupėje mergaičių FA buvo skatinamas įgyvendinant mūsų parengtą edu-kacinę FA programą. Programa sukurta remiantis pagrindine idėja – holistiniu požiūriu į asmens ug-dymą, siekiant ugdyti bendrąsias ir specialiąsias FA bei sveikatos stiprinimo kompetencijas, padedančias suvokti kasdienio FA įtaką sveikatai. Programa buvo įgyvendinama laisvalaikiu mergaitėms priimtinomis formomis (žaidimai, sporto pramogos, išvykos, FA akcijos, ekskursijos, varžybos, sveikatingumo ren-giniai), taikant aktyvinamuosius mokymo metodus. K grupės mergaitės edukacinės FA programos pra-tybose nedalyvavo. Tiek E grupės, tiek ir K grupės mergaitės dalyvavo kūno kultūros pamokose, kurios buvo vykdomos pagal Pradinio ir pagrindinio ugdy-mo bendrąsias programas (2008). Edukaciniai FA už-siėmimai vyko kiekvieną ketvirtadienį, todėl lyginant E ir K grupių mergaičių FA vidurkius ketvirtadienio FA rodikliai neįskaičiuojami.

Poreikis užtikrinti tinkamą rizikos veiksnio – fi-zinio nejudrumo (pasyvumo) stebėseną ir FA didinti taikomų intervencijų veiksmingumą yra neatsiejamas nuo būtinybės tiksliai ir patikimai išmatuoti FA [22–24]. Mūsų tyrime naudotas fizinio aktyvumo nustaty-mo prietaisas – žingsniamatis „Beurer AS 50“. Infor-macija teikiama žingsnių skaičiumi. Prieš atliekant fizinio aktyvumo tyrimą nustatyti ir į prietaisą įvesti šie parametrai: kūno masė (kg), žingsnio ilgis einant ir bėgant (cm), data ir laikas. Taip pat paaiškinta, kaip naudotis žingsniamačiu. FA tyrimas atliktas įvairiais metų laikais: rudenį, žiemą, pavasarį ir vasarą darbo dienomis. FA registruotas E ir K grupėse 4 kartus po 2 savaites. FA tyrimo metu mergaitės žingsniamatį nešiojo ant riešo, jį užsidėdavo ryte tik atsikėlusios ir nusiimdavo vakare eidamos miegoti. Tyrimo duome-nims apskaičiuoti taikyta SPSS for Windows 17 pro-grama, apskaičiuotas tyrimo rezultatų aritmetinis vi-durkis ( X ), aritmetinio vidurkio paklaida (SX), Stju-dento kriterijus (t). Duomenų skirtumo patikimumas vertintas pagal χ2 (chi kvadrato) kriterijų. Skirtumas laikomas statistiškai patikimu, kai p < 0,05.

REZULTATAIRuduo (I tyrimas). Nustatyta, kad rudenį K grupės mergaitės darbo dienomis buvo fiziškai aktyvesnės nei E grupės mergaitės (nuo 556 iki 10 658 žingsnių per dieną) (p > 0,05). Tačiau ketvirtadienį, kai E gru-pės mergaitės dalyvavo edukaciniuose FA užsiėmi-muose, jų FA buvo statistiškai patikimai didesnis nei K grupės mergaičių (p = 0,013) (1 pav.).



Analizuojant E grupės mergaičių FA nustatyta, kad mažiausias FA buvo trečiadieniais (vidutiniškai 10 285 ± 2 309 žingsniai), o didžiausias ketvirtadie-niais (14 786 ± 2 113 žingsnių). K grupės mergaičių mažiausias FA buvo taip pat trečiadieniais (viduti-niškai 11 683 ± 1 613 žingsnių), o didžiausias an-tradieniais (vidutiniškai 13 247 ± 1 913 žingsnių). Išanalizavus abiejų grupių mergaičių FA nustaty-ta, kad rudens periodo metu (išskyrus ketvirtadie-nį) K grupės mergaičių FA rodikliai buvo šiek tiek didesni (887 žingsniais) negu E grupės (p > 0,05) (1 pav.).

Žiema (II tyrimas). Kaip ir I tyrimo metu, ma-žiausias E grupės tyrimo dalyvių FA nustatytas tre-čiadienį (vidutiniškai 10 462 ± 2 073 žingsniai per dieną). Taip pat ir K grupės mergaičių FA buvo šiek tiek mažesnis trečiadieniais (10 112 ± 1 276 žings-niai) negu kitomis savaitės dienomis. Trečiadienį FA galėjo būti mažesnis dėl to, kad mokinės turėjo dau-giau pamokų, taip pat nebuvo vykdomos kūno kultū-ros pamokos mokykloje.

Žiemos periodu K grupės aštuntokės aktyviau-sios buvo pirmadieniais (vidutiniškai 10 893 ± 1 038 žingsniai), o E grupės – ketvirtadieniais (14 076 ± 1 983 žingsniai). E grupės mergaičių FA apimtis ketvirtadieniais buvo daug geresnė (3 187 žingsniais per dieną) negu K grupės mergai-čių. Tai lėmė šios grupės mergaičių aktyvus dalyva-vimas FA edukaciniuose užsiėmimuose.

Išanalizavus E ir K grupių tiriamųjų FA nustatyta, kad žiemos periodu darbo dienomis E grupės mergai-čių FA rodikliai buvo šiek tiek (535 žingsniais) dides-nis negu K grupės (p > 0,05) (2 pav.).

Lyginant tiriamųjų FA žiemą (II tyrimas) ir ru-denį (I tyrimas) nustatyta, kad K grupės mergai-čių FA darbo dienomis (išskyrus ketvirtadienį) žiemą buvo 1 854 žingsniais mažesnis, o E grupės

tiriamųjų FA buvo panašus, kaip ir rudenį – tik 431 žingsniu mažiau.

Pavasaris (III tyrimas). Pavasarį visomis darbo dienomis E grupės mergaitės buvo fiziškai aktyvesnis už K grupės mergaites (p nuo 0,000 iki 0,005). Nusta-tyta, kad pavasarį E grupės mergaitės geriausią rezul-tatą pasiekė ketvirtadieniais, sukaupusios daugiau nei 19 tūkst. žingsnių per parą. Neaktyviausia diena šioje grupėje buvo trečiadienis, bet ir šią dieną FA ganėtinai nemažas ir siekė vidutiniškai 13 304 ± 2 012 žingsnių. Pavasarį K grupės aštuntokių FA visomis savaitės die-nomis buvo didesnis nei 10 tūkst. žingsnių.

E grupės tiriamosios pavasarį buvo fiziškai akty-vesnės vidutiniškai 2 797 žingsniais negu žiemą (II tyrimas) ir 2 355 žingsniais negu rudenį (I tyrimas). K grupės tiriamųjų FA siekė vidutiniškai 11 328 ± 902 žingsnius, šis rezultatas buvo 794 žingsniais ge-resnis negu žiemą.

E grupės mergaičių FA buvo didesnis, lyginant su K grupės mergaičių FA. E grupės mergaičių FA sudarė vidutiniškai 13 856 ± 2 039 žingsnius ir tai yra 2 528 žingsniais daugiau nei K grupės tiriamųjų (p < 0,001) (3 pav.).

Vasara (IV tyrimas). Geriausias FA rezultatas (vidutiniškai 17 877 ± 983 žingsniai per dieną) buvo E grupės mergaičių ketvirtadieniais. Mažiausias šios grupės mergaičių FA, kaip ir visuose ankstesniuose tyrimuose, nustatytas trečiadieniais – vidutiniškai 14 849 ± 1 820 žingsnių per parą. Tam įtakos galėjo turėti keletas veiksnių: trečiadieniais aštuntokės turė-jo daug pamokų, o ketvirtadieniais vyko FA edukaci-niai užsiėmimai.

K grupės mergaičių rezultatų analizė atskleidė, kad fiziškai aktyviausia diena vasarą buvo antradie-nis (vidutiniškai 11 492 ± 1 779 žingsniai per parą), o mažiausiai aktyvios tiriamosios buvo penktadieniais (vidutiniškai 10 744 ± 1 865 žingsniai).

11 000 11 500 12 000 12 500

Žing

snių

sk.

12 388

11 501

E gr. K gr.

1 pav. I tyrimo eksperimentinės ir kontrolinės grupių mergaičių fizinis aktyvumas (vidutinis žingsnių skaičius per dieną)

Žing

snių

sk.

10 534

11 069

E gr. K gr.

10 200 10 400 10 600 10 800 11 000 11 200

2 pav. II tyrimo eksperimentinės ir kontrolinės grupių mergaičių fizinis aktyvumas (vidutinis žingsnių skaičius per dieną)



Analizuojant vasaros tyrimo duomenis (IV tyri-mas) nustatyta, kad E ir K grupių FA labai skyrėsi visomis savaitės dienomis (p < 0,000).

IV tyrimo E ir K grupių FA raiška, pavaizduota 4 pav., rodo, kad E grupės mergaičių bendras FA buvo didesnis vidutiniškai šiek tiek daugiau nei 4 tūkst. (4 204) žingsnių per dieną negu K grupės (neįskaitant ketvirtadienio FA) (p = 0,000) (4 pav.).

8 klasės mergaičių FA rodiklių kaita per vienus mokslo metus darbo dienomis pavaizduota 5 pav.

Nustatyta, kad E grupės tiriamųjų FA rezultatai buvo geriausi vasarą: vidutiniškai šiek tiek mažiau nei pusantro tūkstančio (1 459) žingsnių daugiau negu pavasarį ir daugiau nei 4 tūkst. (4 246) žingsnių geriau nei žiemą bei 3 814 žingsnių daugiau nei ru-denį. Didžiausias K grupės aštuntokių FA nustatytas rudenį, prasidėjus mokslo metams. Žiemos periodu FA buvo mažesnis vidutiniškai 1 854 žingsniais – tai mažiausias FA iš visų tyrimų. Pavasarį ir vasarą, ly-ginant su žiemos periodu, FA padidėjo (atitinkamai 794 ir 577 žingsniais per dieną), tačiau buvo mažesnis

nei rudenį. K grupės aštuntokių FA rudenį (I tyrimas) galėjo paskatinti didelis susidomėjimas tyrimu, nes joms buvo įdomu dalyvauti ir įvertinti savo FA.

REZULTATŲ APTARIMASŠiame straipsnyje siekta giliau pažvelgti į paauglių mergaičių FA edukacines galimybes, ištirti ir įvertinti FA raišką atskirais metų laikais. Tuo tikslu pasirinktas žingsnių matuoklis. Mokslininkų nuomone, šis meto-das yra objektyvus ir puikiai tinka, kai reikia įvertinti FA, o ne aktyvumo būdą [22, 24]. FA nustatymo me-todo pasirinkimas priklauso nuo to, koks jo aspektas tyrinėjamas ir kokiame kontekste [8, 22]. Mes savo tyrime siekėme išsiaiškinti paauglių mergaičių bendrą fizinį aktyvumą ir jo kaitą atskirais metų laikais, to-dėl FA tyrimui pasirinkome žingsniamačius. Judesių jutimo prietaisai plačiai naudojami pasaulyje vertinant bendrą FA lygį. Lietuvoje dažniausiai mokinių FA buvo nustatomas anketinės apklausos metodu, kuris priskiriamas subjektyviems matavimo metodams ir jų absoliutus validumas nėra pakankamas [22].

Mokiniai mokykloje ilgą laiką praleidžia sėdė-dami pamokose, o tai sąlygoja jų kaulų ir raumenų sistemos priverstinį poilsį, t. y. patiriamas statinis krūvis [20]. Todėl labai svarbu tirti mokinių FA raiš-ką ir remiantis FA ypatumais kurti sveikatai palankią edukacinę aplinką [9].

Pastarųjų metų moksliniai tyrimai atskiruose Eu-ropos regionuose pateikia skirtingus vaikų FA rodiklius, tačiau daugelyje šalių daugiau kaip 50 proc. mokinių yra nepakankamai fiziškai aktyvūs [26]. Eu-ropos Komisijos pranešime spaudai (2013) teigiama, kad, 2009 m. „Eurobarometro“ atlikto tyrimo „Spor-tas ir fizinis aktyvumas“ duomenimis, Lietuvoje vi-siškai nesportavo ir nesimankštino 44 proc. gyven-tojų, Latvijoje – 44 proc., Estijoje – 41 proc., Len-kijoje – 49 proc., Vengrijoje – 53 proc., Portugalijo-je – 55 proc., Italijoje – 55 proc., Švedijoje – 6 proc.,

Žing

snių

sk.

11 328

13 856

E gr. K gr.

0 5 000 10 000 15 000

3 pav. III tyrimo eksperimentinės ir kontrolinės grupių mergaičių fizinis aktyvumas (vidutinis žingsnių skaičius per dieną)

Žing

snių

sk.

11 111

15 315

E gr. K gr.

0 5 000 10 000 15 000 20 000

4 pav. IV tyrimo eksperimentinės ir kontrolinės grupių mergaičių fizinio aktyvumo rodikliai (vidutinis žingsnių skaičius per dieną)

16 000

15 000

14 000

13 000

12 000

11 000

10 0001 2 3

12 388

13 956

15 315

11 11111 32811 069

10 53411 501

Tyrimai

4

Žing

snių

sk.

E gr. K gr.

5 pav. Eksperimentinės ir kontrolinės grupių mergaičių fizinio aktyvumo kaita per mokslo metus darbo dienomis (žingsnių skaičius)



Suomijoje – 7 proc., Danijoje – 18 proc. ES šalių vidurkis – 39 proc. Šiaurės Europoje gyvenantys žmonės yra fiziškai aktyvesni nei pietinių ar ryti-nių Europos šalių gyventojai. 70 proc. respondentų Švedijoje nurodė, kad jie mankštinasi ar sportuoja bent kartą per savaitę. Mažiau sportuojančių Dani-joje (68 proc.), Suomijoje (66 proc.), Nyderlanduose (58 proc.) ir Liuksemburge (54 proc.) bei Bulgarijoje (78 proc.) [26]. Lietuvoje atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kuriuose analizuojamas mokinių FA [3, 4, 9, 10, 11, 13, 15, 18]. Dažniausiai tyrimo instrumentu pasitelkiama anketinė apklausa. 2009 m. tyrimu nu-statyta, kad 60 proc. bendrojo ugdymo mokyklas bai-giančių 11–12 klasių mokinių FA yra nepakankamas, jie mankštinasi tik kartais arba visai nesimankština. Hipokinetiškų vaikinų ir merginų dalis per mokslo metus padidėjo dešimtadaliu. Per mažas FA būdin-gesnis merginoms nei vaikinams. Hipokinetiški mo-kiniai dažniau serga ūmiomis ligomis, turi įvairių ne-galavimų, dažniau vartoja vaistus nuo galvos skaus-mo ir nervinės įtampos. Tyrėjų nuomone, mokyklos aplinka nėra palanki mankštinimuisi, poilsiui ir FA įpročiams formuotis [9]. Šie duomenys patvirtina po-reikį giliai ir išsamiai tirti FA raiškos kaitą įvairiais metų laikais pasitelkiant objektyvius tyrimo metodus.

FA poveikis sveikatai priklauso nuo bendrosios FA aktyvumo apimties, kurios sandai yra FA intensyvu-mas, trukmė ir dažnis [11]. Daryta prielaida, kad pa-auglių mergaičių FA raiška laisvalaikiu turi tam tikrų ypatumų, kurie siejasi su edukacine aplinka ir priklau-so nuo metų laiko. Mokslinės literatūros analizės ir sin-tezės bei autorių atliktų mokslinių tyrimų pagrindu su-kurta nesportuojančių mergaičių FA laisvalaikiu plėto-tės programa, grindžiama holistiniu ugdymu. Parengta

programa orientuota į 13–14 metų mergaičių sveikatą stiprinančio FA žinių, fizinių gebėjimų, sveiko ir akty-vaus gyvenimo nuostatų ir palankaus sveikatai elgesio formavimą. Tyrimu atskleistos paauglių mergaičių FA kaitos tendencijos ir ypatumai, kuriais remiantis tiks-linga kurti FA edukacines programas. Pažymėtina, kad įvairių autorių ir organizacijų fizinio aktyvumo reko-mendacijos vaikams šiek tiek skiriasi, tačiau, daugelio autorių nuomone, paaugliams būtina judėti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną [2, 6, 23, 24, 28]. PSO rekomenduoja, kad vidutinio intensyvumo FA tęstųsi ne mažiau kaip 30 min. penkis ir daugiau kartų per savaitę, o didelio intensyvumo – 20 min. ir ilgiau tris ir daugiau kartų per savaitę [17].

Tyrinėjant paauglių FA tikslinga tirti FA intensy-vumą, surinkti informaciją apie mokinių aktyvaus ir pasyvaus laisvalaikio kaitą savaitgalio ir atostogų dienomis.

IŠVADOS1. Paauglių mergaičių FA skyrėsi atskiromis savai-

tės dienomis ir metų laikais: mažiausias buvo žie-mą, pavasarį padidėjo ir didžiausias buvo vasarą, kai vaikai neina į mokyklą. Kasdieniam fiziniam aktyvumui įtakos turėjo mokymosi užimtumas ir pamokų pobūdis: paauglių FA didesnis, kai vyko kūno kultūros pamokos ir edukacinės FA progra-mos renginiai.

2. Taikyta edukacinė FA programa pasiteisino. E grupės mergaičių bendras FA nuosekliai didė-jo ir mokslo metų pabaigoje buvo daugiau kaip 4 tūkst. žingsnių didesnis nei K grupės mergaičių.


Literatūra1. Dunstan DW, Barr EL, Healy GN, Salmon J, Shaw JE, Balkau B,

Magliano DJ, Cameron AJ, Zimmet PZ, Owen N. Television viewing time and mortality: the Australian Diabetes, Obesity and Lifestyle Study (AusDiab). 2010;121(3):384-391.

2. Froberg K. Relations between Physical activity, Fitness, Muscle strength and Health: findings from the European Youth Heart study (EYHS). Education. Physical Training. Sport. Baltic Journal of Sport and Health Sciences. 2014;10-20.

3. Gaižauskienė A, Volbekienė V, Griciūtė A. Paauglių nuomonės apie tėvų požiūrį į vaikų fizinį aktyvumą kaita amžiaus aspektu. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 2010;3(78):84-92.

4. Grabauskas V, Zaborskis A, Klumbienė J, Petkevičienė J, Žemaitienė N. Lietuvos paauglių ir suaugusių žmonių gyvensenos pokyčiai 1994–2002 metais. Medicina. 2004;40(9):884-890.

5. Physical Education and Sport at School in Europe. Report. Luxembourg European Commission/EACEA/Eurydice. 2013. Prieiga per internetą: <http://eacea.ec.europa.eu/Education/eurydice/docu ments/thematic_reports/150EN.pdf>.

6. Shephard RJ, Trudeau F. The Legacy of Physical Education: Influences on Adult Lifestyle. Pediatric Exercise Science. 2000; 12:34-50.

7. Thomson AM, Humbert ML, Mirwald RL. A longitudinal study of the impact of childhood and adolescent physical activity experiences on adult physical activity perceptions and behaviors. Qualitative Health Research. 2003;13(3):358-377.

8. Troiano RP, Berrigan D, Dodd KW, Masse LC, Tilert T, McDowell M. Physical Activity in the United States Measured by Accelerometer. Medicine and science in sports and exercise. 2008;40(1):181-188.

9. Juškelienė V, Ustilaitė S. Lietuvos 16–19 metų mokyklą baigiančių mokinių fizinio aktyvumo įpročiai visuomenės sveikatos požiūriu. Sporto mokslas. 2009;1(55):67-74.

10. Armonienė J. Mokinių fizinis aktyvumas ir sveikata. Pedagogika. 2007;85:116-120.

11. Emeljanovas A, Volbekienė V, Rutkauskaitė R ir kt. Skirtingų fizinio aktyvumo kategorijų paauglių su sveikata susijusio fizinio pajėgumo pokyčiai per vienus metus. Education. Physical Training. Sport. 2010;77:18-24.



12. Sjöström M, Oja P, Hagströmer M, Smith BJ, Bauman A. Health enhancing physical activity across European Union countries: the Eurobarometer study. Journal of Public Health. 2006;14(5):291-300.

13. Trinkūnienė L, Rutkauskienė R, Emeljanovas A, Alubauskas S. Papildomo fizinio aktyvumo pratybų poveikis silpno fizinio pajėgumo mergaitėms. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 2009;4(75):86-91.

14. Volbekienė V, Griciūtė A, Gaižauskienė A. Lietuvos didžiųjų miestų 5–11 klasių moksleivių su sveikata susijęs fizinis aktyvumas. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 2007;2(65):71-77.

15. Zaborskis A, Raskilas A. Lietuvos mokinių fizinio aktyvumo pokyčiai 1994–2010 metais. Visuomenės sveikata. 2011;3(54):78-86.

16. Zumeras R, Gurskas V. Mokinių fizinis aktyvumas ir sveikata: metodinė-informacinė medžiaga, skirta visuomenės sveikatos priežiūros specialistams bei pedagogams. Vilnius, 2012.

17. WHO. Global Recommendations on Physical Activity for Health. 2012. Prieiga per internetą: <http://apps.who.int/iris/bitstream/ 10665/44399/1/9789241599979_eng.pdf>.

18. Volbekienė V, Emeljanovas A, Rutkauskaitė R, Trinkūnienė L. Mokinių fizinio aktyvumo ir su sveikata susijusio fizinio pajėgumo tarpusavio ryšiai. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 2008;4(71): 127-131.

19. Warburton DE, Nicol CW, Bredin SS. Health benefits of physical activity: the evidence. CMAJ. 2006;174(6):801-809.

20. Skurvydas A. Judesių mokslas: raumenys, valdymas, mokymas, reabilitavimas, sveikatinimas, treniravimas, metodologija. Kaunas, 2008.

21. Jankauskienė R, Miežienė B. Physical education teachers’ perceptions of school health education and social support for it: results of the pilot study. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 2011;1(80):29-35.

22. Janonienė R, Sobutienė A, Valintėlienė R. Fizinio aktyvumo matavimo metodai. Visuomenės sveikata. 2014;3(66):10-22.

23. Mota J, Santos MP, Ribeiro JC. Differences in leisure-time activities according to level of physical activity in adolescents. Journal of Physical Activity & Health. 2008;5(2):286-293.

24. Rowlands AV. Accelerometer assessment of physical activity in children: an update. Pediatric Exercise Science. 2007;19:252-266.

25. Bouchard C, Blair SN, Haskell WL. Physical activity and Health. Champaig: Human Kinetics, 2007.

26. European Commission/EACEA/Eurydice. Physical Education and Sport at School in Europe Eurydice Report. Luxembourg: Publications Office of the European Union. Report. Luxembourg: Publications Office of the European Union. 2013.

27. Maciulevičienė E, Sadzevičienė R, Gruodytė R. Objektyviai nustatyto paauglių berniukų savaitinio fizinio aktyvumo rezultatų analizė. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 2012;1(84):23-29.

28. Sandercock GRH, Ogunleye A, Voss C. Screen Time and Physical Activity in Youth: Thief of Time or Lifestyle Choice. Journal of Physical Activity and Health. 2013;9(7):977-984.

Summary The aim of the study. The development of pupils‘

physical activity in the context of synergy of contemporary computerisation, new technologies, and inactive lifestyle is an extremely important health promotion task. As emphasised in specialist literature, adolescent girls are physically more passive than boys, therefore, it is necessary to look for new physically active forms of recreation. In recent years, studies of the significance of physical activity (hereinafter: PA) and its impact on pupils‘ health have been increasing, however, there is a shortage of objective empirical research in the PA education of pupils who do not go in for sports. The aim of the paper is to examine the trends and characteristics of nonformal PA education of girls who do not go in for sports.

Material and methods. The sample consisted of 24 girls of Form 8 who did not go in for sports. In the experimental group, an educational PA programme developed by us was implemented through different PA forms acceptable for the girls and contemporary education methods. The girls‘ PA expression was studied in different seasons: in autumn, winter, spring, and summer.

Results and conclusions. It was established that the PA of the girls from the experimental group, where the educational programme was implemented, tended to grow and at the end of the school year was more than 4,000 steps higher than that of the girls in the control group (p < 0,05). It has to be noted that the PA education programme made a positive impact not only on the girls‘ general PA and the development of knowledge and abilities, but also on their attitudes and on healthfavourable behaviour education.

Keywords: physical activity, physical inactivity, adolescents, girls who do not go in for sports.

Correspondence to Eugenija AdaškevičienėFaculty of Humanities and Education Sciences, Klaipėda University S. Nėries str. 5, LT-92227 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]


Education of girls‘ physical activity in adolescence

Eugenija AdaškevičienėKlaipėda University



BURNOS HIGIENISTŲ POREIKIS VAKARŲ LIETUVOJE

Lijana Dvarionaitė1, Danguolė Mieldažienė2

1Klaipėdos valstybinė kolegija, 2Kauno kolegija

SantraukaTikslas – nustatyti burnos higienistų poreikį Klaipėdos apskrityje.Tyrimo medžiaga ir metodai. Tiriamųjų kontingentą sudarė 121 pacientas (amžius nuo 18 metų) ir 78 odontologijos

įstaigos Klaipėdos apskrityje. Tiriamųjų imtis sudaryta atsitiktinai atrinkus odontologijos klinikas iš Klaipėdos apskrities odontologijos kinikų sąrašo. Tyrime dalyvavo 78 odontologijos įstaigų pacientai. Apklausai atlikti sudaryti du klausimy-nai: pacientams ir odontologijos įstaigų vadovams.

Tyrimo rezultatai. Tyrimo duomenimis, dauguma tiriamųjų lankėsi pas burnos higienistą. 53,5 proc. respondentų pas specialistą lankėsi prieš metus. Jaunesnio amžiaus Klaipėdos apskrities pacientai pas burnos higienistą lankosi dažniau nei vyresnieji (p < 0,05). Daugelis respondentų mano, kad, be gydytojo odontologo, užtikrinant odontologinę priežiūrą (pagalbą) labai svarbus burnos higienistas (83,7 proc.) (25–34 m. amžiaus – 41,1 proc., 35–54 m. – 26,3 proc.). Svar-biausia odontologine paslauga didžioji dalis (95,3 proc.) respondentų laiko burnos higieną. Vertinant paslaugų pasiskirs-tymo rezultatus pagal svarbumą statistiškai reikšmingo skirtumo pagal išsilavinimą nenustatyta (p > 0,05). Statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas tarp skirtingą darbo patirtį turinčių organizacijų, kurioms burnos higienistas palengvina darbą (p < 0,05).

Išvados. Burnos higienistas įstaigoms suteikia didesnę teikiamų paslaugų įvairovę ir pritraukia papildomai pacientų. Šis specialistas keičia pacientų požiūrį į burnos sveikatą, pagerėja pacientų burnos sveikatos būklė ir teikiamų paslaugų kokybė. Pacientų nuomone, burnos higienistas yra svarbiausias asmuo, užtikrinant odontologinę priežiūrą (pagalbą) ir siekiant plėtoti odontologinių ligų profilaktiką.

Reikšminiai žodžiai: burnos higienistas, poreikis, odontologinės įstaigos.

Adresas susirašinėti: Lijana Dvarionaitė Klaipėdos valstybinė kolegijaDariaus ir Girėno g. 8, 92255 KlaipėdaEl. p. [email protected]

ĮVADASDantų ėduonis ir kitos periodonto ligos yra plačiai paplitusi ir brangi visuomenės sveikatos problema. Visame pasaulyje šios problemos aktualios tiek vai-kams, tiek suaugusiesiems. Burnos ligų etiologija su-dėtinga ir stipriai veikia socialinius ir ekonominius veiksnius, rimtos burnos sveikatos problemos gali neigiamai paveikti gyvenimo kokybę ir našumą [1].

Nacionalinės burnos sveikatos 2016–2020 metų programos epidemiologinių tyrimų duomenimis, 2010 m. Lietuvoje dantų ėduonies paplitimas tarp 12 m. vaikų siekė 85 proc., tarp 6 m. vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, – 82 proc. 43 šaly-se atliktos 11–15 m. amžiaus moksleivių apklausos apie asmens burnos higienos įgūdžius duomenimis, dažniau nei kartą per dieną dantis valo nuo 52 proc. iki 65 proc. mergaičių ir tik nuo 40 proc. iki 42 proc.

berniukų. Lietuvoje šie rezultatai yra vieni blogiau-sių. Mūsų šalies suaugusių asmenų burnos higienos įgūdžiai taip pat prasti [2, 3].

Įvairiose šalyse atlikti epidemiologiniai tyrimai rodo didelį burnos ligų paplitimą, kuris su amžiumi didėja ir gali pasiekti 100 proc. Apydančio ligų papli-timas ir intensyvumas priklauso nuo požiūrio į savo burnos sveikatą, higieninių įgūdžių, kuriems formuo-jantis įtakos turi išsilavinimas, gyvenamoji vieta, ža-lingi įpročiai [4].

Sveikatos priežiūros specialistai atlieka svarbų vaidmenį formuodami visuomenės požiūrį į bur-nos sveikatos priežiūrą, todėl jie turi gerai suprasti burnos ligų profilaktikos svarbą ir būti pasirengę motyvuoti savo pacientus gerinti burnos sveikatą. Ypač svarbu, kad burnos sveikatos priežiūros spe-cialistų ugdymo ir kvalifikacijos tobulinimo programose reikiamas dėmesys būtų skiriamas burnos sveikatą stiprinančios elgsenos mokymo metodikai. Pažangiausiose užsienio valstybėse mokant burnos sveikatą stiprinančios elgsenos pagrindinis vaidmuo tenka ne gydytojams odontologams ar gydytojams



odontologams specialistams, o visuomenės sveikatos ir burnos priežiūros specialistams [3].

Burnos higienistas – tai burnos priežiūros specialistas, kuris šalina minkštąsias ir kietąsias apnašas, poliruoja dantų ir plombų paviršius, moko asmens burnos higienos, atlieka gydomųjų preparatų apli-kacijas (vietinis fluoro preparatų vartojimas), propa-guoja sveiką gyvenseną. Burnos higienisto pagrindi-nė darbo sritis – odontologinių ligų rizikos veiksnių išaiškinimas ir profilaktika, siekiant sumažinti dantų ėduonies (karieso) ir periodonto ligų paplitimą ir in-tensyvumą įvairiose amžiaus grupėse [1, 2].

Burnos higienistas, kaip sveikatos priežiūros specialistas, yra svarbus sveikatos ugdytojas. Tinka-mos jo burnos higienos instrukcijos vaikams ir pa-augliams padeda susikurti gerus higienos įpročius, ypač jas kartojant kiekvieno apsilankymo pas burnos higienistą metu [5, 6].

Šio tyrimo tikslas – nustatyti burnos higienistų poreikį Klaipėdos apskrityje.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAIApklausai atlikti sudaryti du klausimynai: pacien-tams ir odontologijos įstaigų vadovams. Pacientų klausimyną sudarė socialiniai ir demografiniai bei burnos priežiūros įvertinimą ir poreikį atspindintys klausimai. Odontologijos įstaigų klausimynu siekta išsiaiškinti vadovų požiūrį ir burnos higienos specialistų poreikį.

Tiriamųjų imtis sudaryta atsitiktinai atrinkus odon-tologijos klinikas iš Klaipėdos apskrities odontologijos kinikų sąrašo. Tyrime dalyvavo 121 odontologijos įs-taigos pacientai. Nuo 2015 m. vasario 23 d. klausimy-nai el. paštu išsiųsti odontologijos įstaigų vadovams, pacientams anketos paliktos atsitiktinai pasirinktose odontologijos klinikose. Tyrime dalyvavo 121 pa-cientas (atsako dažnis 78,2 proc.) ir 78 (atsako dažnis 85 proc.) odontologijos įstaigos Klaipėdos apskrityje.

Anketų duomenys apdoroti ir analizuoti nau-dojantis statistinio duomenų analizės paketo SPSS 20.0 versija ir MS Excel. Statistinis duomenų reikš-mingumas buvo tiriamas taikant chi kvadrato (χ2) kriterijų ir statistinį reikšmingumą (p). Rezultatai lai-komi statistiškai patikimais, kai p < 0,05.

REZULTATAIPacientų tyrimo rezultatai. Daugiau nei pusę respon-dentų sudarė moterys – 76,7 proc., 23,3 proc. – vyrai.

Analizuojant pacientų amžių nustatyta, kad 39,5 proc. respondentų buvo 25–34 m., 34,9 proc. – 19–24 m. amžiaus.

Pagal išsilavinimą respondentai suskirstyti į 2 grupes: aukštąjį išsilavinimą turėjo šiek tiek dau-giau nei pusė apklausos dalyvių (53,5 proc.), vidurinį ir aukštesnįjį ar specialųjį vidurinį išsilavinimą buvo įgiję 46,5 proc. tiriamųjų.

Siekiant įvertinti burnos priežiūros paslaugas respondentų klausta, kada paskutinį kartą jie lan-kėsi pas burnos higienistą (1 pav.). Didžioji dalis (51,1 proc.) apklausos dalyvių pas burnos higi-enistą yra buvę ir dažniausiai lankėsi prieš metus (53,5 proc.).

Prieš 2–3 metus

Prieš 1 metus

Prieš 6 mėn.

Nėra buvę

0 10

11,6

53,5

9,3

25,6

20 30 40 50 60

1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal paskutinį apsilan-kymą pas burnos higienistą (proc.)

Tyrimo rezultatai rodo, kad paskutinio apsilan-kymo dažnis skyrėsi įvairiose amžiaus grupėse. 19–24 m. amžiaus respondentai pas specialistą dažniau-siai lankėsi prieš 6 mėnesius (40 proc.), 25–34 m. – prieš metus (58,8 proc.), o 35–54 m. amžiaus respon-dentai daugiausia (54,5 proc.) nėra buvę pas burnos higienistą (p < 0,05) (1 lentelė).

1 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas amžiaus grupėse pagal paskutinį apsilankymą pas burnos higienistą (proc.) (χ2 = 15,165, df = 6, p < 0,05)

Amžius

Paskutinis apsilankymas

Prieš 6 mėn.

Prieš 1 metus

Prieš 2–3 metus

Nėra buvę

19–24 m. 26,7 13,3 40 20

25–34 m. 5,9 58,8 23,5 11,8

35–54 m. 9,1 27,3 9,1 54,5

Statistiškai reikšmingai skyrėsi paskutinių ap-silankymų pasiskirstymas pagal išsilavinimą (χ2 = 6,923, df = 2, p < 0,05). Tyrimo duomenimis, dauguma (56,5 proc.) aukštąjį išsilavinimą turinčių respondentų pas burnos higienistą paskutinį kartą lankėsi prieš 6 mėn., priešingai nei vidurinį ir aukš-tesnįjį ar specialųjį vidurinį (15,4 proc.) išsilavinimą įgiję asmenys.



Prieš 2–3 metus

Prieš 1 metus

Prieš 6 mėn.

Nėra buvę

Vidurinis / aukštesnysis, specialusis vidurinis

Aukštasis

0 20

20,68,7

29,4

15,2

34,813,0

21,7

56,5

40 60 80 100

2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal paskutinį apsilanky-mą pas burnos higienistą atsižvelgiant į išsilavinimą (proc.)

Tiriamieji, kurie naudojasi burnos higienisto paslaugomis, nurodė, kad pas jį lankosi rečiau nei kartą per metus (53,5 proc.), du kartus per metus – 18,6 proc. apklausos dalyvių.

Rečiau nei kartą per metus

Vieną kartą per metus

Du kartus per metus

0 20

53,5

27,9

18,6

40 60 80 100

3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lankymosi pas burnos higienistą dažnį (proc.)

Daugelis respondentų mano, kad, be gydytojo odon-tologo, užtikrinant odontologinę priežiūrą (pagalbą) labai svarbus burnos higienistas (83,7 proc.), mažiau svarbus – gydytojo odontologo padėjėjas (48,8 proc.).

Tyrimo duomenimis, burnos higienistas jaunesnio amžiaus (25–34 m.) asmenims (41,1 proc.), palyginti su 35–54 m. (26,3 proc.) tyrimo dalyviais, yra svar-besnis užtikrinant odontologinę priežiūrą nei gyd. odontologo padėjėjas ar dantų technikas. Vertinant specialistų svarbumo pasiskirstymo rezultatus sta-tistiškai reikšmingo skirtumo pagal amžiaus grupes nenustatyta (p > 0,05).

Tyrimo duomenimis, burnos higienistą užtikri-nant odontologinę priežiūrą ir pagalbą svarbiu laiko daugiau aukštąjį išsilavinimą turinčių responden-tų (52,8 proc.), lyginant su vidurinį ir aukštesnįjį ar specialųjį vidurinį išsilavinimą (47,2 proc.) įgijusiais pacientais (p < 0,05).

2 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal specialistų svarbumą užtikrinant odontologinę priežiūrą (pagalbą) atsižvelgiant į amžių

SpecialistasAmžius

19–24 m. 25–34 m. 35–54 m.Burnos higienistas 41,1 39 26,3Gydytojo odontologo padėjėjas 35,5 30,3 34,2Dantų technikas 23,4 30,7 39,5

Dantų technikas

Gyd. odont. padėjėjas

Burnos higienistas

Vidurinis / aukštesnysis, specialusis vidurinis

Aukštasis

0 20

66,7

66,7

47,252,8

33,7

33,7

40 60 80 100

4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal specialistų svar-bumą užtikrinant odontologinę priežiūrą (pagalbą) atsi-žvelgiant į išsilavinimą

Tyrimo rezultatai parodė, kad svarbiausia odon-tologine paslauga didžioji dalis (95,3 proc.) res-pondentų laiko burnos higieną, daugiau nei pusė (81,4 proc.) – odontologinių ligų profilaktiką, orto-dontinį gydymą (62,8 proc.), daugiau kaip trečdalis (37,2 proc.) – implantologiją ir 23,3 proc. responden-tų – estetinę odontologiją.

Tyrimo duomenimis, burnos higienos paslaugą svarbiausia veikla užtikrinant Lietuvos gyventojų burnos sveikatą nurodė 82,4 proc. 25–34 m. amžiaus tiriamųjų ir 16,7 proc. 35–54 m. amžiaus apklausos dalyvių. Vertinant paslaugų pasiskirstymą pagal svar-bumą statistiškai reikšmingo rezultatų skirtumo pa-gal išsilavinimą nenustatyta (p > 0,05).

3 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal paslaugų svar-bumą norint užtikrinti Lietuvos gyventojų burnos sveika-tą, atsižvelgiant į amžių

Amžius

PaslaugosOdontolo-ginių ligų

profilaktika (aukštas*)

Burnos higiena (aukš-

tas)

Estetinė odon-

tologija (aukštas)

Implan-tologija

(aukštas)

Orto-dontinis gydymas (aukštas)

19–24 m. 55,6 60 20 25 28,625–34 m. 33,3 82,4 11,8 31,2 28,635–54 m. 11,1 16,7 16,7 18,8 5

*Aukštas įvertinimas – ranginėje skalėje pažymėjo paslaugas 1 – la-bai svarbu, 2 ir 3.



Burnos higienos paslauga (82,6 proc.) tarp aukš-tąjį išsilavinimą turinčių tiriamųjų buvo vertina-ma kaip svarbiausia odontologinė paslauga, lygi-nant su vidurinį ir aukštesnįjį ar specialųjį vidurinį (61,5 proc.) išsilavinimą įgijusiais respondentais (χ2 = 5,482, df = 6, p > 0,05). Tarp skirtingą išsila-vinimą turinčių asmenų, vertinančių odontologinių ligų profilaktikos, estetinės odontologijos ir implan-tologijos paslaugas, statistiškai reikšmingo skirtu-mo nenustatyta (p > 0,05).

3 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal paslaugų svar-bumą norint užtikrinti Lietuvos gyventojų burnos sveika-tą, atsižvelgiant į išsilavinimą

Išsilavi-nimas

Paslaugos

Odontolo-ginė ligų

profilaktika (aukštas*)

Burnos higiena (aukš-

tas)

Estetinė odon-

tologija (aukštas)

Implan-tologija (aukš-

tas)

Orto-dontinis gydymas (aukštas)

Vidurinis ir aukš-tesnysis, specialu-sis vidu-rinis

23,1 61,5 23,1 46,2 15,4

Aukštasis 17,4 82,6 13 30,4 4,3

*Aukštas įvertinimas – ranginėje skalėje pažymėjo paslaugas 1– la-bai svarbu, 2 ir 3.

Didžioji dalis respondentų mano, kad siekiant plė-toti odontologinių ligų profilaktiką Lietuvoje reikėtų naudotis tokiomis priemonėmis, kaip vaikų ir suau-gusiųjų sveikatos ugdymo programų įgyvendinimas (2,6), neveiksminga priemonė – šviečiamosios lai-dos, straipsniai žiniasklaidoje (5,09).

Šviečiamosios laidos,straipsniai žiniasklaidoje

Burnos higienistų etatų įsteigimasvaikų ugdymo ir švietimo įstaigose

Gydytojų odontologų padėjėjų ir burnos higienistųetatų įsteigimas vaikų ugdymo ir švietimo įstaigose

Odontologinės priežiūros kabinetų įkūrimasvaikų ugdymo ir švietimo įstaigose

Sveikatos ugdymo programųįgyvendinimas vaikams ir suaugusiesiems

Profilaktikos priemonių taikymas

Vidurkis

0

3,49

5,09

3,3

3,53

2,6

2,91

2 4 6

5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal priemonių svarbu-mą siekiant plėtoti odontologinių ligų profilaktiką

Odontologijos įstaigų tyrimo rezultatai. Di-džioji dalis (97,1 proc.) tyrime dalyvavusių odonto-logijos klinikų užsiima privačia veikla. Dalyvavusios įstaigos odontologines paslaugas daugiausia teikia iki 5 metų (44,1 proc.) ir 6–10 metų (29,4 proc.).

11 m. ir daugiau

6–10 m.

Iki 5 m.

0 20

26,5

29,4

44,1

40 60 80 100

6 pav. Odontologijos įstaigų pasiskirstymas pagal tai, kiek laiko teikia ambulatorines odontologinės priežiūros paslaugas (proc.)

Visos odontologijos įstaigos turi licencijas teikti burnos priežiūros paslaugas. Burnos higienistai dir-ba net 76,5 proc. odontologijos klinikų. Tyrimo duo-menimis, burnos higienistas dažniausiai (53,8 proc.) dirba įstaigose, kurios turi iki 5 m. patirtį, 6–10 m. – 26,9 proc., o seniausiai odontologinės priežiūros pas-laugas teikiančios klinikos įdarbino tik 19,2 proc. šių specialistų. Tarp skirtingą laiką odontologinės prie-žiūros paslaugas teikiančių organizacijų, įdarbinusių burnos higienistus, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p > 0,05).

11 m. ir daugiau

6–10 m.

Iki 5 m.

0 20

19,2

26,9

53,8

40 60 80 100

7 pav. Odontologijos įstaigose dirbančių burnos higienis-tų pasiskirstymas pagal tai, kiek laiko teikia ambulatori-nes odontologinės priežiūros paslaugas (proc.) (χ2 = 4,791, df = 2, p > 0,05)

Odontologijos įstaigose dirbantis burnos higienistas dažniausiai (76,9 proc.) turi aukštąjį koleginį išsilavini-mą, vienos įstaigos vadovas nežinojo savo darbuotojo išsilavinimo. Dirbantis burnos higienistas dažniausiai (88,5 proc.) odontologijos įstaigai suteikia didesnę tei-kiamų paslaugų įvairovę, papildomai pritraukia pacien-tų (53,8 proc.). Net trečdalis respondentų teigė, kad šie specialistai yra finansiškai naudingi (38,5 proc.).



Neturi reikšmės

Didesnė teikiamų paslaugų įvairovė

Finansiškai naudingas

Pritraukia papildomai pacientų

0 20

0

38,5

88,5

53,8

40 60 80 100

8 pav. Burnos higienistų pasiskirstymas pagal reikšmę odontologijos įstaigoje (proc.)

Respondentų nuomone, įdarbinus burnos higie-nistą pasikeičia pacientų požiūris į burnos sveikatą (100 proc.), pagerėja pacientų burnos sveikatos bū-klė ir teikiamų paslaugų kokybė (88,5 proc.). Tyri-mo duomenimis, statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas tarp skirtingą darbo patirtį turinčių įstai-gų, kurioms burnos higienistas palengvina darbą (χ2 = 9,657, df = 4, p < 0,05).

Pagerėjo teikiamųpaslaugų kokybė

Palengvėjo darbas

Pasikeitė pacientų požiūrisį burnos sveikatą

Pagerėjo pacientųburnos sveikatos būklė

11 ir daugiau metų

6–10 metų

Iki 5 metų

0 20

16,725

58,3

7,135,7

12,525

7,723,1

69,2

57,1

62,5

40 60 80 100

9 pav. Odontologijos įstaigų pasikeitimai įdarbinus bur-nos higienistą, atsižvelgiant į darbo patirtį (proc.)

REZULTATŲ APTARIMASĮvairiose šalyse atlikti epidemiologiniai tyrimai rodo didelį burnos ligų paplitimą, kuris su amžiumi didėja [4]. Mokant burnos sveikatą stiprinančios elgsenos pagrindinis vaidmuo tenka visuomenės sveikatos ir burnos priežiūros specialistams [3].

Tyrimo duomenimis, dauguma tiriamųjų lankė-si pas burnos higienistą. 27,9 proc. respondentų pas specialistą lankėsi prieš metus. Jaunesnio amžiaus Klaipėdos apskrities pacientai pas burnos higienistą lankėsi dažniau nei vyresnieji (p < 0,05).

A. Sakalauskienės atlikto tyrimo „Šiaulių krašto odontologijos kabinetų klientų požiūris į burnos hi-gieną“ duomenimis, burnos higienisto paslaugomis naudojasi beveik pusė tiriamųjų (46 proc.), taip pat 80 proc. apklaustųjų teigė, jog odontologijos įstaigose turėtų dirbti burnos higienistai [9]. Dauguma pacientų niekada nesilankė pas burnos higienistą, nes apie tokią procedūrą nieko nežinojo, o jei ir lankėsi, tai jau pasi-reiškus gingivito ar periodontito požymiams [7].

Daugelis respondentų mano, kad, be gydytojo odontologo, užtikrinant odontologinę priežiūrą (pa-galbą) labai svarbus burnos higienistas (83,7 proc.). Statistiškai reikšmingai skyrėsi specialistų pasiskirs-tymas pagal svarbumą užtikrinant odontologinę prie-žiūrą pagal lytį (χ2 = 6,923, df = 2, p < 0,05). Jaunes-nio amžiaus (25–34 m.) asmenys mano, kad burnos higienistas yra svarbesnis užtikrinant odontologinę priežiūrą nei gyd. odontologo padėjėjas ar dantų tech-nikas. Statistiškai reikšmingai skyrėsi svarbių specialistų pasiskirstymas pagal išsilavinimą (p < 0,05).

Didžioji dalis (97,1 proc.) tyrime dalyvavusių odon-tologijos klinikų užsiima privačia veikla. A. Varaškevi-čienės ir E. Urbutytės (2015) atliktas tyrimas parodė, kad daugelis Lietuvos burnos higienistų užsiima priva-čia praktika. Beveik visose (97 proc.) viešosiose įstaigo-se ir tik pusėje privačių įstaigų dirba burnos higienistai. Dažniausia priežastimi, kodėl burnos higienistai nedirba privačiose įstaigose, odontologai nurodė brangų burnos higienisto išlaikymą, todėl didžioji dalis (69,1 proc.) šių įstaigų odontologų patys atlieka burnos higieną [8].

Įdarbintas burnos higienistas pakeičia pacientų požiūrį į burnos sveikatą, pagerėja jų burnos sveika-tos būklė ir teikiamų paslaugų kokybė. Dirbantis bur-nos higienistas dažniausiai (88,5 proc.) odontologijos įstaigai suteikia didesnę teikiamų paslaugų įvairovę, papildomai pritraukia pacientų. Pacientai, apsilankę pas burnos higienistą, geriau supranta profesionalios burnos higienos poreikį ir sužino apie burnos higie-nos dažnumą ir svarbumą [7]. Daugeliui (87,3 proc.) odontologų svarbu dirbti su burnos higienistu, labiau-siai dėl geresnio įstaigos įvaizdžio ir finansinės nau-dos. Net 90,5 proc. odontologų mano, kad teikiamų paslaugų kokybė pagerėtų, jei odontologai su burnos higienistais dirbtų kartu kaip komanda [8].

IŠVADOS1. Daugiau nei pusė tirtų odontologijos įstaigų res-

pondentų įvardijo, kad jų klinikoje dirba burnos higienistas. Šis specialistas įstaigoms suteikia di-desnę teikiamų paslaugų įvairovę ir papildomai pritraukia pacientų.



2. Pacientų nuomone, iš burnos priežiūros paslaugų svarbiausia yra burnos higiena. Įdarbintas bur-nos higienistas pakeičia pacientų požiūrį į bur-nos sveikatą, pagerėja jų burnos sveikatos būklė ir teikiamų paslaugų kokybė. Siekiant plėtoti

odontologinių ligų profilaktiką burnos higienistas yra svarbiausias asmuo, užtikrinantis odontologi-nę priežiūrą (pagalbą).


Literatūra1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m.

gruodžio 31 d. įsakymas Nr. V-1208 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 35:2012 „Burnos higienistas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“. [Žiūrėta 2016-01-25]. Prieiga per internetą: <https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.8ACB15310DA2>.

2. Templeton AR, Young L, Bish A et al. With the PMC study team. 2016. Patient, organization, and system-level barriers and facilitators to preventive oral health care: a convergent mixed-methods study in primary dental care. Implementation Science. 11:5. Prieiga per internetą: <http://www.implementationscience.com/content/11/1/5/>.

3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. sausio 8 d. įsakymas Nr. V-14 „Dėl Nacionalinės burnos sveikatos 2016–2020 metų programos patvirtinimo“. [Žiūrėta 2016-01-25].

4. Rožnova O, Tamošiūnaitė J. Ortopedinio gydymo poreikis. Ortopedinė stomatologija. 2005;2:28.

5. Lindhe J, Niklaus L. Periodontología clínica e implantología odontológica. 5th ed. Buenos Aires: Médica Panamericana, 2009.

6. Enrile de Rojas F, Fernández VF. Manual de Higiene Bucal. Buenos Aires: Médica Panamericana, 2009.

7. Širvinskienė O. Burnos higienos paslaugų poreikio įvertinimas Kauno miesto dantų protezavimo klinikose: magistro diplominis darbas. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 2008.

8. Rudžiūnaitė D. Odontologų nuomonė apie burnos higienistų poreikį Kauno mieste: magistro diplominis darbas. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 2006.

9. Sakalauskienė A. Šiaulių krašto odontologijos kabinetų klientų požiūris į burnos higieną ir burnos ligų profilaktiką. Jaunųjų mokslininkų darbai. 2008;1(17).

10. Varaškevičienė A, Urbutytė E. Mouth Hygienist Practice: Lithuanian And Finland Case. Health sciences. 2015;25(5).

SummaryThe aim of the study was to determine dental hygienists

requirement in Western Lithuania.Material and methods. The data was collected

from the sample of 121 patients (aged of 18 years) and 78 institutions of odontology county of Klaipėda. The sample was collected from the randomly selected 78 institutions of odontology and their patients.

Results. According to the study, most subjects visited to dental hygienist. 53,5 % of respondents to a specialist visited the year ago. Younger patients from Klaipėda County to dental hygienist visits more often than older (p<0.05). Many respondents believe that in addition to dental practitioners, dental hygienist is also very important, same as dental care (83.7 %). (2534 years old – 41,1 %; 3554 years old – 26,3 %). The Most Important dental service for the most part (95.3 %) of respondents consider oral hygiene. The assessment for the distribution of importance Statistically significant differences by level of education (p>0.05) A statistically significant difference between the organizations working with different set of experiences, which dental hygienist makes work easier (p<0.05).

Conclusions. Dental hygienist provides to organizations a greater variety of services and additional clients attracted. This professional changing patients attitude to oral health, also improves patients oral health status and the quality of the services provided. From the standpoint of patients, dental hygienist is the most important person to ensure surveillance of the dental aid and in order to develop dental diseases prevention.

Keywords: dental hygienist, requirement, institution of odontology.

Correspondence to Lijana Dvarionaitė Klaipėda State College Dariaus ir Girėno str. 8, LT-92255 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]


Dental hygienists requirement in Western Lithuania

Lijana Dvarionaitė1, Danguolė Mieldažienė2

1Klaipėda State College, 2Kaunas State College



ŠIRDIES RITMAS KAIP PRIEMONĖ JŪREIVIŲ FUNKCINEI BŪKLEI ĮVERTINTI JŪRINIO REISO METU

Lina Mažrimaitė1, 2, Giedrius Varoneckas1, Albinas Stankus1, Arvydas Martinkėnas1

1Klaipėdos universitetas, 2Vilniaus universitetas

SantraukaTikslas – įvertinti į jūrinį reisą išplaukusių jūreivių funkcinę būklę atspindinčius širdies ritmo (ŠR) pokyčius darbo,

poilsio ir miego metu. Medžiaga ir metodai. Ištirtas 21 sveikas jūreivis (visi vyrai), jų vidutinis amžius 32 ± 4 metai. Visiems atliktas Hol-

terio monitoravimo tyrimas, trukęs ne mažiau nei 24 valandas. Tyrimo metu asmenys pildė veiklos protokolą (1 val. tikslumu), kuriame žymėjo tris pagrindines veiklas (būsenas) – darbo (1), poilsio (2) ir miego (3). Šis protokolas naudotas ŠR įrašams skirstyti į atitinkamų būsenų laiko intervalus. ŠR rezultatai pateikti vidutine RR intervalų trukme (xRR) ir jų standartiniu nuokrypiu (SN). ŠR variabilumui vertinti taikyta spektrinė analizė, išskiriant tris pagrindinius spektro dažnių diapazonus: labai lėtų dažnių komponentę (LLDK), lėtų dažnių komponentę (LDK) ir aukštų dažnių komponentę (ADK), bei skaičiuotas LDK / ADK indeksas.

Rezultatai. Didžiausi ŠR variabilumo pokyčiai stebėti tarp darbo ir miego būsenų, tai atspindėjo kintamųjų reikšmių santykiniai pokyčiai. Santykinės ŠR reikšmės miego metu didėjo nuo 24 proc. iki 77 proc. Darbinėje situacijoje buvo ste-bimas dažniausias ŠR, labiausiai išreikšti LDK ir LDK / ADK. Tai rodo, kad šioje situacijoje vyravo simpatinės nervų sis-temos aktyvumas, esant silpnesniam parasimpatiniam reguliavimui. Miegant stebėtas rečiausias ŠR ir mažiausiai išreikšti LDK ir LDK / ADK indeksas rodo parasimpatinės sistemos vyravimą, esant sumažėjusiam simpatiniam reguliavimui. Poilsio metu ŠR, LDK ir LDK / ADK indekso reikšmės pateko į intervalą tarp darbo ir miego metu nustatytų reikšmių.

Išvados. Individualūs ŠR ir jo variabilumo pokyčiai įvairiose situacijose skyrėsi, tai rodo ir skirtingos kardiovaskuli-nės būsenos. ŠR variabilumo rodikliai objektyviai atspindi jūreivių būsenas ir jų veiklą kelto reiso metu.

Reikšminiai žodžiai: širdies ritmo variabilumas, spektrinė analizė, darbas, aktyvus poilsis, miegas, lėtų ir aukštų dažnių santykis (LDK / ADK).

Adresas susirašinėti: Lina Mažrimaitė Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas H. Manto g. 84-19, 92294 Klaipėda El. p. [email protected]

ĮVADASJūrų transporte labai svarbūs žmonių veiksmai, o ypač keleivinių laivų įgulą turi sudaryti kvalifikuo-ti ir geros sveikatos specialistai. Griežta laivo darbo aplinka, nenormuotas darbo laikas, reikalaujantis žmogiškųjų savybių sukoncentravimo ir intensyvaus jų panaudojimo, blogas ar per trumpas miegas, psi-chologiniai ir socialiniai bendravimo sunkumai lai-komi nuovargio ir streso veiksniais, kurie gali sukelti įvairias pasekmes laivo įgulos nariams. Su darbu su-sijęs nuovargis gali būti nedarbingumo, psichikos ir fizinės sveikatos problemų pasekmė [1, 2].

Žmogaus veikloje fiziologinių ir ergonominių siste-mų stabilumą nuolat veikia tiek išoriniai (aplinka, tech-nologijos ir kt.), tiek vidiniai (darbo ir poilsio režimas)

veiksniai. Žmogaus veiklos stabilumas priklauso nuo jo funkcinių sistemų būklės, gebėjimo greitai reaguoti į besikeičiančias aplinkos sąlygas ir prisitaikyti prie jų. Tam reikšmės turi autonominė nervų sistema ir jos po-veikis širdies ritmo (ŠR) reguliacijai, nes ŠR pokyčiai dėl įvairių dirgiklių užtikrina organizmo prisitaikymą prie naujų funkcionavimo sąlygų [22, 23]. Dažna žmo-gaus fiziologinių ir ergonominių sistemų stabilumo su-trikimo priežastis – miego, darbo ir poilsio režimų de-sinchronizacija [3, 4]. Daugelis fiziologinių žmogaus rodiklių (kūno temperatūra, hormonų gamyba, širdies susitraukimų dažnis, deguonies sunaudojimas ir kt.) per parą cikliškai kinta [1, 5]. ŠR reguliavimas paros metu keičiasi priklausomai nuo simpatinės ir parasim-patinės nervų sistemų įtakos. Dėl šių priežasčių labai kinta ŠR charakteristikos. ŠR yra vienas pagrindinių rodiklių vertinant širdies ir kraujagyslių sistemos bū-klę, autonominės nervų sistemos greitos adaptacijos ypatumus bei prognozuojant ligą [6, 7].

Normaliomis fiziologinėmis sąlygomis sveikiems asmenims ramybės būsenoje būdinga tam tikra



autonominės ŠR reguliacijos pusiausvyra vyraujant parasimpatinei nervų sistemai. ŠR prisitaiko prie kin-tamų kraujotakos poreikių vykstant autoreguliacijai ir neurohumoralinei vegetacinei reguliacijai [6, 7]. Nervinis kraujotakos funkcijos reguliavimas dau-giausia priklauso nuo simpatinio ir parasimpatinio aktyvumo sąveikos, kuri toniniu ir faziniu būdu kei-čiasi dėl įvairiausių priežasčių [8, 9].

Šio darbo tikslas – įvertinti į jūrinį reisą išplau-kusių jūreivių funkcinę būklę atspindinčius širdies ritmo pokyčius darbo, poilsio ir miego metu.

TYRIMO METODAIŠR parametrai registruoti nenutrūkstamai 24 val. keleivinio kelto jūreiviams užsiimant savo įprastine profesine veikla. Registracija atlikta „eMotion HRV“ prietaisu. Tyrimo metu tiriamieji pildė veiklos proto-kolą (1 val. tikslumu). Jame buvo žymimos trys pa-grindinės veiklos (būsenos) – darbas (1), poilsis (2) ir miegas (3). 24 val. ŠR variabilumo analizė atlikta re-miantis veikos protokoluose nurodytomis būsenomis.

Kiekvienam tiriamajam sukurta RR intervalų byla, kurioje registracija buvo atliekama 1 milise-kundės tikslumu. Duomenų bylos struktūroje buvo pateikiama informacija apie įrašo pradžios ir pabai-gos datą ir laiką, sekundžių tikslumu nurodomas ben-dras RR intervalų kiekis.

Analizei atrinkti įrašai, kurių trukmė ne mažesnė nei 24 val. Iš viso sudaryta 21 jūreivio ŠR įrašų imtis. Tiriamųjų kontingentą sudarė keleivinio kelto įgula: kapitono padėjėjai, mechanikai, jūreiviai. Visi tiria-mieji – vyrai, jų vidutinis amžius 32 ± 4 metai.

Analizės metu skaičiuota vidutinė RR intervalų trukmė (xRR) ir standartinis nuokrypis (SN) [10]. ŠR variabilumui tirti taikyta spektrinė analizė, išskiriant tris pagrindinius ŠR spektro dažnių diapazonus: labai lėtų dažnių komponentę (LLDK), lėtų dažnių kom-ponentę (LDK) ir aukštų dažnių komponentę (ADK) [6, 9]. LLDK, LDK ir ADK diapazono spektro galia vertinta dažnių amplitude (ms). LLDK buvo išskir-ta 0,0033–0,04 Hz, LDK – 0,04–0,15 Hz, ADK – 0,15–0,4 Hz srityse [9]. Taip pat skaičiuotas LDK / ADK indeksas [11].

ŠR rodikliai ir spektro komponentės analizuoti re-miantis absoliutinėmis ir santykinėmis reikšmėmis. Darbinės situacijos reikšmės laikytos išeities lygiu ir prilygintos 100 proc. Atskirai skaičiuoti visos ti-riamųjų grupės ir kiekvieno tiriamojo individualiai darbo, poilsio ir miego būsenų rodikliai.

Statistinei duomenų analizei, lyginant ŠR va-riabilumo parametrus tarp atskirų būsenų, taikytas

Stjudento t testas, ANOVA metodas ir Bonferoni tes-tas. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, jeigu paklaidos tikimybės reikšmė p < 0,05 [14].

REZULTATAIKelto jūreivių veiklos pasiskirstymo per parą analizė parodė, kad daugiausia laiko asmenys praleido dirbda-mi (10,6 ± 2,11 val.). Poilsio (6,4 ± 2,31 val.) ir mie-go (7 ± 1,6 val.) trukmė buvo mažesnė ir tarpusavyje statistiškai patikimai nesiskyrė (p1:2 < 0,05; p2:3 > 0,05; p1:3 < 0,05).

Dažniausias ŠR būdingas darbo metu (741,7 ± 80,17 ms), retesnis ŠR stebėtas tiriamiesiems il-sintis (801,6 ± 78,78 ms), o rečiausias – miegant (1 038,8 ± 69,48 ms). Nustatyta, kad absoliutinės ŠR reikšmės pokytis tarp būsenų yra statistiškai reikšmingas (p1:2 < 0,05; p2:3 < 0,05; p1:3 < 0,05) (1 a pav.). Didžiausias santykinis ŠR pokytis stebėtas tarp darbo ir miego būse-nų ir siekė 40,1 proc. (nuo 100 proc. iki 140,1 proc.), o tarp darbo ir poilsio būsenų santykinis ŠR dažnis pakito 8,1 proc. (nuo 100 proc. iki 108,1 proc.) (1 b pav.).

Didžiausia absoliutinė LLDK reikšmė nustatyta ti-riamiesiems dirbant (94,9 ± 28,71 ms), ji šiek tiek mažė-jo poilsio (93,8 ± 21,42 ms) ir miego (86,8 ± 26,76 ms) metu, lyginant su LLDK reikšme jūreiviams dirbant. Nustatyta, kad LLDK pokytis tarp būsenų yra statistiš-kai nereikšmingas (p1:2 > 0,05; p2:3 > 0,05; p1:3 > 0,05) (1 c pav.). Santykinė LLDK reikšmė tarp darbo ir poilsio būsenų sumažėjo 1,2 proc. (nuo 100 proc. iki 98,8 proc.), o tarp darbo ir miego stebėtas santykinės LLDK reikšmės sumažėjimas 8,5 proc. (nuo 100 proc. iki 91,5 proc.) (1 d pav.).

Didžiausia absoliutinė LDK reikšmė užfiksuota tiria-miesiems dirbant (35,5 ± 6,09 ms), o žemiausia – miegant (31,7 ± 4,99 ms), ji nežymiai skyrėsi nuo poilsio būsenos reikšmės (32 ± 4,31 ms). Nustatyta, kad darbo ir poilsio bei darbo ir miego būsenų LDK absoliutinės reikšmės statistiškai reikšmingai skyrėsi, bet LDK mažėjimas tarp poilsio ir miego būsenų buvo statistiškai nereikšmingas (p1:3 < 0,05; p2:3 > 0,05, bet p1:2 < 0,05) (1 e pav.). Santy-kinės LDK reikšmės 9,9 proc. mažėjimas stebėtas lygi-nant darbą su poilsiu (nuo 100 proc. iki 90,1 proc.). Tarp darbo ir miego būsenų santykinė LDK reikšmė sumažėjo 10,7 proc. (nuo 100 proc. iki 89,3 proc.) (1 f pav.).

Tyrime nustatytas absoliutinės ADK reikšmės mažė-jimas darbo metu, lyginant su jos dydžiu poilsio ir mie-go metu. Didžiausia ADK reikšmė užfiksuota miego (26,58 ± 4,02 ms), mažiausia – darbo (18,6 ± 4,88 ms) metu. Ilsintis absoliutinė ADK reikšmė pateko į tar-pinę padėtį (19,5 ± 3,91 ms) (p1:2 > 0,05; p1:3 < 0,01; p 2:3 < 0,01) (1 g pav.). Santykinė ADK reikšmė labiausiai



741,7 801,61 038,8

0,0

200,0

400,0

600,0

800,0

1 000,0

1 200,0

Darbas Poilsis Miegas a)

RR, ms xRR

100,0 108,1140,1

0,0

50,0

100,0

150,0

Darbas Poilsis Miegas

xRR, %

b)

xRR

94,9 93,8 86,8

0,020,040,060,080,0

100,0120,0140,0

Darbas Poilsis Miegas c )

LLDK, ms LLDK

100,0 98,8 91,5

0,0

20,0

40,0

60,0

80,0

100,0


LLDK, %

d)

LLDK

35,5 32,0 31,7

0,0

10,0

20,0

30,0

40,0

50,0

Darbas Poilsis Miegas e)

LDK, msLDK

100,0 90,1 89,3

0,0

20,0

40,0

60,0

80,0

100,0


LDK, %

f)

LDK

18,6 19,526,6

0,0

10,0

20,0

30,0

40,0


ADK, ms

g)

ADK

100,0 104,8143,0

0,020,040,060,080,0

100,0120,0140,0160,0


ADK, %

h)

ADK

2,42,0

1,2

0,0

0,5

1,0

1,5

2,0

2,5

3,0


LDK / ADK

i)

LDK / ADK

100,083,3

50,0

0,0

20,0

40,0

60,0

80,0

100,0

120,0


LDK / ADK, %

j)

LDK / ADK

1 pav. Širdies ritmo parametrai darbo, aktyvaus poilsio ir miego metu absoliutinėmis ir santykinėmis reikšmėmis

*a) xRR – visos tiriamųjų grupės RR intervalų vidurkis, ms (±SN), b) xRR, % – visos tiriamųjų grupės RR intervalų santykinis dydis, išreikštas pro-centais, darbo, aktyvaus poilsio ir miego metu. Darbo xRR prilygintas 100 proc. kaip išeities lygis; c), e), g) visos tiriamųjų grupės ŠR spektro dažnumų komponenčių vidurkiai darbo, aktyvaus poilsio ir miego metu (ms); i) visos tiriamųjų grupės LDK / ADK – lėtų ir aukštų dažnumų komponenčių santykis darbo, aktyvaus poilsio ir miego metu; d), f), h) visos tiriamųjų grupės ŠR spektro dažnumų komponenčių vidurkių santykinės reikšmės, išreikštos pro-centais, darbo, aktyvaus poilsio ir miego metu. Darbo ŠR spektro dažnumų komponentė, prilyginta 100 proc. kaip išeities lygis.



pakito lyginant darbo ir miego būsenų rodiklius – pa-didėjo 43 proc. (nuo 100 proc. iki 143 proc.), o lygi-nant darbo ir poilsio būsenas – padidėjo 4,8 proc. (nuo 100 proc. iki 104,8 proc.) (1 h pav.).

Stebėtas ryškus absoliutinės LDK / ADK reikšmės mažėjimas miego (1,2 ± 0,2) metu, lyginant su LDK / ADK rodikliu tiriamiesiems dirbant (2,4 ± 0,46), kai ši reikšmė buvo didžiausia. LDK / ADK poilsio (2 ± 0,35) metu buvo tarpinės padėties tarp darbo ir miego būsenų (p1:2 < 0,05; p2:3 < 0,05; p1:3 < 0,05) (1 i pav.). Santykinės LDK / ADK reikšmės didžiausias mažėji-mas stebėtas miego metu – lyginant su darbo būsena sumažėjo per 50 proc. (nuo 100 proc. iki 50 proc.), o poilsio metu, lyginant su darbo būsena, sumažėjo 16,7 proc. (nuo 100 proc. iki 83,3 proc.) (1 j pav.).

Tiriamųjų grupėje ŠR išeities dažnis buvo skirtin-gas (kito nuo 601,9 ms iki 930,3 ms). Visų tiriamųjų, išskyrus tris (1 lentelėje pabraukti), ŠR buvo daž-nesnis darbo metu, retesnis – ilsintis (nuo 656,1 ms iki 986,6 ms), rečiausias – miegant (nuo 831 ms iki 1 282,7 ms). Nustatyta, kad visų tiriamųjų ŠR retėji-mas, lyginant darbo ir miego būsenas, buvo statistiš-kai reikšmingas (p1:3 < 0,05) (1 lentelė).

Tipiški ŠR dažnio pokyčiai, t. y. dažniausias ŠR darbo metu, retėjantis ŠR poilsio ir rečiausias miego metu, pateikti 2 pav. Dažniausias ŠR buvo darbo (824,9 ± 87,35 ms) metu, lyginant su ŠR ti-riamiesiems ilsintis ir miegant. Retesnis ŠR stebė-tas poilsio (942,8 ± 106,2 ms), o rečiausias – mie-go (1 214,7 ± 158 ms) metu (p1:2 < 0,05; p2:3 < 0,05; p1:3 < 0,05). Didžiausia LLDK nustatyta jūreiviams dirbant (139,4 ± 45,67 ms), nežymus komponentės mažėjimas pastebėtas poilsio (120,9 ± 26,12 ms) ir mažiausia reikšmė – miego metu (113,5 ± 10,55 ms). Statistiškai reikšmingas LLDK mažėjimas stebėtas ly-ginant darbo ir miego, taip pat poilsio ir miego būsenas (p1:2 > 0,05; p2:3 < 0,05; p1:3 < 0,05). Didžiausia LDK nustatyta darbo metu (47,4 ± 7,13 ms), ji nežymiai su-mažėjo tiriamiesiems ilsintis (46,9 ± 6,29 ms), o jiems miegant (44,3 ± 6,12 ms) pasiekė mažiausią reikšmę (p1:2 > 0,05, p1:3 < 0,05; p2:3 < 0,05). Žemiausia ADK reikšmė užfiksuota darbo (29,3 ± 9,2 ms), o didžiau-sia – miego (43,5 ± 8,38 ms) metu, tiriamiesiems ilsin-tis (32,6 ± 6,87 ms) nustatyta reikšmė pateko į tarpinę padėtį (p1:2 > 0,05; p1:3 < 0,05; p 2:3 < 0,05). Didžiau-sia LDK / ADK reikšmė pastebėta darbo (1,7 ± 0,4),

1 lentelė. RR intervalų vidutinės reikšmės ir jų pokytis skirtingų būsenų metu

Nr.Darbas Poilsis Miegas

xRR, ms xRR, proc. xRR, ms xRR, proc. xRR, ms xRR, proc.1 645,8 (45,93) 100 656,1 (41,51) 101,62 842,9 (50,33) 130,542 642,2 (37,40) 100 703,0 (21,69) 109,47 856,0 (49,83) 133,303 670,9 (35,28) 100 678,8 (31,22) 101,17 831,0 (42,80) 123,864 692,5 (97,88) 100 738,5 (40,62) 106,64 1 042,6 (83,47) 150,565 601,9 (101,46) 100 717,7 (127,25) 119,23 1 066,2 (66,63) 177,136 824,9 (87,35) 100 942,75 (106,20) 114,29 1 214,7 (158,00) 147,267 887,3 (99,41) 100 986,6 (55,34) 111,19 1 247,0 (58,64) 140,548 930,3 (104,92) 100 958,5 (81,03) 103,03 1 282,7 (99,84) 137,889 794,6 (108,91) 100 943,5 (65,76) 118,74 1 256,7 (62,74) 158,16

10 619,0 (57,59) 100 797,5 (75,26) 128,84 949,5 (46,80) 153,3911 703,3 (68,26) 100 888,7 (70,50) 126,36 973,3 (53,98) 138,3912 760,8 (58,40) 100 889,3 (87,18) 116,88 1 042,2 (46,40) 136,9713 729,7 (53,12) 100 787,0 (103,95) 107,86 1 023,8 (77,96) 140,3014 779,8 (66,29) 100 834,3 (41,76) 106,99 1 017,2 (79,21) 130,4315 722,2 (69,88) 100 783,1 (48,12) 108,43 979,7 (49,10) 135,6516 720,3 (90,64) 100 742,2 (99,07) 103,04 987,7 (35,68) 137,1217 742,5 (141,09) 100 788,8 (83,15) 106,24 1 010,8 (95,09) 136,1418 844,9 (104,13) 100 873,6 (78,94) 103,39 1 130,6 (163,35) 133,8219 831,6 (96,63) 100 745,6 (163,94) 89,66 1 181,7 (98,84) 142,1020 713,0 (83,28) 100 672,2 (93,14) 94,27 902,0 (81,08) 126,5121 719,0 (76,15) 100 706,9 (86,97) 98,32 975,8 (63,14) 135,72

*xRR – RR intervalų vidurkis, ms; skliaustuose pateikiamas standartinis nuokrypis (SN); xRR, proc. – RR intervalų vidurkių pokytis, išreikštas pro-centais, darbo situaciją prilyginus 100 proc., procentinės dalies didėjimas arba mažėjimas priklausomai nuo poilsio ir miego būsenų ŠR santykio su ŠR darbo metu.

Pabraukti atvejai, kuriems būdingas netipinis ŠR kitimas, t. y. dažniausias ŠR stebėtas aktyvaus poilsio, o ne darbo metu.



mažiausia – miego (1,4 ± 0,23) metu. Tarpinės padė-ties LDK / ADK stebėta poilsio (1,1 ± 0,1) metu, lygi-nant su reikšmėmis, buvusiomis tiriamiesiems dirbant ir miegant (p1:2 < 0,05; p1:3 < 0,05; p 2:3 < 0,05).

ŠR pokyčiai per parą atsispindi Poincare diagra-moje, kurioje išsiskiria trys debesys, atitinkantys darbo, poilsio ir miego būsenas. Aukščiausiai esan-tis debesis atspindi miego būsenos ŠR variabilumą. Rečiausias ŠR dažnis stebėtas miego metu, tai ma-tyti ir Poincare diagramos srityje nuo 1 100 ms iki 1 400 ms, miego metu taip pat stebėtas didžiausias iš-sibarstymas, o tai atitinka didžiausią ŠR variabilumą. Žemiausiai esantis debesis atspindi ŠR variabilumą darbo metu ir išsidėsto srityje nuo 600 ms iki 800 ms. Tarpinis debesis rodo ŠR variabilumą poilsio metu, matomas mažas šio ir darbo ŠR variabilumo debesų persidengimas. Poilsio metu ŠR variabilumo debesis išsidėsto srityje nuo 800 ms iki 1 000 ms (2 b pav.).

Kai kuriais atvejais stebėti netipiniai tiriamųjų ŠR variabilumo pokyčiai darbo, aktyvaus poilsio ir mie-go metu. Nustatyti trijų tiriamųjų netipiniai ŠR kiti-mai: dažnesnis ŠR aktyvaus poilsio (nuo 672,2 ms iki 745,6 ms) metu, lyginant su ŠR dirbant (nuo 713 ms iki 831,6 ms). Tačiau išliko ta pati ŠR savybė retėti miego (varijavo nuo 902 ms iki 1 181,7 ms) metu.

Netipinis ŠR dažnio kitimas vaizduojamas 3 pav. Dažniausias ŠR buvo aktyvaus poilsio (745,6 ± 163,94 ms) metu, lyginant su ŠR tiriamie-siems dirbant ir miegant. Retesnis ŠR stebėtas dar-bo (831,6 ± 96,63 ms) metu, o ŠR tendencija re-tėti miego (1 181,7 ± 96,84 ms) metu išlieka, kaip ir visos tiriamųjų grupės (p1:2 < 0,05; p1:3 < 0,05; p2:3 < 0,05). Didžiausia LLDK nustatyta aktyvaus po-ilsio (156,3 ± 52,47 ms) metu, lyginant su kompo-nentės reikšmėmis tiriamiesiems dirbant ir miegant. LLDK mažėjo jūreiviams dirbant (134,6 ± 31,86 ms),

500

600

700

800

900

1 000

1 100

1 200

1 300

1 400

1 500

14:0

015

:00

16:0

017

:00

18:0

019

:00

20:0

021

:00

22:0

023

:00

0:00

1:00

2:00

3:00

4:00

5:00

6:00

7:00

8:00

9:00

10:0

011

:00

12:0

013

:00

RR, m

s

Laikas, val. a)

Darbas

Darbas

Darbas

Poilsis

Miegas

Poilsis

500

600

700

800

900

1 000

1 100

1 200

1 300

1 400

500 600 700 800 900 1 000 1 100 1 200 1 300 1 400

RR, m

s (n

+ 1

)

RR, ms (n) b)

Miegas Aktyvus poilsis Darbas

2 pav. Tiriamojo A. R. 24 val. RR intervalų grafikas: a) RR intervalų kitimas per parą priklausomai nuo veiklos; b) RR intervalų Poincare diagrama



o labiausiai sumažėjo – miegant (99,3 ± 30,11 ms), lyginant su kitomis dviem būsenomis (p2:1 < 0,05; p1:3 < 0,01; p2:3 < 0,01). Didžiausia LDK reikšmė stebėta aktyvaus poilsio metu (47,9 ± 8,95 ms), ly-ginant su darbo ir miego būsenų reikšmėmis. Ma-žiausia LDK reikšmė nustatyta jūreiviams mie-gant (34,8 ± 7,29 ms), o darbo (42,8 ± 9,43 ms) metu ši reikšmė buvo tarpinės padėties (p1:2 > 0,05, p1:3 < 0,05; p2:3 < 0,05). Didžiausia absoliutinė ADK reikšmė stebėta miego (31,2 ± 5,07 ms) metu. Tarp ADK reikšmių aktyvaus poilsio (28,9 ± 6,28 ms) ir darbo (23,3 ± 6,09 ms) metu statistiškai reikšmin-gų skirtumų nenustatyta (p1:2 > 0,05; p1:3 < 0,05; p2:3 < 0,05). LDK / ADK aktyvaus poilsio (1,8 ± 0,2) ir darbo (1,9 ± 0,19) metu statistiškai reikšmingai nesiskyrė, bet reikšmingai sumažėjo tiriamiesiems miegant (1,1 ± 0,16), palyginti su darbo ir aktyvaus poilsio būsenomis (p1:2 > 0,05; p1:3 < 0,01; p2:3 < 0,01).

Netipiniai ŠR pokyčiai monitoravimo metu atsi-spindi Poincare diagramoje ir pateikti 3 b pav. Darbo ir aktyvaus poilsio ŠR variabilumo debesys persiden-gia, todėl sunku išskirti tris atskirus debesis. Stebėta, kad darbo ir aktyvaus poilsio būsenų ŠR variabilu-mo debesys didžiąja dalimi persidengia srityje nuo 400 iki 1 000 ms. Ryškiai išsiskiria miego ŠR varia-bilumo debesis, kuris išsidėstęs srityje nuo 1 050 ms iki 1 350 ms.

Išanalizavus santykinius ŠR pokyčius nustatyta, kad jie atitiko ŠR pokyčius absoliutinėmis reikšmė-mis. Didžiausi santykiniai ŠR kitimai visoje tiria-mųjų grupėje buvo stebėti tarp ŠR darbo ir miego metu, kai santykinis ŠR tiriamiesiems miegant didėjo nuo 23,86 proc. (nuo 100 proc. iki 123,86 proc.) iki 77,13 proc. (nuo 100 proc. iki 177,13 proc.). Mažesni santykinio ŠR kitimai nustatyti lyginant ŠR darbo ir poilsio metu. Mažiausias santykinis ŠR pokytis buvo

0

200

400

600

800

1 000

1 200

1 400

1 600

15:0

016

:00

17:0

018

:00

19:0

020

:00

21:0

022

:00

23:0

00:

001:

002:

003:

004:

005:

006:

007:

008:

009:

0010

:00

11:0

012

:00

13:0

014

:00

RR, m

s

Laikas, val.a)

DarbasDarbas

MiegasMiegas

Aktyvus poilsis

Aktyvus poilsis

400

500

600

700

800

900

1 000

1 100

1 200

1 300

1 400

400 500 600 700 800 900 1 000 1 100 1 200 1 300 1 400

RR, m

s (n

+ 1

)

RR, ms (n) b)

Miegas Poilsis Darbas

3 pav. Tiriamojo R. S. paros RR intervalų grafikas: a) RR intervalų kitimas per parą priklausomai nuo veiklos; b) RR intervalų Poincare diagrama



tiriamiesiems ilsintis ir padidėjo tik 1,17 proc. (nuo 100 proc. iki 101,7 proc.), didžiausias poilsio metu – 28,84 proc. (nuo 100 proc. iki 28,84 proc.) (1 lentelė).

REZULTATŲ APTARIMASTyrimo metu buvo stebimos trys jūrų kelto jūreivių funkcinės būsenos: darbo, poilsio ir miego metu. Dėl darbo pobūdžio ar fizinio aktyvumo jūreiviai patiria skirtingą emocinę ir fizinę įtampą. Šių būsenų metu stebimas ŠR variabilumo kitimas dėl skirtingo auto-nominio reguliavimo.

Dažniausias ŠR nustatytas jūreivių darbo metu ir gali būti siejamas su patiriamu psichologiniu ir fiziniu stresu. Stresas sukelia autonominio reguliavimo poky-čių, kurie daro įtaką ŠR ir kvėpavimo dažnėjimui, krau-jo spaudimo didėjimui ir t. t. [16, 18]. Tai vyksta dėl simpatinės reguliacijos įtakos didėjimo ir parasimpati-nės reguliacijos sumažėjimo [12, 13]. Šiuos simpatinės ir parasimpatinės reguliacijos pokyčius atspindi gauti ŠR spektrinės analizės duomenys. Jūreiviams dirbant nustatytos didžiausios LDK, LDK / ADK reikšmės, ro-dančios simpatinės reguliacijos vyravimą, o mažiausios ADK reikšmės rodo parasimpatinės reguliacijos slopi-nimą. Žinoma, kad patiriant didesnį stresą ir (ar) užsii-mant intensyvesne fizine veikla stebimos didesnės LDK reikšmės [9, 10], mūsų atveju tai rodo LDK reikšmių didėjimas darbo metu ir mažėjimas tiriamiesiems mie-gant. Tyrimo duomenys atspindi mokslinėje literatūroje aprašomo ŠR variabilumo elgseną emocinės ir fizinės įtampos metu [7, 19, 21, 25, 26].

ŠR retėjimas, stebėtas jūreiviams ilsintis, sieja-mas su organizmo funkcinių sistemų aktyvumo su-mažėjimu, dėl to suaktyvėja parasimpatinė reguliaci-ja ir pamažėja simpatinis aktyvumas [17, 18, 20]. Tai rodo padidėjusi ADK ir sumažėjusios LDK, LDK / ADK reikšmės. ŠR dažnis ir parasimpatinės regulia-cijos įtaka priklauso nuo ŠR išeities dydžio [19, 25]. Esant ramybės (poilsio) būsenai, sveikų jaunų ir vi-dutinio amžiaus asmenų širdies veiklos reguliavimui daugiausia įtakos turi parasimpatinė nervų sistema, kuri retina širdies susitraukimų dažnį [15, 24, 26, 30].

Kelių tiriamųjų, skirtingai negu jų daugumos, po-ilsio metu stebėtos didžiausios LDK, LDK / ADK reikšmės, atspindinčios simpatinį reguliavimą, bei esant mažiausioms ADK reikšmėms, nurodančioms sumažėjusią parasimpatinės sistemos įtaką ŠR regu-liavimui. Detaliau išanalizavus aktyvumo klausimy-ną nustatyta, kad šie asmenys poilsio metu užsiėmė aktyvia fizine veikla – dalyvavo intensyviose fizinio parengimo treniruotėse, kurių metu suaktyvinamas simpatinis reguliavimas.

Analizuojant kelto jūreivių širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklius per parą nustatyta, kad rečiausias ŠR stebėtas esant miego būsenai, o tai nurodo ir kiti tyrėjai [10, 14, 27–29, 31]. ŠR retėjimą dėl parasimpa-tinės reguliacijos įtakos didėjimo [7] atspindi ir spek-trinės analizės duomenys. ADK dominavimas miegant rodo parasimpatinio reguliavimo padidėjimą ir simpa-tinės reguliacijos sumažėjimą, tai patvirtina mažiau-sios LLDK, LDK ir LDK / ADK reikšmės. Miego atkuriamoji funkcija skatina ne tik kraujotakos dydžio pokytį ryte po miego, bet ir parasimpatinės sistemos, modeliuojančios poveikį ŠR, didėjimą [31]. ŠR retėji-mas miego metu rodo geras širdies ir kraujagyslių sis-temos adaptacines galimybes. Nakties miegas sudaro sąlygas atsigauti autonominiam ŠR reguliavimui, pa-sireiškiančiam parasimpatinės sistemos dominavimu (didžiausiu ADK), kuris apsprendžia širdies ir krau-jagyslių sistemos funkcinę būklę. Padidėjęs parasim-patinės sistemos aktyvumas miego metu yra vienas iš gero miego rodiklių, atspindinčių širdies ir kraujagys-lių sistemos atsigavimo pradžią.

Stebėti statistiškai reikšmingi ŠR spektrinės ana-lizės komponenčių pokyčiai tarp darbo ir miego būsenų leidžia objektyviai įvertinti autonominio re-guliavimo dominuojančios simpatinės arba parasim-patinės reguliacijos įtakos prisitaikymą priklausomai nuo jūreivių būsenų ir jų aktyvumo reiso metu.

ADK daugiausia dominuoja miego metu arba kai asmuo labiausiai atsipalaidavęs, o LDK – darbo ir intensyvių treniruočių metu. Tai ir patvirtina tyrimo duomenys.

IŠVADOSDarbinėje situacijoje stebimas dažniausias ŠR, la-biausiai išreikšti LDK ir LDK / ADK indeksas rodo, kad šiuo atveju vyrauja simpatinės nervų sistemos aktyvumas, esant sumažėjusiam parasimpatiniam reguliavimui. Miego metu stebimas rečiausias ŠR ir mažiausiai išreikšti LDK ir LDK / ADK indeksas rodo parasimpatinės sistemos vyravimą, esant suma-žėjusiam simpatiniam reguliavimui. Tiriamiesiems ilsintis jų ŠR, LDK ir LDK / ADK indekso reikšmės pateko į tarpinę padėtį tarp darbo ir miego metu nu-statytų reikšmių.

Individualus ŠR ir jo variabilumo pokyčiai įvai-riose situacijose rodo skirtingas kardiovaskulinės sistemos funkcines būsenas. ŠR variabilumo rodiklių analizė objektyviai atspindi jūreivių būsenas ir jų vei-klas reiso metu.




Literatūra1. Allen P, Wadsworth E, Smith A. Seafarers’ fatigue: a review of the

recent literature. Internat Marit Health. 2008;59:1-4. 2. Uleckienė S, Griciūtė L, Petrauskaitė-Everatt R. Cirkadinio

ritmo sutrikdymas, naktinis pamaininis darbas ir vėžio rizika. Visuomenės sveikata. 2009;2(45):15-19.

3. Folkard S, Minors DS, Waterhouse JM. Chronobiology and shift work: current issues and trends. Chronobiologia. 1985;12:31-54.

4. Tucker P, Folkard S. Working time, health and safety: a research synthesis paper. Conditions of work and employment series. 2012;31:60-61.

5. Tupčiauskaitė G. Aviacijos technologijos rekomendacijos skrydžių vadovų pamaininio darbo sukeliamų problemų prevencijai. Aviation technologies. 2015;3(1):22-25.

6. Vasegi M, Shivkumar K. The Role of the autonomic nervous system in sudden cardiac death. Prog Cardiovasc Dis. 2008;50:404-19.

7. Žemaitytė D. Širdies ritmo autonominis reguliavimas: mechanizmai, vertinimai, klinikinė reikšmė. 1997;73-76.

8. Buchheit M, Gindre C. Cardiac parasympathetic regulation: respective associations with cardiorespiratory fitness and training load. American Journal of Physiology. Heart and Circulatory Physiology. 2006;291:451-458.

9. Hainsworth R. The control and physiological importance of heart rate. Heart Rate Variability, edited by M. Malik, and A. J. Camm. New York, 1995;3-19.

10. Burr RL. Interpretation of normalized spectral heart rate variability indices in sleep research: A critical review. Sleep. 2007;30(7):913-919.

11. Berntson GG, Bigger JT, Eckberg DL, Grossman P, Kaufmann PG, Malik M et al. Heart rate variability: Origins, methods, and interpretive caveats. Psychophysiol. 1997;34:623-648.

12. Roenneberg T, Kumar CJ, Merrow M. The human circadian clock entrains to sun time. Current Biology. 2007;17(2):44-45.

13. Reyes Del Paso GA, Langewitz W, Mulder LJ, van Roon A, Duschek S. The utility of low frequency heart rate variability as an index of sympathetic cardiac tone: A review with emphasis on a reanalysis of previous studies. Psychophysiology. 2013;50:477-87.

14. Kamen PW, Krum H, Tonkin AM. Poincare plot of heart rate variability allows quantitative display of parasympathetic nervous activity in humans. Clin Sci. 1996;91:201-208.

15. American College of Sports Medicine Position Stand. The recommended quantity and quality of exercise for developing and maintaining cardiorespiratory and muscular fitness, and flexibility in healthy adults. Medicine and Science in Sports and Exercise. 1998;30(6):975-991.

16. Darr KC, Basset DR, Morgan BJ, Thomas DP. Effects of age and training status on heart rate recovery after peak exercise. American Journal of Physiology. 1988;254(2):340-343.

17. Eckberg DL. Sympathovagal balance. Circulation. 1997;96:3224-323.18. Calderon KS, Thompson WW. Biofeedback relaxation training: A

rediscovered Mind-Body tool in Public Health. American Journal of Health Studies. 2004;19(4):185-194.

19. Žemaitytė D, Kepežėnas A. Sportininkų širdies rimto vegetacinės reguliacijos ypatumai. Aukštos kvalifikacijos sportininkų paruošimo sistemos valdymo tobulinimas. Vilnius, 1981.

20. Kepežėnas A. Sportininkų širdies adaptacijos fiziniams krūviams vertinimas ritmografijos metodu. Vilnius, 1990;3-11.

21. Berlin JA, Colditz GA. A meta-analysis of physical acitivity in the prevention of coronary heart disease. American Journal Epidemiology. 1990 Oct;132(4):612-28.

22. McCartney N, McKelvie RS, Haslam DR, Jones NL. Usefulness of weightliftig training in improving strength and maximal poweroutput in coronary artery disease. Am J Cardiol. 1991 May;67(11):939-45.

23. Williams PT. Physical fitness and activity as separate heart disease risk factors: a meta-analysis. Med Sci Sports Exerc. 2001;33(5):754-761.

24. Seals DR, Chase PB, Taylor JA. Autonomic mediation of the preser reponses to isometric exercise in humans. Journal of Applied physiology. 1988;64.

25. Pierpoint G, Stolpman D, Gornick C. Heart rate recovery post-exercise as an index of parasympathetic activity. J Autonomic Nervous System. 2000;80:169-174.

26. Buchheit M, Platat C, Oujaa M, Simon C. Habitual physical activity, physical fitness and heart rate variability in preadolescents. Int J Sports Med. 2007;28:204-210.

27. Nurhayati Y, Boutcher SH. Cardiovascular response to passive cycle exercise. Med Sci Sports Exerc. 1998;30(2):234-8.

28. Varoneckas G, Alonderis A, Podlipskytė A. Autonominio širdies ritmo reguliavimo ypatumai sergantiesiems koronarine liga su obstrukcine miego apnėja, atsižvelgiant į širdies nepakankamumo sunkumą ir metabolinį sindromą. Biologinė psichiatrija ir psichofarmakologija. 2008 birželis;10(1):21-26.

29. Varoneckas G, Alonderis A, Podlipskytė A, Žemaitytė D. Sergančiųjų koronarine liga širdies ritmo autonominio reguliavimo ypatumai esant miego apnėjai ir metaboliniam sindromui. Sveikatos mokslai. 2006;3:62-6.

30. Bardauskienė S, Sendžikaitė E, Vitartaitė A, Vainoras A. Širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinių rodiklių kaita paros metu ir per aerobikos pratybas. Lietuvos kūno kultūros akademija. Ugdymas, kūno kultūra, sportas. 2007;1(64):3-9. ISSN 1392-5644.

31. Žemaitytė D, Žiliukas G, Varoneckas G et al. Restoration of cardiovascular function during night sleep (Lith). Medicina. Proceedings of the IV Lithuanian Congress on Cardiology. 1995 May;2(Suppl):372-377.



Summary The aim of the study. The main was to assessment of

seafarer’s heart rate (HR) changes in the work, rest and sleep states, reflecting the functional status during marine missions.

Material and methods. Studied 21 healthy seafarer’s (all men), their average age 32 ± 4 years. All performed Holter monitoring study for at least 24 hours. Subjects filled activity reports (1 hour accuracy), which represent the three states – work (1), rest (2) and sleep (3) and was used for distribution of HR records in the respective states of the time intervals. HR results are presented in the average RR interval (xRR) and standard deviation (SD). To assess HR variability was used spectral analysis and distinguishing the three main spectrum ranges: very low frequency component (VLF), low frequency component (LF) and the highfrequency component (HF), and LF/HF index.

Results. The highest changes in HR variability was observed between work and sleep states, which reflected the changes in the relative values of the variables. Relative HR values during the sleep was increased from 24 % up to 77 %. During the work was observed the highest HR, most express LF component and LF/HF index, indicating that in this situation is dominated by the sympathetic nervous system activity, when is subdued parasympathetic

regulation. During the sleep was observed the lowest HR and least express LF and LF/HF index, indicating that in this situation is dominated by the parasympathetic nervous system activity, when is subdued sympathetic regulation. During the rest HR, LF, LF/HF index values were between the values of work and sleep.

Conclusion. Individual HR value and its variability changes in various situations were different, which indicates the particular cardiovascular status. Analysis of the HR variability values showed that they objectively reflect the status of seafarer’s and their activities during marine missions.

Keywords: heart rate variability, spectral analysis, work, rest, sleep, low frequency and high frequency ratio (LF/HF).

Correspondence to Lina MažrimaitėKlaipėda University, Department of Medical TechnologyH. Manto str. 84, LT-92294 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]


Heart rate as a tool for assessment of sea-farerrs‘s functional status during sea missions

Lina Mažrimaitė1, 2, Giedrius Varoneckas1, Albinas Stankus1, Arvydas Martinkėnas1

1Klaipėda University, 2Vilnius University



FIZINĖS BŪKLĖS SAVIKONTROLĖS UGDYMO ĮTAKA JAUNESNIOJO MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ (10–11 METŲ) FIZINIAMS GEBĖJIMAMS IR POŽIŪRIUI Į FIZINĖS SVEIKATOS UGDYMĄ

Vytė KontautienėKlaipėdos universitetas

Santrauka Tyrimo tikslas – pagrįsti fizinės būklės savikontrolės ugdymo kūno kultūros pamokų metu įtaką jaunesniojo mokykli-

nio amžiaus (10–11 metų) vaikų fiziniams gebėjimams.Medžiaga ir metodai: mokslinės literatūros analizė, pedagoginis eksperimentas, matematinės statistikos metodai

(duomenų transformavimo funkcija, pakartotinių matavimų t kriterijus, nepriklausomų imčių t kriterijus (Stjudento t kriterijus), Pearsono ranginė koreliacija), kokybinė teksto turinio analizė.

Pedagoginis eksperimentas atliktas 2011–2012 m. m. Klaipėdos, Kauno ir Raseinių bendrojo ugdymo mokyklų IV klasėse. Pedagoginio eksperimento trukmė – vieni mokslo metai. Pedagoginio eksperimento imtis sudaryta kriterinės atrankos būdu. Tyrimo imtį sudarė 178 mokiniai, kurie buvo suskirstyti į eksperimentinę (n = 85) ir kontrolinę (n = 93) grupes. Eksperimentinė grupė (EG) kūno kultūros pamokose papildomai dirbo pagal parengtą Savikontrolės ir fizinių gebėjimų ugdymo eksperimentinę programą, kontrolinė grupė (KG) – pagal įprastą bendrojo ugdymo mokyklų ugdymo programą ir eksperimentinės programos nevykdė. Kokybiniame tyrime dalyvavo 24 eksperimentinės grupės mokiniai. Jie raštu išreiškė refleksijas apie eksperimento metu įgytą patirtį.

Rezultatai ir išvados. Nustatytas statistiškai reikšmingas fizinės būklės savikontrolės (FBS) gebėjimų pokytis ir tei-giamas ugdymo programos poveikis eksperimentinės grupės mokinių fiziniams gebėjimams.

Kokybinio tyrimo rezultatai liudija savikontrolės gebėjimų naudą ir pritaikomumą fiziniams gebėjimams ugdyti bei fizinio aktyvumo savikontrolei. Mokiniai, dalyvavę eksperimentinėje ugdymo programoje, tapo motyvuotesni stiprinti savo sveikatą, jie įžvelgia savikontrolės naudą ugdant fizinius gebėjimus ir mato prasmę tobulinti šiuos gebėjimus ir fizinę būklę.

Reikšminiai žodžiai: fizinės būklės savikontrolė, fiziniai gebėjimai, jaunesnis mokyklinis amžius, požiūris į fizinės sveikatos ugdymą.

Adresas susirašinėti: Vytė KontautienėKlaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakultetas S. Nėries g. 5, 92227 KlaipėdaEl. p. [email protected]

ĮVADASFizinės būklės savikontrolė (FBS) taikoma savo fi-zinei būklei stebėti ir vertinti [1]. Fiziniai gebėji-mai yra vienas iš fizinės būklės komponentų, todėl jų ugdymas reikšmingas siekiant stiprinti mokinių sveikatą [1]. Sistemingai ugdomi vaikų fiziniai ge-bėjimai treniruoja organizmo funkcijas ir sistemas, mažina širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo ri-ziką, gerina gyvenimo kokybę [2]. Tik įvertinus fi-zinius gebėjimus, išanalizavus jų pokyčius, galima

atsižvelgti į fizinio parengtumo būklę ir fiziškai to-bulėti. Tai reikalauja tam tikrų fizinės būklės savi-kontrolės gebėjimų.

Tyrimai rodo, kad vaikų fizinė būklė ir sveikata prastėja [3, 4], o pagrindinė mokinių nejudraus gyve-nimo būdo priežastis dažnai yra noro, valios ir ener-gijos, t. y. savikontrolės gebėjimų, stoka [5, 6]. Savi-kontrolės gebėjimai naudingi įveikiant pasyvų gyve-nimo būdą, gerinant fizinį aktyvumą, stiprinant fizinę būklę [7, 8], o lengvabūdiškas požiūris į sveikatą ir savikontrolės gebėjimų trūkumas yra vienos iš svar-biausių daugelio kūno ligų ir net psichikos sveika-tos sutrikimų priežasčių [9, 10]. Įgiję FBS gebėjimų, mokiniai gali tapti fiziškai aktyvesni ir šią veiklą tęsti savarankiškai, stiprinti savo sveikatą, suvokti vidinį poreikį fiziškai tobulėti.



Tyrimo tikslas – pagrįsti fizinės būklės savikon-trolės ugdymo kūno kultūros pamokų metu įtaką jau-nesniojo mokyklinio amžiaus (10–11 m.) vaikų fizi-niams gebėjimams.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITyrimo objektas – jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų (10–11 m.) savikontrolės ir fizinių gebėjimų ugdymas kūno kultūros pamokų metu.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros šaltinių analizė; pedagoginis eksperimentas; matematinė sta-tistika: nepriklausomų imčių t kriterijus, pakartotinių matavimų t kriterijus (Stjudento t kriterijus), Pearso-no koreliacinė analizė; kokybinė turinio analizė.

Tyrimo metodologija. Pedagoginis eksperimen-tas atliktas 2011–2012 m. m. Klaipėdos, Kauno ir Raseinių bendrojo lavinimo mokyklų ketvirtose kla-sėse. Trukmė – vieni mokslo metai. Eksperimentui vykdyti mokyklos pasirinktos kriterinės atrankos būdu, atsižvelgiant į pedagogų kvalifikaciją, mokinių klasių skaičių, sutikimą dalyvauti eksperimente. Ty-rime dalyvavo 178 mokiniai, kurie buvo suskirstyti į eksperimentinę (n = 85) ir kontrolinę (n = 93) grupes.

Eksperimentinėje grupėje (EG) įgyvendinta origi-nali Savikontrolės gebėjimų ugdymo kūno kultūros pamokų metu programa, pagrįsta teoriniu ir empi-riniu Savikontrolės gebėjimų ugdymo kūno kultūros pamokų metu modeliu (1 pav.), kuriuo remiantis

UGDYMO SĄLYGOS

UGDYMO ETAPAI

UGDYMO METODAIElgesio stimuliavimo, projektinės veiklos, aktyvaus mokymo(si), darbo grupėse, refleksijos (savistabos)

(gebėjimai stebėti, analizuoti ir koreguoti objektyvius savikontrolės rodiklius, pastebėti jų pokyčius)

Empirinė gebėjimų raiška:

• gebėti savais žodžiais pasakyti ir parodyti, kaip taisyklingai nustatyti pulso dažnį (PD) esant ramybės būsenos ir po fizinio krūvio;

• gebėti įvertinti savo nuovargį, kvėpavimo dažnumą ir organizmo reakciją į fizinį krūvį;• gebėti pasimatuoti ūgį, svorį, temperatūrą;• gebėti suprasti ir įvertinti savo fizinius gebėjimus: lankstumą, vikrumą, greitumą, staigiąją jėgą, pusiausvyrą, pilvo

raumenų jėgą ir ištvermę; atlikti fizinių gebėjimų vertinimo testus; • suprasti, ar yra pakankamai fiziškai aktyvus (suvokti fizinio aktyvumo naudą ir pobūdį, pastebėti nejudrios gyvensenos

padarinius žmogaus sveikatai).

Metakognityvusis pažinimo procesas Savęs instruktavimas → vaizdinio susiformavimas → dėmesio sutelkimas →

tikslo pasiekimo strategija → savistaba → metakognityvi stebėsena → įsiminimas

Palanki pedagoginė aplinka Ugdymas sėkmei, akcentuojant pastangasTinkamas motyvacinis klimatas

Sėkminga mokymosi patirtis Išmokto elgesio perkėlimas (generalizacija)

Supažindinimas su gebėjimo apibrėžtimi

Gebėjimo demonstravimas

Gebėjimo mokymasis žaidybinėse situacijose

Refleksija ir verbalinis veiklos

įvertinimas

Gebėjimo pritaikymas kasdieniame

gyvenime

Teikiamas grįžtamasis ryšys

SAVIKONTROLĖS GEBĖJIMŲ UGDYMAS

FIZINĖS BŪKLĖS SAVIKONTROLĖS (FBS) GEBĖJIMAI

1 pav. Savikontrolės gebėjimų ugdymo teorinis ir empirinis modelis



savikontrolės gebėjimai ugdomi etapais, vykstant metakognityviajam pažinimo procesui (savęs ins-truktavimas, vaizdinio susiformavimas, dėmesio su-telkimas, tikslo strategijos numatymas, metakognity-vi stebėsena, veiksmo ir aplinkos įsiminimas). Daro-ma prielaida, jog savikontrolės gebėjimai kaip meta-kognityvusis pažintinis gebėjimas mokytis ir kontro-liuoti veiklą gali būti perkeliami į fizinių gebėjimų ugdymo(si) sritį ir tai sudaro prielaidas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų fizinių gebėjimų plėtrai. Kontrolinė grupė (KG) dirbo pagal įprastą bendrojo ugdymo mokyklų kūno kultūros ugdymo programą ir eksperimentinės programos nevykdė (1 pav.).

Kūno kultūros pamokų metu mokiniams buvo tei-kiamos teorinės fizinės būklės savikontrolės žinios ir ugdomi praktiniai FBS gebėjimai. Fizinė būklė su-prantama kaip fizinio išsivystymo ir fizinės veiklos požymių (pajėgumo, sveikatos), apibūdinančių tos veiklos būvį esamu metu, visuma. Mokinių praktinės užduotys buvo dviejų tipų: 1) pratimai ir žaidimai; 2) pratybų sąsiuvinis, kuriame pildė savikontrolės kortelę (žymėjo pulso dažnį, nuovargio požymius, fizinių gebėjimų pokyčius ir kt.), taip pat jie atliko užduotis ir namų darbus.

Kokybinė turinio analizė (angl. content analysis). Kokybiniu tyrimu siekta atskleisti eksperimentinės Savikontrolės gebėjimų ugdymo kūno kultūros pamo-kų metu programos poveikį EG mokinių savikontrolės ir fizinių gebėjimų kaitai. Išreikšdami refleksijas apie eksperimentinės programos metu įgytą patirtį, moki-niai rašė rašinį, kuriame atskleidė savo nuomonę, po-tyrius, nuostatas, požiūrį į sveikatos ugdymą. Kokybi-niame tyrime dalyvavo 24 mokiniai. Taikyta tikslinė

tiriamųjų atranka: iš kiekvienos EG klasės (n = 4) at-rinkta po 6 mokinius pagal šiuos kriterijus: lytis, pa-žangumas (geras, vidutinis, patenkinamas). Laikantis tyrimo etikos reikalavimų informantams suteikti ko-dai, kuriuos sudaro mokyklos pavadinimas, eksperi-mentinės grupės kodas, mokinio lytis, inicialai ir nu-meris (pvz., 1KS12JR22; 2KG21AS05 ir t. t.). Pa-teikiant rezultatus naudotas trumpasis kodo variantas.

REZULTATAITiriant, kaip eksperimentinėje ir kontrolinėje grupėse keitėsi bendri FBS gebėjimai, nustatyta, kad įvyko statistiškai reikšmingų pokyčių (2 pav.).

Prieš eksperimentinę intervenciją atlikus pretesto tyrimą nustatyta, kad EG ir KG mokinių savikon-trolės gebėjimai statistiškai reikšmingai nesiskyrė, posttesto metu, po pedagoginės intervencijos, – sta-tistiškai reikšmingai skyrėsi (p < 0,001). Pastebima bendra tendencija, kad bendrieji FBS gebėjimai EG pagerėjo, KG – pablogėjo: pakartotinių matavimų t testas rodo, kad apskritai eksperimento poveikis EG mokinių bendriesiems FBS gebėjimams yra statistiš-kai reikšmingas (p < 0,001), o kontrolinėje grupėje išvestinės FBS subskalės kintamųjų pokyčiai statis-tiškai nereikšmingi (p > 0,005). Statistiniai rodikliai pateikti 1 lentelėje.

Siekiant atskleisti FBS gebėjimų ir fizinių gebė-jimų ugdymo sąsajas, nustatyti jų koreliaciniai ry-šiai (2 lentelė). Atlikus duomenų transformavimo procedūras ir naudojant išvestinį kiekybinį FBS ge-bėjimų kintamąjį analizuoti koreliaciniai ryšiai tarp FBS gebėjimų ir fizinių gebėjimų, taikant Pearsono koreliacijos koeficientą. Daugeliu atvejų išryškėjo silpna, bet statistiškai patikima tendencija, rodanti, kad mokinių, kurių geresni FBS gebėjimai, geresni ir kai kurie fiziniai gebėjimai. Nustatyti tiesiniai kore-liaciniai ryšiai atskleidžia FBS ir šių fizinių gebėjimų sąsajas: lankstumo, staigiosios kojų jėgos, pusiaus-vyros, pilvo raumenų jėgos ir ištvermės. Vadinasi, nustatyta silpna, bet statistiškai patikima tendencija, kad FBS gebėjimų ugdymas turi įtakos mokinių fizi-niams gebėjimams.

Kokybinė turinio analizė atlikta sugrupuojant refleksijos duomenis į kategorijas ir subkategorijas. Požiūrio į sveikatos ugdymą kategorijoje išskirtos 3 subkategorijos:1. Gebėjimas nustatyti fizinės būklės parametrus;2. Gebėjimas suprasti savo fizinį aktyvumą ir būti

fiziškai aktyviam;3. Motyvacija tobulinti fizinius gebėjimus ir stiprinti

savo sveikatą.

5,1

5

4,9

4,8

4,7

4,6

4,5

4,4Pretestas Posttestas

EG KG

4,97

4,63 4,65

5,04

2 pav. Bendrųjų FBS gebėjimų pokytis pedagoginio eks-perimento metu (x )



Atlikta subkategorijas iliustruojančių duomenų analizė ir interpretacija atskleidė skelbiamąją ir la-tentinę teksto prasmes.

Subkategorija „Gebėjimas nustatyti fizinės būklės parametrus“. Šią subkategoriją pagrindžiantys teigi-niai rodo, kad eksperimentinės programos metu mo-kiniai įgijo gebėjimų įvertinti pulso dažnumą ramy-bės būklėje ir po fizinio krūvio, t. y. vertinti širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklius, įvertinti lygų, ramų ir padažnėjusį kvėpavimą kaip reakciją į fizinį krūvį, teisingai pamatuoti ūgį ir svorį, t. y. nustatyti fizinio išsivystymo rodiklius. Respondentų fizinės būklės savikontrolės gebėjimų pokyčius ir jų taikymą prak-tikoje iliustruojantys teiginiai pateikti 3 lentelėje.

Informantai pabrėžė ne tik įgiję gebėjimų ap-čiuopti pulsą (...man sunku būdavo apčiuopti pulsą ant rankos, bet dabar išmokau – 2; 9; 11; 17; 21; ...aš sužinojau, kaip galiu pamatuoti pulsą – 5; 6; 11; 16; 24), bet ir gebėjimą įvertinti, ar pulsas nor-malus (...aš nežinojau, ar mano pulsas būna nor-malus, kai po fizinių pratimų suskaičiavau 150 k./min., o dabar žinau, kad tai normalu – 9). Net keli informantai akcentavo, kad gebėjimas suskai-čiuoti ir įvertinti pulsą po fizinių pratimų padeda suprasti, ar fizinis krūvis kūno kultūros pamokoje tinkamas (...kai pasimatuoji pulsą – tai sužinai, ar

3 lentelė. Kokybinio tyrimo rezultatai: gebėjimas nusta-tyti fizinės būklės parametrus

Subka-tegorija Iliustruojantys teiginiai Informanto

kodas

Gebė-jimas nustatyti fizinės būklės parame-trus

Širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliaiIšmokau pasitikrinti pulsą po fizinių pratimų. 11-RS12AG05Aš nemokėjau nustatyti rankos pulso, o dabar lengvai surandu.

2-KG12TS14

Man sunku būdavo apčiuopti rankos pulsą, bet dabar išmokau.

9-KV12AB01

Suskaičiuoti pulso ribas pasirodė sudėtinga, bet man padėjo mokytoja.

17-KG11AS19

Aš sužinojau, kaip galiu pamatuoti pulsą. 21-KV11RZ22Aš nežinojau, ar mano pulsas būna normalus, kai po fizinių pratimų suskaičiavau 150 k./min., o dabar žinau, kad tai normalu.

9-KV12AB01

Man atrodo, kad labai gerai, kai supranti, ar tei-singai sportuoji – tai nei per daug, nei per mažai.

10-KV11HD06

Kai pasimatuoji pulsą, tai sužinai, ar gerai sportuoji.

11-RS12AG05

Kai pasimatuoji pulsą, tai sužinai, ar esi nepervargęs.

12-KG11JR18

Reikia žinoti savo pulsą, kad nepersistengtum per kūno kultūros pamoką.

15-RS11SD04

Pagal pulsą galima suprasti, ar teisingai sportuoji, ar tik šiaip sau, ar tai sveika.

14-RS11SD04

Dabar moku suskaičiuoti pulsą ir galiu su-skaičiuoti pulsą savo močiutei. Man buvo keista, kad mano močiutės pulsas ramybės būklėje yra retesnis negu mano.

3-KG11JR18

Reikia išmokti pasimatuoti pulsą, nes jei pulsas yra normalus, tai esi sveikas.

6-KG11GG07

Kai rašai, tai pastebi, koks buvo pulsas. 8-KS12VŠ21Kai pasimatuoji pulsą, tai sužinai, ar esi nepervargęs.

4-RS11SD04

Organizmo reakcija į fizinį krūvįKad suprastum, ar pakankamai sportuoji, rei-kia atkreipti dėmesį, ar padažnėjo kvėpavimas.

1-KV12DN08

Kvėpavimas parodo, ar esi pakankamai fiziškai aktyvus.

3-KG11JR18

Nebūtina skaičiuoti kvėpavimą 1 min., užtenka prisiminti, kaip kvėpuoji ramybės būsenoje.

5-KS12VŠ21

Aš supratau, kad jeigu po kūno kultūros pamokos grįžti į klasę nesušilęs, tai netinkamai sportavai.

10-KV11HD06

Aš būnu paraudęs ir sušilęs, kai aktyviai sportuoju. 4-RS11SD04Aš visada labai stengiuosi daryti užduotis per kūno kultūros pamokas, todėl manau, kad sportuoju tinkamai.

15-KS11JK14

Kai labai stengiesi sportuoti, tai sušyli ir suprakaituoji. 2-KG12TS14Mano veido oda labai greitai parausta, kai darau pratimus ir bėgu.

16-KG12UR24

Kad įvertintum, ar padažnėjo kvėpavimas, reikia žinoti, koks jis yra ramybės būsenoje.

18-KG11GG07

Fizinio išsivystymo rodikliaiMan lengva pasimatuoti ūgį, nes tėtis nuo mažens mane matuoja prie sienos.

1-KV12DN08

Aš sužinojau, kad būtinai reikia taisyklingai atsistoti, kad būtų teisingas tavo ūgis.

3-KG11JR18

Labai svarbu nusiauti batus, nes bus netikras žmogaus ūgis.

6-RS11ER18

Reikia priglausti kulnus, nugarą, galvą prie sienos, kai matuojamas ūgis.

10-KV11HD06

Sužinojau, kad kai matuoja ūgį, reikia sulaikyti kvėpavimą.

7-KV11JG12

Tikras žmogaus svoris būna tik ryte. 10-KV11HD06Matuotis svorį reikia ryte. 1-KV12DN08Sužinojau, kiek aš sveriu ir kad reikia svertis ryte. 19-RS11JR22Jei matuojiesi svorį mokykloje, reikia nusiauti batus ir nusirengti megztuką.

15-KS11JK14

Matuotis svorį reikia neapsirengus ir po tualeto. 14-RS11SD04Sužinojau, kiek sveriu, nes namuose nėra svarstyklių.

17-KG11AS19

1 lentelė. Bendrųjų FBS gebėjimų pokyčio statistiniai rodikliai

Grupės Pretestas Posttestas Pakartotinių matavimų t kriterijusEG 4,63 5,04 t = –3,981 df = 92 p = 0,000KG 4,97 4,65 t = 0,344 df = 84 p = 0,732

Nepriklauso-mų imčių

t kriterijus

t = –0,266 t = 4,167df = 176 df = 176p = 0,790 p = 0,000

2 lentelė. Fizinių ir savikontrolės gebėjimų koreliaciniai ryšiai

Fiziniai gebėjimai

FBS gebėjimaiPearsono

koreliacijos koeficientas r

Statistinis reikšmin-gumas p

Lankstumas – „Sėsti ir siekti“* 0,210 0,043Staigioji kojų jėga – šuolis į tolį iš vietos** 0,308 0,004Vikrumas – 10x5 bėgimas šaudykle 0,017 0,873Greitumas – 20 m bėgimas** 0,045- 0,549Pusiausvyra – Flamingo testas** 0,304 0,005Pilvo raumenų jėga ir ištvermė – „Sėstis ir gultis“* 0,323 0,03

Pastaba. * Reikšmingumo lygmuo p < 0,05; ** reikšmingumo lygmuo p < 0,01; *** reikšmingumo lygmuo p < 0,001.



gerai sportuoji – 11; reikia žinoti savo pulsą, kad nepersistengtum per kūno kultūros pamoką – 15; pagal pulsą galima suprasti, ar teisingai sportuoji, ar tik šiaip sau, ar tai sveika – 14). Mokiniai kar-tu su mokytoja apskaičiavo veiksmingiausio pulso dažnio, rekomenduojamo 10–11 m. vaikams, ribas ir jomis vadovavosi viso pedagoginio eksperimento laikotarpiu. Kai kurie informantai pritaikė šį gebė-jimą suskaičiuodami kitų šeimos narių pulso dažnį (...dabar moku suskaičiuoti pulsą ir galiu suskai-čiuoti pulsą savo močiutei – 3), kiti akcentavo gebė-jimo įvertinti pulso dažnį reikšmę asmens sveikatai (...reikia išmokti pasimatuoti pulsą, nes jei pulsas yra normalus, tai esi sveikas – 6; 8; kai pasimatuoji pulsą, tai sužinai, ar esi nepervargęs – 4).

Aptariant gebėjimo įvertinti organizmo reakciją į fizinį krūvį teiginius pažymėtina, kad informantai dažniausiai nurodė šiuos aspektus: kvėpavimo daž-numą (...kad suprastum, ar pakankamai sportuoji, reikia atkreipti dėmesį, ar padažnėjo kvėpavimas – 1; kvėpavimas parodo, ar esi pakankamai fiziškai akty-vus – 3) ir prakaitavimą bei odos paraudimą (...aš su-pratau, kad jeigu po kūno kultūros pamokos grįžti į klasę nesušilęs, tai netinkamai sportavai – 10; ...aš būnu paraudęs ir sušilęs, kai aktyviai sportuoju – 4; 15; ...kai labai stengiesi sportuoti, tai sušyli ir supra-kaituoji – 2). Šie mokinių teiginiai rodo sąmoningė-jantį požiūrį į kūno kultūrą.

Kai kurie vaikai gerai žino, kaip tinkamai pasima-tuoti ūgį (...man lengva pasimatuoti ūgį, nes tėtis nuo mažens mane matuoja prie sienos – 1). Kiti infor-mantai eksperimento metu įgijo geresnius gebėjimus pasimatuoti ūgį (...aš sužinojau, kad būtinai reikia taisyklingai atsistoti, kad būtų teisingas tavo ūgis – 3; 6; 10; sužinojau, kad kai matuoja ūgį, reikia sulaikyti kvėpavimą – 7). Gebėjimo įsivertinti svorį pokyčius jie apibūdino kaip gebėjimą tinkamai pamatuoti kūno svorį (...tikras žmogaus svoris būna tik ryte – 10; ma-tuotis svorį reikia ryte – 1; 5; 19; ...neapsirengus ir po tualeto – 14; jei matuojiesi svorį mokykloje, rei-kia nusiauti batus ir nusirengti megztuką – 15). Kūno kultūros pamokų metu ugdyti gebėjimą įsivertinti fizinio išsivystymo rodiklius yra prasminga, nes ne visi mokiniai turi namuose galimybių (...sužinojau, kiek sveriu, nes namuose nėra svarstyklių – 17).

Subkategorija „Gebėjimas suprasti savo fizinį ak-tyvumą ir būti fiziškai aktyviam“. Fizinis aktyvumas yra vienas iš elgsenos komponentų. Fiziškai aktyvios elgsenos savikontrolė fizinio ugdymo procese yra la-bai svarbi ir reikšminga hipodinamijos prevencijai. Eksperimentinės programos metu buvo keliamas

tikslas išmokyti mokinius geriau suprasti fizinį akty-vumą ir suvokti, ar vaikas yra fiziškai aktyvus. Ge-bėjimą suprasti savo fizinį aktyvumą iliustruojantys teiginiai rodo, kad mokiniai yra labai atviri ir savi-kritiški: ...aš supratau, kad iki šiolei nebuvau fiziškai aktyvus, nes nelankiau sporto būrelio ir per mažai ju-dėdavau per dieną – 9; 16; ...aš nesu fiziškai aktyvus, nes per daug tingiu – 17 (4 lentelė).

Gebėjimas suprasti savo fizinį aktyvumą neretai paskatina mokinius tapti fiziškai aktyvesnius, tačiau reikia pažymėti, kad objektyviai šiame tyrime fizinio aktyvumo nevertinome, tyrėme tik mokinių gebėji-mą suprasti savo fizinį aktyvumą. Akivaizdu, kad šio gebėjimo pokyčiai eksperimentinės programos metu buvo pozityvūs.

Vertindami Savikontrolės gebėjimų ugdymo kūno kultūros pamokų metu programos poveikį, mokiniai reflektavo apie pokytį suprasti ir įvertinti savo fizinį aktyvumą bei siekį būti fiziškai aktyviam (...kad bū-tum fiziškai aktyvus, neužtenka pasivaikščioti, reikia taip pasivaikščioti, kad sušiltum – 17).

Galima daryti prielaidą, kad FBS gebėjimų ug-dymas paskatino eksperimente dalyvavusius moki-nius būti fiziškai aktyvesnius (...aš dabar kiekvieną dieną ryte darau mankštą – 21, ...namie sportuoju, lankstausi ir kilnoju svarmenis – 9; ...aš dabar kiekvieną dieną einu pabėgioti – 12). Gebėjimui būti fiziškai aktyviam svarbios žinios ir supratimas apie fizinį aktyvumą (...vaikui reikia žinoti, ar jis yra ak-tyvus, nes tada jis gali labiau stengtis toks būti – 11; ...reikia žinoti, ar esi aktyvus, nes tada gali labiau stengtis – 13).

Ypač mokiniai akcentuoja motyvuojantį savi-kontrolės poveikį: žinojimas, ar esi fiziškai aktyvus, gali motyvuoti daugiau judėti, būti aktyvesniam (...manau, kad nesu labai fiziškai aktyvi, bet galiu liepti sau daryti daugiau pratimų – 2).

Subkategorija „Motyvacija tobulinti fizinius ge-bėjimus ir ugdyti(s) sveikatą“. Šią subkategoriją iliustruojantys teiginiai pateikti 5 lentelėje.

Visi kokybiniame tyrime dalyvavę informantai pastebėjo išmokę geriau įvertinti fizinių gebėjimų pokyčius. Respondentai reflektavo, kad jiems patiko atlikti fizinių gebėjimų testus ir įsivertinti jų rezul-tatus (...patiko bėgti šaudykle ir sužinoti savo vikru-mą – 6; ...man patiko atsilenkimai – 8), nors testų rezultatai ne visada džiugino (...man patiko stumti liniuotę per lankstumo testą, nors mano draugas nu-stūmė toliau – 13).

Ugdymo dalyvių patirtys rodo, kad savikontro-lės gebėjimų ugdymas turėjo įtakos fizinių gebėjimų



pokyčiams (...jeigu teisingai darai pratimą, tai toliau nušoki ir toliau pasieki – 12; jei supranti, kaip reikia sportuoti, tai viskas (fiziniai pratimai) geriau pavyks-ta – 1), požiūriui į sveikatos ugdymą (...jeigu esi fiziš-kai stiprus, tai esi sveikas – 7).

Informantų atsakymai rodo, kad, suvokus ir įver-tinus savo fizinių gebėjimų lygį, tiriamiesiems dažnai kyla noras juos patobulinti, t. y. padidėja motyvacija tobulinti šiuos gebėjimus ir būti greitesniam, lanks-tesniam, vikresniam (...reikia sužinoti savo rezulta-tus, kad žinotum, ar patobulėjai – 4; 10; ...kad ko nors pasiektum, reikia žinoti savo lankstumą, greitu-mą, jėgą – 15; reikia žinoti savo gebėjimų rezultatus, kad galėtum stengtis juos pagerinti – 22; reikia dary-ti testus, kad sužinotum savo galimybes – 24; reikia žinoti savo lankstumą, jėgą, kad žinotume, kokie mes esame – 18).

Įdomu pastebėti, kad mokiniai akcentuoja savo įdėtas pastangas – tai, ką jie patys gali kontroliuoti (...reikia žinoti savo fizinių gebėjimų rezultatus, kad galėtum stengtis juos pagerinti – 19, ...pasistengti ten, kur jam nesiseka – 9).

Remiantis mokinių refleksijomis galima sakyti, kad fizinių gebėjimų įsivertinimas suteikė motyva-cijos būti fiziškai aktyvesniems ir tobulėti (...kai su-žinojau, kad aš nelankstus, ėmiau daryti lankstumo pratimus – 5; ...aš turiu daug dalykų, tik ne lankstu-mą, todėl man reikia daryti lankstumo pratimus – 12; vaikui reikia sužinoti, kokie jo fiziniai gebėjimai, ir

pasistengti ten, kur jam nesiseka – 15; man patiko sužinoti savo stiprumą, nes dabar noriu treniruotis, kad būčiau dar stipresnis – 3).

Motyvacija tobulinti fizinius gebėjimus rodo, kad mokinių požiūris į fizinės sveikatos ugdymą tapo pozityvesnis. Jie įžvelgia didesnes savo fizinių

4 lentelė. Kokybinio tyrimo rezultatai: gebėjimas supras-ti savo fizinį aktyvumą ir būti fiziškai aktyviam

Subka-tegorija Iliustruojantys teiginiai Informanto

kodasGebė-jimas suprasti savo fizinį aktyvumą ir būti fiziškai aktyviam

Aš supratau, kad iki šiolei nebuvau fiziškai aktyvus, nes nelankiau sporto būrelio ir per mažai judėdavau per dieną.

9-KV12AB01

Aš supratau, kad iki šiolei nebuvau fiziškai aktyvus, nes nelankiau sporto būrelio.

16-KG12UR24

Aš nesu fiziškai aktyvus, nes per daug tingiu. Kad būtum fiziškai aktyvus, neužtenka pasivaikščioti, reikia taip pasivaikščioti, kad sušiltum.

17-KG11AS19

Vaikui reikia žinoti, ar jis yra aktyvus, nes tada jis gali labiau stengtis toks būti.

11-RS12AG05

Reikia žinoti, ar esi aktyvus, nes tada gali labiau stengtis.

13-KG12RJ13

Manau, kad nesu labai fiziškai aktyvi, bet galiu liepti sau daryti daugiau pratimų.

2-KG12TS14

Aš namie sportuoju, lankstausi ir kilnoju svarmenis.

9-KV12AB01

Aš dabar kiekvieną dieną ryte darau mankštą.

21-KV11RZ22

Aš dabar kiekvieną dieną einu pabėgioti. 12-KG11JR18

5 lentelė. Kokybinio tyrimo rezultatai: motyvacija tobu-linti fizinius gebėjimus ir ugdyti(s) sveikatą

Subkate-gorija Iliustruojantys teiginiai Informanto

kodasMotyvaci-ja tobulin-ti fizinius gebėji-mus ir ugdyti(s) sveikatą

Aš kasdien galiu aktyviai judėti. 4-RS11SD04Aš labai norėjau laimėti tą didelį kamuolį už sutarties įvykdymą, todėl stengiausi būti fiziškai aktyvus.

19-KV12DN08

Aš pripratau su drauge vakarais važinė-tis dviračiu.

12-KG11JR18

Aš turiu daug dalykų, tik ne lankstumą, to-dėl man reikia daryti lankstumo pratimus.

12-KG11JR18

Jei esi fiziškai aktyvus, tai stiprini savo sveikatą.

10-KV11HD06

Jei supranti, kaip reikia sportuoti, tai viskas (fiziniai pratimai) geriau pavyksta.

1-KV12DN08

Jeigu esi fiziškai stiprus, tai esi sveikas. 7-KV11JG12Jeigu teisingai darai pratimą, tai toliau nušoki ir toliau pasieki.

12-KG11JR18

Kad ko nors pasiektum, reikia žinoti savo lankstumą, greitumą, jėgą.

15-KS11JK14

Kai esi fiziškai aktyvus, tai didėja tavo jėga, stiprėja raumenys ir širdis.

24-KS12OK24

Kai pildai kortelę, tai matai, ką padarei, o šiaip tai pamiršti.

21-KV11RZ22

Kai pripranti, tai mankštą daryti nesunku. 10-KV11HD06Kai sportuoji gryname ore, tai padeda sveikatai.

16-KG12UR24

Kai sužinojau, kad aš nelankstus, ėmiau daryti lankstumo pratimus.

5-KS12VŠ21

Reikia žinoti savo gebėjimų rezultatus, kad galėtum stengtis juos pagerinti.

22-RS11SD04

Man patiko „lenktyniaut“ su pačiu savimi ir kasdien daryti pratimus.

4-RS11SD04

Man patiko atsilenkimai. 8-KS12VŠ21Man patiko stumti liniuotę per lankstumo testą, nors mano draugas nustūmė toliau. Reikės pasitreniruoti.

13-KG12RJ13

Man patiko sužinoti savo stiprumą, nes dabar noriu treniruotis, kad būčiau dar stipresnis.

3-KG11JR18

Patiko bėgti šaudykle ir sužinoti savo vikrumą.

6-KG11GG07

Reikia daryti testus, kad sužinotum savo galimybes.

24-KS12OK24

Reikia pasistengti ten, kur nesiseka. 9-KV11HD06Reikia sužinoti, kiek jau buvai pasiekęs, kad žinotum, ar patobulėjai.

10-KV11HD06

Reikia sužinoti savo rezultatus, kad žinotum, ar patobulėjai.

4-RS11SD04

Reikia žinoti savo fizinių gebėjimų rezultatus, kad galėtum stengtis juos pagerinti.

19-KV12DN08

Reikia žinoti savo lankstumą, jėgą, kad žinotume, kokie mes esame.

18-KG11GG07

Vaikui reikia sužinoti, kokie jo fiziniai gebė-jimai, ir pasistengti ten, kur jam nesiseka.

15-KS11JK14



gebėjimų ugdymo galimybės priklausomai nuo pačių įdėtų pastangų, t. y. fizinių gebėjimų savikontrolės.

Pakito mokinių supratimas, kodėl reikalingas fi-zinis aktyvumas kaip sveikatą stiprinanti priemonė (...jei esi fiziškai aktyvus, tai stiprini savo sveikatą – 10; kai esi fiziškai aktyvus, tai didėja tavo jėga, stiprėja raumenys ir širdis – 24; ...kai sportuoji gryname ore, tai padeda sveikatai – 16). Tai rodo mokinių po-žiūrio stiprinti savo sveikatą teigiamas tendencijas.

Motyvuojantį poveikį fiziniam aktyvumui turėjo tokie ugdymo metodai, kaip sutarties su savimi suda-rymas, savikontrolės kortelių pildymas (...man patiko „lenktyniaut“ su pačiu savimi ir kasdien daryti pra-timus – 4; ...kai pildai kortelę, tai matai, ką padarei, o šiaip tai pamiršti – 21; aš labai norėjau laimėti tą didelį kamuolį už sutarties įvykdymą, todėl stengiausi būti fiziškai aktyvus – 19). Informantų teiginiai šioje subkategorijoje rodo, kad poreikis stiprinti sveikatą, neretai prasidėjęs nuo smagaus žaidimo, vaikams po kiek laiko dažnai tampa įpročiu (...aš kasdien galiu aktyviai judėti – 4; ...aš pripratau su drauge vakarais važinėtis dviračiu – 12; ...kai pripranti, tai mankštą daryti nesunku – 10).

REZULTATŲ APTARIMASFizinio ugdymo srityje savikontrolė yra svarbi dėl galimybės ne tik stebėti, analizuoti, bet ir koreguo-ti sveikatos būklę, fizinį išsivystymą ir parengtumą, psichines būsenas, emocijas ir veiksmus, suvokti savo organizmo pokyčius. Tai patvirtina Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos [11], ku-riose teigiama, kad fiziškai aktyvi veikla skatina ge-bėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų ir rei-kalavimų bei sudaro sąlygas asmeniui pažinti save, savo individualybę, ugdyti fizinę ir dvasinę ištvermę, savikontrolės gebėjimus, kurių prireiks įvairiose kri-tinėse gyvenimo situacijose.

Mūsų atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad savikon-trolės gebėjimų ugdymo programa buvo efektyvi. Įvairūs autoriai [12–15] taip pat tvirtina, kad tikslin-ga įgyvendinti panašaus pobūdžio socialinių įgūdžių ir gebėjimų ugdymo programas. Kai kurių autorių nuomone [16], socialinius gebėjimus įveikti kasdie-nius sunkumus ir kritines situacijas galima sėkmingai pradėti ugdyti ir dar ankstyvesniame amžiuje.

Savikontrolės gebėjimai sudaro galimybę laiku pastebėti neigiamus organizmo pokyčius ir padeda išvengti nepageidaujamų pasekmių, sveikatos sutriki-mų. Vienas iš būdų išvengti nepageidaujamų hipodi-namijos pasekmių – siekti sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo [17–18]. Daugelio autorių nuomone [7–8],

savikontrolės gebėjimai naudingi įveikiant pasyvų gyvenimo būdą, gerinant fizinį aktyvumą, stiprinant fizinę būklę. Tik suvokdami vidinį poreikį fiziškai to-bulėti ir įgiję savikontrolės gebėjimų, mokiniai gebės būti fiziškai aktyvūs ir šią veiklą tęsti savarankiškai bei stiprinti savo sveikatą. Savikontrolė, kaip metakogni-tyvusis gebėjimas, gali padėti spręsti hipodinamijos problemas ir formuoti fiziškai aktyvų gyvenimo būdą. Tai patvirtina mūsų tyrimo rezultatai.

O. Batučio ir kt. [19] tyrimai apie moksleivių fi-zinės saviugdos ir psichikos sveikatos sąsajas rodo, kad fizinė saviugda teigiamai veikia psichikos svei-katą, nes statistiškai patikimai pagerėjo psichinė pu-siausvyra, taigi ir mokinių savikontrolės gebėjimai. Mūsų tyrime nustatyta pozityvi FBS gebėjimų ugdy-mo įtaka požiūriui į fizinės sveikatos ugdymą.

Tyrimas parodė, kad pradinėse klasėse naudinga mokyti savikontrolės, aiškinti jos reikšmę sveikatos ugdymui, tinkamam fizinio ugdymo proceso organi-zavimui ir vykdymui, todėl galima daryti prielaidą, kad mūsų sukurta savikontrolės gebėjimų ugdymo programa galėtų būti sėkmingai įgyvendinama for-maliojo ir neformaliojo ugdymo procese. Kadangi esminiai socialiniai savikontrolės įgūdžiai yra įgyti automatizuoti gebėjimai, suprantama, jog mokiniai gali juos išsiugdyti ir sustiprinti.

Mokinių teiginiai apie savikontrolės gebėjimų reikšmę mokėjimui mokytis liudija metakognityvio-jo pažinimo strategijų taikymą judesiams mokyti(s). S. Chiviacowsky ir kt. [20] tyrimai su 10ies metų amžiaus vaikais patvirtina savikontrolės naudą mo-kantis atlikti judesius. Mūsų tyrimas rodo, kad tai padeda ne tik išvengti traumų ir pasiekti geresnių fi-zinių gebėjimų rezultatų, bet ir stiprina motyvaciją mankštintis, taigi skatina sistemingai ugdytis fizinius gebėjimus, treniruoti organizmo funkcijas, sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo riziką, pa-gerinti gyvenimo kokybę. Savikontrolės gebėjimų reikšmę mokėjimui mokytis patvirtina įvairių autorių tyrimai [14–15, 21].

Manome, kad šiuo tyrimu neatskleidėme visų veiksnių, kurie turi įtakos asmens elgesio, susijusio su sveikata, kontrolei ir požiūriui į fizinės sveikatos ugdymą. Kai kurie mokiniai gali negebėti pritaiky-ti savikontrolės įgūdžių dėl daugelio kognityvių, emocinių ir aplinkos veiksnių, pvz., stiprių emocijų metu gali būti sunku taikyti įgytus savikontrolės ge-bėjimus. Tikslinga atlikti tolesnius tyrimus, kuriais būtų atskleista, ar ilgai mokiniams pavyksta taiky-ti išugdytus savikontrolės gebėjimus, jei šie nėra nuolat tobulinami. A. Banduros [22] duomenimis,



netobulinami savikontrolės įgūdžiai silpnėja arba nusilpsta po didelės įtampos; atsinaujina pailsė-jus ir stiprėja treniruojantis. O. Monkevičienės, B. L. Mishara, S. Dufour [16] tyrimų duomenimis, vaikų įgyti įgūdžiai išlieka ilgam, net jeigu vaikai vėliau jų netobulina. R. F. Baumesteris, J. J. Exline [7] teigia, kad fizinio ugdymo ir sportinio rengimo procese suformuoti universalūs savikontrolės gebė-jimai išlieka visą gyvenimą.

IŠVADOS1. Tyrimas atskleidė teigiamą fizinės būklės savikon-

trolės ugdymo poveikį jaunesniojo mokyklinio amžiaus (10–11 m.) vaikų fiziniams gebėjimams.

2. Koreliaciniai ryšiai tarp jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų FBS ir fizinių gebėjimų rodo sil-pną, bet statistiškai patikimą tendenciją, jog FBS

gebėjimų ugdymas turi įtakos fizinių gebėjimų ugdymui.

3. Pedagoginio eksperimento dalyvių refleksijos at-skleidžia sąmoningesnį mokinių požiūrį rinktis svei-kesnį gyvenimo būdą: pakito jaunesniojo mokykli-nio amžiaus (10–11 m.) vaikų gebėjimas įsivertinti širdies ir kraujagyslių sistemos, fizinio išsivystymo rodiklius, organizmo reakciją į fizinį krūvį (pulso dažnį, kvėpavimo dažnumą, pastangas, nuovargio jausmą ir kt.), kritiškai vertinti, ar jie buvo pakan-kamai fiziškai aktyvūs kūno kultūros pamokų metu.

4. Mokiniai, dalyvavę eksperimentinėje ugdymo programoje, pažymi FBS gebėjimų ugdymo mo-tyvuojantį poveikį fiziniam aktyvumui, fiziniams gebėjimams tobulinti, sveikatai ugdyti.


Literatūra1. Skurvydas A, Stonkus S, Volbekienė V. Kūno kultūra. Geras ir

gražus žmogus. Kaunas, 2006.2. Poteliūnienė S. Vaikų fizinių gebėjimų ugdymas pradinėse klasės.

Vilnius, 2012.3. Zaborskis A, Žemaitienė N, Šumskas L, Diržytė A. Moksleivių

gyvenimo būdas ir sveikata. Vilnius, 1996.4. Tutkuvienė J. Vaikų augimo ir brendimo vertinimas. Vilnius,

2010.5. Volbekienė V, Griciūtė A, Gaižauskienė A. Lietuvos didžiųjų miestų

5–11 klasių moksleivių su sveikata susijęs fizinis aktyvumas. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 2007;2(65):71-77.

6. Skurvydas A, Zuozienė IJ, Stasiulis A, Kamandulis S, Vizbaraitė D, Masiulis N, Mačiukas A, Rėklaitienė D. Fizinis aktyvumas ir sveikata: studijų knyga. Kaunas, 2006.

7. Baumeister RF, Exline JJ. Self-control, morality and human strength. Journal of Social and Clinical Psychology. 2000;19: 29-42.

8. Ommundsen Y. Pupils‘ self-regulation in physical education: The role of motivational climates and differential achievement goals. European Physical Education Revie. 2006;12:289-315.

9. Boreham CA, Ferreira I, Twisk JW, Gallegher AM, Savege MJ, Murray LJ. Cardiorespiratory fitness, physical activity, and arterial stiffnes: The Northern Ireland Young Hearts projects. Hypertension. 2004;44(5):721-726.

10. Goštautas A, Šeibokaitė L. Moksleivių savo sveikatos vertinimų kitimai mokykloje. Visuomenės sveikata. 2006;3(34):33-38.

11. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos. 2008. Prieiga per internetą: <www.pedagogika.lt>.

12. Malinauskas R, Malinauskienė V. Psichologinio rengimo programos poveikis didelio meistriškumo stalo tenisininkų savireguliacijai ir savikontrolei. Sporto mokslas. 2004;2(36):53-58.

13. Šniras Š. Ugdymo programos poveikis krepšinį žaidžiančių moksleivių varžybiniams socialiniams įgūdžiams. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 2005;5(59):75-81.

14. Zimmerman BJ, Kitsantas A. The hidden dimension of personal competence: Self-regulated learning and practice. In A. J. Elliot & C. S. Dweck (eds.). Handbook of competence and motivation. New York: Guilford Press, 2005;509-526.

15. Zimmerman BJ, Kitsantas A. Comparing students’ self-discipline and self-regulation measures and their prediction of academic achievement. Contemporary Educational Psychology. April 2014;39(2):145-155.

16. Monkevičienė O, Mishara BL, Dufour S. Effects of the Zippy̓ s Friends Programme on Childrens Coping Abilities During the Transition from Kindergarten to Elementary School. Early Childhood Education Journal. August 2006;34(1):53-60.

17. Adaškevičienė E, Strazdienė N. Vaikų sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo ugdymas: monografija. Klaipėda, 2013.

18. Malina RM, Bouchard C, Bar-Or O. Growth, maturation, and physical activity. Champaign, Ill.: Human Kinetics, 2004.

19. Batutis O, Malinauskas R, Dumčienė A. 14–16 metų moksleivių fizinės saviugdos ir psichikos sveikatos sąsaja. Sveikatos mokslai. 2007;3(50):924-927.

20. Chiviacowsky S, Wulf G, de Medeiros FL, Kaefer A, Tani G. Learning benefits of Self-controlled knowledge of results in 10 year old. Research Quarterly for Exercise & Sport. September 2008;79(3):405-410. Interaktyvus. [Žiūrėta 2008-12-28]. Prieiga per internetą: <http://web.ebscohost.com/ehost/detail?vid=6&hid=107&sid=34el1782d-ba11-46d0-9e>.

21. Pintrich P. The role of goal orientation in self-regulation. In M. Boekaerts, P. Pintrich & M. Zeidner (eds.). Handbook of self-regulation. New York: Academic Press, 2000;452-502.

22. Bandura A. Social cognitive theory: an agentic perspective. Annual Review of Psychology. 2001;52:1-26.



Summary Research aim – substantiate the influence of

development of selfcontrol abilities on physical abilities of junior school learners (age 10 to 11) during physical education classes.

Materials and methods: literature review, pedagogical experiment, mathematical statistical methods (data transformation function, repeated measures t-test, independent samples t-test (Student’s ttest), Pearson rank correlation method), qualitative content analysis. Pedagogical experiment was conducted during 2011–2012 academic year with IV grade learners of general education schools in Klaipeda, Kaunas and Raseiniai cities. Duration of the pedagogical experiment – one academic year. Sample of the pedagogical experiment was comprised using a method of criterion sampling. The research sample initially consisted of 178 school learners, who were divided into an experimental (n = 85) and control (n = 93) groups. The experimental group (E) was given an additional load during physical education classes based on the “Experimental program for development of selfcontrol and physical abilities”, while the control group (C) – proceeded with the tasks complying with the physical education program developed for general education schools and were not given the workload based on the experimental program. Qualitative research had a sample of 24 experimental group learners. They have expressed in writing their reflections on the experience gained.

Results and conclusions. Statistically significant differences were observed when analyzing the change in Physical Fitness Selfcontrol (PFS) of EG and CG participants. Positive influence of the program for development of PFS abilities has been observed on physical abilities of the experimental group participants.

Results gathered from the qualitative research revealed a benefit and applicability for development of physical skills and selfcontrol of physical activity. Children, having participated in the experimental program, become more motivated to strengthen their health, became aware of the potential for physical abilities development and saw a purpose in developing PFS abilities and physical condition.

Keywords: selfcontrol of physical fitness, physical abilities, junior schoolage, attitude to physical health education.

Correspondence to Vytė Kontautienė Faculty of Humanities and Education SciencesKlaipėda UniversityS. Nėries str. 5, LT-92227 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]


The influence of development of physical fitness self-control (PFS) on junior school-age children‘s physical abilities and attitude to physical health education

Vytė Kontautienė Klaipėda University



JAV SVEIKŲ ILGAAMŽIŲ TOLESNIO GYVENIMO LŪKESČIAI

Faustas Stepukonis1, Susan L. Hughes2

Klaipėdos universitetas1, I l inojaus universitetas Čikagoje2

SantraukaTikslas. Ištirti JAV sveikų ilgaamžių vidinius tolesnio gyvenimo lūkesčius siekiant prognozuoti, kokias problemas ir

patirtis patirs didėsiančio Lietuvos sveikų ilgaamžių segmento gyventojai.Tyrimo metodai ir medžiaga. Atliktas kokybinis tyrimas; duomenys rinkti ir analizuoti taikant grindžiamosios teorijos

metodiką. Tyrime dalyvavo 22 (90–104 m. amžiaus 14 moterų ir 8 vyrai) funkciškai ir protiškai savarankiški, gebantys bendrauti ir atsakyti į klausimus ilgaamžiai, gyvenantys Čikagoje ir jos apylinkėse. Dalyviai turėjo atitikti 6 ADL anketos (Katz ir kt., 1970) kriterijus, t. y. gebėti savarankiškai naudotis dušu, apsirengti, naudotis tualetu, pavalgyti, vaikščioti ir sulaikyti tuštinimąsi. Šiame straipsnyje pateikiamos charakteristikos, susijusios su tyrimo dalyviams būdinga gyvensena, planais ir tolesnio gyvenimo lūkesčiais.

Rezultatai. Tipinis šiame tyrime dalyvavusių sveikų ilgaamžių bruožas – vidinė darna. Dauguma informantų teigė, kad visada stengėsi gyventi ramų ir sveiką gyvenimą, vengė stresų. Paklausti apie ateities planus, keletas tiriamųjų atsakė svajojantys dar pagyventi, ypač jei išliktų pakankamai sveiki, savarankiški; kiti teigė esantys pasirengę bet kuriuo metu ramiai sulaukti mirties. Jos nesibaimino nė vienas tyrimo dalyvis. Pusė tiriamųjų planavo ateities įvykius, įskaitant ir savo pačių laidotuves, o kai kurie manė, kad tokiame amžiuje jokių planų turėti neverta.

Išvados. Sveika ilgaamžystė labiau tikėtina tiems individams, kurie pasižymi įgimta ar išugdyta vidine darna. Eko-nomiškai ir socialiai išvystytose šalyse tam esama palankesnių prielaidų. Tikėtina, kad stiprėjant ekonomikai Lietuvoje gausės sveikų ilgaamžių, kuriems bus būdingi į JAV ilgaamžių sveikuolių savybes panašūs bruožai: vidinė darna, pasireiš-kianti pozityvia mąstysena, realiu ateities suvokimu, mirties nesibaiminimu. Vis dėlto nežinoma, kokie vidiniai lūkesčiai bus būdingi vidine darna nepasižymintiems individams, kurie ilgaamžystės sulauks dėl sparčiai tobulėjančių medicinos technologijų.

Reikšminiai žodžiai: sveikata, ilgaamžystė, lūkesčiai, vidinė darna.

Adresas susirašinėti: Faustas StepukonisKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetasH. Manto g. 84, 92294 KlaipėdaEl. p. [email protected]

ĮVADAS Ilgaamžystė, t. y. gyvenimas sulaukus 90 m. ir dau-giau, yra vis labiau plintantis reiškinys. Priešingai dominuojančiai nuomonei, jog ilgaamžystė – tai gili senatvė, beveik neišvengiamai lydima ligų ir nega-lių, vis daugiau ilgaamžių peržengia 90 m. amžiaus ribą būdami fiziškai ir psichiškai ganėtinai sveiki, t. y. galintys apsieiti be aplinkinių pagalbos ar prie-žiūros, savarankiški. Teoriškai tokį scenarijų dar 1980 m. numatė J. Fries [1] teigdamas, kad ateityje senatvė, sergamumas „susispaus“ (angl. compres-sion of morbidity) į paskutinius kelerius gyvenimo metus, nes bus priartėta prie biologiškai maksima-lios vidutinės gyvenimo trukmės – 85 metų. Kitas

mokslininkas – Kenneth G. Manton 1982 m. [2] prog nozavo, jog ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei mažės sergančiųjų sunkiomis ligomis (angl. severe morbidity), tačiau daugės nesunkiomis ligomis (angl. mild morbidity) sergančių asmenų, kadangi taikant naujas medicinos technologijas bus galima sėkmin-giau gydyti ir pavėlinti sunkias ligas. Taigi įsivyraus tam tikra dinaminė pusiausvyra (angl. dynamic equi-librium) tarp sergančiųjų ir nesergančiųjų jokiomis ligomis. Turimi įvairių pasaulio šalių gyventojų ser-gamumo raidos duomenys gana prieštaringi [3], ta-čiau kai kurios tendencijos rodo, jog optimistiniams „sergamumo susispaudimo“ ar „dinaminės pusiaus-vyros“ scenarijams esama pagrindo.

Jei šios tendencijos išliks, artimiausiais dešimtmečiais sveika ilgaamžystė taps veikiau taisykle, o ne išimtimi. Jau dabar svarbu prognozuoti, kokias ga-limybes ir iššūkius kelia realiai išsipildanti žmonijos svajonė – gyventi ilgai ir sveikai. Vienas tokių iššū-kių – turėti gyvenimo planų ir rasti prasmę sulaukus



gilios ilgaamžystės. Šio straipsnio autoriaus nuomo-ne, geriausiai tai suvokia patys ilgaamžiai, kuriems pavyko išlikti išskirtinai sveikiems ir sulaukus 90, 100 ar net daugiau metų.

Dažnėjanti sveika ilgaamžystė yra būdingas dau-gelio pasaulio šalių bruožas, neišskiriant Lietuvos. Mūsų šalis pagal sveikų ilgaamžių santykinę dalį patenka į tą lygmenį, kuris ekonomiškai išsivysčiu-siose šalyse jau buvo prieš kelis dešimtmečius. Jeigu Lietuvoje ekonominė ir socialinė pažanga plėtosis sėkmingai, toliau didės sveikų ilgaamžių santykinė dalis, taigi iškils tos pačios problemos, kurios jau iš-ryškėjo pažengusiose šalyse.

JAV išsiskiria ypač gausia ir toliau gausėjančia aktyvių, fiziškai ir protiškai savarankiškų ilgaam-žių populiacija. Longitudinio tyrimo duomenimis [4], nuo 1998 iki 2008 m. JAV 65 m. ir vyresnių gyventojų, turinčių sunkių protinių negalių (angl. Severe Cognitive Impairment), dalis sumažėjo nuo 4,9 proc. iki 4 proc.; turinčių negalias, ribo-jančias jų kasdienes veiklas (angl. disability in activities of daily living, ADL), – nuo 19,2 proc. iki 18,4 proc., turinčių negalias, ribojančias jų instrumentines kasdienes veiklas (angl. instru-mental activities of daily living, IADL), – nuo 17,8 proc. iki 16,6 proc.

Moksliniu požiūriu tikslinga gilintis į JAV sveikų ilgaamžių vidinius lūkesčius, kadangi su jais susidurs ir didėjantis skaičius Lietuvos ilgaamžių sveikuolių.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti JAV sveikų il-gaamžių vidinius tolesnio gyvenimo lūkesčius sie-kiant prognozuoti, su kokiomis problemomis ir patir-timis susidurs didėsiančio Lietuvos sveikų ilgaamžių segmento gyventojai.

TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGAAtliktas kokybinis tyrimas, duomenys rinkti gilumi-nio interviu metodu, analizuoti taikant grindžiamo-sios teorijos metodiką [5]. Tyrime iš viso dalyvavo 22 (90–104 m. amžiaus 14 moterų ir 8 vyrai) funk-ciškai ir protiškai savarankiški, gebantys bendrauti ir atsakyti į klausimus ilgaamžiai, gimusieji 1923 m. ar anksčiau (interviu metu – 2013 m. – sulaukę 90 m. ar daugiau), gyvenantys Čikagoje ir jos apylinkėse. Ver-tinant funkcinį savarankiškumą dalyviai turėjo atitik-ti 6 ADL anketos pagal Katz ir kt. [6] kriterijus, t. y. gebėti savarankiškai (1) naudotis dušu, (2) apsireng-ti, (3) naudotis tualetu, (4) pavalgyti, (5) vaikščioti ir (6) sulaikyti tuštinimąsi.

Dalyviai atrinkti į parapijų administraci-jas ir vyresnio amžiaus gyventojų rezidencijas

siunčiant kviečiančias dalyvauti tyrime skrajutes, skelbiant apie tyrimą Amerikos spaudoje, panau-dojant „sniego gniūžtės“ metodą. Sutikę daly-vauti ir tinkantys tyrimui asmenys turėjo pateikti galiojantį dokumentą, įrodantį jų gimimo datą. Esant galimybei, atrenkant potencialius kandida-tus jų artimųjų arba juos gerai pažįstančių asme-nų buvo prašoma iš anksto apibūdinti atrenkamų tiriamųjų funkcinę būklę, t. y. nurodyti, ar galimi tiriamieji atitinka ADL anketos kriterijus ir geba bendrauti. M. B. Mitchell ir kolegų [7] teigimu, artimųjų apibūdinimai įvertinant funkcinę būklę yra gerokai tikslesni nei pačių tiriamųjų nuomonė apie savo būklę.

Tyrime analizuoti įvairūs sveiką ilgaamžystę są-lygojantys veiksniai, susiję su praeities gyvenimo įvykiais, paveldimumu, mityba, alkoholio vartojimu ir rūkymu, santykiais su artimaisiais, pomėgiais, gy-vensena sulaukus ilgaamžystės ir kt. Tyrimo metodi-ka ir rezultatai išsamiai aprašyti kitame šio autoriaus straipsnyje [8].

Šiame darbe plačiau atskleidžiami ir aptariami tik tie tyrimo rezultatai, kurie sietini su sveikiems ilga-amžiams būdingais bruožais bei požiūriais, planais ir tolesnio gyvenimo lūkesčiais.

1 lentelė. Dalyvių kodai, lytis ir amžius, atliekant giluminį interviu, gimimo metai ir kalba, kuria vykdytas interviu

Dalyvio kodas

Lytis ir amžius Gimimo metai

Kalba, kuria vykdytas interviu

1 Moteris, 93 1913 Lietuvių k.2 Moteris, 98 1914 Lietuvių k.3 Moteris, 90 1922 Lietuvių k.4 Vyras, 91 1921 Lietuvių k.5 Moteris, 104 1908 Lietuvių k.6 Vyras, 93 1919 Lietuvių k.7 Moteris, 90 1922 Anglų k.8 Vyras, 90 1922 Anglų k.9 Moteris, 100 1908 Lietuvių k.

10 Vyras, 95 1917 Lietuvių k.11 Vyras, 98 1915 Lietuvių k.12 Moteris, 95 1918 Lietuvių ir anglų k.13 Moteris, 90 1922 Lietuvių k.14 Vyras, 90 1922 Anglų k.15 Moteris, 96 1917 Anglų k.16 Moteris, 92 1920 Anglų k.17 Vyras, 93 1919 Anglų k.18 Moteris, 90 1922 Anglų k.19 Moteris, 98 1914 Anglų k.20 Moteris, 93 1919 Anglų k.21 Vyras, 99 1913 Lietuvių k.22 Moteris, 90 1922 Anglų k.



REZULTATAITyrimo dalyvių patirtys rodo, jog sveikiems ilga-amžiams būdingi šie bruožai: pozityvus mąstymas, nekonfliktiškas charakteris, geri santykiai su žmonė-mis, mėgstamas darbas ir užsiėmimai, tikėjimas, jog pasaulis darnus ir prasmingas, saikinga mityba, alko-holio nevartojimas ar saikingas vartojimas, nerūky-mas. Daugelį šių ilgaamžių vienijantis bruožas – vi-dinė darna, skatinusi tiriamuosius visą laiką gyventi ramų ir sveiką gyvenimą, vengti stresų.

Beveik visi tiriamieji turi mėgstamus užsiėmimus, tokius kaip skaitymas, domėjimasis politika, bendra-vimas su artimaisiais ir (ar) pažįstamais, darbavima-sis sode, darbas kompiuteriu, mankštinimasis, daly-vavimas įvairiuose renginiuose, organizacinė veikla, bažnyčios lankymas, meldimasis ir kt. Vienas 93 m. tiriamasis (kodas 17) iki šiol tvarko televizorius, kita 98 m. tiriamoji (kodas 19), jos teigimu, tiesiog iš įpročio kasdien pasipuošia, pasidaro makiažą (pagal savo metus iš tiesų puikiai atrodanti – aut. past.). Du tiriamieji pareiškė esą nusivylę politikais ar tam tikromis partijomis, tačiau vis tiek domisi politika, turi savo nuomonę apie ją. Keletas tiriamųjų paminėjo užsiėmimus, kurių jie nemėgsta: žiūrėti televizorių, domėtis politika, kalbėti telefonu.

Tyrimo dalyvių atsakymuose į klausimą apie atei-ties planus išryškėjo įvairūs požiūriai:

• svajoja kuo ilgiau gyventi, nepaisant jokių aplinkybių: 1. „Nelabai (turiu planų)... Aš no-rėčiau gyventi ir gyventi, ir gyventi, ir niekuo-met nemirti (juokiasi), nesvarbu, koks tas gyve-nimas, kad ir vargas...“; 9. „Norėčiau (gyventi) visą laiką“;

• svajoja dar pagyventi, tačiau tik tuo atveju, jei išliks pakankamai sveiki, savarankiški: 4. „Man asmeniškai, jeigu esu sveikas ir viską ga-liu, nesudaro didelio skirtumo metai (gyvenimo) ten ar ten. Bet kai jau reikia samdyti (kažką), pats nebegali nueiti, nusiprausti, tai jau geriau mirti“ (šis turimo dalyvis pritaria šiuolaikinėms tech-nologijoms, kurios padeda ilgiau išlaikyti sava-rankiškumą – aut. past.); 7. „Aš tik noriu išlikti sveika mažų mažiausiai kelerius metus. Kitas no-ras – nebūti čia (senelių namuose)“; 15. „Aš ti-kiuosi, kad mano kūnas laikysis toks, koks protas. Aš nepakęsčiau gulėjimo lovoje, štai dėl ko taip bijau parkristi“;

• pasirengę elgtis pagal aplinkybes: 5. „Nieko, gyvenu su Dievo apvaizda, ir viskas. Jei kas pa-sidarys, tai ieškosiu išeities... Dievas man labai svarbu, aš tikintis žmogus“; 20. „Aš mėgstu viską

planuoti ne griežtai, nebūtinai viskas turi vykti tiksliai (kaip suplanuota), bet bandau būti aktyvi“;

• pasirengę bet kuriuo metu ramiai sulaukti mirties: 6. „Vienintelė mintis – kada Viešpats pa-šauks į amžiną gyvenimą“. Į autoriaus klausimą, ar nori dar pagyventi, atsakė: „Palieku tą Dievo rankose“; 8. „Aš nebijau mirties, aš žvelgiu į prie-kį“; 10. „Mano (sveikatos) gerumas jau pasibai-gė. Man jau geriau (sveikatai) negali būti. Dabar jau į kapus reikia ieškoti kelio. Kiek aš metų dar gyvensiu – 5, 6, gal ir to nebus.“ Į autoriaus klau-simą, ar bijo mirties, atsakė: „Ne... Jeigu Dievas laikys, dar pagyvensiu. Aš esu tikintis, bet ne per daug.“ Į autoriaus klausimą, ar mano, kad Dievas padeda, ar pats savimi labiau pasikliauna, atsakė: „Manau, padeda, nes būčiau seniai užmuštas (mi-ręs)“; 14. „Kiekvieną dieną galvoju: mes žinome, kada gimėme, bet nežinome, kada mirsime.“ Į au-toriaus klausimą, ar bijo mirties, atsakė: „Iš tiesų ne (bijau)“; 16. „Aš pasiruošus mirčiai (juokiasi), bet štai esu čia. Aš esu čia amžinai“ (juokiasi); 19. „Aš tikiu į Dievą... Viskas (gyvenimas) kada nors baigiasi... Dievas manimi rūpinasi... O aš meldžiuosi už savo šeimą, už visus“;

• planuoja ateities įvykius, įskaitant ir savo pačių laidotuves: 2. „Visi turi (ateities planų), bet dabar nebeturiu, tik svajoju, kai mirsiu ką aprengs“; 3. „Gyventi taip, kad nueitum į dan-gų – melstis, eiti į bažnyčią“; 4. „Mano planai – būt sveikam, bendrauti su vaikais“; 8. „Aš noriu mirti ir nukeliauti į Dangų – tai mano tikslas. Aš apmąstau laidotuves ir viską jau suplanavau“; 10. „Esu pasiruošęs – turiu kapą nusipirkęs. Vis-ką planuoju“ (juokiasi); 11. „Man patinka čia gyventi, man patinka šis mažas studijinis apar-tamentas (ji gyvena senelių namų (angl. Senior‘s house) gana prabangiame apartamente – aut. past.); 13. „Kai švęsiu 100 metų, jums atsiųsiu bilietą, kad atvažiuotumėt į Čikagą“ (juokiasi); 14. „Noriu būti kremuotas“ (juokiasi); 15. „Aš esu užsiėmusi iki šiol... Aš esu (bažnyčios agen-tūros) vadybos direktorė (angl. executive direc-tor), einu į agentūrą kartą per savaitę. Aš ren-giu jiems programas. Tai ne verslas – bažnyčia už šį darbą man nemoka atlyginimo. Aš buvau bažnyčios krikščioniškojo mokymo direktorė ir vėl esu išrinkta kitai kadencijai, man jau bus per 100 (metų), kai baigsis kadencija. Aš mėgstu planuoti viską... Aš mėgstu planuoti programas“; 18. „O kodėl gi ne (turėti planų)? Ir aš bandau įgyvendinti savuosius planus“;



• mano, kad tokiame amžiuje jokių planų turėti neverta: 13. „Kokių planų galima turėti, kai esi 90 metų. Aš gyvenu dėl savo vaikų, nes aš jiems padedu gyvent – aš sudarau šeimą, mes bendrau-jam, bendrai valgom. Mūsų ištekliai bendrai nau-dojami – nėra taip, kad čia tavo, čia mano“; 17. „O ne, kai tau 94 (metai), nebėra nieko, ką ga-lėtum planuoti. Jie (senior house administracija) turi tam tikrą koledžą, ir manęs paprašė dalyvauti. Aš pasakiau: gerai, užtruks 4 metus, kol gausiu diplomą, tuomet būsiu 98“ (juokiasi, kadangi jam visa tai atrodo nerealu); 18. „Aš tiesiog gy-venu diena po dienos, dėkui gerajam Dievui. Ir vis galvoju: kodėl aš, kodėl tik aš vienintelė li-kau (gyventi) iš savo šeimos.“ Į autoriaus klau-simą, ar tuo džiaugiasi, atsakė: „Taip...“ (su šiek tiek liūdna išraiška veide); 20. „Neturiu (planų), tik toliau laikytis, kokia dabar esu“; 21. „Man jau 99 metai. Tokiam amžiui ką nors planuoti ateičiai, na, nebūtų tikslu. Man atrodo, kad jau esu nusi-pelnęs ir poilsio“; 22. „Aš tik noriu gerai jaustis dvasiškai... Vaikštau į bažnyčią...“.

REZULTATŲ APTARIMASŠio tyrimo rezultatai rodo, jog sveikiems ilgaam-žiams būdinga vidinė darna. Pagal A. Antonovs-ky [9], tai jausena, kai pasaulis suvokiamas (angl. comprehensive), suvaldomas (angl. manageable) ir prasmingas (angl. meaningful). Panašius rezultatus pateikia ir kiti autoriai [10, 11]. Taigi darytina išvada, jog vidinė darna, draugiški santykiai, pozityvi pasau-lėžiūra palankiai veikia asmens sveikatą ir jos raidą sulaukus senatvės. Kita vertus, šių savybių stoka ardo sveikatą, skatina ligotumą, sergamumą ir kitas senatvines negalias.

Šie dėsningumai yra visuotinai pripažįstami, tačiau pastaraisiais metais atsiranda naujų svarbių veiksnių, iš esmės keičiančių tūkstantmetę svei-kos sielos sveikame kūne paradigmą. Tai naujosios medicinos technologijos, suteikiančios dabartinių kartų žmonėms vis didesnes galimybes išgydyti ar bent stabilizuoti senatvinius kūno negalavimus. Tu-rima mintyje, pvz., širdies stimuliatoriai, kataraktos operacijos, klausos aparatai, sąnarių protezavimo operacijos, organų transplantacija ir kitos techno-logijos, leidžiančios senyviems žmonėms daugmaž pakenčiamai matyti, girdėti, judėti, tuo pačiu ilgiau būti savarankiškiems. Neabejotina, kad technologi-jos ir toliau sparčiai tobulės, taps prieinamos plates-niam gyventojų sluoksniui visų pirma ekonomiškai stipriose, kiek vėliau – likusiose pasaulio šalyse.

Numatoma, kad po kelerių dešimtmečių genetinė inžinerija pasieks tokį lygmenį, kad galbūt pavyks visiškai pakeisti žmogaus senėjimo eigą, kitaip ta-riant, sustabdyti iki šiol neišvengiamai tiksėjusį biologinį laikrodį, visus mus atvedantį į senatvę ir mirtį. Veikiausiai pavyks iš esmės patobulinti ir žmogaus psichikos sveikatos grandžių funkcionavi-mą, pvz., atmintį.

Vis dėlto kol kas nežinoma, kaip esminis fizinio ir psichinio senėjimo pristabdymas, pvz., dvidešimčia ar daugiau metų, derės su emocine tų pačių žmonių sveikata. Dėl išsilavinimo plėtros, geresnių gyveni-mo sąlygų, naujųjų medicinos technologijų jau šiuo metu fizinis senėjimas pristabdomas apytikriai de-šimčia metų, t. y. dabarties senoliai iš pažiūros atro-do maždaug dešimt metų jaunesni, lyginant su tokio paties amžiaus žmonėmis, gyvenusiais prieš kelis dešimtmečius. Visais laikais nedidelė dalis gyventojų pasiekdavo garbingą amžių, išlikdami sveiki ir sava-rankiški sulaukę 90 m. ar net daugiau, tačiau tik šiais laikais jų santykinė dalis ėmė pastebimai gausėti.

Ar turi kokią nors prasmę tolesnis gyvenimas, jei-gu žmogus sveikas ir savarankiškas? Kai kurie specialistai skeptiškai vertina šią perspektyvą. A. M. Mar-tien Pijnenburg ir Carlo Leget [12] nuomone, yra trys priežastys, dėl kurių gyvenimo trukmės ilginimas nepageidautinas ir moraliai nepriimtinas. Pirmiausia dėl socialinio neteisingumo, kadangi turtingiesiems gyvenimo pratęsimas būtų prieinamesnis nei vargin-giau gyvenantiems asmenims; antra, abejotina, ar atskirų individų ilgas gyvenimas būtų naudingas ben-druomenei, kurioje jie gyventų; trečia, ar apskritai yra prasmė gyventi labai ilgai. B. A. Carnes ir kolegų [13] teigimu, žmonėms suteiktas „biologinis garanti-nis periodas“ (angl. biological warranty period) tam, kad užaugintų vaikus ir pabūtų seneliais anūkams, bet ne tam, kad gyventų kuo ilgiau. Pastarųjų autorių nuomone, gyvenimas prasmingas tik šiuo biologi-niu garantiniu periodu. Šiuolaikiniame pasaulyje jau peržengtos garantinio periodo ribos rodo žmogaus intervencijos į gamtos dėsnius galimybes, tačiau to-lesnis vidutinės gyvenimo trukmės ilginimas, pvz., iki 90 m., pareikalautų pernelyg drastiško kišimosi į kūno, nesukurto ilgam gyvenimui, biologiją.

Iš tiesų dėl gamtinių ir biologinių veiksnių žmonių vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra apie 85 m., o dėl kultūrinių ir socialinių aplinkybių tolesnis gyve-nimas daugeliui gali atrodyti beprasmis – juk iki to-kio amžiaus jau būna nueitas visas gyvenimo ciklas: jaunystė, branda, darbas, šeimos sukūrimas, karjera, užauginti vaikai, anūkai. O kas toliau?..



Šiuo tyrimu siekta ir pažvelgti į tai, „kas toliau“, t. y. kokiomis nuostatomis, emocine būkle pasižymi asmenys, kuriems pavyko išlikti išskirtinai sveikiems sulaukus tokio garbaus amžiaus. Kaip ir kituose pa-našiuose tyrimuose [10, 11], paaiškėjo, kad sėkmin-gas senėjimas neatsiejamas ne tik nuo fizinės, bet ir nuo geros psichinės, dvasinės ir psichologinės būklės bei finansinio apsirūpinimo. Tai atitinka dar 1961 m. R. J. Havighurst [14] suformuluotą apibrėžimą: sėkmingas senėjimas – tai būklė, kai vyresnio amžiaus žmogus patiria maksimalų pasitenkinimą gyvenimu nebūdamas didele našta visuomenei.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog veikiausiai daugės tokių individų, kurie fiziškai sveikos ilgaamžystės pa-sieks ne dėl vidinės darnos ar genetinio ilgaamžišku-mo paveldimumo, bet paprasčiausiai dėl naujųjų me-dicinos technologijų. Koks bus šių ilgaamžių tolesnis emocinis gyvenimas? Daugelio vidutinio amžiaus žmonių gyvenimas koncentruojasi apie kasdienius reikalus – šeima, namai, vaikai ar anūkai, uždarbis, karjera. Ne daug kam rimtai rūpi amžinosios verty-bės – Tėvynė, garbingumas, Dievas, globalios proble-mos ar, pvz., karas, kuris vyksta kitoje šalyje, ir pan. Aukščiausio išsivystymo šalyse vidutinė gyvenimo trukmė jau artėja prie 85 metų, o Japonijos moterų net-gi jau viršija šią teoriškai maksimalią ribą. Tai rodo, kad stiprios ekonomikos šalyse būdami maždaug to-kio amžiaus miršta dauguma gyventojų. Mažuma lie-ka ir toliau gyventi, biologinių bei socialiniųkultūri-nių tyrimų duomenimis, dėl genetinio paveldimumo, socialinių ir kultūrinių sąlygų, išskirtinės vidinės dar-nos [9]. Kitaip tariant, sveikos ilgaamžystės sulaukia visų pirma tie individai, kurie paveldi ilgaamžiškumo genus bei pasižymi įgimta ar išugdyta vidine darna. Galbūt šios aplinkybės iš dalies paaiškina U raidės pa-vidalo reiškinį, rodantį, kad maždaug nuo 20 gyveni-mo metų laimingumas (angl. happiness) ima mažėti, kol pasiekiama vidurio amžiaus krizė ties maždaug 45 m. gyvenimo slenksčiu, kurį peržengus vėl ima di-dėti, pasiekdamas maksimumą ties 85 m. riba. Tiesa, tik tuomet, jei žmogus išlieka sveikas, turi pakanka-mai pajamų ir nėra vienišas [11].

Netolimos ateities visuomenėse sveikatą ir fizinį jaunatviškumą padės išsaugoti medicinos technolo-gijos, individualią materialinę gerovę – išplėtotos gerovės programos bei pramonės / aptarnavimo tech-nologijos. Tačiau sunku numatyti, kas padės išsau-goti emocinę gerovę jaunatviškai atrodantiems, funk-ciškai sveikiems ir galintiems savarankiškai gyventi ilgaamžiams, kurie nepasižymi įgimta ar išugdyta vidine darna. Žmonės, kurių gyvenimas jaunystėje

ir sulaukus vidutinio amžiaus koncentravosi apie jau minėtus kasdienius reikalus – šeimą, namus, vaikus ar anūkus, uždarbį, karjerą, vargu ar pasižymi tvirtesne vidine darna, saugančia nuo kasdienybės stresų. Vei-kiau jie nuolatos linkę baimintis, jog kažkas atsitiks, jie susirgs, bus problemų šeimoje, darbe ir pan. Kai sulaukus garbingo amžiaus dauguma kasdienybės da-lykų praranda aktualumą, nutolsta į praeitį, kartu pra-randami psichologiniai savojo gyvenimo pagrindai, ateities lūkesčiai. Gyvenama prisiminimais, mažėja domėjimasis dabartinės net artimiausios aplinkos įvykiais, gyvenimas praranda spalvingumą, išlieka ir stiprėja tik vienatvės, ligų ir ypač mirties baimė, t. y. tos emocinės būsenos, kurios nebūdingos stipria vi-dine darna pasižymintiems asmenims. Tai, kaip jau-sis medicinos priemonėmis gyvenimą pasiilginusieji, bet vidinės darnos stokojantys individai, palaipsniui gali tapti vis rimtesne visuomenės problema.

IŠVADOSSveikos ilgaamžystės dažniau sulaukia tie indivi-dai, kurie pasižymi įgimta ar išugdyta vidine darna. Ekonomiškai ir socialiai išvystytose šalyse tam esa-ma palankesnių prielaidų. Tikėtina, kad plėtojantis gerovei didėsiančio Lietuvos sveikų ilgaamžių segmento gyventojams bus būdingi į JAV ilgaamžių sveikuolių savybes panašūs bruožai: vidinė darna, pasireiškianti pozityvia mąstysena, realiu ateities suvokimu, mirties nesibaiminimu. Tačiau neži-noma, kokie vidiniai lūkesčiai bus būdingi vidine darna nepasižymintiems ilgaamžiams, kurie ilgaam-žystės sulauks dėl sparčiai tobulėjančių medicinos technologijų.

TYRIMO RĖMĖJAI IR PADĖKAAutoriaus tyrimą „Evaluating factors associated with successful aging among active adults aged 90 years and older“, atliktą bendradarbiaujant su Ilinojaus universiteto Čikagoje (University of Illi-nois at Chicago, UIC) Sveikatos ir senėjimo tyrimų centro (Center for Research on Health & Aging) mokslo darbuotojais, parėmė Fulbright Scholar Fellowship Program, skirta užsienio mokslininkų tyrimams JAV finansuoti. Autorius ypač dėkingas Sveikatos ir senėjimo tyrimų centro direktorei prof. Susan L. Hughes, kuri visokeriopai padėjo rengiant ir vykdant šį tyrimą, bei visiems kitiems Ilinojaus universiteto Čikagoje bendradarbiams, prisidėju-siems prie tyrimo.




Literatūra 1. Fries JF. Aging, natural death, and the compression of morbidity. N

Engl J Med. 1980 Jul 17;303(3):130-135. 2. Manton KG. Changing Concepts of Morbidity and Mortality in the

Elderly Population. The Milbank Memorial Fund Quarterly. Health and Society. 1982;60(2):183-244. Prieiga per internetą: <http://www.eurohex.eu/bibliography/pdf/2016650217/Manton_1982_MMFQ.pdf> [žiūrėta 2016-06-15].

3. Jagger C, Gillies C, Cambois E, Van Oyen H, Nusselder W, Robine JM & EHLEIS Team. Trends in Disability-Free Life Expectancy at Age 65 in the European Union, 1995-2001: A Comparison of 13 EU Countries. European Health Expectancy Monitoring Unit (Technical report 2009_5. 1). France: EHEMU, 2009.

4. Hung WW, Ross JS, Boockvar KS, Siu AL. Recent trends in chronic disease, impairment and disability among older adults in the United States. BMC Geriatrics BMC series open, inclusive and trusted 2011. Prieiga per internetą: <http://bmcgeriatr.biomedcentral.com/articles/10.1186/1471-2318-11-47> [žiūrėta 2016-06-09].

5. Glaser BG, Strauss AL. The Discovery of Grounded Theory: Strategies for Qualitative Research. Chicago: Aldine Publishing Company, 1967.

6. Katz S, Down TD, Cash HR, Grotz, RC. Progress in the development of the index of ADL. Gerontologist. 1970;10:1, 20-30.

7. Mitchell MB, Miller LS, Woodard JL, Davey A, Martin P, Burgess M, Poon LW. Regression-Based Estimates of Observed Functional Status in Centenarians. Gerontologist. 2011;51(2):179-189.

8. Stepukonis F. Sense of coherence as the origin of health of America’s healthy long-livers. Gerontologija. 2016 (priimta publikuoti).

9. Antonovsky A. Unraveling The Mystery of Health - How People Manage Stress and Stay Well, San Francisco, 1987.

10. Iwamasa GY, Iwasaki M. A New Multidimensional Model of Successful Aging: Perceptions of Japanese American Older Adults. J Cross Cult Gerontol. 2011;26:261-278.

11. Wolpert L. You‘re Looking Very Well: The Surprising Nature of Getting Old. Faber & Faber; Main edition (April 1, 2011). Prieiga per internetą: <https://www.amazon.com/Youre-Looking-Very-Well-Surprising/dp/0571250645> [žiūrėta 2016-06-13].

12. Pijnenburg MAM, Carlo Leget C. Who wants to live forever? Three arguments against extending the human lifespan. J Med Ethics. 2007 Oct;33(10):585-587. Prieiga per internetą: <http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2652797/> [žiūrėta 2016-06-17].

13. Carnes BA, Olshansky SJ, Hayflick L. Can human biology allow most of us to become centenarians? The Journals of Gerontology Series A: Biological Sciences and Medical Sciences. 2012. Prieiga per internetą: <http://biomedgerontology.oxfordjournals.org/content/ 68/2/136.full> [žiūrėta 2016-06-17].

14. Havighurst RJ. Successful aging. The Gerontologist. 1961;1:8-13. Cit. Iwamasa GY & Iwasaki M. A New Multidimensional Model of Successful Aging: Perceptions of Japanese American Older Adults. J Cross Cult Gerontol. 2011;26:262.

SummaryAim. To explore the inner expectations of healthy

longlivers in the U.S. regarding their future lives in order to forecast the problems and experiences that will be experienced by the inhabitants of the increasing segment of Lithuanian healthy longlivers.

Study methods and material. The study was carried out using qualitative methods; data were collected and analyzed by methods that were guided by Grounded Theory. Study participants included 22 older adults (8 men and 14 women, 90104 years of age) who were functionally and mentally independent, able to communicate and respond to the questions longlivers living in the Chicago area. Participants had to be able to perform 6 ADL activities (Katz et al., 1970) that is, had to be able to independently perform bathing, dressing, toileting, eating, transferring and remain continent. In this article we report characteristics that were common across this sample with respect to lifestyle, plans and expectations regarding their future lives.

Results. A typical feature of healthy longlivers in this sample was a sense of coherence. Many respondents reported that for their whole lives they had tried to live peaceful, healthy lives, and avoid stresses. When asked about their plans for the future a few participants expected live longer, especially if they were able to stay healthy and independent; others reported being ready to die in peace at any time. No one was afraid of death. A half of the participants were planning future events, including their

own funeral; while some thought that in such an advanced age there is no reason to have any plans.

Conclusions. Healthy longlife appears to have been attainable for individuals, whose lives are distinguished by a sense of coherence, which part of their nature from birth or which they developed over the course of their lives. Economically and socially developed countries provide better preconditions for a healthy longliving. It is expected that the improving economy in Lithuania will lead to an increased survival of healthy longlivers, who will be similar to U.S. healthy longlivers with respect to sense of coherence leading to a positive outlook, realistic perception of a future, not being afraid of death. However, it is not clear what expectations will be typical for individuals not distinguished by an inner sense of coherence, whose’ longliving may be achieved as a result of rapidly developing medical technologies.

Keywords: health, longliving, expectations, sense of coherence.

Correspondence to Faustas StepukonisFaculty of Health SciencesKlaipėda UniversityH. Manto str. 84, LT-92294 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]


Expectations of healthy long-livers in the U .S . regarding their future life

Faustas Stepukonis1, Susan L. Hughes2

Klaipėda University1, University of Illinois at Chicago2



NEPASITENKINIMO KŪNO ĮVAIZDŽIU RIZIKOS VEIKSNIAI IR JŲ POVEIKIS SVEIKATAI BEI PSICHOSOCIALINIAM GYVENIMUI: SPECIALISTŲ UGDYMO POREIKIS IR GALIMYBĖS

Ineta Pačiauskaitė, Faustas Stepukonis, Arnoldas JurgutisKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas

SantraukaŽmogaus kūno išvaizda ir jo įvaizdis visuomenėje šiuo metu yra vienos aktualiausių sveikatos temų. Žiniasklaidos prie-

monėse, internete žmogaus kūno išvaizdai ir asmens įvaizdžiui skiriama daug dėmesio, vyrauja tam tikri kūno išvaizdos standartai, kurių neatitikimas gali turėti neigiamos įtakos asmens fizinei ir psichikos sveikatai bei jo socialiniam gyvenimui. Individai ir visuomenė kūno vaizdą suvokia ir vertina pagal formos, svorio, apimties matavimus, kitus fizinės kūno išvaizdos požymius bei jų trūkumus. Atlikti tyrimai rodo, jog grožio, sveikatos ir sveikatingumo paslaugas teikiantys specialistai sto-koja žinių ir įgūdžių individo išvaizdos tobulinimo poreikiams vertinti, taip pat galimoms biologinėms, psichosocialinėms ir kultūrinėms priežastims ir su jomis sietinoms kūno įvaizdžio problemoms nustatyti. Žinių ir įgūdžių stoka skatina ugdyti specialistus identifikuoti kūno išvaizdos ir įvaizdžio problemas, konsultuoti ir suteikti tinkamas, aukštos kokybės paslaugas klientams.

Tyrimo tikslas – aptarti ir įvertinti sukurto mokymo modulio „Nepasitenkinimo kūno įvaizdžiu rizikos veiksniai ir jų poveikis sveikatai bei psichosocialiniam gyvenimui“ medžiagą: poreikį, naudą, struktūrą ir turinį.

Metodai. Kokybinio tyrimo metu duomenys surinkti grupinės diskusijos metodu. Tyrime dalyvavo 11 asmenų, dau-guma jų – universiteto atstovai, dėstytojai, taip pat 3 visuomenės sveikatos studentai ir 1 visuomenės sveikatos srityje dirbantis specialistas. Duomenims nagrinėti taikytas kokybinės turinio analizės metodas.

Tyrimo išvada. Sukurtas mokymo modulis reikalingas visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, taip pat būtų naudinga jį integruoti į socialinio darbo, pedagogikos ir psichologijos studijas. Modulio turinį pritaikant įvairioms tiksli-nėms grupėms reikėtų papildyti atvejų analizėmis, remiantis probleminio mokymo principais.

Reikšminiai žodžiai: kūno įvaizdis, išvaizda, nepasitenkinimas.

Adresas susirašinėti: Ineta PačiauskaitėKlaipėdos universitetasH. Manto g. 84, 92294 KlaipėdaEl. p. [email protected]

ĮVADASŠiuolaikinėje visuomenėje žmogaus kūno įvaizdis aptarinėjamas ir nagrinėjamas įvairiais aspektais, dažniausiai lyginant su paplitusiais kūno išvaizdos standartais. Rečiau aptariama, kaip tam tikrų stan-dartų netenkinimas gali neigiamai paveikti asmens fizinę ir psichikos sveikatą, jo socialinį gyvenimą (savišvietą, laisvalaikį ar darbą).

Literatūroje kūno įvaizdis apibūdinamas kaip su-dėtinga daugiareikšmė somatinių ir psichologinių konstrukcijų visuma, kuri reprezentuoja subjekto fizinės išvaizdos portretą, jo kūno dydį bei formą,

jausmus ir elgesį [1]. Iš esmės žmogus savo kūno vaizdą mato ir vertina taip, kaip jį suvokia jo protas ir kokios yra asmeninės patirtys dėl jo pačios išvaizdos [2, 3]. Pasak S. Lindberg, J. Hyde ir kt., visuomenėje paplitęs sudaiktintas kūno suvokimas (angl. objecti-fied body consciousness), t. y. polinkis suvokti savo kūną kaip aplinkinių stebimą ir vertinamą objektą [4].

Dažniausiai individas ir visuomenė kūno vaizdą suvokia ir vertina per tam tikrų matavimų visumą (kūno formos, svorio, apimties ir kitus fizinės kūno išvaizdos požymius, jų trūkumus), tiksliau, autoriai tai įvardija kaip konkrečios informacijos apie savo fizinį „Aš“ suvokimą [5]. Užsienio autoriai P. van der Berg, S. Paxton ir kt. teigia, jog vyrauja keletas komponentų, kurie nulemia vienokį ar kitokį savo kūno vertinimą. Šie komponentai apima tam tikrą žmogaus elgseną, būseną ar jo aplinką, tiksliau, tai yra: valgymo įpročiai šeimos ir (ar) draugų rate, kūno



masės indeksas, žiniasklaida (televizija, rašytinė spauda), psichologinė būsena (pasitikėjimas savimi, polinkis į depresiją, patirtos ar patiriamos patyčios dėl svorio, kūno trūkumų) [6]. Žiniasklaida, kaip vienas iš minėtų komponentų, sukuria sąlygas visuo-menės spaudimui dėl išvaizdos standartų ir lūkesčių, susijusių su išvaizda, atitikties. B. Bell, R. Lawson, H. Dittmar, L. Barker ir kt. pažymi šias televizijos, kaip ypač neigiamą įtaką paauglių nepasitenkinimui kūnu turinčio veiksnio, priemones: muzikos vaizdo įrašai, kompiuteriniai žaidimai, paaugliams skirti televizijos kanalai [7, 8]. Šios televizijos priemonės kuria išvaizdos standartus, kurių neatitiktis tiesiogiai sukelia paauglių nepasitenkinimą išvaizda.

Pasak J. Tutkuvienės, paauglių kūno įvaizdis susi-jęs su savigarba (individo jausmu mylėti save), savi-voka ir psichologinės gerovės reguliavimu. Daugelis biologinių, psichologinių ir sociokultūrinių veiksnių veikia sveiką ir iškreiptą kūno įvaizdį (asmens tikra-sis kūno dydis ir forma, savęs suvokimas, psichinė būsena, šeimos aplinka, artimųjų ir kolegų nuomo-nė, kultūriniai standartai, visuomenės spaudimas, spausdintinė ir vizuali žiniasklaida, nerealistinių kūno formų rinkodara ir skatinimas) [9]. Dažniausiai stebimas tiesioginis nepasitenkinimo kūnu ir sveika-tai žalingos elgsenos – tabako ir alkoholio vartojimo, netinkamos mitybos, valgymo sutrikimų – ryšys. Pa-sak A. Miškinytės, A. Permino ir L. Šinkariovos, ži-niasklaida, šeimos ir bendraamžių spaudimas bei jų patyčios ir daugelis kitų psichologinių veiksnių gali skatinti nepasitenkinimą savo kūnu ir taip prisidėti prie valgymo sutrikimų išsivystymo [10].

Kaip teigia K. Vitousek ir S. Hollon, lieknumo idealizavimas yra masinis reiškinys, kurio sąlygų ne-atitinkantys individai susiduria su neigiamų pasekmių įvairove. Pavyzdžiui, antsvoris (tiek vyrų, tiek moterų) yra fiziškai nepatrauklus bruožas, taip pat tai dažnai siejama ir su kitomis neigiamomis savy-bėmis [11]. Pagal J. Watkins, C. Christie ir P. Chally, dažniausiai moterų nepasitenkinimas savo kūnu pri-klauso nuo kūno masės – nepasitenkinimas didėja didėjant kūno masei, o vyrų – dėl per mažo ar per didelio kūno svorio [12].

Nepasitenkinimo savo kūnu negalime susieti vien tik su valgymo sutrikimais, tai tik vienas iš veiks-nių. Remiantis tyrimų rezultatais nepasitenkinimą galima sieti ir su blogesne psichosocialine savijauta, savigarbos stoka, depresija, tam tikra socialine izo-liacija, nerimu dėl savo kūno vaizdo ir pan. [13, 14].

Visuomenėje dažniausiai nepasitenkinimas kūnu pasireiškia dėl sukurtų standartų neatitikties arba

dėl klinikinių sutrikimų paveiktos išvaizdos (kiškio lūpa, vilko gomurys, traumų randai dažniausiai vei-do srityje ir pan.). Pagal H. Brantley ir E. Clifford, kūno vaizdas visuomenėje suvokiamas kaip dau-gialypė konstrukcija, kuri sudaryta iš reakcijų į iš-vaizdą, kūno parametrų vertinimo, pasitenkinimo kai kuriomis kūno dalimis, jų funkcijomis ir bendro požiūrio į fizinę gerovę. Konstrukcijos komponentai naudojami savigarbai ir pasitenkinimui kūno išvaiz-da didinti, savo išskirtinumo koncepcijai įsisavinti ir tuo pačiu išskirtims įtraukti į visuomenę, kurioje jos nediskriminuojamos [15].

Žmogaus veidas – kritiškiausiai vertinama kūno dalis ir „įrankis“ socialiniam ryšiui palaikyti. Daž-niausiai asmenys, turintys įgimtų ar įgytų veido skir-tumų, susiduria su psichosocialiniais sunkumais ir bendraamžių engimu [16]. Patrauklumo tyrimų re-zultatai rodo, jog suvokiant savo ir kito patrauklumą vis svarbesniu tampa veido, o ne kūno patrauklumas [17]. Kadangi visuomenėje kūno išvaizdos proble-mos lokalizuojasi, kartu išsiplečia su tuo susijusių problemų spektras.

Spręsdami fizines ir (ar) psichologines kūno iš-vaizdos ir dėl to kylančio nepasitenkinimo proble-mas, sveikatos specialistai susiduria su nemenkais iššūkiais. Lietuvoje stokojama tyrimų, kurių metu būtų siekiama išsiaiškinti, kaip sveikatos specialis-tai suvokia ir yra pasirengę spręsti problemas, su-sijusias su kūno išvaizda. 2015 m. Klaipėdos uni-versiteto tyrėjų grupės atlikto tyrimo metu paaiš-kėjo, jog gydytojai turi informuoti savo pacientus apie gyvensenos sąsajas su jų sveikata ir išvaizda. Taip pat gydytojams priskiriama atsakomybė dėl psichologinių problemų identifikavimo ir galimos pagalbos suteikimo pagal kompetenciją. Atliktas tyrimas atskleidė, jog tiek slaugytojai, tiek gydy-tojai neturi laiko konsultuoti pacientų dėl jų iš-vaizdos ar įvaizdžio. Pagal gydytojui ir slaugytojui Lietuvoje priskirtinas kompetencijas ir atsakomy-bes, konkrečiai nereglamentuota pagalba pacientui dėl jo išvaizdos. Taip pat tyrimo metu informantai pabrėžė, jog sveikatos specialistai stokoja bendrų-jų žinių ir gebėjimų gydyti pacientus, patiriančius sunkumų dėl išvaizdos. Specialistams trūksta žinių šioms problemoms identifikuoti atskirose amžiaus grupėse. Diskusijos metu ypač akcentuotas psicho-loginis konsultavimas, žinios dirbant su išvaizdos problemų turinčiais vaikais. Tyrimo metu prieita prie nuomonės, jog būtų tikslingas kompleksinis specialistų mokymas, kaip gydyti pacientus, turin-čius išvaizdos ir įvaizdžio problemų [18].



Klaipėdos universiteto mokslininkai, vykdydami Erasmus+ projekto veiklas, organizuoja tikslinių grupių diskusijas, kurių tikslas – ne tik atskleisti, kokių kompetencijų trūksta sveikatos priežiūros spe-cialistams, siekiant geriau įvertinti galimas išvaizdos ir kūno įvaizdžio problemas ir jų įtaką rizikingai elgsenai ir sveikatos problemoms, bet ir įvertinti pa-rengtą medžiagą, kuri bus naudojama sveikatos prie-žiūros specialistų universitetinių studijų ir nuolatinio profesinio tobulinimo veiklų metu.

Darbo tikslas – aptarti ir įvertinti pagal Eras-mus+ projekto „Kai išvaizda tampa svarbi: sveikatos priežiūros specialistų rengimas sveikatos priežiūros rezultatų optimizavimui“ nuostatas sukurto mokymo modulio „Nepasitenkinimo kūno įvaizdžiu rizikos veiksniai ir jų poveikis sveikatai bei psichosociali-niam gyvenimui“ medžiagos poreikį, naudingumą, struktūrą ir turinį.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAIAtliktas kokybinis tyrimas, kuriame duomenys su-rinkti grupinės diskusijos metodu 2016 m. vasario mėn. Tyrimą koordinavo Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto tyrėjų grupė (doc. dr. F. Stepukonis, I. Pačiauskaitė, prof. dr. A. Jurgutis). Tyrime dalyvavo 11 asmenų, didžiąją jų dalį sudarė universiteto atstovai ir dėstytojai, taip pat 3 visuo-menės sveikatos studentai ir 1 visuomenės sveikatos srityje dirbantis specialistas. Grupės diskusijoje ap-tarti pagrindiniai klausimai: 1) modulio poreikis ir naudingumas; 2) modulio struktūra ir turinys.

Diskusijos metu surinkta interviu medžiaga iš-saugota vaizdo formatu. Duomenų analizei taikytas kokybinės turinio analizės metodas, išsiaiškinta in-formantų nuomonė analizuojama tema. Analizė at-likta 2 etapais: 1 – vaizdo medžiagos peržiūra ir duo-menų segmentų išskyrimas; 2 – kategorizavimas pa-gal interviu klausimus ir duomenų interpretavimas.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMASAtlikus tyrimą paaiškėjo, jog visi informantai prita-ria nuomonei, jog modulis „Nepasitenkinimo kūno įvaizdžiu rizikos veiksniai ir jų poveikis sveikatai bei psichosocialiniam gyvenimui“ reikalingas pri-valoma tvarka visuomenės sveikatos specialybės studentams. Pasak jų, šiandieninės visuomenės sveikatos priežiūros poreikiai kinta – jie apima ne tik biomedicinos sritį, bet ir psichosocialinius bei holistinius aspektus. Žinios apie nepasitenkinimą kūno įvaizdžiu, veiksnius ir poveikį yra būtinos sveikatos priežiūros specialistams ir ne tik jiems.

Informantai pabrėžė, jog žiniasklaidos įtaka for-muojamam iškreiptam vaizdui apie kūno įvaizdį ypač didelė, tad žinių apie rizikos veiksnius pri-taikymas kaip papildomas kursas būtų reikalingas pedagogikos, socialinio darbo, psichologijos ir žurnalistikos specialybių studentams. Literatūroje teigiama, jog žiniasklaidos priemonėse publikuoja-mi įžymių žmonių ar modelių vaizdai, jų paveikslai glaudžiai susiję su įtaka paauglių kūno vaizdui. Pa-augliai, norėdami suvokti savo vaidmenį ir socia-linę vertę, žiniasklaidoje ieško informacijos [19]. Ypač svarbu tai, jog parengti specialistai, dirbantys su vaikais ir paaugliais, gebėtų identifikuoti proble-mas ir kvalifikuotai teikti pagalbą dėl kūno įvaiz-džio ar išvaizdos. Tai sumažintų patyčių mastą, nei-giamą psichosocialinę savijautą, savigarbos stokos ar socialinės izoliacijos atvejus. Informantai pritarė bendrai nuomonei, jog rengiami specialistai, susi-dūrę su kūno įvaizdžio problemomis, turi išmanyti ir gebėti taikyti teorines žinias.

Analizuodamas modulio struktūrą ir turinį vienas informantas pabrėžė, jog pagal skelbiamus tarptau-tinio COST projekto duomenis jauni žmonės kalba apie išvaizdą tris kartus dažniau nei apie seksą – tai rodo, kokia svarbi išvaizda. Tai žinant ir vertinant parengtą mokymo medžiagą, svarbu akcentuoti jos tinkamumą, taikomus metodus. Informantai pritarė, jog studijų procese taikant parengtą modulį studen-tai ne tik susipažins su reikiama literatūra apie kūno išvaizdos ir įvaizdžio problemas, ją aptars seminarų metu, bet ir dalyvaus nagrinėjant atvejus. Diskusijo-je pastebėta, jog labai naudinga atvejų analizė, kai asmuo, patyręs kūno įvaizdžio problemas, dalyvau-ja modulio pristatymo etape. Taip pat pažymėta, jog modulio turinys turėtų būti minimaliai teorinis ir maksimaliai praktiškas, kad studentai gebėtų atskirti psichosocialinius rizikos veiksnius nuo kultūrinių ri-zikos veiksnių kūno įvaizdžio požiūriu.

Nagrinėjant modulį „Nepasitenkinimo kūno įvaizdžiu rizikos veiksniai ir jų poveikis sveikatai bei psichosocialiniam gyvenimui“ prieita prie išva-dos, jog nagrinėjamo modulio pagrindinis tikslas – išmokyti būsimus specialistus nustatyti ir spręsti bet kurios tikslinės grupės paciento kūno įvaizdžio ir iš-vaizdos problemas. Tad labai svarbus vaidmuo ten-ka ir dirbsiantiems dėstytojams. Informantai pritarė nuomonei, jog Lietuvoje dėstytojai, kurių mokoma-sis dalykas susijęs su kūno išvaizdos klausimais, dažniausiai turi tik teorinių žinių, todėl įgyvendinant modulį būtų tikslinga pakviesti užsienio tyrėjų, kurie šioje srityje aktyviai atlieka tyrimus.



Literatūra1. Cash TF. Encyclopedia of Body Image and Human Appearance.

Academic Press. London. 2012.2. Paul Schilder. The Image and Appearance of the Human Body. 1999.3. Cash TF, Hrabosky JI. Treatment of body image disturbances.

Handbook of Eating Disorders and Obesity. Ed. by Thompson JK. 2004.

4. Lindberg SM, Hyde JS, McKinley NM. A measure of objectified body consciousness for preadolescent and adolescent youth. Psychology of Women Quarterly. 2006;30:65-76.

5. Powel MR, Hendricks B. Body schema, gender, and other correlates in nonclinical populations. Genetic, Social and General Psychology Monographs. 1999;125:333-80.

6. Van den Berg P, Paxton SJ, Keery H, Wall M, Guo J, Neumark-Sztainer D. Body dissatisfaction and body comparison with media images in males and females. Body Image. 2007;4(3): 257-268.

7. Bell BT, Lawson R, Dittmar H. The impact of thin models in music videos on adolescent girls’ body dissatisfaction. Body Image. 2007;4(3):137-145.

8. Dittmar H, Barker L, Bond R. Who is taking the rap? The impact of body ideals and Rap and Indie music videos on adolescent boys’ body dissatisfaction. Paper presented at Appearance Matters, Bristol. 2010.

9. Hermanussen M. Auxology. Studying Human Growth and Deve-lopment. Schweizerbart Science Publishers. Ed. By Tutkuvienė J. 2013;66-67.

10. Miškinytė A, Perminas A, Šinkariova L. Valgymo elgesio sąsajos su nepasitenkinimu savo kūnu bei vaikystėje patirta fizine ir psichologine prievarta. Medicina. 2006;42(11):944-948.

11. Vitousek KB, Hollon SD. The investigation of schematic content and processing in eating disorders. Cognitive Therapy and Research. 1990;14:191-214.

12. Watkins JA, Christie C, Chally P. Relationship between body image and body mass index in college men. Journal of American College Health. 2008;57(1):95-99.

13. Huang J, Norman G, Zabinski M, Calfas K, Patrick K. Body Image and Self-Esteem among Adolescents undergoing an Intervention Targeting Dietary and Physical Activity Behaviors. Journal of Adolescent Health. 2007;40(3):245-251.

14. Austin B, Haines J, Veugelers P. Body satisfaction and body weight: gender differences and sociodemographic determinants. BMC Public Health. 2009;9:313.

15. Brantley HT, Clifford E. Cognitive, Self-Concept, and Body Image Measures of Norma, Cleft Palate, and obese Adolescents. Cleft Palate Journal. 1979;16(2):177-182.

16. Haines J, Neumark-Sztainer D, Perry C, Hannan P, Levine M. V.I.K. (Very Important Kids): A school-based program designed to reduce teasing and unhealthy weight-control behaviours. Health Education Research. 2007;21(6):884-895.

17. Hönekopp J, Rudolph U, Beier L, Liebert A, Müller C. Physical attractiveness of face and body as indicators of physical fitness in men. Evolution and Human Behavior. 2007;28:106-111.

18. Pačiauskaitė I, Stepukonis F, Jurgutis A, Mažuknaitė IM, Norkienė S. Pacientų išvaizdos ir kūno įvaizdžio problemos: sveikatos priežiūros specialistų patirtis ir kompetencija. Sveikatos mokslai. 2015;25(6):38-43.

19. Warren CS, Schoen A, Schafer KJ. Media internalization and social comparison as predictors of eating pathology among latino adolescents: The moderating effect of gender and generational status. Sex Roles. 2010;63:712-724.

IŠVADOSTyrimo metu informantai atskleidė, jog sukurtas mo-kymo modulis reikalingas visuomenės sveikatos prie-žiūros specialistams, taip pat būtų naudinga jį inte-gruoti į socialinio darbo, pedagogikos ir psichologijos

studijas. Modulio turinys turėtų būti adaptuotas įvai-rioms tikslinėms grupėms papildant atvejų analizė-mis, taikant probleminio mokymo principus.




SummaryThe look of human body and his/her image in society

constitute some of the most relevant topics of today’s health. Means of massive communication and Internet helped to raise the look of human body and person’s image in modern society, there predominate certain standards of the look of body the nonsatisfaction of which can have negative influence on person’s physical, psychical health and his/her social life. Individuals and society perceive and assess the look of body through the measurements of body shape, weight, size, other features of physical look of body and their drawbacks. The studies performed show that the specialists, providing beauty, health and wellness services, lack the knowledge and skills expressed for the evaluation of the individual’s needs for appearance development, also, to identify the possible biological, psychosocial and cultural reasons and related problems of body image. The lack of knowledge and skills encourage developing the specialists to identify the problems of the look of body and image, to consult and provide suitable, highquality services to the customers.

The aim of the study – to discuss and assess the material of the designed training model: need, usefulness, structure, content.

The method. A group discussion was used for the qualitative research. It involved 11 individuals, where the majority was lecturers of Klaipėda University, other – 3 public health students and 1 public health specialists. The method of qualitative content analysis was applied for the data analysis.

The conclusion of the study – the designed training model is necessary not only for the specialists of public health care, but also, its integration into the studies would be useful for the students of social work, pedagogics and psychology. The content of the module should be adapted for various objective groups supplementing it with case analysis, applying the principles of problematic training.

Keywords: body image, appearance, dissatisfaction.

Correspondence to Ineta PačiauskaitėKlaipėda UniversityH. Manto str. 84, LT-92294 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]


Risk factors for body image dissatisfaction and its psychosocial and health impact across the lifespan: the educational need and opportunities for specialist

Ineta Pačiauskaitė, Faustas Stepukonis, Arnoldas JurgutisKlaipėda University



BODY IMAGE ASSESSMENT OF BOYS AND GIRLS

Sigita Derkintienė, Asta Šarkauskienė, Antanas LukoševičiusKlaipėda University

Summary Research background. The body image of adolescents is related to the specifics of precisely this age period. Negative

body image among adolescents is a relevant issue, as it is prevalent among the majority of girls and boys at this age period. However, there is a gap in research, analyzing body image aspect, i.e. evaluation of specific body image parts.

Research aim – to establish gender differences in body image perception among 8th grade pupils.Methods. The research has been conducted during the months of MarchAprilMay of 2012. A random probabilistic

sampling method was used with 8th grade pupils from 24 general education schools, located in various cities and towns around Lithuania. The research sample was comprised of 1347 (boys n=674, girls n=673) 8th grade pupils. To perform the diagnostic analysis the author designed a body image perception questionnaire.

Results. Results of the present research allows to conclude that respondents are more dissatisfied with their body image parts, which are influenced by adolescents’ phenotype. i.e. stomach, shoulders, legs, thighs, hips, buttocks, waist, shin, breast (p<0,001). Gender differences in body image perception revealed that girls tend to be more dissatisfied with their facial features (p<0,001), nose (p<0,001), cheeks (p=0,003), facial skin (p<0,001), hair (p=0,001), breasts (p=0,004), waist (p=0,001), stomach (p<0,001), legs (p=0,001), hips (p<0,001), thighs (p<0,001), shin (p<0,001), buttocks (p<0,001), feet (p<0,001).

Conclusions. Differences in body image perception among 8th grade pupils depend on a gender. i.e., girls comparing to boys (p<0,001), tend to be more dissatisfied with their body image.

Keywords: body image, adolescence, body weight, body type, body shape.

Correspondence to Sigita Derkintienė Klaipėda UniversityS. Nėries str. 5, LT-92227 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]

INTRODUCTIONEach social period is characterized by changing beauty ideals, followed by changing requirements of the society to pursue and comply with such ideals. Physical human’s appearance seems to be receiving an increased emphasis in the contemporary society. Beauty ideals promoted by the mass media develop body dissatisfaction for a majority of people and further encourage to pursue such ideals [1, 2]. Precisely in such society, where its members live by the idea that appearance is a form of selfexpression, our children are raised and nurtured [3]. Such problem is highly relevant in adolescence. Mass media attention given to a beautiful body precisely during this age period is overemphasized, for this reason, an adolescent’s desire to comply with such appearance expectations effect the ongoing physical, cognitive and psychosocial development [1]. Societyspecific

physical appearance standards are critical to formation of the body image, influence body perception and assessment, provokes body dissatisfaction [1, 2]. Specifically, the Western society emphasizes slim and average body for women and muscular body for men as an ideal [1, 4].

Since these socially indorsed ideals are so difficult, if not impossible to obtain for adolescents, they, and especially girls, develop negative perception of body image, which results in depression [5, 6], eating dosorders [7–11], negative experiences [12].

To the present day the focus of research, analyzing the body image, was negative experience. Researchers have proven that negative perception of body image manifests not only in a concern with body weight reflecting the basic women desire to become thinner and a desire to be larger, taller and more muscular for men [1], but is also related to a human lifestyle: nutrition, physical activity [12]. Scientists emphasize that most of the time both female and male wish to lose weight [13], as body dissatisfaction increases with a body mass [14]. For this reason, the majority of research attempted to determine to what extent the age and cultural differences affect the body image [15].



The research reveals that adolescent boys and adult men (from 20 to 95 %) have a negative body image, especially due to their body weight and shape [16]. In order to achieve an ideal shape and desired weight, very often boys and men use unhealthy compensatory behavior (such as malnutrition, excessively high loads during physical activities) [17]. Difficulties developed in adolescence related to a body image, dieting, weight, may persist during the adulthood [18]. Body image is the key criteria among adolescents, especially the girls, in creating the body image related ideal [16]. Adolescents (especially girls) believe that appearance and opinion of surrounding people form the basis for selfperception. Conducted research has proven that adolescent girls experience negative or positive emotions related to body image [13]. The author [19, 20] emphasizes the influence of such factors as puberty and interpersonal relationships (for ex. family members, peers, and teachers) on body image perception. Research conducted by the authors [21] has determined the effect of peers’ opinion on judging the beauty and appearance.

Body image research conducted in Lithuania and abroad most often focuses on adults as well as middle and late adolescence periods. According to these authors, there is a gap in research analyzing the body image of boys and girls during the age period of early adolescence [22]. Negative body image perception of adolescents disturbs the personal development. This is a major issue of life quality. For this reason, the scientists search for the ways to facilitate the adolescents in finding the body image fully meeting their desires.

Academic research of Lithuania and foreign authors has revealed that body image is closely related to a person’s selfimage [23] and physical selfimage. Body image and selfimage are very subjective phenomena [16, 19, 20, 24]. However, as the author [25] notes, personal selfimage is a subjective image of a total own self. Other researchers [16] claim that body image covers only one part of a human as a whole entity, to be precise – a body. Physical selfimage covers physical features of body parts.

Research aim – during the analysis process of body part satisfaction of adolescents undergoing the early period of adolescence, to compose a combined body image of this specific age period and identify gender differences. Research object – body image perception of 8th grade pupils.

Partial research hypotheses:1. Satisfaction with body parts during the early

adolescence is gender related.

2. The issue of a negative body image exists already during the early adolescence, as a significant number of adolescents undergoing the period of early adolescence are dissatisfied with their body parts.

METHODSResearch sample. The survey was conducted during the months of MarchAprilMay of 2012 with 8th grade adolescents. A random sampling was performed with the 8th grade pupils from 24 general education schools located in various cities and towns around Lithuania (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Kretinga, Gargždai, Tauragė, Telšiai). 1347 adolescents of the 8th grade were involved in the anonymous survey. The research sample was comprised of n=674 boys and n=673 girls, i.e. in regards to gender the sample consisted of a similar number of boys (50 %) and girls (49,9 %). The chosen sample represents the population of Lithuania as is sufficient in respect to the sample size. The present research was conducted using a probabilistic random sampling.

Research instrument. The research used a questionnaire developed by the author. It is based on instruments used in research of Lithuanian and foreign authors [3, 14, 26, 27]. The adolescent survey instrument is composed of 2 parts: 1) demographic information and self-rating questions of anthropometric indicators. The research instrument was developed in order to more accurately describe the diagnostic research sample and its representativeness as well as to test hypothesis that body part satisfaction depends on a gender and age. The selfrating questions of adolescent anthropometric indicators were based on the author [14] questionnaire, which provides four questions on physical development (height and weight), which facilitated the determination of adolescent satisfaction / dissatisfaction with the anthropometric indicators (height and weight). The present research used the same questions as were provided by the author [14]. However, the author of the present research modified the wording of these questions as during the pilot study it became evident that such wording is clearer to the research participants. 2) Adolescents’ satisfaction with body parts scale. The second and the major part of the questionnaire was composed of questions, which aimed at determining adolescent satisfaction with the body parts. The current part of the instrument consisted of 40 questions. The adolescents’ satisfaction with the body parts scale was based on



instruments used by the authors [3, 27]. The author [3] developed a satisfaction with body areas scale for males and females, which she divided into 5 sections: 1) Face (facial features, complexion), 2) Hair (color, thickness, density), 3) Upper body (chest or breasts, shoulders, arms), 4) Middle body (waist, stomach), 5) Lower body (buttocks, hips, thighs, legs). The author [27] presented satisfaction with the body parts scale for males and females and divided it into the same 5 sections: 1) Face (facial features, complexion), 2) Hair (color, thickness, density), 3) Upper body (chest or breasts, shoulders, arms), 4) Middle body (waist, stomach), 5) Lower body (buttocks, hips, thighs, legs). The concept of body build is understood as a significant rating aspect (indicator) of individual body parts. The concept of body build [28] is equated to structure [28] or composition [29]. The present research chose the concept used in the book [28] defining it as a body build. Considering the above named schemes, the body in the present research is divided into 3 areas when analyzing the bodily aspect. Since the book [30, p. 107, p. 728] specifies that the concept area is broader than the term part, the concept area was chosen when developing the adolescents’ satisfaction with the body parts scale and 3 areas of body build were distinguished: 1) upper body, 2) middle body, 3) lower body. These areas cover 20 body parts [26]. The author distinguished 13 genotype dependent body parts in the upper body, 2 body parts the middle body, and 6 body parts in the lower body. Both the middle and the lower body parts are phenotype dependent. The diagnostic instrument used a semantic differential scale, which has a sevenpoint rating scale with two bipolar adjectives at each end (like / dislike). Moreover, in cases where the respondents marked 13 on a body part satisfaction scale, they were asked to comment what specifically they are not content with in that certain body part. After assessing the scale reliability, the obtained Cronbach‘s alpha coefficient was α=0,887. This means that the scale is a reliable research instrument.

Data analysis. Statistical Package for Social Sciences SPSS 20 was used for the data analysis. The diagnostic research used the following statistical analysis methods: descriptive statistics intended for analysis of variable grouping features, grouping intervals, and grouping types, to assess data variation and concentration, to present statistical data in charts and tables. Significance of differences in adolescent satisfaction with the body parts were

assessed using a Friedman (df) criterion. Reliability of the questionnaire scale as well as scale’s internal consistency were assessed using a Cronbach‘s alpha coefficient, showing a correlation of statements within the questionnaire. It was used to identify whether all of the scale’s items sufficiently reflect the research sample and enable to specify a number of necessary questions in the scale. Difference in selfrating related to satisfaction with body build among girls and boys was determined using a nonparametric analysis method, i.e. Mann-Whitney criterion. For testing the variable distribution in population, a nonparametric Chi square (χ2) criterion was administered. To calculate a correlation between the derived variables, a Spearman‘s coefficient of rank correlation was calculated. Arithmetic means x-, maximum (Max) and minimum (Min) values were also calculated. To analyze the qualitative data a content analysis method was used.

RESULTSWhen analyzing adolescents’ morphological features (body shape, composition), height and weight, being the indicators of physical development, are relevant [28]. Since the research finds satisfaction with the indicators of physical development significant as such can effect adolescents’ body image, respondents were asked to specify their current and desired height and weight figures.

Height. Obtained research results (Fig. 1) revealed that 5,7 % of boys and 12,3 % of girls are satisfied with their current height, while the remaining percentage is dissatisfied: 80,8 % of girls and 93,3 % of boys prefer to be taller and 6,8 % of girls and 1 % of boys prefer to be smaller. Having applied chisquare (χ2) test, it was revealed that differences in boys and girls responses are statistically significant (χ2=51,592; df=2; p=0,000). It can be assumed that boys are more dissatisfied with their height.

Body mass. Having analyzed the research data (Fig. 2), it was found that only 4,7 % of boys and 10,4 % of girls are satisfied with their current body weight; the remaining 88,9 % of boys and 49,2 % of girls are dissatisfied, because their body mass is too low. The numbers show that 6,4 % of boys and 40,4 % of girls are dissatisfied, as their body mass is too high. Having applied chisquare (χ2) test, it was revealed that differences in boys and girls responses are statistically significant (χ2=257,866; df=2; p=0,000). It can be assumed that boys are more dissatisfied with their body mass.



Upon completion of the diagnostic research, respondent satisfaction with the body parts (Fig. 3) was assessed. Using the Friedman criterion it was identified that difference in adolescent satisfaction with the body parts is statistically significant (χ2=16329,475; df=25; p=0,000). Results obtained from the conducted research allow to conclude that research participants feel more dissatisfied with the following areas of the body: lower part of the body (buttocks, hips, legs, thighs, shins); middle part of the body (stomach, waist) as well as the upper part of the body (shoulder area, arms, chest). The above listed body areas depend on environmental factors (economic and social conditions, type of physical activity and intensity, nutrition, diseases, physical activity), i.e. phenotype, which changes throughout an entire life and demonstrates a human’s growth at certain age periods [29]. Phenotype dependent body areas are possible to change with the help of physical exercises. As Fig. 3 demonstrates, the respondents are mostly satisfied with individual morphological features of their body, which are inherited from their parents, i.e., feet, cheeks, ears, hair, chin, lips,

eyes and neck. The above named features depend on adolescents’ genotype and they cannot be changed through exercising.

Using the content analysis method it was also determined which body parts cause the greatest dissatisfaction among adolescents. Results demonstrate that stomach shape and its circumference (Table 1) cause the greatest dissatisfaction (n=193). According to some research participants, they have a lot of fat in the abdominal area; the stomach is big and has weak muscles. In regards to the lower part of the body, the respondents are mostly dissatisfied with the shape and size of their legs (n=165). The respondents name the causes for their dissatisfaction: excessive body fat and weak muscles. The adolescents (n=148) rate the form and size of thighs as the most displeasing in the lower part of the body. Part of the respondents specify that they feel discontent with their thighs because of a thick layer of body fat and weak muscles. The respondents are also dissatisfied with the shape and size of their hips (n=112), which fall under the lower part of the body. Part of the respondents claim that their hips are large and wide. In regards

5,712,3

93,380,9

1 6,80

20

40

60

80

100

Boy Girl Boy Girl Boy Girl

Satisfied with Dissatisfied: prefer to be talle

Dissatisfied: prefer to be smaller

Percent

Fig. 1. Percentage of respondents’ satisfaction with their height

4,7 10,4

88,9

49,2

6,4

40,4

0

20

40

60

80

100

Boys Girls Boys Girls Boys Girls

Satisfied with body mass

Dissatisfied: prefer to have higher

body mass

Dissatisfied: prefer to have lower

body mass

Percent

Fig. 2. Percentage of respondents’ satisfaction with their weight

16,39

16,35

16,22

16,04

15,85

15,83

13,82

10,41

10,01

8,99

8,95

8,5

8,09

6,37

17,2617,26

13,67

9,46

7,12

5,58

5,575,24

0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20

Neck

Eyes

Lips

Chin

Hair

Ears

Cheeks

Feet

Body hair

Facial skin

Nose

Face

Chest

Shins

Waist

Buttocks

Hips

Thighs

Legs

Shoulders

Arms

Stomach

Mean Rank

Fig. 3. Results of respondent satisfaction with the body parts (mean rank is based on Friedman criterion)



to the middle part of the body, the respondents are dissatisfied with the shape and size of their waist (n=99). According to some respondents, they have a thick layer of body fat in the waist area; they cannot see a clear waistline and have weak muscles. When rating the upper part of the body, the respondents are dissatisfied with the chest’s shape and size (n=93). They name that their chest is flat, have a thick layer of body fat and weak muscles. The respondents claim that they are also displeased with the shape and size of their arms (n=82). According to some respondents, their arms are very thin, fat, and low in muscles.

Upon completion of the diagnostic research, gender differences in satisfaction with the individual body parts (Fig. 4) were determined. When analyzing the differences (Fig. 4) in the upper body part, obtained results demonstrate that the girls as opposed to boys tend to be more dissatisfied with their face (U=172289,500; z=7,802; p<0,001), nose (U=163292,000; z=9,057; p<0,001), cheeks (U=206748,000; z=2,957; p=0,003), hair (U=205523,000; z=3,223; p=0,001), chest (U=206717,000; z=2,875; p=0,004), and feet (U=199549,000; z=4,059; p<0,001). The above named body parts are genotype dependent, i.e. areas that cannot be changed through physical exercises. When analyzing the differences (Fig. 4) in the middle body part, results have shown that girls

Table 1. Respondents’ dissatisfaction with body parts

Category Subcategory Statements confirming the problem

Diss

atis

fact

ion

with

bod

y par

ts

Shape and size of stomach (n=193)** MBP

<thick layer of body fat in stomach area>, <stick out stomach>, <large stomach>, <weak muscles>, <no clearly evident abdominal muscles>, <could be flat>, <unattractive shape of belly>, <unattractive skin of belly>.

Shape and size of arms (n=82)*** UBP

<scar on one hand>, <arm hair>, <arm moles>, <large>, <massive, not girly like>, <very thin>, <could be larger>, <veined>, <long>, <too large>, <little muscle>, <wish they were thinner>, <weak muscles>, <too masculine>, <short>.

Shoulder area (n=58)*** UBP

<more exercises need to be done for the shoulder area>, <large>, <wide>, <unattractive shape>, <could be broader>, <could be narrower>, <very wide, bony>, <too narrow with no muscle>.

Shape and size of legs (n=165)* LBP

<plenty of body fat>, <unattractive skin>, <large>, <hairy>, <short>, <crooked>, <very thin>, <unattractive>, <weak muscles>, <wish they were longer and thinner>, <wish they were tighter>, <unattractive shape>.

Shape and size of thighs (n=148)* LBP

<plenty of cellulite>, <plenty of body fat>, <need more exercising>, <large>, <fat>, <could be smaller>, <too large>, <very thin>, <do not like>, <unattractive>, <wish they were more muscular>.

Shape and size of buttocks (n=55) * LBP

<large>, <weak muscles>, <could be tighter, <plenty of cellulite>, <sticks out>, <unattractive shape>, <“no” buttocks>, <wish they were smaller>, <wide>.

Shape and size of hips (n=112) * LBP

<large>, <wide>, <round>, <could be larger>, <could be broader>, <could be narrower >, <plenty of cellulite>.

Shape and size of waist (n=99)** MBP

<large>, <I am very thin and my bones stick out >, <large layer of body fat>, <could be thinner>, <no waistline>, <I cannot wear clothes that I like>, <do not like>, <weak muscles>, <no clear line>, <have no waist>.

Shape and size of shins (n=63) * LBP

<large>, <too muscular>, <very thin>.

Shape and size of chest (n=93)*** UBP

<flat chest>, <thick layer of body fat>, <weak muscles>, <could be bigger>, <ribs stick out>, <small>, <I wish chest was bigger>, <do not like>.

Note. The table presents responses of the research participants following self-rating of the body parts. *LBP – lower body part; **MBP – middle body part; ***UBP – upper body part.

704

699

706

673

668

704

708

715

710

749

737

744

718

714

755

681

768

685

669

787

684

773

593

667

580

644

662

649

679

561

642

674

664

680

644

640

633

638

599

611

604

629

634

575

1000 200 300 400 500 600 700 800 900

*Face

Eyes

*Nose

*Cheeks

Lips

Chin

Ears

*Facial skin

*Hair

Neck

Shoulders

Arms

*Chest

*Waist

*Stomach

*Legs

*Hips

*Thighs

*Shins

*Buttocks

*Feet

*Body hair

Mean rankGirls Boys

Fig. 4. Distribution of adolescents’ satisfaction with the body parts (mean rank is presented in accordance with Mann-Whitney U- test criterion) in respect to gender



compared to the boys are more dissatisfied with their waist (U=203616,000; z=3,309; p=0,001), and stomach (U=199037,000; z=4,016; p<0,001). When analyzing the differences (Fig. 2) in the lower body part, obtained results demonstrate that that the girls as opposed to boys feel more dissatisfied with the shape and size of their legs (U=202790,000; z=3,429; p=0,001), hips (U=176005,500; z=7,221; p<0,001), thighs (U=184430,500; z=6,053; p<0,001), shins (U=179827,000; z=6,704; p<0,001), and buttocks (U=196810,500; z=4,288; p<0,001). The above named parts are phenotype dependent, i.e. parts that can be changed with a help of exercising.

Results obtained from the conducted research (Table 2) reveal that satisfaction with the body parts differ among boys and girls (t=8,223; p=0,000; Levene p>0,05). Boys compared to the girls tend to be more satisfied with their body parts.

According to the obtained results, certain areas of the body build are more important in respect to gender. For this reason, boys and girls differently perceive their individual body parts, i.e. different areas of the body parts.

DISCUSSIONCurrently, Lithuanian and foreign authors [9, 20, 27, 31–34] increasingly emphasize that selfimage of the adolescent body becomes a highly relevant issue in life. This is partially influenced by the biological changes undergoing in an adolescent’s body, which in their turn, change the adolescents’ perception of their own body image [33] and body parts.

• The diagnostic research aimed at assessing the subjective adolescent (13–14 years) satisfaction with anthropometric indicators. Results demons-trate that a majority of boys and girls are dissatisfied with their height. Manifestation of dissatisfaction with the height among adolescents generates a greater desire to be taller. This age period is characterized by a rapid puberty, due to which adolescents are dissatisfied with the

changes experienced in their body. Such statement is consistent with the authors [35] ideas that speed of the body growth depend of the age period. The highest growth is observed during the puberty (for boys – age of 14–15, girls – age of 12–13). Lithuanian and foreign authors [20, 27, 31, 34, 35] note that puberty is the most sensitive period. Findings of the present research demonstrate that body mass is of a high importance to the adolescents. It was revealed that boys are dissatisfied with their weight, because they want a bigger body mass, i. e. be more muscular, while the girls are dissatisfied with their weight because they want to lose it (Content analysis data) (see Table 1). These results are consistent with the authors [9] findings proving that 51,3 % of boys want to gain, while 48,4 % of girls want to lose their weight.

• Results of the conducted research demonstrate that the adolescents are more dissatisfied with such body parts that are phenotype dependent. Gender differences were determined having received body part self-rating results. The boys are more satisfied with their body parts compared to the girls. The girls are more dissatisfied with the middle (waist, stomach) and the lower (legs, hips, thighs, shins, buttocks) body areas. These results are consistent with the author [27] findings that state that the girls are less satisfied with the middle and the lower body areas compared to boys. The same results are consistent with the authors [36] research findings that prove that adolescent girls (from 40 % to 70 %) are dissatisfied with two or more of body areas.The research confirms the assumption that girls

compared to boys are more dissatisfied with their body shape, size, and muscle weakness, i.e., parts which are phenotype dependent, while the authors [16] claim that not only girls, but also the adolescent boys as well as adult men experience body dissatisfaction to a great extent, especially with their body weight and shape, as they wish to be heavier. Research results of the authors [36] demonstrate that boys more often try to focus on maintaining their body shape and muscle grow. Our research results have shed some light on a presumption that boys wish to be bigger and muscular, while the girls pursue their thin ideal and such finding is consistent with the authors [37] findings which revealed that the boys often wish to be bigger, taller and have well developed muscles. Dissatisfaction for 7 out of 10 girls is often manifested in a desire to be thinner.

Table 2. Distribution of adolescents’ satisfaction with the body parts in respect to gender

Derived variable Gender Min. Max. Arithmetic mean

Standard deviation

Rating of satisfaction with the body parts

Boy 22 154 105,30 19,05Girl 22 154 101,09 19,26

Note. The table presents minimum and maximum values, arithmetic means and a standard deviation.



CONCLUSIONS1. Partial hypothesis was confirmed stating that a part of

adolescents undergoing an early stage of adolescence have developed an inadequate body image and are dissatisfied with their body parts. Adolescents falling into the early adolescence are more dissatisfied with such areas of body composition, which are phenotype dependent and are more satisfied with individual morphological features of their body (complexion, feet, cheeks, ears, hair, chin, lips, eyes, neck), which are genotype dependent.

2. Partial hypothesis claiming that satisfaction with body parts during the early adolescence is gender related was confirmed. Body parts satisfaction among boys during the early adolescence is higher

compared to the girls. Thus, girls during the early adolescence have a more negative body image:

• When analyzing differences in the upper body part, it was identified that girls compared to boys are more dissatisfied with their face, nose, cheeks, hair, chest, and feet;

• When analyzing differences in the middle body part, it was identified that girls as opposed to boys are more dissatisfied with the waist and stomach;

• When analyzing differences in the lower body part, it was identified that girls compared to boys are more dissatisfied with the shape and size of their legs, hips, thighs, shins, and buttocks.


References 1. Cash TF. The Situational Inventory of Body – Image Dysphoria:

Psychometric evidence and development of a Short Form. International Journal of Eating Disorderss. 2002;32:362-366.

2. Blond A. Impacts of exposure to images of ideal bodies on male body dissatisfaction: A review. Body Image. 2008;3:244-250.

3. Miškinytė A. Požiūrio į savo kūną sąsajos su asmenybės savybėmis ir subjektyvia gyvenimo kokybe. Daktaro disertacija. Vilnius, 2011.

4. Sheffield JK, Tse KH, Sofronoff K. A comparison of body-image dissatisfaction and eating disturbance among Australian and Hong Kong women. European Eating Disorders Review. 2005;13:112-124.

5. Kardelis K, Stakytė S. Skirtingo fizinio aktyvumo paauglių mokymosi motyvacijos ir psichosocialinės sveikatos duomenų sąsaja. Sporto mokslas. 2003;4(34):39-43.

6. Didžiokienė A, Žemaitienė N. Smurtą patiriančių rizikos grupės vaikų psichologinė savijauta. Visuomenės sveikata. 2005;41(1):59-66.

7. Frisern A, Holmqvist K. What characterizes early adolescents with a positive body image? A qualitative investigation of Swedish girls and boys. Body Image. 2010;7:205-212.

8. Goldfield GS, Moore C, Henderson K, Buchholz A, Obeid N, Flament MF. Body dissatisfaction, dietary restraint, depression, and weight status in adolescents. Journal of Sch Health. 2010;80(4):186-192.

9. Pelegrini A, Petroski EL. The association between body dissatisfaction and nutritional status in adolescents. Human Movement. 2010;11(1):51.

10. Kutob RM, Senf JH, Crago M, Shisslak CM. Concurrent and longitudinal predictors of self-esteem in elementary and middIeschoolgirIs. Journal of School Health. 2010;80(5):240-248.

11. Cash TF, Smolak L. Understanding body images: Historical and contemporary perspectives. In T. F. Cash, L. Smolak (Eds.). Body image: a handbook of science, pratice, and prevention. New York, 2011;3-11.

12. Cooley E, Toray T. Body image and personality predictors of eating disorder symptoms during the college years. International Journal of Eating Disorders. 2001;30(1):28-36.

13. McCabe MP, Ricciardelli LA, Ridge D. Who thinks I need a perfect body? Perceptions and internal dialogue among adolescents about their bodies. Sex Roles. 2006;55:409-419.

14. Jankauskienė R. Vyresnių klasių merginų požiūris į savo kūną ir jo ugdymo galimybės. Daktaro disertacija. Kaunas, 2001.

15. Shepeliak N. Gender and Cultural Differences in Body Dissatisfaction and Self-esteem. Honors College Theses. 2006;35:1-29.

16. Watkins JA, Christie C, Chally P. Relationship between body image and body mass index in college men. Journal of American College Health. 2008;57(1):95-99.

17. Cafri G, Yamamiya Y, Brannick M, Thompson JK. The influence of sociocultural factors on body image: A meta-analysis. Clinical Psychology: Science and Practice. 2005;12:421-433.

18. DeLeel ML, Hughes TL, Miller JA, Hipwell A, Theodore LA. Prevalence of eating disturbance and body image dissatisfaction in young girls: An examination of the variance across racial and socioeconomic groups. Psychology in the Schools. 2009;46(8):767-775.

19. Trif L. Managementul clasei / grupului educaţional, Ed. Eurostampa, Timişoara, 2008.

20. Trif L. The self-image, element of behavioural and emotional self-regulation. Journal Plus Education. 2012;8(1):225-231.

21. Hrabosky JI, Masheb RM, White MA, Grilo CM. Overvaluation of Shape and Weight in Binge Eating Disorder. Journal of Consulting and Clinical Psychology. 2007;75:75-180.

22. Raufelder D, Braun S, Latsch A, Wilkinson PR, Ittel A. A Model of Boys‘ Body Image in Early Adolescence. Journal of Childhood and Adolescence Research. 2014;9(2):211-226.

23. Doron R, Parot F, translated by. Cernăuţeanu N, Dan-Spânoiu G, Dan O. Dictionary of psychology. Bucureşti, 2007.

24. Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius, 2007.25. Lawrence D. Enhancing self-esteem in the classroom. London, 1996.26. Franzoi SL, Shields SA. The Body Esteem Scale: Multidimensional

structure and sex differences in a college population. Journal of Personality Assessment. 1984;48:173-178.

27. Pajaujienė S. Paauglių požiūris į savo kūną ir edukacinės programos poveikis jo koregavimui. Daktaro disertacija. Kaunas, 2012.

28. Sporto terminų žodynas. Kaunas, 2002.29. Skirius J. Sporto medicina. Kaunas, 2007.30. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, 2012.31. Erentaitė R, Malinauskienė O. Moteriškumo ideologijos sąsajos su

paauglių merginų depresiškumu, savęs vertinimu ir subjektyviu pasitenkinimu gyvenimu. International Journal of Psychology: A Biopsychosocial Approach. 2012;11:49-74.

32. Barker ET. Body Dissatisfaction of Adolescent Girls and Boys: Risk and Resource Factors. The Journal of Early Adolescence. 2003;2(23):141-165.

33. Holder CM. An Analysis of the Literature on Self-Compassion, Self-Esteem, and Body Image as Predictors of Adolescent Reckless Behavior. Master of Arts. The University of Texas at Austin, 2009.

34. Mantilla EF, Bergsten K, Birgegard A. Self-image and eating disorder symptoms in normal and clinical adolescents. Eating Behaviors. 2014;15:125-131.

35. Gailiūnienė A, Kontvainis V. Vaikų, paauglių ir jaunuolių organizmo ypatumai. Kaunas, 1994.

36. Levine MP, Smolak L. Body image development in adolescence. In T. F. Cash, T. Pruzinsky (Eds.). Body image. New York: Guilford Press. 2002;74-82.

37. Evans RR, Roy J, Geiger BF, Werner KA, Burnett D. Ecological Strategies to Promote Healthy Body Image Among Children. Journal of School Health. 2008;78(7):359.



Santrauka Tyrimo pagrindimas. Paauglių kūno vaizdas susijęs

su šio amžiaus tarpsnio specifika. Neigiamas paauglių kūno vaizdas yra problema, būdinga daugeliui šio amžiaus tarpsnio mergaičių ir berniukų. Paauglių neigiamas kūno vaizdas laikomas problemišku ir dėl šio reiškinio pasekmių – jis sukelia neigiamus jausmus, valgymo sutrikimų, depresiją. Tyrimų, nagrinėjančių kūno vaizdo ypatumus, t. y. konkrečių kūno dalių vaizdo vertinimą, vis dar trūksta.

Tyrimo tikslas – atskleisti VIII klasės mokinių kūno vaizdo vertinimo skirtumus lyties požiūriu.

Metodai. Tyrimas atliktas 2012 m. kovo–gegužės mėnesiais. Sudaryta tikimybinė atsitiktinė VIII klasės mokinių imtis iš 24 bendrojo ugdymo mokyklų, esan-čių įvairiuose Lietuvos miestuose. Tiriamąją imtį sudarė 1 347 (berniukai n = 674, mergaitės n = 673) VIII klasės mokiniai. Diagnostiniam tyrimui atlikti naudota autorių sudaryta kūno vaizdo vertinimo anketa.

Rezultatai. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad res-pondentai labiau nepatenkinti kūno vaizdo dalimis, kurios priklauso nuo paauglių fenotipo, t. y. pilvu, rankomis, pe-čiais, kojomis, šlaunimis, klubais, sėdmenimis, liemeniu, blauzdomis, krūtine (p < 0,001). Kūno vaizdo vertinimo

skirtumai lyties požiūriu atskleidė, kad mergaitės labiau nepatenkintos savo veidu (p < 0,001), nosimi (p < 0,001), skruostais (p = 0,003), veido oda (p < 0,001), plaukais (p = 0,001), krūtine (p = 0,004), liemeniu (p = 0,001), pil-vu (p < 0,001), kojomis (p = 0,001), klubais (p < 0,001), šlaunimis (p < 0,001), blauzdomis (p < 0,001), sėdmeni-mis (p < 0,001), pėdomis (p < 0,001).

Išvados. VIII klasės mokinių kūno vaizdo vertinimo skirtumai priklauso nuo lyties, t. y. mergaitės, lyginant su berniukais (p < 0,001), labiau nepatenkintos savo kūno vaizdu.

Reikšminiai žodžiai: kūno vaizdas, paauglystė, kūno svoris, kūno sudėjimas, kūno forma.

Adresas susirašinėti: Sigita Derkintienė Klaipėdos universitetasS. Nėries g. 5, 92227 KlaipėdaEl. p. [email protected]


Berniukų ir mergaičių kūno vaizdo vertinimas

Sigita Derkintienė, Asta Šarkauskienė, Antanas LukoševičiusKlaipėdos universitetas



SOCIALINIS DARBUOTOJAS KAIP REKREACINĖS VEIKLOS ORGANIZATORIUS, DIRBANTIS SU GATVĖJE LAIKĄ LEIDŽIANČIAIS JAUNAIS ŽMONĖMIS

Dovilė Lisauskienė, Vilmantė AleksienėLietuvos edukologijos universitetas

SantraukaTyrimo tikslas – ištirti rekreacinės veiklos organizavimo ypatumus dirbant su jaunais žmonėmis, leidžiančiais laiką

gatvėje. Medžiaga ir metodai. Rengiant teorinę straipsnio dalį atlikta mokslinės literatūros analizė. Kokybinio pobūdžio žval-

gomojo tyrimo duomenims rinkti taikytas pusiau struktūruoto interviu metodas. Tyrimas atliktas 2016 m. vasario mėnesį. Vidutinė interviu trukmė 40 min. Apklausti du ekspertai: jaunimo socialinis darbuotojas, kuris dirba gatvėje su jaunais žmonėmis, ir gatvės meno profesionalas. Abu informantai Vilniuje dirba su socialinės rizikos jaunimu, leidžiančiu laiką gatvėje.

Rezultatai. Tyrimas atskleidė socialinio darbo ir rekreacinės veiklos sąsajas: bendras į žmogaus socializaciją orien-tuotas tikslas, veikla, kuria siekiama mažinti socialinę įtampą. Tyrimo rezultatai parodė, kad darbas gatvėje – per mažai išnaudojama sritis dirbant su socialinės rizikos jaunimu. Išryškėjo rekreacinių meno veiklų svarba ir poreikis gatvėje.

Išvados. Tyrimo rezultatai atskleidė gatvės jaunimo darbuotojų ir gatvės meno profesionalų bendradarbiavimo poreikį dirbant su jaunais žmonėmis, leidžiančiais laiką gatvėje. Išryškėjo informacijos apie kito specialisto veiklą toje pačioje – darbo su gatvėje laiką leidžiančiu jaunimu – srityje trūkumas, praktinės bendradarbiavimo patirties ir sinergiško bendra-darbiavimo galimybių suvokimo stoka. Svarbus socialinio darbuotojo – tarpininko vaidmuo, siekiant puoselėti socialinį darbą su socialinės rizikos jaunimu. Būtina plėtoti neformalias rekreacines veiklas ir tobulinti socialinių darbuotojų kom-petencijas dirbti socialinės rekreacijos srityje.

Reikšminiai žodžiai: socialinis darbuotojas, jaunimas, leidžiantis laiką gatvėje, gatvės menas, rekreacinė veikla.

Adresas susirašinėti: Dovilė LisauskienėLietuvos edukologijos universitetasStudentų g. 39-511, 08106 Vilnius El. p. [email protected]

ĮVADASRekreacija – ne tik sveikatos atgavimas, fizinių jėgų sugrąžinimas, teigiamos emocinės, dvasinės, kultūri-nės ir psichoemocinės būsenos atkūrimas, atnaujini-mas. Kaip teigiama mokslinėje literatūroje, rekreaci-jos procese išryškėja fundamentalus rekreacijos tiks-las – asmenybės socializacija, kurios metu individas tampa asmenybe [2, 3].

Socialinis darbuotojas / socialinis pedagogas, dirbantis su socialinės rizikos jaunimu, dažniausiai veikia jų užimtumo ir prasmingo laisvalaikio, t. y. rekreacijos, aplinkose ir susiduria su specifiniais profesiniais iššūkiais: jausti šiuolaikinio jaunimo gyvenimo pulsą, suvokti laisvalaikio poreikių ten-dencijas ir rekreacijos pasiūlos dinamiką, taikyti

rekreacijos metodus jaunimo pomėgius atitinkan-čiose veiklose, plėtoti tarpinstitucinio bendradarbia-vimo tinklą [4].

Analizuojant rekreaciją socialinėje srityje reikėtų pabrėžti asmens socializacijos svarbą. Viena iš sude-damųjų rekreacijos proceso dalių yra socialinis psi-chologinis aspektas, kai žmogus priklausomai nuo jo besikeičiančio socialinio statuso, įsitraukimo į naują veiklą ir subjektyvių veiksnių (vertybinių nuosta-tų, orientacijų, gebėjimų ir kt.) veikiamas kaip so-cialinė asmenybė, kuri vystosi ir socializuojasi [8]. D. J. McLean, D. G. Yoder asocijuoja rekreaciją su socialiniais ryšiais, geru laiku ir teigiamomis emoci-jomis. Tai ypač svarbu dirbant su socialinės rizikos jaunimu, stiprinant jaunų žmonių socialinės įtrauk-ties motyvaciją [12].

D. J. McLean, A. R. Hurd teigia, kad rekreaci-ja šiuolaikinėje visuomenėje užima svarbią žmonių gyvenimo dalį, ir pabrėžia profesionalumo svarbą rekreacinėje veikloje [11]. G. Torkildsen akcentuoja



vadybos poreikį planuojant rekreacines veiklas, sie-kiant tikslingai veikti ir išvengti neigiamų pasekmių [5]. Rekreacinių veiklų koordinavimas reikalauja plataus bendradarbiavimo su klientais, kolegomis ir bendruomenės nariais.

Lietuvos socialinėje sistemoje rekreacijos reiš-kiniams skiriama nepakankamai dėmesio. Ryškėja specialistų, dirbančių su socialinės rizikos jaunimu, pavyzdžiui, menininkų, meno terapeutų ir socialinių darbuotojų, sinergiško bendradarbiavimo stoka [18] bei socialinio darbuotojo kompetencijos valdyti rekre-acijos procesą trūkumas [7]. Taigi kyla probleminis klausimas: koks turėtų būti socialinis darbas su socia-linės rizikos grupės jaunimu rekreacijos kontekste.

Straipsnio tikslas – ištirti rekreacinės veiklos or-ganizavimo ypatumus dirbant su jaunais žmonėmis, leidžiančiais laiką gatvėje.

Straipsnio uždaviniai:• atskleisti rekreacinės veiklos ir socialinio darbuo-

tojo veiklos sąsajas; • ištirti gatvės jaunimo darbuotojo ir gatvės meno

profesionalo veiklos ypatybes;• išryškinti gatvės jaunimo darbuotojo ir gatvės

meno profesionalo bendradarbiavimo poreikį.

Rekreacinės veiklos ir socialinio darbuotojo veiklos sąsajos Rekreacija įvairių mokslų kontekste. Rekreacija nuo senovės iki dabartinių laikų žmogaus gyvenime užima svarbią vietą. Jos metu žmogus atsipalaiduoja, atgauna fizines, psichologines, socialines jėgas, for-muoja savo požiūrį, elgseną, vertybinę orientaciją, galiausiai keičiasi informacija, žiniomis ir gebėji-mais. Tačiau rekreacija ne tik tai. Siekiant tinkamai suvokti ir analizuoti rekreacijos procesus, būtina ži-noti rekreacijos, kaip sociokultūrinio, politinio, eko-nominio reiškinio, raidą. Šį procesą galima nagrinėti įvairių mokslų kontekste:

• fiziologiniu požiūriu rekreacija analizuojama siekiant atskleisti žmogaus fiziologinius ypatu-mus. Kiekvieno asmens fiziologinių procesų sa-vitumas lemia skirtingas jo nervų sistemos ypa-tybes. Tai daro savitą įtaką žmogaus psichoemo-cinei būsenai, pojūčiams, suvokimui. Vadinasi, rekreacija turėtų būti individualizuota, įžvalgiai apgalvota;

• antropologijos moksle rekreacija siejama su seno-vės ir dabartinių tautų gyvensenos tyrinėjimais, kurie atskleidžia žmogaus kultūros išraiškas ir jų įtaką individo gyvenimiškai aplinkai, papro-čiams, tradicijoms;

• filosofinis rekreacijos požiūris geriausiai atsklei-džiamas per žmogaus santykį su aplinka ir visuo-mene. Filosofijoje atpažįstamos pirmosios žmo-gaus rekreacijos apraiškos, jos būtinybė;

• etikos moksle rekreacija suvokiama per žmogaus gerovę: ką žmogus žino esant teisinga ir kaip tai pasireiškia. Taip pat svarbu savirealizacijos idė-jos, savo vidinio aš realizavimas;

• logika ir rekreacija siejasi bendru tikslu, teigiančiu, kad žmogus, atkurdamas fizines ir dvasines jėgas ar psichoemocinės būsenos pusiausvyrą, galėtų pa-siekti optimalių gyvenimiškos veiklos rezultatų;

• medicinos, kaip ir rekreacijos proceso, dėme-sio centre yra žmogaus sveikatos atgavimas ir stiprinimas;

• psichologiniame rekreacijos kontekste išryškėja žmogaus savivertė, savarankiškumas, gebėjimas tin-kamai reguliuoti emocijas ir psichoemocinę būseną;

• socialiniuose moksluose rekreacijos procesas sie-jamas su socialine įtrauktimi: rekreacinės veiklos padeda įgalinti žmogų spręsti savo problemas, adaptuotis visuomeninėje veikloje, „valdyti“ savo gyvenimą, būti aktyviu visuomenės nariu [3]. Gilesnis žvilgsnis į rekreacijos procesą atskleidžia-

mas istorinėje perspektyvoje. Laikui bėgant keitėsi ne tik žmonių suvokimas apie tai, kas yra rekreacija, bet ir formos, metodai, rekreacinė aplinka. Antikinės Graikijos visuomenėje rekreacija buvo suvokiama kaip laisvalaikis, aukštųjų vertybių – tiesos, gėrio, grožio, pažinimo – kontempliavimas. Romėnai, skir-tingai nuo graikų, laisvalaikį suvokė kaip laiką, rei-kalingą pailsėti ir atsigauti nuo darbo, kad vėl galėtų grįžti dirbti. Viduramžiais laisvalaikis, ypač aukštes-niuose socialiniuose sluoksniuose, turėjo vien poilsio ir atgaivos funkcijas, tapo socialiai parodomuoju, o vėlyvaisiais viduramžiais transformavosi į prabangą, švaistymą, malonumų siekimą. Industrializacijos epo-chos pradžioje pagrindinė laisvalaikio funkcija buvo ekonominė ir siejosi su poilsiu nuo darbo ir pasiruoši-mu dirbti. Vykstant technikos ir mokslo pažangai, di-dėjo darbo našumas, kilo gyvenimo lygis, todėl buvo galima trumpinti darbo laiką, pailginti laisvą laiką ir plėtoti įvairias rekreacines veiklas [11].

XX a. pabaigoje laisvalaikis jau buvo suvokiamas kaip sudedamoji rekreacijos dalis. Pradėta orientuotis ne tik į laiką, kurio metu norima pailsėti ir atgauti jėgas, bet ir į veiklos poveikį asmenybei, jos formavimuisi. Iš-ryškinamas laisvalaikio racionalumo kriterijus – socialinė atsakomybė, t. y. kuo atsakingiau žmogus leidžia laisvalaikį, tuo kryptingiau jis bręsta kaip asmenybė. Todėl pagrindinis rekreacinis uždavinys socialinėje ir



kultūrinėje sistemoje – užtikrinti tokią laisvalaikio ko-kybę, kad formuotųsi kuo įvairiapusiškesnė asmenybė, gebanti integruotis į visuomenę [11].

Šiuolaikinėje nuolat besikeičiančioje ir kupinoje iš-šūkių visuomenėje rekreacijos būdu slopinamos atsira-dusios įtampos tam, kad žmogus galėtų tinkamai funk-cionuoti visuomenėje. Todėl analizuojami įvairūs meto-dai, kaip galima neformalioje aplinkoje padėti žmogui integruotis į visuomenę: suvokti ir realizuoti save, keisti vertybines orientacijas, motyvuoti veikti ir kt.

Socialinio darbo ištakos ir jų sąsaja su rekrea-cija. Nagrinėti socialinio darbo ištakas reikėtų pradėti nuo žmogaus prigimties akcentavimo, jo sociališku-mo. Žmogui būtina bendrauti, draugauti su žmonė-mis, priklausyti bendruomenei. Kuriant socialinius ryšius, atsiranda ir socialinių problemų. Senaisiais laikais žmonės kilusias problemas spręsdavo šeimos, draugų, giminių rate, religinėje bendruomenėje ir tai daugumai jų buvo svarbi parama. Atsiradus krikščio-nybei (viduramžiais) formavosi žmonių labdaringoji ir filantropinė veikla, o su ja ir globos samprata bei globos įstaigos. Iš globos tendencijų kilo socialinės rūpybos (paramos, apsaugos) elementai ir, galiausiai, XX a. pradžią galima vadinti socialinio darbo plėtros amžiumi. XX a. antrojoje pusėje smarkiai sustiprėjo socialinio darbo internacionalizacijos (globalizacijos) tendencijos [17]. Pradėjo kurtis organizacijos, plėtotis tarptautiniai tinklai, keitėsi socialinio darbo reikšmė žmonių gyvenime, didėjo socialinio darbo veiklų po-reikis, susiformavo socialinio darbo mokslas.

Socialinis darbas yra sudėtinga praktinės veiklos sritis, nes socialiniai darbuotojai dirba su pažeidžia-miausiais individais, dažnai susiduria su sunkiai įvei-kiamomis skaudžiomis ir ilgalaikėmis problemomis, kurių pobūdis lemia socialinio darbo tikslą ir socialinio darbuotojo vaidmenį. Socialinio darbo sritis yra socialinių problemų, kylančių dėl šios sąveikos, iš-ryškinimas ir jų sprendimas [14].

Nuolat besikeičiančioje visuomenėje ir vis labiau globalėjančiame pasaulyje socialiniam darbuotojui keliami nauji iššūkiai. Jeigu anksčiau socialinis dar-bas buvo orientuotas į pagalbos teikimą, dabar socia-linė veikla aprėpia rekreacijos, švietimo ir auklėjimo bei bendruomenės kūrimo sritis [9]. Socialinis darbas įtraukiant rekreacines veiklas padeda mažinti sociali-nę įtampą. Socializacija menu, anot J. R. Šinkūnie-nės, ypač paveiki: meniniai kultūriniai reiškiniai pa-deda žmogui integruotis į visuomenę, prisitaikyti prie jos reikalavimų ar, priešingai, – priešintis socialinei aplinkai ir maištauti. Menas tradicijų, nuostatų, este-tinio elgesio būdų raiška bei įvairiomis patraukliomis

priemonėmis sutelkia žmones į darnesnę bendruome-nę, tad socialiniai reiškiniai tampa artimesni [7].

Tiek rekreacijos, tiek socialinio darbo pradmenys išsirutuliojo senovės civilizacijų laikais. Keičiantis laikotarpiams, žmonių gyvenimo būdui, ekonomi-nėms, socialinėms ir technologinėms sąlygoms, plė-tėsi ir šios profesinės veiklos sritys, besikeičiantys žmonių poreikiai keitė ir veiklos turinį. Šiuolaikinėje visuomenėje rekreacine veikla siekiama padėti žmo-gui suvokti ir realizuoti save, mažinti įtampą, mo-tyvuoti žmones įsitraukti į socialiai aktyvią veiklą. Sociokultūrinės rekreacijos veikloje svarbus ir socia-linis darbuotojas.

Darbas su socialinės rizikos grupės jaunimuVertinant socialinį darbą išryškėja rizikinga aplinka, sudėtingos probleminės situacijos, specifinės pagal-bos ir paramos reikalaujantys klientai. Anot J. Guš-činskienės ir G. Kondrotaitės, kiekvienai rizikos grupei priklausantys asmenys pasižymi tam tikro-mis specifinėmis socialinėmis charakteristikomis: gyvenimo būdu, elgsenos ir bendravimo su kitais žmonėmis ypatumais, moralinėmis nuostatomis ir vertybių sistema [15]. Rizikingoje aplinkoje augan-tys jauni žmonės yra nemotyvuoti, neaktyvūs, laiku nenukreipti pozityvia linkme jie darys nusikalstamas veikas, maištaus, trikdys visuomeninę tvarką ir ne-galvos apie ateities perspektyvas. Atsižvelgiant į tai, 2009 m. buvo priimta naujoji 2009–2018 m. Europos Sąjungos (ES) jaunimo strategija, kurios tikslas – su-kurti didesnes išsilavinimo ir darbo rinkos galimybes jauniems žmonėms ir skatinti visų jaunų žmonių ak-tyvumą, socialinę įtrauktį bei solidarumą [16].

Visuomenės gerovės požiūriu labai svarbu iden-tifikuoti šiuolaikines problemas, su kuriomis susidu-ria jaunimas, jas analizuoti, nes tai skatina socialinio darbo profesionalų tarpusavio susikalbėjimą, bendra-darbiavimą. S. M. Nolas teigia, kad jaunimui visų pirma svarbu turėti saugią nevaržančią aplinką. Au-toriaus nuomone, socialinis darbuotojas turėtų skirti didelį dėmesį jaunimo erdvėms, kurios yra pagrindas puoselėjant teigiamą jaunimo socialinį elgesį [10]. Taigi socialinis darbuotojas, norintis pasiekti efekty-vių rezultatų dirbdamas su jaunimu, turi išeiti iš kabi-neto ir dirbti ten, kur daugiausia laiko praleidžia jauni žmonės. Neformalioje aplinkoje žmogus yra laisvas. Jis noriau priima informaciją, pozityviau reaguoja į aplinkinius, seka jų pavyzdžiu ir mokosi iš jų.

Šiuolaikinis pasaulis – tai miestų pasaulis, čia gy-vena didžioji dalis jaunimo. Jaunas žmogus, augantis socialinės rizikos šeimoje ar kitoje traumuojančioje



aplinkoje, dažniausiai laiką leidžia miesto gatvėje. Į gatvę jaunuolį ar merginą „atveda“ emocinės para-mos ir bendrumo poreikis – tai pagrindinė reiškinio „gatvės vaikai“, „gatvės jaunimas“ priežastis.

Taigi socialinis darbuotojas, kaip jaunimo darbuo-tojas, turėtų orientuotis ne į tai, kaip įkalbinti jaunimą ateiti į jiems sukurtas atviras jaunimo erdves, o kaip pačiam pažinti gatvės kultūrą, užmegzti ryšius su ten esančiu jaunimu ir šitaip traukti jaunus žmones iš ga-tvės. Formalios priemonės nebus tokios efektyvios dirbant su gatvės jaunimu, kaip neformalios priemo-nės ir neformali aplinka, kurioje jaunas žmogus jau-čiasi drąsus ir savas.

Socialinis darbas gatvėjeGatvės jaunimo darbuotojas Lietuvoje yra visiškai nau-ja socialinio darbo sritis, kurioje dar tik bandoma įsi-tvirtinti. Kitose ES šalyse labiau orientuojamasi į darbą su jaunimu jų neformalioje aplinkoje – gatvėje, kur jie leidžia savo laisvalaikį. Didžiojoje Britanijoje darbas gatvėje skirstomas į darbą gatvėje su gatvės jaunimu (angl. detached youth work) ir darbą su gatvės jaunimu laisvalaikio užimtumo centruose (angl. outreach youth work). Pirmuoju atveju dirbama su jaunais žmonėmis ten, kur jie dažniausiai veikia, antruoju atveju bandoma paskatinti jaunimą lankytis kokioje nors vietoje, kur su jais dirbama. Vokietijoje taikomas Prancūzijos modelis, kai gatvėje dirba gatvės animatoriai, pedagogai ir dar-buotojai [13]. Tai rodo, kad pasiektas aukštas profesio-nalumo lygis šioje srityje ir valstybei svarbus jaunimas, kuris leidžia laiką gatvėje. Taip pat suvokiama, kad ne-formalioje aplinkoje tikslingai galima įgalinti jaunimą pasiekti efektyvių rezultatų.

Lietuvoje dar tik pradedama suvokti, kad forma-lios darbo su jaunimu priemonės ne visuomet yra veiksmingos, todėl pradedama taikyti ir neformalias priemones. Tą bando daryti pavienės organizaci-jos, pavyzdžiui, 1996 m. pradėta programa Šv. Jono vaikai. Broliai joanitai gatvėse ieškodavo ten lai-ką leidžiančių vaikų, užmegzdavo su jais kontaktą. 2010 m. patvirtinta atvirųjų jaunimo centrų ir erdvių koncepcija, kurioje numatoma, kad jaunimo darbuo-tojai gali veikti ne tik jaunimo organizacijose, bet ir kitoje aplinkoje [13].

Būtina pabrėžti, kad Vilniaus miesto savivaldybės jaunimo reikalų skyrius, Jaunimo reikalų departamen-tas prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos parėmė darbą gatvėje su jaunimu (buvo paskelbtas projektų fi-nansavimo konkursas), tačiau formali darbo su jaunimu gatvėje paslauga Lietuvoje kol kas neteikiama. Nėra šią veiklą reglamentuojančių dokumentų, kvalifikacinių

reikalavimų darbuotojams, tad negalima teigti, jog tai – socialinio darbo forma. Kol kas tik įvardijama, jog yra galima veikla – darbas su jaunimu gatvėje [13].

Gatvės menas – viena iš rekreacinių veiklų gatvėjeLietuvoje gatvės menininkai, priešingai nei gatvės jau-nimo darbuotojai, aktyviai veikia jau nuo XX a. sep-tintojo dešimtmečio. Ši veikla populiarėja, vis daugiau jaunuolių įsitraukia į įvairias gatvės užimtumo veiklas. Pažymėtina, kad tarp jaunimo populiaresnė sportinė veikla, tikėtina, dėl noro parodyti galią ir šitaip išsi-kovoti tam tikrą poziciją. Pastebima, kad vis daugiau atsiranda ir gatvės meno profesionalų, visuomenėje žinomų ir gerbiamų žmonių, kurie savo gebėjimais, asmenine patirtimi tampa jaunimo autoritetais.

Gatvės meno profesionalų veikla visuomenei ir rizikos grupės jaunimui transliuojamos dvi svarbios žinutės: pirma, jaunus žmones galima „ištraukti“ iš gatvės ir padėti daug ko gyvenime pasiekti, nors jie ir augo rizikingoje aplinkoje; antra, gavės menas – tai ne tik keverzojimas ant sienų, pasivartymas ant grin-dinio, bet ir profesionali meno šaka. Pasak V. Alek-sienės ir R. Ambrazaitės, kai meninės kūrybos turinys įgyja tam tikrą konkretų visuomenei ar bendruome-nei aktualų tikslą, veiklos formą ir meninę išraišką, atsiranda socialinis meno vertingumas [18]. Profe-sionalūs menininkai įrodo, kad menas gatvėje gali būti pozityvus. Laužomi stereotipai, jog gatvės mene vyrauja pyktis ir agresija. Atskleidžiant šio stiliaus priešistorę, paaiškinant piešinių, judesių simbolizuo-jamą prasmę, gali būti ugdomas gilesnis jaunuolių suvokimas apie urbanistinį meną ir jo raiškos būdus. Gatvės meno formos, priemonės, turinys yra artimi gatvėje laiką leidžiantiems jaunuoliams, todėl būtent šiuo menu jaunuoliai iš socialinės rizikos aplinkos, paprastai turintys ribotas savirealizacijos galimybes, gali lengviau išreikšti save ir šitaip realizuoti savo idėjas, išryškinti kūrybinius gebėjimus, puoselėti so-cialinius įgūdžius, keisti vertybinę orientaciją.

Darbas neformalioje aplinkoje nebūtinai turi būti neprofesionalus. Socialinis darbuotojas turėtų gebėti profesionaliai ir tikslingai suplanuoti savo veiklą, ją pagrįsti, išmanyti gatvės subkultūrą ir gebėti dirbti ga-tvėje. O gatvės menas yra viena iš priemonių, kuria galima pasiekti ir motyvuoti jaunimą. Šiuo laikotarpiu gatvės menas yra madingas, juo domisi vis daugiau jaunuolių, o šio meno elementų yra visur: architek-tūroje, namų dizaino detalėse, aprangoje, reklamoje ir kt. Anot V. Aleksienės ir R. Ambrazaitės, hiphopo stilius ir mada populiari tarp jaunimo šiandien, todėl, viena vertus, svarbu gatvės meno veiklas panaudoti



socialiniame darbe su jaunimu; kita vertus, svarbu tikslingai dirbti ir padėti jauniems žmonėms suvokti skirtumą tarp estetinių gatvės meno formų, grafičių ir vandalizmo, atskleisti skirtingo pasirinkimo pasekmes [18]. Tad jaunimo, leidžiančio laiką gatvėje, sociali-nė įtrauktis ir įgalinimas per gatvės meno veiklas būtų veiksmingiausia socialinio darbo su jaunimu sritis.

Taigi rekreacija socialinio darbo kontekste – tai vi-sapusiškas žmogaus jėgų atgavimas, jo fizinė sveikata, gera psichologinė būklė, socializacija, resocializaci-ja, psichosocialinė reabilitacija, savirealizacija, akty-vumas ir motyvacija. Jaunuoliai, norintys keisti savo gyvenimą, privalo susigrąžinti teigiamas fizines, psi-chines ir socialines jėgas, todėl tikslinga socialinėms problemoms spręsti pasitelkti rekreacines veiklas. Svarbu įrodyti jaunam žmogui, kad, pakeitus vienus ar kitus įgūdžius, pakis ir jo gyvenimas. Neformali aplin-ka, šiuo atveju gatvė, yra terpė, kurioje jaunas žmogus jaučiasi saugus ir laisvas priimti sprendimus. O laisvas apsisprendimas yra asmens socializacijos pagrindas. Mokslinės literatūros analizės rezultatai rodo, kad so-cialiniam darbuotojui, dirbančiam su socialinės rizikos jaunimu, keliami nauji iššūkiai, reikalaujantys naujų darbo aplinkų, kitokių darbo formų bei praktinių re-kreacinės veiklos įgūdžių.

MEDŽIAGA IR METODAITyrimu buvo siekiama ištirti rekreacinės veiklos or-ganizavimo ypatumus socialiniame darbe su jaunimu.

Duomenų rinkimo metodas – pusiau struktūruo-tas interviu, kuris suteikia platesnes galimybes nuo-dugniau pažinti tiriamąjį, sužinoti jo požiūrį į nagri-nėjamą problemą. Pasak V. Žydžiūnaitės, norima in-formacija gaunama nesilaikant griežtos suformuluotų klausimų struktūros ir tai užtikrina galimybę aptarti ir patikslinti kiekvieną klausimą [1]. Interviu metu pa-teikta papildomų klausimų, kurie padėjo gauti tiks-lesnės informacijos. Atliekant pusiau struktūruotą interviu buvo laikomasi interviu atlikimo principų, klausiama kiekvieno klausimo iš eilės. Tai leido ne-pasimesti, gauti objektyvią ir konkrečią informaciją, kurią lengviau analizuoti išvengiant dviprasmiškumo.

Tyrimo imtis. Apklausti du ekspertai: jaunimo socialinis darbuotojas, kuris dirba gatvėje su jaunais žmonėmis, ir gatvės meno profesionalas. Abu infor-mantai Vilniuje dirba su socialinės rizikos jaunimu, leidžiančiu laiką gatvėje. Su pirmuoju informantu in-terviu truko 30 min., su antruoju – 50 min.

Tyrimo etika. Atliekant tyrimą buvo laikomasi eti-kos principų: geranoriškumo, pagarbos asmens orumui principo, teisingumo, teisės gauti tikslią informaciją.

Interviu įrašyti diktofonu, prieš tai gavus informantų leidimą. Informantai tyrime dalyvavo savo noru, užti-krintas jų konfidencialumas ir anonimiškumas.

REZULTATAIGatvėje laiką leidžiančių jaunuolių bruožai ir motyvacijaPirmuoju klausimu buvo siekiama išsiaiškinti jaunų žmonių, kurie laiką leidžia gatvėje, savybes, išryškinti pagrindines charakteristikas. Tyrimo dalyvių nuomone, tokį jaunimą galima atpažinti pagal tam tikrus ženklus, jie išsiskiria savo elgesiu, kalba, apranga (... išsiskiria savo elgesiu, dažniau garsiai kalba, dažniau išgeria alaus. Dažnai jie labai panašiai atrodo, apsikirpę pa-našiai, jeigu mada tokia pati, „Puma“ drabužiai ir pa-našiai). Jaunimas skiriasi pagal rajonus, o rajonai turi savo įvaizdį mieste, pavyzdžiui, centro jaunuoliai turi daugiau alternatyvų, tad jie aktyvesni ir imlesni. Kitų Vilniaus miesto rajonų jaunimas linkęs dažniau įsitrauk-ti į sportines veiklas, sudėtingiau su jais užmegzti kon-taktą. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad gatvėje laiką leidžiantys jauni žmonės turi gerai veikiantį tarpusavio tinklą ir vieni kitus pažįsta visame mieste.

Kitu klausimu siekta išsiaiškinti jaunimo rekreaci-nes vietas. Tiek gatvėje dirbanti jaunimo darbuotoja, tiek gatvės meno profesionalas įvardijo pagrindines jaunimo rekreacines vietas: sportui skirtos aikštelės, didieji prekybos centrai (...jie vasarą žaidžia krepši-nį, futbolą, o žiemą lanko bokso treniruotes, imtynes, kovų <...> kiemuose arba prekybų centruose. Jie ren-kasi dažnai sportą, nes jėgos kultas irgi labai svarbu. Menai, sakyčiau, minkštesnė dalis…).

Pabrėžta, kad gatvės menui skirtų nemokamų er-dvių / vietų, kur jaunimas galėtų kūrybiškai leisti lai-ką, nėra. (Tai rekreacinės zonos, į kurias įsitraukia riedlentininkai, beve mikseriai, gatvės krepšininkai. Tai tokios rekreacinės zonos, kitokių nėra. Nežinau nė vienos. Visur yra privatūs dalykai, privačios stu-dijos.) Tai rodo, kad gatvės menui valdžios lygme-niu skiriama mažai dėmesio. Jauni, laiką gatvėje lei-džiantys žmonės nėra motyvuojami įsitraukti į me-nines veiklas, nesukurta atvirų, nemokamų meninių erdvių, kur jie galėtų leisti laiką.

Klausimu „Kaip motyvuojate jaunimą įsitraukti į veiklas?“ siekta sužinoti motyvus, kurie skatina jau-nus, rizikingoje aplinkoje augančius žmones įsitrauk-ti į veiklas. Atsakymai parodė, kad jaunimas įsitrau-kia į jiems įdomias, jų nevaržančias, neįpareigojan-čias veiklas: ...jiems visiškai jau struktūruota ir kon-kreti veikla netiks; smalsumas ir savivertės kėlimas yra tai, dėl ko jaunas žmogus nori dalyvauti veikloje.



Smalsumas – pagrindinis dalykas ir visa ko gyvenime variklis; jie visur įsitraukia, kur jie jaučiasi pastebė-ti, jaučiasi gerai, kur jų ta savivertė gali būti šiek tiek kilstelėjama ir kas patrauklu, įdomu. Jie nori labai nustebinti save ir kitus, čia pagrindinis dalykas. Jie kaip ir nori pakelti savo savivertę tokiu būdu.

Pirmojo klausimų bloko atsakymų analizė atsklei-dė, kad gatvėje laiką leidžiantys jauni žmonės, nesvar-bu, ar užsiimantys menine veikla, ar ne, nori į save atkreipti dėmesį, būti pastebėti, išsiskiria savo elgesiu, turi tam tikro lygio tinklą ir vieni kitus žino. Jaunimas gatvėje dažniausiai laiką leidžia prekybos centruose ar sporto aikštelėse. Jaunimo darbuotoja akcentavo ne-varžomas, neįpareigojančias veiklas kaip pagrindinį jaunimo motyvą. Gatvės meno profesionalas, kalbėda-mas apie jaunimo motyvaciją, išskyrė norą būti įver-tintam ir smalsumą. Abu tyrimo dalyviai išsakė mintį, jog kiekvienas miesto rajonas išsiskiria savo „gatvės jaunimu“, atkreipė dėmesį, kad nemokamų rekreaci-nių vietų, skirtų gatvės menui, nėra.

Rekreacinių veiklų poreikis taikant gatvės meno formasAntrasis klausimų blokas skirtas rekreacijos procesui ir jo poveikiui nagrinėti. Atsakymų analizė parodė, kad gatvės meno priemonės gali padėti jaunam žmogui ne tik save realizuoti, pasirodyti visuomenei, linksminti aplinkinius, bet ir yra svarbus asmenybės formavimosi veiksnys. (Gatvės menas atveria kitokį požiūrį, mąsty-mo galimybes, netradicinių situacijų sprendimo atra-dimo galimybes ir panašiai. Ir kitas dalykas, tokie dva-siniai, kažkokie pastiprinimai, pasimėgavimas dvasiš-kai...) Kitas svarbus aspektas yra tai, kad gatvės menas gali būti pagalbos priemonė sprendžiant visuomenines problemas, tokias kaip patyčios, chuliganizmas, ne-noras mokytis kt. (Menininkų pagalba galima atrasti tų formų, kurios minimaliai darytų žalos ir išliktų tai, kas tai yra, pavyzdžiui, grafitis... Pavyzdžiui, gatvėj iš smėlio išbarstyti kažkokią žinutę, kuri realiai vėjui pa-pūtus dingsta, ir niekam žalos nepadaryta, bet grafitis atliktas... Visai neseniai per visą socialinę media nu-aidėjo Lietuvos istorija, papasakota repu... Netgi gali būti panaudota labai patraukti mokykloj naudojantis kaip mokymo priemone vaikams.)

Informantų atsakymų į kitą klausimą analizė pa-rodė, kad rekreacijos procese ypatingą dėmesį uži-ma ugdytojas, kuris suteikia žinių apie tam tikrų meno priemonių priešistorę, padeda ne tik tobulinti gebėjimus, bet ir formuoti jaunuolių požiūrį. Ugdy-tojo vaid muo dar svarbesnis tuomet, kai reikia iš-laikyti jaunuolių motyvaciją, atsiranda nusivylimai,

nesėkmės, iškritimai. (Jie kyla, jie tiki, nori daryti. Bet jeigu vieną kartą ar kelis kartus pradeda nepa-sisekti ir jeigu nebus to pedagogo, kuris tai pastebi, sako, viskas gerai, žiūrim toliau, dėl ko, analizuojam, pradės jis po truputį atrasti kitų veiklų. Tai, va, su tuo reikia dirbti, svarbu neatsitraukti... Reikia labai tvirtai laikyti ranką ant pulso. Pastoviai, jeigu matai, kažkokios dvejonės atsiranda, reikia su jais bendrau-ti, čia ne vien šokis...)

Rekreacinių veiklų nauda išryškėjo nagrinėjant atsakymus apie asmens pokyčius įsitraukus į jas. Jaunuoliai labiau savimi pasitiki, laimingesni, ge-riau jaučiasi, geba pasitikėti vyresniais, pagarbiau bendrauja tarpusavyje. (Kai paklausiau, kas tave nustebino šituose užsiėmimuose, kas po jų, vienas vaikas parašė: „Mane nustebino, kad aš visada ge-rai jaučiuosi po šitų užsiėmimų.“ Tai, va, toks ir po-veikis... <...> žmonės tiesiog labiau pasitiki suau-gusiais, kitaip bendrauja tarpusavyje; ...tas pokytis santykio ir kalbėjimo, ir tu jauti, kad tavo pokalbių didelė įtaka gali būti padaryta žmogaus gyvenime.) Nauda, kurią suteikia rekreacinės veiklos socialinia-me darbe, sunkiai pamatuojama. Daug kas priklau-so nuo probleminės situacijos, žmogaus savybių, socia linio darbuotojo lūkesčių. (Kad tavo rezulta-tas – tiesiog palaikyti „labas“ ryšį. Tiesiog kasdien tu gali jausti rezultatą. Tai tam tikri principai gatvėj vadovauja, kad tu padedi tiek, kiek žmogus nori. Ir jeigu tu gebi gerbti tą jo pasirinkimą, kad jis ir to-liau taip gyvena, bet tu šalia būni, nors jis ten geria, rūko ir toliau prisidirbinėja. Tai tiesiog tas... ir yra didžiausia jam pagalba, kad tu jo neatstumi, o duo-di tą šansą, kad tavim kažkas tiki.)

Antrojo klausimų bloko atsakymų analizė parodė rekreacijos naudą ir poreikį dirbant su jaunais žmo-nėmis, leidžiančiais laiką gatvėje. Abu tyrimo da-lyviai teigė, kad sunku įvertinti jaunuolių pokyčius po to, kai jie įsitraukė į rekreacines veiklas. Jaunimo darbuotojas labiau pabrėžė bendravimo ir komunika-cinius pokyčius: užmegztas kontaktas su jaunuoliu, pasikeitusios bendravimo manieros, atsiradusi tarpu-savio pagarba, pasitikėjimas suaugusiaisiais. Gatvės meno profesionalas išskyrė asmenybės formavimosi pokyčius: didesnis jaunuolių pasitikėjimas savimi, išaugusi savivertė, pasikeitęs požiūris. Abu tyrimo dalyviai akcentavo asmens, kuris dirba su jaunimu, profesionalumą. Jaunimo darbuotojas pabrėžė as-menines savybes, tokias kaip kantrybė, gebėjimas užmegzti kontaktą ir jį palaikyti. Gatvės meno profe-sionalas labiau orientavosi į ugdytojo gebėjimą palai-kyti jaunuolio savivertę ir motyvaciją veikti.



Socialinio darbuotojo vaidmuo rekreacinėse veikloseTrečiasis klausimų blokas orientuotas į socialinio darbuotojo vaidmenį rekreacinėse veiklose su jau-nimu. Informantų teigimu, socialinis darbuotojas turėtų būti aktyvus savo srities profesionalas, noriai įsitraukti į neformalias veiklas su jaunimu, būti em-patiškas. Tyrimo dalyvių nuomone, socialinis dar-buotojas greičiau pelnys jaunimo pasitikėjimą, jeigu pats turės panašios patirties ir savo pavyzdžiu paro-dys, kad galima keisti gyvenimą teigiama linkme. (Turi būti toks empatiškas, pajautą tokią turėti, kad suvoktum, kaip tie organizmai veikia... Jeigu kažkas iš tos subkultūros žmonių pradėtų dirbti, nes jie su-pranta, jie patys perėję ir jie gali daryti poveikį. O taip iš šalies ateina man pasakoti. <...> na, gerai, išklausyčiau, bet žiūrėčiau, kaip čia galima...)

Kitas svarbus aspektas – iniciatyva ir platesnis požiūris, kalbant apie asmens įgalinimo galimybes. (Niekas nerodo iniciatyvos, jeigu pats parodai, tai ir bus iniciatyva. Toksai... Nuvedžiau, jis pabuvo ir par-vedžiau. O daugiau kas? Gal galima kažkaip kitaip įtraukti? Plačiau praplėsti... Tai, va, tos plėtojimo galimybės yra neaiškios. Ką mes pastebim, yra daug jaunų žmonių, kurie tuo užsiima, bet neturi iki galo kompetencijos arba žinių...)

Galiausiai išryškėjo svarbiausias socialinio dar-buotojo vaidmuo – tarpininkas. Socialinis darbuoto-jas turėtų gebėti formuoti įvairių valdžios, meno, už-imtumo, sveikatos specialistų tinklą, palaikyti ryšius ir, esant reikalui, rasti reikalingą specialistą jaunuolio problemai spręsti. (Mūsų tikslas – kas mėnesį aplan-kyti po naują organizaciją ir tada žiūrėti. Nieko ten nesusitarinėti, kaip čia ką darysim, bet kad jie atsi-mintų veidą, kad mes žinotume, kas ten yra. Ir tada labai svarbu nuolatos palaikyti tą ryšį: skambinti, užeiti, „kaip sekasi“... Tai vat... reikia pradėti belsti į duris, bet nėra, kas beldžia. Stokojama tų kompeten-tingų specialistų, kurie galėtų suformuluoti, pasaky-ti ir po to parodyti, kaip jie dirba, rezultatus...; kiek stip resnis organizacijų bendradarbiavimo tinklas yra, tuo labiau tu galėsi padėti...; šiaip tinklas yra labai svarbu...)

Abu tyrimo dalyviai vienu iš svarbiausių veiksnių dirbant gatvėje su jaunimu nurodė socialinio tinklo kū-rimą. Bendradarbiavimas su kitų sričių specialistais ir turėjimas kuo daugiau kontaktų suteikia didesnes gali-mybes padėti jaunuoliui ir tuo pačiu palengvina darbą su jaunimu. Tyrimo metu pastebėtas informantų pasi-metimas paklausus apie jaunimo darbuotojo ir gatvės menininkų bendradarbiavimo galimybes. Jaunimo

darbuotoja išreiškė dvejones dėl meno populiarumo tarp gatvės jaunimo, tačiau pabrėžė, jog atsiradus gatvės menininkui, norinčiam užsiimti su tokiu jaunimu, mielai bendradarbiautų. Gatvės meno profesionalas suabejojo gatvės jaunimo darbuotojo veiklos įtaigu-mu jaunimui. Jo nuomone, siekiant „ištraukti“ jaunus žmones iš gatvės svarbi jaunimo darbuotojo asmeninė patirtis, kuri yra pagrindas pelnant socialinės rizikos jaunimo pasitikėjimą ir norą veikti kartu. Taigi infor-mantų atsakymų analizė atskleidė bendradarbiavimo poreikį, tačiau išryškėjo informacijos trūkumas apie kito specialisto veiklą toje pačioje – darbo su gatvėje laiką leidžiančiu jaunimu – srityje, praktinės bendra-darbiavimo patirties ir sinergiško bendradarbiavimo galimybių suvokimo stoka.

Darbo gatvėje su jaunimu perspektyvosKetvirtojo bloko klausimai buvo orientuoti į veiklos optimizavimą. Siekta sužinoti apie darbo gatvėje su jaunimu perspektyvas. Informantų atsakymų anali-zė atskleidė, kad būtina plėtoti neformalias menines priemones dirbant su jaunimu, nes šiuo metu, lygi-nant su užsienio šalimis, ši sritis mažai išnaudojama. (Užsienyje, žinau, yra ir programų, ir to paties me-nininkų įsitraukimo į socialinį atskirtį, į tas nišas... Būtina rengti kompetentingus ir profesionalius spe-cialistus, kurie suvoktų ir socialinius, ir meninius aspektus. ...kalbant apie gatvės kultūrą, aš manau, turėtų būti švietimo daugiau, specialistai skatinami, kurie tuo užsiima.)

Meninės priemonės suteiktų jaunuoliams daugiau laisvės idėjoms generuoti, todėl būtina kuo daugiau kalbėti apie gatvės meną ir jo galimą teigiamą povei-kį – juk jaunimui, augančiam rizikingoje aplinkoje ir daug laiko praleidžiančiam gatvėje, tai prieinamiau-sia gatvės forma. (Kadangi tai yra šių dienų mada, tai labai paveiku, visam pasauly išplitę kaip nežinau kas... Kitas svarbus aspektas – visuomenės ir valsty-bės atstovų požiūris į gatvės meną, kaip nepakanka-mai vertingą ar netinkamą, nors gatvės menininkai įrodė, kad profesionaliu breiko, repo, grafičio taiky-mu galima pasiekti veiksmingesnių rezultatų; ...kad tai nėra tiesiog pramogavimas gatvėje, pasivoliojau, kaip atrodo, ir viskas; ...kad jie suprastų ir iš tikrų-jų išgirstų iš pirmų lūpų, kad tai yra paveiku, kad to reikia ir pan.“)

Tyrimo dalyviai išsakė nuomonę, kad darbas gatvėje Lietuvoje yra nauja sritis ir per mažai išnaudoja-mas lyginant su užsienio šalimis. Jaunimo darbuotojų nuomone, trūksta kompetentingų specialistų, kurie išmanytų darbo gatvėje etapus ir funkcijas. Meno



profesionalo nuomone, specialistai turėtų turėti ne tik socialinių, bet ir psichologinių žinių, suvokti ga-tvės meno teikiamą naudą, jos raidą ir esmę. Tyrimo dalyviai teigė, kad puoselėjant darbą gatvėje svarbus valdžios atstovų dėmesys. Didesnį jo trūkumą akcen-tavo meno profesionalas, įvardydamas biurokratines kliūtis, paviršutinišką požiūrį į gatvės menininkų ini-cijuojamas veiklas.

REZULTATŲ APTARIMAS Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad J. Guščins-kienės ir G. Kondrotaitės [15] apibūdintos socialinės rizikos grupės atitinka jaunimo, leidžiančio laiką gatvėje, charakteristikas. Jauni žmonės gatvėje išsiskiria savo elgesiu, panašia apranga, garsiu kalbėjimo tonu, manieromis. Išryškėjo teorinėje dalyje D. J. McLean, G. Torkildsen, J. R. Šinkūnienės aptarta rekreacinės veiklos svarba. Tyrimo dalyvių nuomone, rekreaci-nė veikla jaunimui ypač svarbi puoselėjant jaunuolių pasitikėjimą savimi ir suaugusiais asmenimis, ugdant tarpusavio pagarbą, lavinant socialinius įgūdžius. Pa-tvirtintas S. M. Nolas teiginys, jog svarbu su jaunimu dirbti neformalioje aplinkoje, ten, kur jauni žmonės gerai ir saugiai jaučiasi [10]. Informantų teigimu, Vilniaus jaunimas dažniausiai laiką leidžia sporto aikštelėse, didžiuosiuose prekybos centruose.

Interviu rezultatai išryškino miesto rajonų proble-matiką. Mieste yra daugiau jaunimui skirtų vietų, kur jie gali leisti laiką. O rajonuose, kur vyrauja didesnis skurdas, jauni žmonės turi mažiau alternatyvų ir yra dar mažiau motyvuoti veikti. Tyrimo rezultatai paro-dė, kad gatvės menas yra populiarus tik tarp tam tikro miesto rajono gatvės jaunimo. Vilniaus centro jauni-mas yra alternatyviausias ir labiausiai linkęs puoselė-ti gatvės meną.

Pasitvirtino V. Aleksienės ir R. Ambrazaitės tei-ginys, kad meno vertingumas atsiranda tik tuomet, kai meninės kūrybos turinys įgyja tam tikrą konkre-tų visuomenei ar bendruomenei aktualų tikslą, veiklos formą ir meninę išraišką [18]. Tyrimo rezultatų analizė parodė, kad menas gatvės jaunimui nėra ver-tybė, jie nenoriai įsitraukia į menines veiklas, labiau orientuojasi į gatvės sportą. Išryškėjo, jog jaunimui trūksta įvairesnių patrauklių viešų erdvių, taip pat atskleista rekreacinės gatvės meno veiklos svarba ir poreikis.

Specialistai (socialinis darbuotojas ir gatvės meno profesionalas), dirbantys su šia tiksline grupe, vie-nas apie kito veiklą nežino, bet teigia, kad svarbu bendradarbiauti ir aktualus tarpininkavimas, kurį galėtų vykdyti socialinis darbuotojas, puoselėdamas

socialinį darbą su socialinės rizikos jaunimu. Taigi pasitvirtino mokslinėje literatūroje keliamas teiginys, kad svarbu sukurti gerą bendradarbiavimo tinklą, kurį sudaro įvairūs ryšiai su kitomis organizacijomis, padedančiomis dirbti gatvėje. Tokie ryšiai daro dide-lę įtaką šios darbo formos efektyvinimui. Kuo pla-tesnis ir įvairesnis organizacijų tinklas, tuo daugiau galimybių atsiranda padėti jaunuoliams [13].

Šis tyrimas neatskleidė mažo miestelio ir kaimo jaunimo rekreacijos raiškos ir poreikių. Tam būtina atlikti mokslinius tyrimus apie socialinio darbuotojo vaidmenį ir funkcijas rekreacijos veiklose su įvairių regionų įvairiomis socialinės rizikos jaunimo gru-pėmis ir plėtoti šių grupių poreikius atitinkančias rekrea cines veiklas.

IŠVADOS1. Mokslinės literatūros analizė išryškino socialinio

darbo ir rekreacinės veiklos sąsajas: bendras, į žmogaus socializaciją orientuotas tikslas, veikla, kuria siekiama mažinti socialinę įtampą, sociali-nės įtraukties motyvacija, keliami nauji iššūkiai, reikalaujantys inovacijų kuriant jaunimui patrau-klią aplinką ir taikant įvairias naujas darbo formas bei metodus.

2. Darbas su jaunais žmonėmis, leidžiančiais laiką gatvėje, priklauso nuo socialinio darbuotojo ge-bėjimo profesionaliai planuoti savo veiklą ir už-megzti kontaktą, sinergiško bendradarbiavimo tinklo sukūrimo, iniciatyvumo.

3. Gatvės meno profesionalo veiklai su laiką gatvėje leidžiančiais jaunuoliais būdingas socialinis meno akcentavimas, psichologinės ir meninės žinios, gebėjimas suprasti, sudominti ir įtraukti į savą, pažįstamą, bet kitokį, socialiai vertingą, gatvės gyvenimą, išlaikyti jaunuolio motyvaciją veikti nesėkmės ir frustracijos situacijose.

4. Tyrimo rezultatai atskleidė gatvės jaunimo darbuo-tojų ir gatvės meno profesionalų sinergiško bendra-darbiavimo poreikį dirbant su gatvėje laiką leidžian-čiais jaunuoliais. Nagrinėjant atsakymus į klausimus išryškėjo, kad specialistai, dirbantys su šia tiksline grupe, vienas apie kito veiklas nežino, bet teigia, kad svarbu bendradarbiauti ir aktualus tarpininkavimas, kurį galėtų vykdyti socialinis darbuotojas. Siekiant puoselėti socialinį darbą su socialinės rizikos jau-nimu, svarbu plėtoti rekreacines veiklas ir tobulinti socialinių darbuotojų darbo socialinės rekreacijos koordinavimo srityje kompetencijas.




Literatūra1. Žydžiūnaitė V. Taikomųjų tyrimų metodologijos charakteristi-

kos. Vilnius, 2006. 2. Vitkienė E. Visuomenės rekreacija kaip socialinis-ekonominis

reiškinys. Tiltai. 2001;99-107.3. Vitkienė E. Rekreacija (rekreacijos marketingo tyrimai): mono-

grafija. Klaipėda, 2002;230.4. Vitkienė E. Rekreacija. Klaipėda, 2008.5. Torkildsen G. Leisure and Recreation Management. London

and New York, 2012.6. Švedaitė-Sakalauskė B. Socialinio darbo kokybės dilema.

Pranešimas konferencijoje „Socialinių darbuotojų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje“. Vilnius, 2006.

7. Šinkūnienė JR, Savickaitė D. Sociokultūrinio darbo dilema. Socialinis darbas. 2008;7(1):108-117.

8. Šinkūnienė JR. Laisvalaikio studijos ir rekreacijos administravi-mas. Socialinis darbas. 2005;4(1):122-130.

9. Spierts M. Balansavimas ir aktyvinimas. Metodiškai organizuo-tas sociokultūrinis darbas. Vilnius, 2003.

10. Nolas SM. Exploring young people’s and youth workers’ experiences of spaces for ‘youth development’: creating cultures of participation. Journal of Youth Studies. 2014;17(1):26-41.

11. McLean DJ, Hurd Kraus‘ AR. Recreation and Leisure in Modern Society. Burlington, 2015.

12. McLean DJ, Yoder DG. Issues in Recreation and Leisure: Ethical Decision Making. Human Kinetics, 2005.

13. Laureckis K, Laucytė G, Došienė E, Beliukevičiūtė D. Mokykis iš gatvės. Darbo su jaunimu gatvėje praktinis gidas. Vilnius, 2015.

14. Kavaliauskienė V. Socialinio darbo, kaip pagalbos žmo-gui profesijos, raidos aspektai. Acta Paedagogica Vilnensia. 2005;230-239.

15. Guščinskienė J, Kondrotaitė G. Socialinės rizikos šeimų pro-blemos: Pagėgių savivaldybės atvejo studija. Socialinis darbas. 2006;5(2):15-24.

16. Brazienė R, Merkys G. Jaunimo ir jaunų suaugusiųjų socialinė atskirtis ir gyvenimo sąlygos: stebėsenos indikatorių paieškos problema. Filosofija. Sociologija. 2012;23(2):119-127.

17. Bagdonas A. Socialinis darbas Lietuvoje: raidos, praktikos ir akademiniai aspektai. Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. 2001.

18. Aleksienė V, Ambrazaitė R. Jaunimo kultūrų įvairovė: gatvės meno projektai kaip nusikalstamo elgesio prevencija. Socialinis ugdymas. 2014;2:68-82.

SummaryThe aim of the study to research features of recreational

activities working with street youth.Materal and methods. Analysis of scientific literature

was used to prepare the theoretical article part. Semistructured interview method was used to conduct the qualitative research. The research was conducted on February 2016. The average interview length is 40 minutes. 2 experts took part in semistructured interviews. One research participant works with young people on the street, the other street art professional. Both informants are working in the city of Vilnius with social risk young people, enabling time on the street.

Results. The general aim oriented to human socialization, activities focused on the reduction of social tensions are the connections of social work and recreational activities. Research has shown that working on the street with social risk youth are not exploited areas. The importance and need for recreational art activities on the street are underlined.

Conclusions. The research has shown the need for street youth workers and street art professionals

cooperation working with street youth. Professionals working with this focus group do not know one of the other activities but says that it is important to cooperate and highlights the mediation role of social worker. In order to foster social work with social risk youth, it is important to develop informal recreational activities and improve the competencies of social workers to work in the field of social recreation.

Keywords: social worker, street youth, street art, recreational activities.

Correspondence to Dovilė Lisauskienė Lithuanian University of Educational SciencesStudentų str. 39-511, LT-08106 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]


Social worker as a recreational activity organizer working with street youth

Dovilė Lisauskienė, Vilmantė Aleksienė Lithuanian University of Educational Sciences



UŽIMTUMO PROGRAMŲ ĮGYVENDINIMAS GERONTOLOGIJOS ĮSTAIGOSE

Jolanta Zeleniūtė, Eva Kviatkovska, Vilmantė AleksienėLietuvos edukologijos universitetas

Santrauka Straipsnyje aptariama sociokultūrinių paslaugų plėtotė dirbant su senyvo amžiaus klientais. Pristatomi du 2012–

2016 m. atlikti kokybiniai tyrimai, kurių tikslas – išsiaiškinti užimtumo poreikį ir poveikį gerontologijos įstaigų gyven-tojams. Taikyti tyrimo metodai: teoriniai – literatūros šaltinių ir dokumentų analizė, empiriniai – pusiau struktūruotas interviu, fotografuotos medžiagos analizė, stebėjimas. 2012–2014 m. Santa Casa De Misericórdia gerontologijos įstaigoje (Portugalija) atliktas tyrimas, kurio metu vykdyta sociokultūrinė veikla ir įstaigos gyventojų apklausa, atskleistos pozi-tyvios fizinio, psichinio, emocinio, dvasinio aktyvinimo bei socialinės įtraukties patirtys. 2015–2016 m. Gerontologijos ir reabilitacijos centre (Lietuva) atliktas antrasis tyrimas patvirtino, jog kūrybinis meninis užimtumas senyvo amžiaus asmenims padeda išlikti aktyviems socialiniame gyvenime ir siekti sėkmingo senėjimo. Atskleistas biografinės fotogra-fijos metodo tinkamumas teikiant paskatą atkurti, sužadinti prisiminimus ir su jais susijusias emocijas, įveikti vidinius išgyvenimus, sustiprinti silpnėjančius socialinius ryšius.

Reikšminiai žodžiai: užimtumas, sveikas senėjimas, gerontologijos įstaiga, socialinis aktyvinimas, biografinė fotografija.

Adresas susirašinėti: Vilmantė AleksienėLietuvos edukologijos universitetasStudentų g. 39-511, 08106 Vilnius El. p. [email protected]

ĮVADASGyventojų senėjimas demografiniu požiūriu yra pro-cesas, kurio metu vyresnio amžiaus žmonių skaičius didėja bendroje populiacijoje. Jungtinių Tautų Or-ganizacija rekomenduoja senėjimo rodikliu laikyti 65 m. Demografiškai subrendusios šalys laikytinos tos, kuriose 4–7 proc. gyventojų sudaro vyresni nei 65 m. asmenys, o senos šalys – jei tokių žmonių yra daugiau nei 7 proc. [15].

Lietuvoje 2015 m. pensinio amžiaus žmonės su-darė 18,21 proc. visos populiacijos1. Portugalijoje taip pat ryški gyventojų senėjimo tendencija – pen-sinio amžiaus žmonės sudaro 19,8 proc.2 Taigi šias šalis galima vadinti senomis. Ir Lietuvoje, ir Portu-galijoje aktuali socialinių paslaugų pagyvenusiems asmenims plėtotė. Lietuvoje užimtumo paslaugas

1 Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniurodikliuanalize?portletFormName=visualization&hash=11780c30c2324e05aa758099d1aee303>.

2 Eurostatas. Prieiga per internetą: <http://ec.europa.eu/eurostat>.

globos įstaigose daugiausia teikia socialiniai dar-buotojai, o Portugalijoje – sociokultūriniai anima-toriai, kurių specializacija – išimtinai laisvalaikio, kultūrinių veiklų organizavimas [10].

Senėjimas susijęs su fiziniais, socialiniais ir psi-chiniais pokyčiais [3–5], dėl to kuriami įvairūs sėkmingo ir sveiko senėjimo modeliai, tiriami sveikatą, autonomiškumą bei gyvenimo kokybę palaikantys komponentai [2, 11]. Lietuvoje sveiko senėjimo klau-simams taip pat skiriama dėmesio. 2013 m. pradėta nauja nacionalinė mokslo programa „Sveikas senė-jimas“, kurios tikslas – „kompleksiškai analizuoti ir spręsti Lietuvos visuomenės sveiko senėjimo biome-dicinos ir socialinės medicinos klausimus, pasitel-kiant mokslo ir technologijų plėtrą, fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatus“3. Tačiau derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, vyraujant biologi-niam požiūriui į sveikatos stiprinimą ir palaikymą, pagrindinė investicijų dalis skiriama biomedicinos srities tyrimams. Pastarųjų metų socialinės geronto-logijos tyrimai atskleidžia, jog sveikas senėjimas ga-limas veikiant visą asmens poreikių kompleksą, t. y. fiziologinius, psichologinius, socialinius ir dvasinius poreikius tenkinant kompleksiškai [3, 6, 7, 13].

3 Lietuvos mokslo taryba. Prieiga per internetą: <http://www.lmt.lt/lt/mkf/nmp/sen.html>.



Lietuvoje sociokultūrinės paslaugos priski-riamos specialiųjų socialinių paslaugų grupei, o užimtumo paslaugas globos įstaigose daugiausia teikia socialiniai darbuotojai4. Tačiau socialinės globos institucijose jos nėra griežtai privalomos. Pasak L. Žalimienės [20], socialinių paslaugų kokybės vertinimo sistema per daug akcentuoja objektyvius socialinių paslaugų rodiklius (paslau-gų teikėjų profesionalumas, pažangių darbo meto-dų taikymas, pirminio ir antrinio personalo santy-kis, darbo krūvis ir kt.) ir per mažai vertina ar net ignoruoja subjektyviuosius rodiklius (subjektyvi individo būklė, kaip jis vertina gaunamas socia-lines paslaugas, ar pakinta jo savarankiškumas ir kt.). Objektyvius socialinių paslaugų rodiklius sie-kiama užtikrinti licencijavimo būdu, tačiau dėl ne-pakankamo dėmesio subjektyviems kriterijams ša-lyje nepavyksta užtikrinti globos įstaigų gyventojų savarankiškumo, autonomiškumo, pasitenkinimo gyvenimu [12]. Kai kurie autoriai taip pat kves-tionuoja ir socialinių paslaugų kokybės kriterijų Lietuvoje aiškumą. Kokybės kriterijų neaiškumas arba jų neatitiktis ekonomikos sąlygoms, mažas socialinio darbo patrauklumas lemia socialinio darbo kokybės trūkumą [14].

Teigiama, kad daugelis senatvės tarpsnio proble-mų iškyla dėl socialinių vaidmenų sumažėjimo, nes tai turi įtakos mažesniam fiziniam, protiniam akty-vumui, mažiau patenkinami bendravimo poreikiai [6, 7, 13]. Šie faktoriai turi įtakos fizinei, psichinei, socialinei ir dvasinei sveikatai. Akivaizdu, kad visi minėti veiksniai tarpusavyje koreliuoja [3, 4]. Moks-lo tyrimais įrodyta ir ypatinga teigiamų išgyvenimų svarba vyresniame amžiuje. Tai turi įtakos skausmo prevencijai, širdies ir kraujagyslių veiklai, palengvi-na naujų žinių priėmimą ir įtvirtinimą, skatina kūry-biškumą [8]. Reikia pasakyti, kad šalyje pastebimas darbo su pagyvenusiais asmenimis metodikų trūku-mas, vykdant veiklą mažai dėmesio skiriama indivi-dualiems planams, nėra aiškios poreikių įvertinimo sistemos, dėl to užimtumo veikloms neretai trūksta nuoseklumo, jos vykdomos stichiškai [21]. Siekiant užpildyti šią spragą sukurta Multidimensinė užimtu-mo programa gerontologijos įstaigose gyvenantiems autonomiškiems senjorams [18] bei išbandytas bio-grafinės fotografijos metodas dirbant su pagyvenu-siais asmenimis [9].

4 Portugalijoje užimtumo paslaugas teikia sociokultūriniai animatoriai, kurie specializuojasi laisvalaikio ir kultūrinių veiklų organizavimo srityje [10].

Straipsnio tikslas – išanalizuoti ir palyginti ge-rontologijos įstaigų gyventojų patirtį dalyvaujant už-imtumo programose.

Uždaviniai: 1) atskleisti Portugalijos gerontolo-gijos įstaigos gyventojų patirtį dalyvaujant užimtumo veiklose, vykdytose pagal Multidimensinę užimtumo programą autonomiškiems senjorams; 2) išryškin-ti Lietuvos gerontologijos įstaigos gyventojų patirtį dalyvaujant užimtumo veiklose, taikant biografinės fotografijos metodą.

TYRIMO METODIKATyrimų organizavimas Lietuvoje ir Portugalijoje bei taikyti metodai apibendrinami 1 lentelėje.

1 lentelė. Tyrimo organizavimas ir metodika

Klasifikacija Portugalijos atvejis Lietuvos atvejisTyrimo metodika Dalyvių apklausa Stebėjimas

Dalyvių atranka

Respondentai pasirinkti pagal panašią kognity-viąją, fizinę ir psichinę būklę

Dalyviai pasirinkti at-sižvelgiant į tai, ar turi asmeninių fotografijų, įvertinus regą, gebėji-mą bendrauti ir atsakyti į klausimus

Tyrimo etapai

1) 2012–2013 m. rug-sėjį–rugpjūtį taikytos įvairios užimtumo veiklos; sisteminta ir rengta mul-tidimensinio užimtumo programa;2) 2013 m. rugpjūčio mėn. vykdyta gyventojų apklausa;3) 2014 m. sausio–kovo mėn. sukurta originali Senyvo amžiaus žmonių užimtumo programa pagal multidimensinį sėk-mingo senėjimo modelį

1) 2015 m. rugsėjo–gruodžio mėn. rengta užimtumo programa ir vertinimo įrankiai;2) 2016 m. sausio–kovo mėn. vykdytos individualios užimtumo veiklos taikant bio-grafinės fotografijos metodą

Tyrimo dalyvių skaičius 9 senjorai 6 senjorai

Veiklų rezultatų vertinimo me-todika

Sėkmingo senėjimo komponentai

Sėkmingo senėjimo komponentai, emocijų kortelių metodas

Institucijos veiklaIlgalaikė / trumpalaikė socialinė globa, dienos socialinė globa

Ilgalaikė / trumpalaikė socialinė globa

Laikotarpis 9 mėn. 2 mėn.Tiesioginio dar-bo su klientais valandų skaičius per savaitę

18 val. 3 val.

Taikyti metodai

Įvairūs grupiniai psicho-motoriniai, dailės tera-pijos, muzikos terapijos metodai

Biografinės fotografijos metodas

Dalyvių autono-miškumas Autonomiški Iš dalies autonomiški

arba neautonomiškiIndividualios / grupinės veiklos Grupinės Individualios



REZULTATAISanta Casa De Misericórdia gerontologijos įstaigos (Portugalija) atvejisAutonomiški Casa De Misericórdia gerontologijos įstaigos gyventojai (N = 9), dalyvavę multidimensi-nės užimtumo programos veiklose, apimančiose fizi-nį, kognityvųjį, socialinį, emocinį ir dvasinį asmens lygmenis, apklausti interviu metodu. Jų atsakymai at-skleidė toliau aptariamus senjorų patyrimo rezultatus (informantų skaičius nurodytas skliausteliuose).

Užimtumo veiklų poveikis fiziniam funkcionavimuiVisi informantai (9) pripažino, kad mankšta, fizinė veikla jiems yra svarbi ir naudinga, tačiau pabrėžė (2), jog organizuojant fizinę veiklą būtina atsižvelgti į individualų pajėgumą. Kalbėdami apie fizinių vei-klų poveikį, informantai išskyrė šiuos pakitimus: išsijudinimas (5) – minėjo, kad fizinės veiklos pa-deda jiems „išsijudinti“, „nesustingti“, būti lanks-tesniems, atsipalaidavusiems. Pagal nemažą respon-dentų, pasisakiusių už šį poveikį, skaičių galima ma-nyti, kad vyresniame amžiuje vien jau tai, kad kūnas nepraranda formos, yra pakankamas pasiekimas, ku-ris yra impulsas praktikuoti fizinę veiklą; tvirtumas (4) – raumenys tapo tvirtesni: „jaučiuosi tvirtesnė, kojos tapo stipresnės“, „padeda stiprinti rankų rau-menis“, „mano raumenys tvirtesni tapo“; energija (4) – veikla suteikė daugiau energijos, jautėsi žvales-ni, turėjo daugiau jėgų; gera savijauta (3) – mankš-ta pagerino bendrą savijautą ir jie jautėsi sveikesni; gera nuotaika (3) – psichomotoriniai žaidimai pra-linksmino, kėlė nuotaiką: „Kartais ir savo kambary-je prisimenu kai kuriuos žaidimus ir pradedu viena juoktis. Smagu juos žaisti su kitais.“

Minėti teiginiai įrodo, kad fizinės veiklos nėra izoliuotos ir nuo socialinio poveikio, socializacijos. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad fizinės veiklos pasižymi daugeliu teigiamų aspektų tiek fiziniu, tiek psichologiniu, tiek socialiniu lygmenimis [17].

Užimtumo veiklų poveikis kognityviajam / pažintiniam funkcionavimuiVertindami kognityviąsias veiklas informantai (7) labiausiai pabrėžė atminties lavinimo pratimus. Išim-tinai visi teigė, kad atmintį stimuliuojantys pratimai turi teigiamą įtaką jų atminčiai. Respondentai (2) taip pat minėjo, kad pratimus atlikti ne visada lengva, tačiau kai skiriama užtektinai laiko, jie tai atlieka ir šitaip gali tobulėti: „...yra tokių užsiėmimų, kuriuos atlikti nėra lengva, bet vadovė sakydavo, kad čia

niekas nebaudžia, čia mes mokomės, tai tada po tru-putį, po truputį ir padarydavau, ir vis geriau...“, „...yra žmonės, kurie iš karto viską ima ir padaro. Man reikia viską iš lėto daryti, tada būna naudos, pada-rau, ką reikia.“ Toks individualizuotos veiklos porei-kis kyla dėl tam tikrų senatvinių fiziologinių pokyčių, turinčių įtakos reakcijai. Mokslininkai teigia, kad, at-sižvelgiant į individualias savybes, senyvo amžiaus žmonės gali atlikti darbą gerai jiems tinkamu tempu [17]. Nemaža dalis informantų (5) minėjo gebėjimo susikaupti stiprinimą atliekant veiklas: „Jie [žaidi-mai] duoda naudos, tik man reikia daugiau laiko, kad juos suprasčiau.“ Įdomu pastebėti, kad informantai (2) kūrybinį mąstymą lavino per kūrybinę veiklą: „<...> poezija man kaip savęs išpildymas, praturtėji-mas: kurti man reiškia tobulėti“, ši veikla turi įtakos komunikacijos procesams: „...[kognityviosios vei-klos] teikia mūsų bendravimui gyvybės, matau didelę jų naudą.“

Užimtumo veiklų poveikis socialiniams ryšiamsApklausa atskleidė, kad užimtumo veiklos respon-dentams padeda jaustis svarbiems kitų žmonių gy-venime, stiprina ir skatina gebėjimą užmegzti ir palaikyti santykius. Apibendrinus informantų pasi-sakymus išryškėjo, kad minėtos veiklos labiausiai vertinamos dėl kokybiško, linksmai ir nuotaikingai praleisto laiko (8), išgyventų bendrumo jausmų gru-pėje (7), stimulo tobulėti, pažinti, būti pažintam (8): „Tai [veiklos] man kaip laisvalaikio forma, kuri mus užpildo geromis mintimis, neleidžia praleisti laiko galvojant apie tai, apie ką galvoti neturėtume. Jie taip pat teikia daug džiaugsmo, motyvacijos gyventi, padeda komunikuoti su kitais žmonėmis, juos pažin-ti.“ Rezultatai patvirtina ankstesnių tyrimų išvadas, pagrindžiančias, kad teigiamų, džiaugsmą teikiančių socialinių ryšių palaikymas, socialinės patirtys, emo-ciniai išgyvenimai tiesiogiai koreliuoja su gyvenimo prasmingumo jausmu, ypač sulaukus senatvės, kai nyksta socialiniai vaidmenys ir ryšiai [16].

Užimtumo veiklų poveikis socialinių vaidmenų integracijai Daugelis informantų (8) išskyrė išvykų, švenčių, integracinių veiklų svarbą. Jie teigė, kad tokios vei-klos suteikia galimybę pažinti kitus žmones, plečia akiratį, teikia džiaugsmo, padeda įvertinti savo gali-mybes: „Jos yra reikalingos, pamačiau ten naujų ir gražių dalykų. Pamatyti kitus žmones taip pat yra la-bai smagu. Kiekvienas daro kažką, ko kitas nemoka, tai smagu pamatyti.“ Švenčių organizavimo iššūkiai,



ypač įvairi kūrybinė veikla, padėjo atskleisti naujus talentus, tobulėti, labiau pažinti kitus grupės narius (2): „Labai džiaugiuosi, kad turime daug švenčių, kad patys jas darome, labai tai vertinu. Jeigu bū-čiau pasilikusi namie, niekad to nebūčiau mačiusi ir dariusi.“

Užimtumo veiklų poveikis emociniam lygmeniuiDaugelis informantų (8) pripažino, kad emocinį pa-sitenkinimą jautė visose grupinėse veiklose, tačiau labiausiai – kūrybinių užsiėmimų (9), integracinių švenčių, susitikimų organizavimo metu (7), taip pat socialinių ryšių palaikymo veiklose (7), kai patirtas intensyviausias grupės komunikavimas, atsiskleidi-mas, priėmimas.

Užimtumo veiklų ryšys su dvasiniais ir religiniais išgyvenimaisVisi informantai (9) teigė, kad religinė praktika svar-bi jų gyvenime, tačiau ją vertino skirtingai. Vieniems tikėjimas ir su juo susijusi praktika teikė saugumo, ramybės, prasmės, „amžinybės“ pajautimą (5): „Man svarbu žinoti, kad nesu viena pasaulyje, kad yra kažkas, kas viską valdo ir viskuo rūpinasi. Man tai duoda daug jėgų gyvenime“; „Tikėjimas man duoda džiaugsmą gyvenime ir jėgų susidurti su gyvenimo sunkumais.“ Kitiems senjorams tikėjimas lemia gro-žio, gerumo potyrius (4): „Nėra alternatyvos tikėji-mui. Kai stebime pasaulį ir visą jo grožį, žmogaus protą, vaizduotę, saulę, vandenyną, tai, kas sukurta, ir jeigu neturim tikėjimo, labai baisu galvoti, kad mirtis yra visko pabaiga.“ Šie teiginiai patvirtina gyvenimo prasmės išgyvenimą, kuris pasireiškia per savęs transcendenciją, tai yra žmogaus atvirumą pa-sauliui, savo būčiai [1]. Tačiau informantai (3) taip pat nurodė, kad religinė praktika yra labiau individu-ali, o ne grupinė.

Užimtumo veiklų poveikis psichologiniam stabilumui Informantų nuomone, užimtumo veiklomis tikslingai stiprinamas pasitikėjimas savimi, savęs pažinimas, saviraiška, asmeninis tobulėjimas. Šių tikslų, anot daugelio informantų, geriausia siekti meninėmis vei-klomis (7): „Labai smagu matyti savo darbus paro-doje, tada visi aplinkui džiaugiasi, ir negali patikėti, kad aš čia viską padariau. Patinka juos daryti, do-vanoti kitiems“, taip pat socialinių ryšių palaikymo veiklomis (6): „Jaučiu, kad dabar galiu lengviau bendrauti, nors amžius ir nepadeda. Anksčiau dažnai susigėsdavau, kai reikėdavo ką nors paskaityti, kažką

pasakyti, jausdavau, kad kiti žino daugiau nei aš, bet dabar pamačiau, kad kiti čia žino ne ką daugiau nei aš, tai nebesijaučiu blogai. Bet ir šiaip jaučiu, kad patobulėjau šitoje srityje.“

Lietuvos gerontologijos įstaigoje pritaikyto biografinės fotografijos metodo poveikis įstaigos gyventojų socialiniam, psichologiniam ir kognityviajam funkcionavimuiLietuvoje iš dalies autonomiški Gerontologijos ir reabilitacijos centro gyventojai (N = 6), dalyvavę užimtumo programos veiklose taikant biografinės fo-tografijos metodą, buvo apklausiami proceso metu, o jų teiginiai užrašomi protokoluose. Surinkta me-džiaga atskleidė šiuos toliau aptariamus senjorų pa-tyrimo rezultatus (informantų skaičius pažymėtas skliausteliuose).

Užimtumo veiklų poveikis socialinių ryšių kūrimui ir palaikymuiUžimtumo veiklose taikant biografinės fotografijos metodą vienas ryškiausių pokyčių pastebėtas tarpu-savio santykių srityje: sustiprėjo ir padažnėjo senjo-rų ir darbuotojų, artimųjų, kaimynų ryšiai: „papra-šysiu nuotraukų iš Vytauto kompiuterio“, „paskam-binsiu dukrai, gal ji atveš nuotraukų su mano darbo kostiumais“, „skambinu, paprašysiu, kad paieškotų jaunystės nuotraukų“. Nuolatinis bendravimas su socialiniu darbuotoju bei asmeninių istorijų pasa-kojimas padėjo užmegzti tarpusavio ryšį, skatino pasitikėjimą. Įgautas pasitikėjimas, įsitraukimas į darbą su nuotraukomis, jų pažadinti prisiminimai ir papasakotos gyvenimo istorijos palaipsniui sufor-mavo artimus kliento ir socialinio darbuotojo santy-kius. Toks tarpusavio ryšys ir saugumas buvo būti-nas kitam veiklos etapui – gyvenimo retrospektyvai kuriant asmeninių nuotraukų koliažą. Su sukurtais koliažais senjorai elgėsi dvejopai – vieni norėjo pa-silikti sau („nuotraukų prikėlimas antram gyveni-mui“), kiti – dovanoti artimiesiems („bus atsimini-mas ir po manęs“). Nuotraukų paieškos ir įspūdžiai dalyvaujant naujoje veikloje lėmė dažnesnį ryšį su artimaisiais, o koliažo kūryba ir džiuginantis rezul-tatas paskatino dalyvius bendrauti tarpusavyje ir su kaimynais. Į įspūdžių aptarimą buvo įtraukiami ir darbuotojai.

Užimtumo veiklų poveikis psichologiniam funkcionavimuiKokybiškas laisvalaikio užimtumas paskatino emocijų raišką. Veiklos padėjo pagyvenusiems



žmonėms išreikšti slopinamus jausmus, pajus-ti emocinį pasitenkinimą. Informantų teigimu, ši meninė kūrybinė veikla jiems suteikė teigiamų emocijų. Tokių emocijų priežastys buvo kelios. Pirma, senjorai džiaugėsi pasiūlyta kūrybine vei-kla: „nuostabu, kas galėjo įsivaizduoti, kad bus taip gražu“, „kokį meną mes čia sukūrėm, džiugins mane kiekvieną dieną“. Būtent meninė veikla ir rezultatas jiems teikė nuostabą. Antra priežastis – pats procesas, individualus dėmesys senjorams teikė pasitenkinimą: „kaip smagu kartais pasi-juokti“. Trečioji emocijų raiškos priežastis – suak-tyvinta atmintis ir atgaivinti malonūs prisiminimai („malonu prisiminti, kai ką jau būni ir primiršęs gyvenime“).

Į fotografijos meną žvelgiama individualiai: vieni nuotraukas saugo kaip emocinį prisiminimą, kiti jas naudoja kaip priemonę, siekdami užfiksuoti ir išsaugoti vaizdus. Pastebėta, kad dalyviai, žiūri-nėdami nuotraukas, pasakojo tai, ką jiems jos pri-minė, o ne tai, ką vaizdavo. Galime daryti išvadą, kad senjorai nuotraukas vertino labiau emociniu, o ne fiziniu lygmeniu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad senyvi žmonės, matydami asmenis, su kuriais ryšys nutrūkęs, buvo linkę dažniau sunaikinti tas nuotraukas. Dalyvių emocinei būsenai užsiėmimo pradžioje ir pabaigoje fiksuoti naudotos emocijų kortelės, pasirinktos siekiant stimuliuoti pokalbį, sužinoti ir įvertinti emocinę savijautą. Nuotaikų rodiklių analizė rodo, kad keturių dalyvių rodikliai užsiėmimo pabaigoje buvo labiau teigiami nei užsi-ėmimo pradžioje, kitų dviejų dalyvių rodikliai buvo labiau teigiami užsiėmimo pradžioje. Tokį pastarųjų pasiskirstymą lėmė skaudžių prisiminimų suaktyvi-nimas, baimė įsitraukti.

Užimtumo veiklų poveikis kognityviajam funkcionavimuiTeigiamos emocijos ir teigiamas savęs vertinimas turi pozityvų poveikį kognityviųjų funkcijų palai-kymui. Atvaizdų ar nuotraukų nagrinėjimas, kuris nuolat vyko veiklų metu, gerino atminties, dėmesio sutelkimo procesus. Koliažo kūrimas stimuliavo pla-navimo ir sprendimų priėmimo gebėjimus. Senjorai pasiūlytą veiklą įvardijo kaip kūrybinę ir reikalaujan-čią tam tikrų žinių ar įgūdžių. Dėliojant nuotraukas, parenkant bendrą temą, stilių, spalvas labiau reiškė-si ir senjorų kūrybingumas. Viena dalyvė nuotraukų peržiūrą ir analizę įvardijo kaip atminties stimuliavi-mą: „Čia kaip žaidžiant šachmatais, irgi lavina mano smegenėles.“

Įrodyta, kad šio amžiaus tarpsnio žmonės sun-kiau priima naujoves, retai dalyvauja anksčiau ne-bandytose veiklose, jiems dažniau būdingas patiki-mumo, stabilumo siekimas [11]. Tyrimo rezultatai parodė, kad nežinodami koliažo reikšmės senjorai sutiko dalyvauti veiklose ir tik 2 iš 6 dalyvių pro-ceso metu patyrė nesėkmes, tačiau neatsisakę da-lyvauti tolesnėse veiklose ir gavę atsakymus į kilu-sius klausimus šie dalyviai baigė kūrybinį procesą nuslopindami įtampą ir patirdami palengvėjimą: „negalėjau įsivaizduoti, kad man taip patiks kartu praleistas laikas“, „gerai jaučiuosi kiekvieną die-ną matydama šias fotografijas vieną šalia kitos“.

Tyrimas atskleidė, kad ne visi senjorai nepriima naujovių, svarbu įgyti jų pasitikėjimą ir nuodugniai supažindinti su veikla, kuri bus pritaikyta jų poreikiams.

Gautų tyrimo rezultatų apibendrinimas pateikia-mas 2 lentelėje.

2 lentelė. Tyrimo rezultatų apibendrinimas

Dalyvių gebėjimų vertinimas

Portugalijos atvejis Lietuvos atvejis

Veiklų poveikis socia-liniams ryšiams

Atskleista, kad informan-tai stipriausiai akcentavo nuotaikingai praleistą laiką, bendrumo grupėje jausmo išgyvenimą. Išryškėjo tei-giamų emocijų aspektas. Grupinių veiklų metu jie turėjo galimybę pažinti kitus grupės narius ir taip pat būti pažinti, tokiu būdu susirasti naujų draugų. Iš to kyla svarbumo, ypatingumo jausmas.

Bendravimas su sociali-niu darbuotoju ir asmeni-nių istorijų pasakojimas užmezgė tarpusavio ryšį bei pasitikėjimą. Nuotraukų paieškos ir įspūdžiai dalyvaujant naujoje veikloje paskatino dažnesnį ryšį su artimai-siais. Koliažo kūryba ir džiuginantis rezultatas skatino dalyvius ben-drauti tarpusavyje ir su kaimynais, į įspūdžių aptarimą buvo įtraukti ir darbuotojai.Organizavus individualų užimtumą formavosi atviresnis bendravimas, glaudesnis ryšys su socialiniu darbuotoju.

Veiklų poveikis kognity-viajam / pažin-tiniam lygmeniui

Informantai išskyrė šiuos kognityviųjų veiklų privalumus:atminties, loginio ir kūrybinio mąstymo gerinimas, gebėji-mas susikaupti. Pastebima, kad kognityviosios veiklos buvo įdomios ir prasmingos, skatino ir teikė gyvybės bendravimui. Informantai atkreipė dėmesį, kad veiklos, atitinkančios jų jėgas, teikė didesnę motyvaciją jas ban-dyti atlikti.

Teigiamos emocijos ir teigiamas savęs vertini-mas, kuris taip pat buvo atskleistas šiame tyrime, turi pozityvų poveikį kognityviųjų funkcijų palaikymui. Meninio užimtumo veiklos paska-tino domėjimąsi nauja veikla ir motyvavo kurti, taip pat gerino atminties, dėmesio sutelkimo, informacijos suvokimo, planavimo, sprendimų priėmimo procesus.



IŠVADOS1. Atlikta Portugalijos gerontologijos S. C. D. Mi-

sericórdia įstaigos gyventojų interviu analizė atskleidė senjorų patyrimo dalyvaujant multi-dimensinio užimtumo veiklų programoje pozi-tyvius rezultatus visose veiklų srityse: fizinės veiklos gerontologijos įstaigos klientams buvo prasmingos ir veiksmingos, nes padėjo siekti ju-desių lankstumo, raumenų stiprumo, mobilumo, stiprinti stambiąją motoriką; kognityviosios už-imtumo veiklos gerino atmintį, loginį ir kūrybinį mąstymą, kalbinius gebėjimus; socialinių ryšių palaikymo veiklos teikė bendrumo grupėje, tei-giamų emocijų išgyvenimą; socialinių vaidme-nų integracijos veiklos sudarė galimybę perduo-ti turimą patirtį, įveikti įvairius renginių organi-zavimo iššūkius; dvasinės / religinės užimtumo veiklos teikė vidinės ramybės, padėjo atgauti emocinę pusiausvyrą, stiprino saugumo jausmą, prasmės suvokimo, amžinybės pajautimo, grožio ir gėrio potyrius; psichologinio stabilumo for-mavimo veiklomis didintas pasitikėjimas savimi, savęs pažinimas, savarankiškumas, saviraiška, asmeninis tobulėjimas; taip pat buvo išskirta emocinį pasitenkinimą žadinančių kūrybinių užsiėmimų, švenčių ir susitikimų organizavimo svarba.

2. Gerontologijos ir reabilitacijos centro Lietuvoje gyventojų užimtumo veiklų, taikant biografinės fotografijos metodą, proceso stebėjimo rezul-tatai išryškino pozityvias poveikio tendencijas kognityviojoje, emocinėje ir socialinėje srity-se: asmeninių nuotraukų peržiūra kito asmens akivaizdoje sustiprino savivertę, gyvenimo prasmės, vertės supratimą; gyvenimą įprasmi-nantys koliažai paskatino emocinį pasitenkini-mą, emocijų darną; meninių užsiėmimų procese keitėsi dalyvių savivoka, stiprėjo jų tarpusavio ryšiai ir santykiai su personalu bei artimai-siais; individualios užimtumo veiklos paskati-no domėjimąsi nauja veikla, gerino atminties, dėmesio sutelkimo, sprendimų priėmimo pro-cesus; formavosi pozityvus ir atviras požiūris į siūlomas veiklas.


Dalyvių gebėjimų vertini-mas

Portugalijos atvejis Lietuvos atvejis

Veiklų poveikis psicholo-ginio sta-bilumo formavi-mui

Informantai teigė, kad iniciatyvų vei-klose suteikimas stiprino pasitikėjimą savimi, įgalino, skatino tobulėti, sukūrė erdvę parodyti, ką moka. Taip pat buvo išreikšta mintis, kad užsiimdami kai kuriomis veiklomis jie atrado savyje tokių talentų, savybių, kurių nesitikėjo turį, tai reiškia, kad veiklos prisidėjo ir prie savęs pažinimo.

Individualus kūry-binis užimtumas sudarė galimybę senjorų saviraiškai ir iniciatyvai. Nauja veikla paskatino tobulėti, o gyveni-mą įprasminantys koliažai sustiprino savivertę, savo gy-venimo prasmės, vertės suvokimą.

Veiklų poveikis dvasi-niam / religi-niam lygmeniui

Informantai išreiškė mintį, kad reli-ginės patirties turėjimas daro didelę įtaką jų gyvenime, dalyvavimas religi-niuose užsiėmimuose taip pat priside-da prie religinių jausmų išgyvenimo.Didžioji dauguma respondentų teigė, kad religinių jausmų išgyvenimas teikia vidinę ramybę, džiaugsmą, pasitenkinimą, susitaikymą.

Šie aspektai nebu-vo tiriami.

Veiklų poveikis emo-ciniam lygmeniui

Respondentai išskyrė teigiamų jaus-mų svarbą užsiėmimų metu, nes tai kuria bendrą pasitenkinimą gyvenimu, teikia laimės, prasmės. Grupėje išgy-venti pozityvūs potyriai keitė požiūrį į gyvenimą, skatino ieškoti būdų, kaip kuo dažniau patirti teigiamus išgyve-nimus kasdienybėje. Taip pat daugelis respondentų minėjo turiningo laisva-laikio svarbą ir naudą.

Senjorų asmeninių fotografijų anali-zavimas ir kuriami jų gyvenimą įpras-minantys koliažai paskatino emocinį pasitenkinimą, emocijų reguliavi-mą ir supratimą, o tai teigiamai veikė dalyvių psichologi-nę savijautą.

Veiklų poveikis fiziniam lygmeniui

Informantai išskyrė šiuos fizinės veiklos privalumus:raumenų sutvirtėjimas, energijos lygio padidėjimas – ši kategorija apima ir žvalumą, judrumą, mobilumą, reakciją. Informantai pabrėžė „išsijudinimo“, „ne-sustingimo“ svarbą, taigi ir lankstumo, stambiosios motorikos, koordinacijos gerinimą.Akcentuota ir gera bendra savijauta – ši sąvoka susijusi ir su skausmo nebuvi-mu bei atsipalaidavimu, nes skausmas ir gera savijauta yra nesuderinami.Informantai išreiškė nesudėtingų bei didelių fizinių pastangų nereikalaujančių fizinių pratimų svarbą.Jie teigė, kad fizinės veiklos jiems padeda palaikyti fizinę formą, neprarasti turimų fizinių galimybių.Teigiamai vertinama tai, kad fiziniai pratimai buvo atlikti grupėje su kitais asmenimis. Minima, kad veiklos kėlė nuotaiką, pralinksmindavo.


Veiklų poveikis socialinių vaidmenų integracijai

Bendravimas su jaunąja karta atvėrė būdus perduoti patirtį, galimybė įveikti įvairius renginių organizavimo iššū-kius padėjo įgyti pasitikėjimo savimi, kelti savivertę.




Literatūra1. Butėnaitė J, Bulotaitė L. Vyresnio amžiaus moterų gyvenimo

prasmės išgyvenimas. Gerontologija. 2011;12(4):240-249.2. Cosco TD, Prina AN, Perales J, Stephan BCN, Brayne C. Lay

perspectives of successful ageing: a systematic review and meta-ethnography. PubMed. 2013 Jun;20:3(6).

3. Costa PI. Promoção da Saúde Mental em Idosos. Escola Superior de Technologia da Saude de Coimbra, 2013.

4. Gomes SFDC. Gerontogia e psicossociologia do envelhecimento: intervenção social na terceira idade. Universidade de Fernando Pessoa, Porto, 2007.

5. Hutchison DE. And Contributors. Dimentions on human behavior: the changing life course. Fourth Edition. Sage publications, 2011.

6. Iwasaki Y, Coyle C, Shank JH. Leisure as a context for active living, recovery, health and life quality for persons with mental illness in a global context. Health Promotion International. 2010;25(4).

7. Kim J, Yamada N, Heo J, Han A. Health benefits of serious involvement in leisure activities among older Korean adults. Int J Qual Stud Health Well-being. 2014.

8. Ko HJ, Youn CH. Effects of laughter therapy on depression, cognition and sleep among the community-dwelling elderly. Geriatr Gerontol Int. 2011 Jul;11(3):267-74.

9. Kviatkovska E. Gerontologijos įstaigos gyventojų socialinis aktyvinimas, taikant biografinės fotografijos metodą. Magistro darbas. LEU, 2016.

10. Lopes De SM. Animação sociocultural em Portugal. Animador Sociocultural: Revista Iberoamericana. Out. 2006/fev. 2007;1(1).

11. Mockus A, Žukaitė A. Sėkmingas senėjimas: psichologinis aspektas. Gerontologija. 2012;13(4).

12. Pūras D, Pleckevičienė P, Šakalienė D. Bendrosios europinės gairės dėl perėjimo nuo institucinės prie bendruomeninės globos. Europos ekspertų grupė perėjimo nuo institucinės prie bendruomenėje teikiamos globos klausimais, 2012 m. lapkritis.

13. Sequeira SA. Animar para melhor envelhecer, com satisfação. Instituto Politécnico de Castelo Branco, Junho de 2013.

14. Adomaitytė-Subačienė I. Socialinė politika. Socialinių paslaugų kokybės standartizavimas Lietuvoje. Prieiga per internetą: <http://www.fsf.vu.lt/dokumentai/Socialinių_paslaugų_kokybės_standartizavimas_Lietuvoje_copy.pdf>.

15. Šurkienė G, Stukas R, Alekna R, Melvidaitė A. Populiacijos senėjimas kaip visuomenės problema. Gerontologija. 2012;13(4): 235-239.

16. Trindade B. Animação cultural e a sua intervenção na 3ª idade. Práticas de Animação, Número 3, 2010.

17. Vaillant GE, Kenneth M. Sussesful aging. Am J Psychiatry. 2001.18. Zeleniūtė J. Užimtumas gerontologijos įstaigose kaip sėkmingo

senėjimo sąlyga. Magistro darbas. LEU, 2014.19. Zumeras R. Pagyvenusių žmonių fizinis aktyvumas ir sveikata.

Metodinė-informacinė medžiaga, skirta visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, renginių organizatoriams ir sveikos gyvensenos edukologams. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras. Vilnius, 2013.

20. Žalimienė L. Socialinių paslaugų kokybę lemiantys veiksniai. Prieiga per internetą: <file:///C:/Users/asus/Desktop/8504-8057-1-PB%20(3).pdf>.

21. Žalimienė L. Socialinės globos paslaugų pagyvenusiems žmonėms standartizavimas: Lietuvos praktika ir užsienio šalių patirtis. Gerontologija. 2007;8(1):44-54.

Summary The purpose of this article is to understand the need

of sociocultural activities for the elderly in gerontology institutions in Portugal and Lithuania. For this reason two qualitative researches in the 20122016 period were made. Methods used in these researches were: theoretical (analysis of literature, documents) as well as empyrical (semistructured interview, analysis of photographies, observation). In a first stage (20122014) a research in gerontology institution of Santa Casa De Misericórdia (Portugal) was made. Interviews of nine seniors revealed a great importance of sociocultural activities on physical, psychological, cognitional and spiritual activities on successful aging. In the second stage (20152016) another study in Gerontology and Rehabilitation Centre (Lithuania) was carried out. Three partially dependent and three fully dependent seniors were involved. This study was based

on participant observation during creative work with their own photographs. The research proved the possibility to help elderly to stay active in social life and to achieve positive changes in internal status and selfesteem, as well as relationship with other people.

Keywords: occupation, healthy ageing, gerontology, social animation, biographical photography.

Correspondence to Vilmantė AleksienėLithuanian University of Educational SciencesStudentų str. 39-511, LT-08106 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]


Implementation of occupational programs in gerontology institutions

Jolanta Zeleniūtė, Eva Kviatkovska, Vilmantė Aleksienė Lithuanian University of Educational Sciences



STUDENTŲ ŽINIŲ APIE ŽIV / AIDS INFEKCIJĄ ĮVERTINIMAS

Viktorija Saare1, Dalia Jurgaitienė1, Diana Šopagienė1, Vladimiras Andrejevas2

1Klaipėdos universitetas, 2Mykolo Romerio universitetas

SantraukaTikslas – įvertinti studentų žinias apie ŽIV / AIDS infekciją šiuolaikinės medicinos pasiekimų kontekste.Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimui atlikti parinkti Klaipėdos universiteto (KU) Sveikatos mokslų fakulteto ir My-

kolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo saugumo fakulteto studentai. Tyrime dalyvavo studentai nuo 18 iki 22 m. ir vyresni iš pirmo, antro, trečio ir ketvirto kursų. Iš viso išdalyta 250 anketų, grąžinta 213 anketų: 107 iš KU ir 106 iš MRU. Atsako dažnis 85,2 proc.

Rezultatai ir išvados. Tyrimo dalyviai iš KU Sveikatos mokslų fakulteto daugeliu atvejų buvo geriau informuoti apie ŽIV / AIDS nei MRU Viešojo saugumo fakultete besimokantys respondentai, nors teisingų naujausių žinių labai trūksta abiejų universitetų studentams (p < 0,05). Beveik 50 proc. respondentų iš abiejų universitetų mano, kad ŽIV / AIDS ligos sukėlėjas yra atsparesnis aplinkoje ir dezinfekuojamosioms priemonėms negu hepatito B ir C virusai, nors yra atvirkš-čiai. Į klausimus „Ar yra vakcina nuo ŽIV / AIDS?“ ir „Ar ŽIV / AIDS – išgydoma liga?“ didžioji dalis respondentų atsakė teisingai, nors MRU studentai net 4 kartus dažniau nei KU studentai rinkosi atsakymą „nežinau“ (p < 0,05). Kad ŽIV infekuota moteris gali gimdyti, teisingai atsakė daugiau nei 70 proc. tiriamųjų iš abiejų universitetų, o kad yra apie 90 proc. tikimybė, remiantis naujaisiais medicinos laimėjimais, ŽIV infekuotai moteriai pagimdyti sveiką kūdikį, nurodė tik 20,6 proc. respondentų iš KU ir nė vieno iš MRU (p < 0,05). Beveik pusė respondentų (49,3 proc.) atsakė, kad jiems žinių apie ŽIV / AIDS nepakanka, daugiausia šitaip teigiančių buvo tarp respondentų iš 22 m. ir vyresniųjų amžiaus grupės. Tyrimo duomenys parodė, kad KU studentai atsakymus į daugelį klausimų apie ŽIV / AIDS žinojo statistiškai reikšmingai geriau nei MRU studentai.

Reikšminiai žodžiai: studentai, žinios, ŽIV / AIDS infekcija.

Adresas susirašinėti: Dalia JurgaitienėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas H. Manto g. 84, 92294 KlaipėdaEl. p. [email protected]

ĮVADAS ŽIV infekcija – lėtai progresuojanti infekcinė liga, kurios radikalaus gydymo ir specifinės profilaktikos (vakcinos) iki šiol nėra. Šios ligos profilaktika galima tik sukūrus naują visuomenės švietimo sistemą ir pa-rengus visą visuomenę priimti naujas elgesio normas [1]. Vakarų Europos ir kitų šalių patirtis rodo, kad tik nuolatinė švietimo ir propagandos kampanija yra efektyvi, nes visada padaugėja užsikrėtusiųjų ŽIV, jeigu informuojama šiek tiek mažiau [2].

Ypatingas dėmesys skirtinas žiniasklaidai [3]. Ji gali labai daug padėti šviečiant visuomenę, ypač jaunimą, AIDS profilaktikos klausimais. Didelį dar-bą šviesdamos visuomenę ir aiškindamos apie ŽIV ir lytiškai plintančių ligų (LPL) profilaktiką at-lieka įvairios nevyriausybinės organizacijos arba

susivienijimai ir fondai, padedantys spręsti su ŽIV susijusias problemas, ypač socialines [4].

Daugelyje pasaulio šalių visą profilaktinį darbą organizuoja ir vykdo šeimos bei kitų specialybių gydytojai, socialiniai ir specializuotų ŽIV profi-laktikos įstaigų darbuotojai, kraujo centrai, lytiškai plintančių ligų anoniminių kabinetų gydytojai ir kt. [5–7]. Apie ŽIV infekcijos profilaktiką daug kartų rašė ir kiti Lietuvos mokslininkai: A. Laiškonis, 2005 [8], R. Matulionytė, 2007 [9], A. Griškevičius, 2003 [10], A. Gorobecas, 2003 [10], L. Stonienė, 2006 [11], D. Jurgaitienė, 2003 [12], ir kt.

2003 m. Lietuvoje AIDS centro iniciatyva atlik-ta apklausa, siekiant įvertinti gyventojų žinias apie ŽIV / AIDS [3]. Iš viso apklausti 1 009 Lietuvos gyventojai (15–74 m.). Pateikti standartiniai klausi-mai, atspindintys gyventojų žinias apie ŽIV / AIDS. 95 proc. respondentų teisingai atsakė, jog ŽIV galima užsikrėsti švirkščiantis adata, kurią prieš tai kas nors naudojo. Geriausiai apie tai žinojo 15–29 m. amžiaus apklausos dalyviai, kurių 98,5 proc. atsakė teisingai.



Du trečdaliai apklaustųjų 2003 m. žinojo, kad ŽIV galima užsikrėsti lytinių santykių metu. Visais klau-simais geresnes žinias demonstravo jaunimas. Tarp miesto ir kaimo gyventojų esminių žinių apie ŽIV / AIDS skirtumų nenustatyta. Apie ŽIV šiek tiek ge-riau buvo informuotos moterys nei vyrai. Žemesnį išsilavinimą turintys respondentai taip pat apie ŽIV žinojo šiek tiek mažiau nei tie apklausos dalyviai, ku-rių išsilavinimas aukštasis [3].

Vis dėlto šiandien neužtenka tik gerai žinoti apie ŽIV / AIDS plitimo būdus, visuomenės rizikos susirgti šia liga grupes ir pan. Visuomenė, o ypač jaunimas, privalo išmanyti apie skubią profilaktiką medikamentais, įvykus nelaimingam atsitikimui, sužalojimui, nesaugiems lytiniams santykiams. Jau-nos merginos ir moterys, besiruošiančios pastoti, turi žinoti, kur ir kada reikėtų pasitikrinti, ar neužsi-krėtusios ŽIV, kaip elgtis nėštumo metu, kaip mai-tinti kūdikį ir pan. Todėl prieš atlikdami šį tyrimą iškėlėme hipotezę, kad naujausių teisingų žinių apie elgesį, susidūrus su ŽIV infekcija, jaunimui trūks-ta. Kadangi studentai gali atstovauti abiejų lyčių ir įvairaus amžiaus jaunimui, nutarėme apklausti dviejų universitetų – Klaipėdos universiteto (KU) ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) – įvairių kursų (nuo I iki IV) studentus. Jei tyrimas parodys, kad naujausių žinių apie ŽIV / AIDS trūksta aukš-tųjų mokyklų studentams, darysime prielaidą, jog jų trūksta ir plačiajai visuomenei.

Tikslas – įvertinti studentų žinias apie ŽIV / AIDS infekciją šiuolaikinės medicinos pasiekimų kontekste.

TYRIMO IMTIS IR METODIKASiekiant išsiaiškinti studentų žinias apie ŽIV / AIDS infekciją atliktas kiekybinis tyrimas – apklausa raš-tu. Anketą sudarė 22 anoniminiai klausimai. Tyrimui atlikti buvo parinkti KU Sveikatos mokslų fakulteto ir MRU Viešojo saugumo fakulteto studentai. Tyri-me dalyvavo studentai nuo 18 iki 22 m. ir vyresni iš pirmo, antro, trečio ir ketvirto kursų. Iš viso išdalyta 250 anketų, grąžinta 213 anketų: 107 iš KU ir 106 iš MRU. Atsako dažnis 85,2 proc. Daugiausia tyrime dalyvavo respondentai nuo 18 iki 21 m. (n = 129). 21 m. amžiaus grupėje buvo 43 studentai, o 22 m. ir vyresnių grupėje – 41. Didesnę dalį sudarė moterys – 70,4 proc. (n = 150), o vyrai – 29,6 proc. (n = 63).

Tyrimui atlikti gautas Bioetikos komisijos leidi-mas. Tyrimas vyko 2015 m. lapkričio mėn. KU Svei-katos mokslų fakultete, o 2016 m. vasario mėn. – MRU Viešojo saugumo fakultete. Tyrimas atliktas

laikantis sociologinių ir medicininių tyrimų profesi-nės etikos nuostatų.

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant duo-menų kaupimo ir analizės SPSS programos pake-tą (SPSS 21.0). Statistiniam reikšmingumui tikrinti taikytas chi kvadrato (χ²) kriterijus, laisvės laipsnių skaičius (lls) ir statistinis reikšmingumas (p). Parink-tas reikšmingumo lygmuo, kai p < 0,05.

REZULTATAIAtliekant panašias apklausas pirmuoju klausimu res-pondentų prašoma nurodyti, kaip galima užsikrėsti ŽIV. Respondentų atsakymai į šį klausimą pateikti 1 lentelėje.

Į 1 lentelės klausimus didžioji dauguma respon-dentų atsakė teisingai. Pirmoje vietoje, kaip gali-ma užsikrėsti ŽIV, respondentai nurodė, kad tai gali įvykti lytiškai santykiaujant su užsikrėtusiu asmeniu (94,8 proc.), antroje vietoje – per nesterilius švirkštus ir kitus medicininius instrumentus (93,4 proc.), o trečioje vietoje – perpilant kraują (80,8 proc.). Net 18,8 proc. respondentų pasirinko neteisingus atsakymus ir nuro-dė, kad ŽIV galima užsikrėsti įkandus uodui ar kitiems

1 lentelė. Studentų atsakymų į klausimą „Kaip galima užsikrėsti ŽIV?“ palyginimas pagal amžiaus grupes ir mo-kymosi įstaigą (rodiklio dažnis, proc.)

Atsakymų variantai

Atsakiusieji „taip“ į klausimą „Kaip galima užsikrėsti ŽIV?“20 m. ir jaunesni (proc.)

21 m.(proc.)

22 m. ir vyresni(proc.)

KU(proc.)

MRU(proc.)

Iš viso(proc.) p1 ir p2

Perpilant kraują 76,7 93,0 80,5 84,1 77,4 80,8 p1 = 0,064

p2 = 0,211Lytiškai santykiau-jant su užsikrėtusiu asmeniu

94,6 97,7 92,7 92,5 97,2 94,8 p1 = 0,573p2 = 0,126

Buityje 4,7 2,3 2,4 3,7 3,8 3,8 p1 = 0,689p2 = 0,978

Bučiuojantis 12,4 11,6 12,2 5,6 18,9 12,2 p1 = 0,954p2 = 0,007

Per nesteri-lius švirkštus ir kitus medicininius instrumentus

92,2 95,3 95,1 94,4 92,5 93,4 p1 = 0,690p2 = 0,568

Įkandus uodui ar kitiems kraują siur-biantiems vabzdžiams

21,7 11,6 17,1 20,6 17,0 18,8 p1 = 0,170p2 = 0,475

p1 – lyginant respondentų atsakymus pagal amžiaus grupes;p2 – lyginant respondentų atsakymus pagal mokymosi įstaigą.Pastaba: teisingi atsakymai pateikti skiltyse, pažymėtose pilka spalva.



kraują siurbiantiems vabzdžiams, 12,2 proc. apklausos dalyvių teigė, jog ŽIV galima užsikrėsti bučiuojantis (12,2 proc.), o 3,8 proc. – kad galima užsikrėsti bui-tyje. Išanalizavus atsakymų variantus pagal amžiaus grupes ir mokymosi įstaigą statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta, išskyrus atsakymo variantą „bu-čiuojantis“ – šiuo atveju gerokai daugiau MRU stu-dentų atsakė neteisingai (p = 0,007).

Kaip matyti iš 2 lentelės, daugiau nei pusė respon-dentų į klausimą „Ar yra vakcina nuo ŽIV / AIDS?“ atsakė teisingai nurodydami, kad vakcinos nėra (59,6 proc.). Lyginant atsakymus pagal mokymosi įstaigą statistiškai reikšmingo skirtumo nenustaty-ta (p = 0,252), o tai rodo, kad išskirti, kurios įstai-gos studentai buvo labiau informuoti apie vakciną, negalima.

Į klausimą „Ar ŽIV / AIDS – radikaliai išgydoma liga?“ didžioji dauguma (89,3 proc.) respondentų at-sakė teisingai pažymėdami, kad tai neišgydoma liga. Apie du trečdalius (63,4 proc.) respondentų, atsaky-dami į klausimą „Kuris iš sukėlėjų atspariausias de-zinfekcijos priemonėms?“, teigė, kad tai nėra ŽIV / AIDS sukėlėjas, nes hepatitai B ir C yra atsparesni nei ŽI virusas. Šiuo atveju geriau informuoti KU stu-dentai (p = 0,043).

Atsakydami į klausimą „Ar Jums pakanka žinių apie ŽIV / AIDS?“ dauguma respondentų nurodė, kad jiems žinių nepakanka (KU studentai sudarė 52,3 proc., o MRU – 46,2 proc.). Apžvelgus atsaky-mus į šį klausimą matyti, kad tik nedidelei daliai res-pondentų užtenka žinių apie ŽIV / AIDS, likusiems apklausos dalyviams tokių žinių trūksta.

Atsakydami į klausimą „Kokia tikimybė remian-tis naujausiais medicinos laimėjimais ŽIV infekuo-tai moteriai pagimdyti sveiką kūdikį?“ responden-tai dažniausiai pasirinko pirmą atsakymo variantą (33,3 proc.). Teisingą atsakymą (apie 90 proc.) iš viso pasirinko 10,3 proc. respondentų, iš jų KU studentai sudarė 20,6 proc., o studentai iš MRU šio atsakymo visai nepasirinko.

Lyginant respondentus pagal amžiaus grupes, teisingiausiai į minėtą klausimą atsakė 22 m. ir vy-resniųjų amžiaus grupės respondentai (22 proc.), o iš likusių amžiaus grupių tik labai maža dalis respon-dentų nurodė, kad tai – apie 90 proc. (p = 0,007).

Respondentai, atsakydami į klausimą „Ką žinote apie AIDS ligos gydymą?“, dažniausiai (67,1 proc.) rinkosi teisingą atsakymo variantą, t. y. gydytis rei-kia visą likusį gyvenimą. Iš šitaip atsakiusiųjų KU studentai sudarė 70,1 proc., o MRU studentai – 64,2 proc. Daugiau kaip ketvirtadalis (27,2 proc.) respondentų mano, kad gydymas yra, bet jis neefek-tyvus, o 15 proc. apklausos dalyvių nurodė, jog gy-dymas labai brangus. Lyginant atsakymus pagal am-žiaus grupes ir mokymosi įstaigą, reikšmingų skirtu-mų nenustatyta.

Narkotikų vartotojų grupę, kaip didžiausią rizikos grupę užsikrėsti ŽIV, nurodė beveik visi responden-tai. Antroje vietoje respondentai nurodė komercinio sekso darbuotojas, trečioje vietoje – vyrus, kurie turi lytinių santykių su vyrais. Sunkiausiai responden-tams sekėsi atsakyti į klausimą, kiek laiko trunka ŽIV inkubacinis periodas / lango periodas, kiek tęsiasi ūmi ŽIV infekcija ir kiek vidutiniškai trunka ŽIV /

2 lentelė. Studentų atsakymų į klausimus apie kai ku-riuos ŽIV infekcijos epidemiologinius ypatumus palygini-mas pagal mokymosi įstaigą (rodiklio dažnis, proc.)

KlausimaiAtsakiusieji į klausimus „ne“

KU (proc.)

MRU (proc.)

Iš viso (proc.) p reikšmė

Ar yra vakcina nuo ŽIV / AIDS? 62,6 56,6 59,6 0,252

Ar ŽIV / AIDS – radikaliai išgydoma liga?

89,7 70,8 80,3 0,002

Ar ŽIV virusas atsparesnis dezinfekcinėms medžiagoms nei hepatito B ir C virusai?

65,4 61,3 63,4 0,043

Ar Jums pakanka žinių apie ŽIV / AIDS?

52,3 46,2 49,3 0,672

3 lentelė. Studentų atsakymų į klausimą „Kokia tiki-mybė remiantis naujausiais medicinos laimėjimais ŽIV infekuotai moteriai pagimdyti sveiką kūdikį?“ palygini-mas pagal amžiaus grupes ir mokymosi įstaigą (rodiklio dažnis, proc.)

Atsakymų variantai

Atsakiusieji „taip“ į klausimą „Kokia tikimybė remiantis naujausiais medicinos laimėjimais ŽIV

infekuotai moteriai pagimdyti sveiką kūdikį?“20 m. irjaunesni(proc.)

21 m. (proc.)

22 m. ir vyresni (proc.)

KU (proc.)

MRU (proc.)

Iš viso (proc.)

Apie 30 proc. 35,7 39,5 19,5 31,8 34,9 33,3Apie 50 proc. 22,5 23,3 22,0 21,5 23,6 22,5Apie 70 proc. 4,7 7,0 12,2 7,5 5,7 6,6Apie 90 proc. 4,4 16,3 22,0 20,6 0,0 10,3Nežinau 32,6 14,0 24,4 18,7 35,8 27,2

χ² = 20,891; lls = 8; p = 0,007, lyginant pagal amžiaus grupes;χ² = 28,078; lls = 4; p < 0,001, lyginant pagal mokymosi įstaigą.Pastaba: teisingi atsakymai pateikti skiltyje, pažymėtoje pilka spalva.



AIDS ligos besimptomis periodas. Šiek tiek geriau šiuos terminus išmanė KU studentai (šie rezultatai atskirai lentelėse nepateikiami).

REZULTATŲ APTARIMAS2003 m. Lietuvoje atlikta apklausa, kuria siekta išsi-aiškinti gyventojų žinias apie ŽIV / AIDS, nuostatas bei požiūrį į ŽIV infekuotus asmenis. Šią apklausą Lietuvos AIDS centro užsakymu atliko nepriklau-soma institucija – Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“ [3]. Iš viso apklausti 1 009 Lie-tuvos gyventojai (15–74 m.). Apklausa vyko 110 at-rankos punktų. Respondentai atrinkti pagal naciona-linę reprezentatyvią atranką visose Lietuvos apskri-tyse. Gyventojams pateikti standartiniai klausimai, atspindintys jų žinias apie ŽIV / AIDS, nuostatas ir požiūrius. 95 proc. respondentų teisingai atsakė, jog ŽIV galima užsikrėsti švirkščiantis adata, kurią prieš tai kas nors naudojo. Geriausiai apie tai žinojo 15–29 m. apklausos dalyviai – 98,5 proc. jų atsakė teisingai. Du trečdaliai apklaustųjų 2003 m. žinojo, kad ŽIV galima išvengti lytinių santykių metu tinka-mai naudojant prezervatyvus. 86 proc. respondentų

nurodė, jog ŽIV gali būti užsikrėtęs iš pažiūros svei-kai atrodantis žmogus. Visais klausimais jaunimo buvo geresnės žinios. Tarp miesto ir kaimo gyven-tojų esminių žinių apie ŽIV / AIDS skirtumų nenu-statyta. Apie ŽIV šiek tiek geriau buvo informuotos moterys nei vyrai. Žemesnį išsilavinimą turintys respondentai taip pat apie ŽIV žinojo šiek tiek ma-žiau, nei tie apklausos dalyviai, kurių išsilavinimas aukštasis [3].

Mūsų tyrimo 2016 m. metu nuo 92 iki 97 proc. respondentų žinojo, kad užsikrėsti ŽIV galima turint pavojingų lytinių santykių bei naudojantis bendrais švirkštais ir adatomis. Tačiau buvo ir neteisingų atsa-kymų, pvz., užsikrėsti ŽIV galima bučiuojantis arba įkandus uodui, nuo ŽIV / AIDS jau sukurta vakcina ir pan.

2003 m. Lietuvos AIDS centro tyrimas parodė, jog 84,7 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų daugiausia žinių apie ŽIV / AIDS gaudavo iš te-levizijos, 61,6 proc. – iš spaudos, 40,5 proc. – iš radijo, 16,6 proc. – iš draugų, 11,4 proc. – iš moky-tojų, dėstytojų, 9,5 proc. – iš medikų, 8,8 proc. – iš knygų, 7,8 proc. – iš interneto, 6,1 proc. – iš šeimos narių [3].

Panašūs rezultatai gauti ir 2009 m. bei 2013 m. [4]. Jauni 15–29 m. amžiaus žmonės taip pat daugiausia žinių gaudavo iš žiniasklaidos. Tačiau pažymėtina, jog šio amžiaus jaunimas nemažai informacijos apie ŽIV / AIDS gaudavo iš mokytojų (29,9 proc.), drau-gų (27,7 proc.) ir interneto (13,9 proc.).

Kaip parodė 2003 m apklausa [3], dauguma Lie-tuvos gyventojų vis dėlto norėtų nuo visuomenės nuslėpti informaciją, kad jų šeimos narys užsikrėtė ŽIV, nes ŽIV yra tam tikro elgesio (lytiniai santykiai, narkotikų vartojimas) išdava, apie kurią nepriimta viešai kalbėti. 2003 m. Lietuvos gyventojų nuostatų tyrimas parodė, jog respondentai labai stigmatizuo-ja ŽIV / AIDS užsikrėtusius asmenis. Paklausus gy-ventojų, su kuo nenorėtų gyventi kaimynystėje, ŽIV infekuoti asmenys atsidūrė skalės viršuje po narko-manų, alkoholikų ir anksčiau teistų žmonių, t. y. ke-tvirtoje vietoje. Gyventojai stigmatizuoja šias grupes ir nepakankamai tolerantiški ŽIV infekuotiems ir (ar) AIDS sergantiems asmenims. Daugiausia respon-dentų, atsakiusių, jog nenorėtų gyventi kartu su ŽIV infekuotais ir AIDS sergančiais žmonėmis, užfik-suota 1990 m. – 77,6 proc. Vėlesniais tyrimo metais tokių žmonių skaičius palaipsniui mažėjo: 1997 m. – 66,6 proc., 1999 m. – 55,1 proc., 2003 m. – 49 proc. Tai rodo, jog didėja visuomenės tolerancija ŽIV užsi-krėtusiems ir AIDS sergantiems asmenims [3].

4 lentelė. Studentų atsakymų į klausimą „Ką žinote apie AIDS ligos gydymą?“ palyginimas pagal amžiaus grupes ir mokymosi įstaigą (rodiklio dažnis, proc.)

Atsakymų variantai

Atsakiusieji „taip“ į klausimą „Ką žinote apie AIDS ligos gydymą?“

20 m. ir jaunesni(proc.)

21 m.(proc.)

22 m. ir vyresni(proc.)

KU(proc.)

MRU(proc.)

Iš viso(proc.) p1 ir p2

Yra, bet neefektyvus 31,0 20,9 22,0 25,2 29,2 27,2 p1 = 0,459

p2 = 0,312Yra, bet labai bran-gus

17,8 16,3 4,9 13,1 17,0 15,0 p1 = 0,233p2 = 0,280

Gydytis reikia visą likusį gyve-nimą

65,1 74,4 65,9 70,1 64,2 67,1 p1 = 0,558p2 = 0,194

Gali viduti-niškai 5 m. pratęsti gyvenimą

9,3 16,3 9,8 11,2 10,4 10,8 p1 = 0,542p2 = 0,357

Gali viduti-niškai 10 m. pratęsti gyvenimą

15,5 14,0 24,4 19,6 14,2 16,9 p1 = 0,509p2 = 0,194

Galima visiškai išgydyti

6,2 2,3 0,0 1,9 6,6 4,2 p1 = 313p2 = 0,088

p1 – lyginant respondentų atsakymus pagal amžiaus grupes;p2 – lyginant respondentų atsakymus pagal mokymosi įstaigą.Pastaba: teisingi atsakymai pateikti skiltyje, pažymėtoje pilka spalva.



Apibendrinant 2003 m. gyventojų žinių apie ŽIV / AIDS apklausos, kurią atliko bendrovė „Baltijos ty-rimai“, rezultatus galima teigti, jog, nepaisant gerų respondentų žinių apie ŽIV plitimą, gyventojai vis dar stigmatizuoja ŽIV infekuotus ir AIDS sergančius asmenis. Pastebima, jog ŽIV smerkiamas labiau nei kitos LPL ar hepatitai B ar C, kuriomis užsikrečiama panašiu būdu, kaip ir ŽIV, ir kurių sukėlėjai aplinkoje yra atsparesni už ŽI virusą.

2003 m. tyrimo metu apie tai, kad ŽIV infekuota moteris gali perduoti virusą kūdikiui, žinojo 86 proc. respondentų. Daugiau kaip pusė apklausoje dalyva-vusių žmonių žinojo, jog ŽIV infekuota moteris gali perduoti ŽIV kūdikį maitindama krūtimi [3].

Dabartiniu metu toliau plintant ŽIV infekcijai ir aptariant to plitimo apribojimo priemones neužtenka žinoti, kad ŽIV infekuota moteris gali perduoti virusą kūdikiui. Būtina išmanyti ir tai, kad ŽIV infekuota moteris turi teisę gimdyti ir, remiantis naujausiais mokslo pasiekimais, gali pagimdyti visiškai sveiką kūdikį. Savo respondentų klausėme, ar jie žino apie tokią galimybę. Apie du trečdalius MRU studentų ir daugiau nei du trečdalius KU studentų atsakė, kad jie žino, jog ŽIV infekuota moteris gali gimdyti. Ta-čiau didžioji dauguma respondentų negalėjo patikėti tuo, kad šiandien ŽIV infekuotai motinai galimybė pagimdyti visiškai sveiką kūdikį siekia net 98 proc. Respondentų nuomone, ši galimybė gerokai mažes-nė. Nuo 1988 iki 2013 m. Lietuvoje gimdė 89 ŽIV infekuotos moterys ir tik 3 (3,3 proc.) iš jų pagimdė ŽIV infekuotus kūdikius. Jeigu nėštumo metu būtų laikomasi visų gydytojų nurodymų, šis skaičius būtų dar mažesnis.

Kaip ir tikėtasi, mūsų tyrimo metu gerokai dau-giau KU Sveikatos mokslų fakulteto studentų geriau išmanė apie naujausius principinius dalykus, susiju-sius su ŽIV / AIDS plitimu, apsisaugojimu, ligos eiga, gydymo prieinamumu ir gydymu. Tačiau kai kuriais klausimais ir jiems trūksta teisingų žinių. Pavyzdžiui, nemaža dalis respondentų nežinojo, kad ŽIV / AIDS gydymas prieinamas ir nemokamas visiems Lietuvos piliečiams, tai numato Lietuvos Respublikos teisės aktai [13, 14]. Be to, kaip aukščiau minėta, respon-dentai nežinojo, kad yra net 98 proc. tikimybė, jog ŽIV infekuota moteris pagimdys visiškai sveiką kūdikį, neinfekuotą ŽI virusu. Tai taip pat įvardyta Žmogaus imunodeficito viruso sukėlėjo prevencijos tarp nėščiųjų metodinėse rekomendacijose (2014 m.) [15] ir tarptautiniuose dokumentuose [16–18].

Mūsų tyrimas dar kartą parodė, kad, mokslui žen-giant į priekį, ir visuomenė turi neatsilikti, domėtis,

šviestis, o tuo labiau tai turi būti aptariama per užsi-ėmimus su aukštųjų mokyklų studentais, kurie vėliau patys turės tapti šios mirtinai pavojingos ligos žino-vais ir švietėjais. Šiandien neužtenka gerai žinoti ŽIV / AIDS plitimo kelius, visuomenės rizikos susirgti šia liga grupes ir pan. Apsišvietusi visuomenė privalo iš-manyti apie skubią profilaktiką medikamentais, įvykus nelaimingam atsitikimui, sužalojimui, muštynėms, ne-saugiems lytiniams santykiams [6]. Jaunos merginos ir moterys, besiruošiančios motinystei, planuotai ar neplanuotai pastojusios, turi žinoti, kur ir kada reikė-tų pasitikrinti dėl ŽIV, kaip elgtis nėštumo metu, kaip maitinti gimusį kūdikį ir pan. [15, 19, 20]. Nors šie klausimai dažniausiai yra specialistų medikų kompe-tencijos dalis, tačiau, turint galvoje kartais labai neat-sakingą jaunimo elgesį, narkotikų vartojimą, nesau-gius ir labai ankstyvus lytinius santykius, pavėluotą apsilankymą pas gydytoją akušerį ginekologą, reikia pripažinti, jog šios informacijos visuomenei ir aukš-tųjų mokyklų studentams teikiama per mažai. Šiuo tyrimu ir siekta parodyti, kad tuo atveju, jei teisingų žinių trūksta aukštųjų mokyklų studentams, dar labiau jų trūksta plačiajai visuomenei.

IŠVADOS1. Tyrimo dalyviai iš KU Sveikatos mokslų fakulteto

daugeliu atvejų buvo geriau informuoti apie ŽIV / AIDS nei respondentai iš MRU Viešojo saugumo fakulteto, nors teisingų žinių labai trūksta abiejų universitetų studentams. Pirmoje vietoje, kaip ga-lima užsikrėsti ŽIV, respondentai nurodė, kad tai gali įvykti lytiškai santykiaujant su užsikrėtusiu asmeniu, antroje vietoje – per nesterilius švirkš-tus ir kitus medicininius instrumentus, o trečioje vietoje – perpilant kraują. Beveik penktadalis res-pondentų pasirinko atsakymą, kad užsikrėsti ŽIV galima įkandus uodui ar kitiems kraują siurbian-tiems vabzdžiams, nors šis būdas ŽIV infekcijai nebūdingas.

2. Beveik 50 proc. respondentų iš abiejų univer-sitetų teigė, kad ŽIV / AIDS ligos sukėlėjas yra atsparesnis aplinkoje ir dezinfekuojamosioms priemonėms negu hepatito B ir C virusai, nors yra atvirkščiai. Į klausimus „Ar yra vakcina nuo ŽIV / AIDS?“ ir „Ar ŽIV / AIDS – išgydoma liga?“ didžioji dalis respondentų atsakė teisingai, nors MRU studentai net 4 kartus dažniau nei KU studentai rinkosi atsakymą „nežinau“.

3. Kad ŽIV infekuota moteris gali gimdyti, teisin-gai nurodė daugiau nei 70 proc. tiriamųjų iš abie-jų universitetų, o kad yra apie 90 proc. tikimybė,



remiantis naujausiais medicinos laimėjimais, ŽIV infekuotai moteriai pagimdyti sveiką kūdikį, at-sakė tik 20,6 proc. respondentų iš KU ir nė vieno studento iš MRU.

4. Beveik pusė respondentų (49,3 proc.) atsakė, kad jiems žinių apie ŽIV / AIDS nepakanka, dau-giausia šitaip teigiančių buvo tarp respondentų iš

22 m. ir vyresniųjų amžiaus grupės. Tyrimo duo-menys rodo, kad KU Sveikatos mokslų fakulteto studentai atsakymus į daugelį klausimų apie ŽIV / AIDS žinojo statistiškai reikšmingai geriau nei MRU studentai.


Literatūra1. ULAC. ŽIV perdavimo rizikos metodinės rekomendacijos. Kaunas, 2014. 2. Čaplinskas S. ŽIV ir AIDS atvejo valdymo modelio diegimas

Lietuvoje: teorija ir praktika. Lytiškai plintančios infekcijos ir ŽIV. Vilnius, 2009;24-29.

3. Čaplinskas S, Navaitis G. Žiniasklaidos nuostatų į ŽIV užsikrėtusius asmenis turinio analizė. Visuomenės nuostatos į ŽIV. Lietuvos gyventojų informuotumas apie ŽIV / AIDS. Vilnius, 2007;50-55.

4. Čaplinskas S, Liutkevičienė I. AIDS. Geriau žinoti. Vilnius, 2009. 5. Čaplinskienė I. Prevalence of Transfusion – Transmissible Infections

(TTI) among Blood Donors in Lithuania, 2009–2011. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro mokslinės publikacijos. Vilnius, 2013;3.

6. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. V-853 „Dėl Poekspozicinės žmogaus imunodeficito viruso profilaktikos skyrimo aprašo patvirtinimo“. Valstybės žinios. 2004;179-6634; 2009;120-5169.

7. Čaplinskas S. ŽIV / AIDS ir lytiškai plintančios ligos. Vilnius, 2013.8. Laiškonis A. Žmogaus imunodeficito viruso infekcijos diagnostika,

gydymas ir profilaktika. Kaunas, 2005. 9. Matulionytė R. ŽIV infekcijos diagnostika ir gydymas. Vilnius, 2007. 10. Gorobecas A, Čaplinskas S, Griškevičius A. ŽIV infekcijos

atsparumas vaistams. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas. 2003;7(11):755-761.

11. Stonienė L. ŽIV užsikrėtusių nuteistųjų vidinė darna, streso įveika ir gyvenimo kokybė: daktaro disertacija. Vilnius, 2006;142.

12. Jurgaitienė D. Nepramintu taku. Straipsnių rinkinys apie AIDS ir narkomaniją. Klaipėda, 2003;126-129.

13. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. V-384 „Dėl Žmogaus imunodeficito viruso ligos

diagnostikos ir gydymo, kompensuojamo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, tvarkos aprašo patvirtinimo“. Valstybės žinios. 2010;54-2661, 96-5001, 138-7084; 2012;27-1227.

14. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gegužės 4 d. įsakymas Nr. V-439 „Dėl Žmogaus imunodeficito viruso perdavimo iš motinos vaikui profilaktikos tvarkos aprašo patvirtinimo“. Valstybės žinios. 2011;57-2723; 2011;57-2723.

15. ULAC. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos prevencijos tarp nėščiųjų metodinės rekomendacijos. Kaunas, 2014.

16. Laiškonis A, Pukenytė E. World Health Organization. Guidelines on HIV and infant feeding. Principles and recommendations for infant feeding in the context of HIV and a summary of evidence. WHO. 2010 [interaktyvus]. [Žiūrėta 2016-01-10.] Prieiga per internetą: <http://www.who.int/hiv/pub/mtct/PMTCTfactsheet/en/>.

17. World Health Organization. PMTCT Strategic vision 2010-2015. Preventing mother-to-child transmission of HIV to reach the UNGASS and Millennium Development Goals. WHO; 2011 [interaktyvus]. [Žiūrėta 2016-01-05.] Prieiga per internetą: <http://www.who.int/hiv/pub/mtct/strategic_vision.pdf?ua=1>.

18. World Health Organization. Measuring the impact of national PMTCT programmes: Towards the elimination of new HIV infections among children by 2015 and keeping their mothers alive. A short guide on methods. WHO. 2012 [interaktyvus]. [Žiūrėta 2016-01-10.] Prieiga per internetą: <http://www.who.int/hiv/pub/mtct/national_pmtct_guide/en/>.

19. Laiškonis A, Pukenytė E. Skiepai nuo žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) – šių dienų aktualija. Medicina. 2005;41(2):93-99.

20. Jurgaitienė D, Vainauskienė R. Moteris ir ŽIV. Klaipėda, 2001.



SummaryThe aim of the study – to evaluate KU faculty of Health

Sciences and the faculty of Public safety MRU students’ knowledge about HIV/AIDS infection in the aspect of modern medical advances.

Materials and methods. Specially prepared questionnaire was interviewed 107 Klaipeda University Faculty of Health Sciences and 106 Mykolas Romeris University Faculty of Public Security students.

Results and conclusions. To the question „Is there a vaccine against HIV/AIDS?“ And the question „Is HIV/AIDS, a treatable disease?“ The majority of respondents answered correctly, while students from the MRU even 4 times more likely than students from KU chose the answer „do not know“. To the question, „Can HIVinfected women give birth?“ Correctly answered more than 70 percent expertise of both universities. That is nearly 90 percent the likelihood, based on the new achievements in HIVinfected women give birth to a healthy baby?“ answered only 20.6 percent respondents from KU, and none of the MRU. To the question, „Do you have sufficient knowledge about HIV/AIDS?“ More than half of the respondents said that their knowledge is not enough. In the first place, as can be infected with HIV, respondents pointed the way through the nonsterile injecting drug users, the second through sexual contact with an infected person, and in the third place a blood transfusion. Almost one fifth of respondents

chose the answer that HIV infection can bite mosquitoes or other insects suction blood, although this route of HIV infection does not show. In addition, almost 50 percent respondents from both universities thought that HIV/AIDS pathogen is resistant to disinfectants than hepatitis B and C viruses, while the opposite is true. This study showed that knowledge about HIV/AIDS both universities respondents very short supply, although in most cases, significantly more students from MRU chose the answer „do not know“, or indicated an incorrect answer option. This was confirmed by the researcher’s hypothesis: correct knowledge about HIV/AIDS, lack of almost all students, though more about this disease knows those who choose specialties related to individual or public health.

Keywords: HIV/AIDS infection, students and knowledge.

Correspondence to Dalia JurgaitienėFaculty of Health Sciences, Klaipėda UniversityH. Manto str. 84, LT-92294 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]


The assessment of students‘ knowledge about HIV/AIDS infection

Viktorija Saare1, Dalia Jurgaitienė1, Diana Šopagienė1, Vladimiras Andrejevas2

Faculty of Health Sciences, Klaipėda University1, Mykolas Romeris University Faculty of Public Security2



MIESTO IR KAIMO GYVENTOJŲ POŽIŪRIS Į SKIEPUS

Audra Kriščiūnienė, Arnoldas Jurgutis, Dalia Jurgaitienė, Birutė StrukčinskienėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas

Santrauka Tyrimo tikslas – atskleisti visuomenės požiūrio į skiepus šiuolaikines tendencijas.Medžiaga ir metodika. Šiam tyrimui atlikti pasirinkti Tauragės miesto ir rajono gyventojai. Vykdyta apklausa raštu, ku-

rios metu išdalyta 240 anketų. Sugrąžintos 235 (98 proc.) anketos, iš jų – 118 (51 proc.) Tauragės miesto ir 117 (49 proc.) Tauragės apskrities kaimo ir gyvenviečių gyventojų. Skirstant respondentus pagal gyvenamąją vietą, išskirti du kriteri-jai – Tauragės rajonui priklausančių miestų gyventojai ir Tauragės rajonui priklausančių kaimų, miestelių bei gyvenviečių (vienkiemių, sodybų ir pan.) gyventojai.

Naudojantis SPSS 19.0 programa gauti duomenys analizuoti, aptarti gauti rezultatai. Statistinis tyrimo metu gautų duomenų reikšmingumas tikrintas pasirenkant χ² kriterijų ir apskaičiuojant reikšmingumo lygmenį p. Tyrimo metu gauti duomenys laikomi statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05.

Rezultatai ir išvados. Miesto gyventojai dažniau nei apklausos dalyviai iš kaimo teigė, kad skiepai gali padėti išvengti daugybės ligų ir jie nėra kenksmingi žmonių sveikatai, skiepų sudėtis yra saugi, jie negali būti naujų ligų atsiradimo prie-žastimi ir kad skiepytis suaugusiems asmenims yra būtina (p < 0,05). Miestiečiai dažniau nei kaimo gyventojai manė, jog skiepai nesusilpnina žmogaus imuniteto, nesukelia šalutinio poveikio (p < 0,05), palankiai vertino vakcinaciją (p < 0,05) bei dažniau teigė, kad visuomenės požiūris į skiepus per paskutinius trejus metus tapo palankesnis nei buvo anksčiau (p < 0,05). Mieste gyvenantys respondentai dažniau nei kaimo gyventojai savo vaikus skiepija pagal skiepų kalendorių (p < 0,05). Mieste ir kaime gyvenančių respondentų nurodomos priežastys, dėl kurių neskiepijami vaikai, panašios: ap-linkinių patarimai neskiepyti, požiūris, kad kai kurios ligos yra nepavojingos vaiko sveikatai ir todėl jomis reikia persirgti natūraliai. Paplitusi nuomonė, jog kartais skiepai gali sukelti įvairias ligas, susilpninti vaiko imunitetą, kilti šalutinių reakcijų. Miesto gyventojai dažniau nei kaime gyvenantys apklausos dalyviai (p < 0,05) pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijoms nepriimti vaikų į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, jeigu jie nebus paskiepyti privalomais skiepais pagal skiepų kalendorių.

Reikšminiai žodžiai: skiepai, požiūris į skiepijimą, miesto gyventojai, kaimo gyventojai.

Adresas susirašinėti: Dalia JurgaitienėKlaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas H. Manto g. 84, 92294 KlaipėdaEl. p. [email protected]

ĮVADASSkiepai – viena iš šiuo metu aktualiausių visuome-nėje plačiai aptariamų sveikatos temų. Susiformavęs požiūris į skiepus (palankus arba nepalankus) didžią-ja dalimi lemia skiepijimo apimtis šalyje ir ligų, kurių būtų galima išvengti atliekant asmenų vakcinaciją, paplitimą.

Aktyviai vykdant imunoprofilaktiką daugelis in-fekcinių ligų sėkmingai valdomos profilaktiniais skiepais. Pradėjus visuotinai skiepyti Lietuvoje ser-gamumas difterija, kokliušu, stablige labai sumažė-jo. Susirgimų poliomielitu mūsų šalyje neužfiksuota nuo 1972 m., o 2001 m. Lietuva oficialiai paskelbta šalimi, kurioje nebecirkuliuoja laukinio poliomielito

virusas. Galima išvardyti ir daugiau ligų, kurios iki šiol sėkmingai valdomos skiepijant vaikus ir suau-gusiuosius. Skiepų ir skiepijimosi temos Lietuvoje itin aktualios kelerius pastaruosius metus. Šiuo klau-simu rašė nemažai Lietuvos mokslininkų. Vis dėlto, nepaisant aukšto Lietuvos gyventojų imunizacijos lygmens, kai kurios iš tų ligų ima reikštis visuome-nėje kartais pavieniais atvejais, o kartais net protrū-kiais. Tai lemia ir dalies visuomenės neigiamas nu-siteikimas skiepų bei skiepijimosi atžvilgiu. Tokią visuomenės nuomonę formuoja daugybė įvairialypių veiksnių [1–5]. Gyventojų požiūrio į skiepijimus nu-statymas ir veiksnių, lemiančių ketinimus, išaiškini-mas turėtų būti sėkmingos intervencijos skiepijimų klausimais organizavimo pagrindas [3].

Nors skiepų ir skiepijimo temomis yra rašę nema-žai Lietuvos tyrėjų, šis tyrimas svarbus tuo, kad jame ne tik aptariama skiepų teikiama nauda, nagrinėja-mas visuomenės požiūris į skiepijimą, bet ir skiriama dėmesio vienam iš atokiausių Lietuvos regionų, t. y.



Tauragės rajonui, siekiant išsiaiškinti, koks yra šio rajono miesto ir kaimo gyventojų požiūris į skiepus ir skiepijimą.

Tyrimo tikslas – atskleisti visuomenės požiūrio į skiepus šiuolaikines tendencijas.

TYRIMO METODAI IR TIRIAMIEJITyrimo respondentai atrinkti atsitiktinės atrankos būdu. Visi tyrime dalyvavę tiriamieji turėjo atitik-ti vienintelį kriterijų – gyventi Tauragės rajone ir jam priklausančiose vietovėse. Tyrimo metu iš viso apklausti 235 respondentai. Nors dalyvauti tyrime siūlyta 260 respondentų, 25 asmenys nesutiko jame dalyvauti. Iš viso respondentams išdalyta 240 anke-tų. Anketų grįžtamumas – 98 proc., t. y. grąžintos 235 užpildytos anketos.

Tiriamųjų imtis apskaičiuota naudojantis in-ternetine imties dydžio skaičiuokle (Imties dydžio skaičiuoklė, 2015). Remiantis Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis, pateikiamais „Demografijos metraštyje“ (2014), nustatyta, kad Tauragės rajone 2014 m. gyveno 41 877 gyventojai, iš jų 30 358 – mieste, o 11 519 – Tauragės rajonui priskiriamuose kaimuose, miesteliuose ir gyvenvie-tėse. Pagal šiuos duomenis apskaičiuota tyrimui rei-kalinga respondentų iš Tauragės rajono imtis. Sie-kiant tyrimo rezultatų reprezentatyvumo, atlikti šie skaičiavimai:

• Tauragės miesto gyventojų populiacija yra 30 358 gyventojai. Galima paklaida – 9 gyven-tojai, tikimybė – 95 proc., taigi būtina apklausti 118 Tauragės miesto gyventojų;

• Tauragės rajonui priklausančių kaimų ir gyven-viečių gyventojų populiacija yra 11 519 gyvento-jų. Galima paklaida – 9 gyventojai, tikimybė – 95 proc., taigi būtina apklausti 117 Tauragės rajo-no kaimų ir gyvenviečių gyventojų.Tyrimo dalyvių charakteristika vertinta pagal iš

anksto numatytus demografinius klausimus. Duome-nims analizuoti naudota SPSS 19.0 programa. Sta-tistinis tyrimo metu gautų duomenų reikšmingumas tikrintas taikant χ² kriterijų ir apskaičiuojant reikš-mingumo lygmenį p. Tyrimo metu gauti duomenys laikomi statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05.

REZULTATAIDaugelis tyrime dalyvavusių miesto (85 proc.) ir kai-mo (81 proc.) respondentų nurodė turintys nepilna-mečių vaikų, todėl pirmuoju klausimu domėjomės, ar jie skiepija savo vaikus pagal vadinamąjį skiepų kalendorių (1 pav.).

Beveik du trečdaliai (68 proc.) mieste gyvenančių respondentų nurodė, kad savo vaikus skiepija pagal nustatytą skiepų kalendorių. O beveik pusė kaime gyvenančių apklausos dalyvių teigė, kad vaikų iš-vis neskiepija (43 proc.) arba skiepija tik kai kuriais skiepais (32 proc.). Nustatytas statistiškai reikšmin-gas skirtumas lyginant respondentų atsakymus pagal gyvenamąją vietą (p = 0,001, df = 2, χ² = 48,242).

Tyrimo metu buvo svarbu išsiaiškinti, kokios priežastys nulėmė respondentų sprendimą neskiepyti savo vaikų (2 pav.).

Daugiau nei pusė (52 proc.) kaime gyvenančių respondentų nurodė, kad savo vaikų neskiepija, nes jiems taip patarė draugai, artimieji ir giminaičiai. Da-lis kaimo respondentų (12 proc.) teigė, kad neskiepi-ja, nes bijo šalutinio skiepų poveikio savo vaikams. Mieste gyvenantys savo vaikų neskiepijantys respon-dentai dažniausiai nurodė, jog savo vaikų neskiepija siekdami, kad vaikas natūraliai persirgtų tam tikromis ligomis (15 proc.), ir bijodami, jog skiepai gali susil-pninti vaiko imunitetą. Nustatytas statistiškai reikš-mingas skirtumas (p = 0,001, df = 7, χ² = 77,085) tarp mieste ir kaime gyvenančių respondentų nurodomų priežasčių.

Tyrimo metu buvo aktualu sužinoti respondentų nuomonę apie tai, kaip, jų manymu, didesnė visuo-menės dalis vertina skiepus (3 pav.).

Daugiau nei pusė (53 proc.) mieste gyvenančių respondentų nurodė, kad, jų nuomone, visuomenės požiūris į skiepus ir vakcinaciją yra palankus. Beveik pusė (42 proc.) kaime gyvenančių apklausos dalyvių pateikė vertinimą, kad visuomenės požiūris į skie-pus yra nepalankus. Taip pat manė ir 44 proc. mies-te gyvenančių respondentų. Vertinant respondentų

68 %

26 %

6 %

25 %

43 % 32 %

0 %

20 %

40 %

60 %

80 %

100 %

Taip, skiepijau pagal kalendorių

Ne, neskiepijau visai

Skiepijau tik kai kuriuos skiepus

Atsakymai

Proc

.

Miestas

Kaimas

1 pav. Respondentų atsakymai į klausimą „Ar vaikus skiepijote pagal vadinamąjį skiepų kalendorių?“ ir pasis-kirstymas pagal gyvenamąją vietą



2 %

2 %

4 %

8 %

15 %

2 %

1 %

3 %

12 %

1 %

3 %

1 %

2 %

2 %

52 %

0 % 20 % 40 % 60 % 80 % 100 %

Neskiepijau, nes vakcinų sudėtis nėra saugi

Neskiepijau, nes bijojau šalutinio poveikio

Neskiepijau, nes po skiepų buvopasireiškusi šalutinė reakcija

Neskiepijau, nes bijau, kad skiepai galisusilpninti vaiko imunitetą

Neskiepijau, nes girdėjau, kad nuo skiepųgali atsirasti tokios ligos, kaip išsėtinė

sklerozė, autizmas ir pan.

Neskiepijau, nes manau, jog yra geriau, jei vaikas kai kuriomis ligomis

(pvz., vėjaraupiais) persirgs natūraliu būdu

Neskiepijau nuo tų ligų, kurios, manomanymu, nėra pavojingos vaiko sveikatai ir

tolesnei jo raidai

Neskiepijau, kadangi taip patarė darytipažįstami, draugai, giminaičiai ir pan.

Atsa

kym

ai

Proc.

Kaimas Miestas

2 pav. Respondentų atsakymai į klausimą „Kas lėmė Jūsų apsisprendimą neskiepyti vaikų?“ ir pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą

Daugiau nei pusė (60 proc.) mieste gyvenančių respondentų mano, kad visuomenės požiūris į skie-pus tapo palankesnis nei anksčiau. Tam prieštaravo beveik pusė (45 proc.) kaime gyvenančių apklau-sos dalyvių, kurių nuomone, visuomenės požiūris

53 %

44 %

3 %

30 % 42 %

28 %

0 %

20 %

40 %

60 %

80 %

100 %

Manau, kad didžioji dalis visuomenės

į skiepus ir vakcinaciją žiūri

palankiai

Manau, kad didžioji dalis visuomenės

į skiepus ir vakcinaciją žiūri

nepalankiai

Sunku atsakytivienareikšmiškai

Atsakymai

Proc

.

Miestas Kaimas

3 pav. Respondentų atsakymai į klausimą „Kaip manote, ar didesnė visuomenės dalis pripažįsta skiepų veiksmin-gumą?“ ir pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą

atsakymus pagal gyvenamąją vietą nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p = 0,001, df = 2, χ² = 31,936).

Toliau respondentų paprašyta pateikti savo nuomonę apie tai, kaip pakito visuomenės požiūris į skiepus per pastaruosius trejus metus (4 pav.).

60 %

10 %

23 %

7 %9 %

25 %

45 %

21 %

0 %

20 %

40 %

60 %

80 %

100 %

Visuomenės požiūris į

skiepus tapo palankesnis nei anksčiau

Visuomenės požiūris į skiepus

nepasikeitė

Visuomenės požiūris į

skiepus tapo mažiau

palankus, nei buvo anksčiau

Neturiu nuomonės

šiuo klausimu

Atsakymai

Proc

.

Miestas Kaimas

4 pav. Respondentų atsakymai į klausimą „Kaip galėtumėte apibūdinti visuomenės požiūrio į skiepus per paskutiniuosius 3 metus pokyčius?“ ir pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą



į skiepus tapo mažiau palankus nei buvo anksčiau (p = 0,001, df = 3, χ² = 65,462).

Tyrimo metu respondentų prašyta nurodyti, kaip jie vertina Sveikatos apsaugos ministerijos siekius į ikimokyklinio ugdymo įstaigas nepriimti privalo-mais skiepais neskiepytų vaikų (5 pav.).

Daugiau nei pusė (58 proc.) mieste gyvenančių apklausos dalyvių nurodė, kad visiškai pritaria sie-kiams įvesti tokią tvarką, o beveik trečdalis (32 proc.) kaimo respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausi-mu. Daugiau nei pusė kaimo respondentų neigiamai įvertino tokius siekius: „manau, kad tai priverstinis vaikų skiepijimas“ (31 proc.); „ne, nepritariu, manau, tėvai turi teisę patys nuspręsti, kas geriausia jų vai-kui“ (20 proc.) ir t. t. Lyginant respondentų atsaky-mus pagal gyvenamąją vietą, atsakymai statistiškai reikšmingai išsiskyrė: miesto respondentai dažniau nei kaime gyvenantys apklausos dalyviai pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos siekiams į ikimoky-klinio ugdymo įstaigas nepriimti neskiepytų vaikų (p = 0,001, df = 4, χ² = 1,181).

REZULTATŲ APTARIMASGyventojų požiūrio į skiepijimą nustatymas ir veiks-nių, lemiančių ketinimus, išaiškinimas turėtų būti sėkmingos intervencijos skiepijimų klausimais orga-nizavimo pagrindas [3]. Visapusiškos informacijos

58 %

10 %

28 %

4 %

1 %

16 %

20 %

31 %

32 %

0 % 20 % 40 % 60 % 80 % 100 %

Taip, visiškai pritariu, jau seniai reikėjoįvesti tokią tvarką

Pritariu, nes nesuprantu tėvų, kurie savoiniciatyva sprendžia skiepyti vaikus ar ne

Ne, nepritariu, manau, kad tėvai turi teisępatys nuspręsti, kas geriausia jų vaikui

Manau, kad priverstinis vaikų skiepijimasyra ne kas kita, kaip politikų siekis

atstovauti farmacininkų irvakcinų gamintojų interesams

Neturiu nuomonės šiuo klausimu

Atsa

kym

ai

Proc.

Kaimas Miestas

5 pav. Respondentų atsakymai į klausimą „Ar pritariate Sveikatos apsaugos ministerijos siekiui į darželius nepriimti vaikų, kurie nebus paskiepyti pagal skiepų kalendorių?“ ir pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą

apie skiepus Lietuvos visuomenėje stokojama. Ypač tai pažymėtina analizuojant rajonų ir kaimų populia-ciją [6]. Atlikus Tauragės rajono gyventojų požiūrio į skiepus tyrimą nustatyta, kad informacijos apie įvai-rius skiepus ir profilaktinius vaikų skiepijimus kai-me stokojama dažniau nei mieste (p < 0,05). Dažnai visuomenės informavimo priemonės informacijos apie imunizaciją gauna iš įvairių neoficialių šaltinių, kartais ji būna mokslu nepagrįsta, klaidinanti. Visuo-menė, neturėdama objektyvios, moksliškai pagrįstos informacijos, labai imli nepagrįstoms publikacijoms apie skiepų žalą. Tokią informaciją skelbia įvairūs judėjimai, nukreipti prieš skiepijimą. Todėl svarbus visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros institucijų uždavinys – skirti reikiamą dėmesį visuomenei infor-muoti imunoprofilaktikos klausimais [7, 8].

V. Usonis (2010) [1] pažymi, kad žmonių in-formuotumas apie skiepų teigiamus ir neigiamus poveikius yra menkas, visuomenė neturi išsamios informacijos, dažnai jos gauna tik iš įvairių reklami-nių lankstinukų. Atlikus Tauragės rajono gyventojų požiūrio į skiepus tyrimą nustatyta, kad miestiečiai dažniau nei kaimo gyventojai informacijos apie skiepus gauna iš interneto ir informacinių reklami-nių lankstinukų, o apklausos dalyviai iš kaimo in-formacijos apie skiepus dažniau nei miesto gyven-tojai gauna iš radijo laidų.



Remiantis PSO rekomendacijomis, geri ir pakanka-mi vakcinacijos rodikliai šalyse yra tada, kai paskiepy-tų asmenų skaičius atitinkamoje žmonių grupėje yra ne mažesnis kaip 95 proc. Būtent tokie rodikliai padeda užkirsti kelią gyventojų sergamumui ir mirtingumui nuo ligų, kurios valdomos skiepais [9–11]. Tauragės rajono gyventojų požiūrio į skiepus tyrimu nustatyta, kad miesto gyventojai dažniau nei apklausos dalyviai iš kaimo sutinka, jog skiepai gali padėti išvengti daugy-bės ligų, jie nėra kenksmingi žmonių sveikatai, skiepų sudėtis saugi, jie negali būti naujų ligų atsirado prie-žastis ir skiepytis suaugusiesiems yra būtina (p < 0,05).

N. Kuprevičienė ir K. Žagminas [3] teigia, jog šiuo metu „<...> viena svarbiausių infekcijų val-dymo problemų yra gyventojų požiūris į skiepus ir ketinimas skiepytis. Kolektyviniam imunitetui su-daryti būtinos didelės skiepijimų apimtys, todėl net ir labai nedaug neigiamai paveiktas gyventojų po-žiūris į skiepus gali padaryti esminę įtaką skiepiji-mo programų efektyvumui ir nulemti sergamumo padidėjimą, kuris dažniausiai pasireiškia protrūkiais ir epidemijomis“. Atliktu Tauragės rajono gyventojų požiūrio į skiepus tyrimu nustatyta, kad miestiečiai dažniau nei kaimo gyventojai mano, jog skiepai ne-susilpnina žmogaus imuniteto, nesukelia šalutinio poveikio (p < 0,05). Miesto respondentai dažniau nei apklausos dalyviai iš kaimo teigė, kad visuomenės požiūris į skiepus per paskutinius trejus tapo palan-kesnis nei buvo anksčiau (p < 0,05).

Mokslu nepagrįsti judėjimų prieš skiepus atstovų skleidžiami gandai turėtų būti gyventojams išaiškin-ti ir paneigti remiantis mokslo tyrimų rezultatais, ak-centuojant realią skiepais valdomų infekcijų grėsmę, kylančią sumažėjus vakcinacijos apimtims, taip pat skiepų naudą, išaiškinant skiepų šalutinių reakcijų riziką ir pan. [3].

Kaip pažymima sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2013 ir 2014 m. apžvalgose, ser-gamumas gripu ir erkiniu encefalitu nuolatos didėja. Taip yra dėl to, kad žmonės nėra linkę skiepytis ir taip apsisaugoti nuo šių ligų [12–14].

Lyginant 2012 m. skiepijimų apimtis Baltijos šalyse, pavyzdžiui, Estijoje ir Latvijoje, matyti, kad vakcinacijos apimtys BCG vakcina minėtose kaimyninėse šalyse yra mažesnės (po 97 proc.) nei Lietuvoje (beveik 98 proc.), virusinio hepatito B – mažiausios Latvijoje (91 proc.), didžiausios Estijo-je (94 proc.), o Lietuvoje – 93,2 proc. Poliomielito skiepų apimtys, panašiai kaip VHB, yra didžiausios Estijoje (94 proc.), mažiausios – Latvijoje (92 proc.), o Lietuvoje – beveik 93 proc. [7].

Analizuojant Tauragės rajono situaciją dėl skie-pų ir vakcinacijos tenka konstatuoti faktą, jog kai kuriuose Tauragės apskrities rajonuose skiepijimo rodikliai nesiekia PSO nustatytų normų. Apskrityje naujagimių vakcinacijos nuo tuberkuliozės apimtys yra žemesnės už šalies vidurkį. Tauragės visuome-nės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilakti-kos ir kontrolės skyriaus vedėja Rima Šimkuvienė [15] konstatuoja, kad Tauragės apskrityje 2014 m., lyginant su 2013 m., skiepijimų apimtys pagal daugelį pozicijų didėjo, išskyrus naujagimių skie-pijimą nuo tuberkuliozės, kuris nuo 2012 m. vis mažėja. Tauragės rajone 2014 m. nuo tuberkulio-zės paskiepyta 93,15 proc., o nuo virusinio hepa-tito B – 95,81 proc. naujagimių. Sudėtine vakcina nuo difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito ir B tipo Haemophilus influenzae infekcijos pa-skiepyta 95,59 proc. vienų metų vaikų (2013 m. – 91,56 proc.). Nuo difterijos, stabligės, kokliušo ir poliomielito revakcinuota 91,65 proc. septynerių metų vaikų (2013 m. – 93,42 proc.), nuo difterijos ir stabligės revakcinuota 92,25 proc. 16 m. paauglių (2013 m. – 91,46 proc.) [15].

Pagrindinė neskiepijimo priežastis 16 m. am-žiaus paauglių grupėje – jų neatvykimas arba atsi-sakymas skiepytis, taip pat jų neinformavimas apie skiepijimosi laiką, nors tai turėtų daryti šeimos gy-dytojai [7]. Nuo tymų, raudonukės ir epideminio parotito 2014 m. paskiepyta 94,51 proc. (2013 m. – 89,50 proc.) 2 m. amžiaus vaikų. Nuo minėtų infek-cinių ligų 2014 m. revakcinuota 91,46 proc. sep-tynmečių vaikų (2013 m. – 93,42 proc.). Kai kurie tėvai atsisako skiepyti vaikus, kiti neatvyksta kvie-čiami. Kaip pažymi N. Kuprevičienė ir K. Žagmi-nas (2014), Lietuvoje atlikto tėvų požiūrio į vaikų skiepijimus tyrimo rezultatai parodė, kad 66,7 proc. apklaustų tėvų sutiko su teiginiu, jog skiepai, kuriais skiepijami vaikai, yra saugūs. 80,7 proc. responden-tų teigė, jog skiepai duoda daug daugiau naudos nei žalos, o 62,7 proc. apklausos dalyvių pritarė nuomo-nei, kad skiepai yra gerokai veiksmingesni nei kitos medicininės priemonės [3].

Mūsų tyrimo metu nustatyta, kad mieste gyve-nantys savo vaikų neskiepijantys respondentai daž-niausiai nurodė, jog savo vaikų neskiepija siekdami, kad vaikas natūraliai persirgtų tam tikromis ligomis, ir bijodami, jog skiepai gali susilpninti vaiko imu-nitetą (p < 0,05). Kaime gyvenantys apklausos da-lyviai dažniau nei miesto respondentai savo vaikų ryžtasi neskiepyti išklausę savo pažįstamų, draugų ir artimųjų patarimų (p < 0,05).



LR sveikatos apsaugos ministerija rodo griežtą poziciją dėl sąmoningo tėvų atsisakymo skiepyti savo vaikus nuo ligų, nuo kurių jie privalo būti paskiepyti pagal skiepų kalendorių. Vaikai, kurie yra ir bus nepaskiepyti pagal LR vaikų profilak-tinių skiepijimų kalendorių arba paskiepyti ne vi-sais pagal amžių būtinais skiepais, nesant skiepų kontraindikacijų, į ikimokyklinio ar priešmoky-klinio ugdymo įstaigą nebus priimami. Šiai nuo-monei pritaria ir Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Usonis. Jo įsitikinimu, valstybė pasielgtų teisingai tokią nuostatą įtvirtinusi įstatymiškai, ka-dangi valstybinėse ugdymo įstaigose visiems vai-kams turi būti sudarytos vienodos sąlygos saugios bei sveikos aplinkos atžvilgiu [16]. Tauragės rajo-no gyventojų požiūrio į skiepus tyrimu nustatyta, kad miestiečiai dažniau nei kaime gyvenantys res-pondentai pritaria Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatoms pagal skiepų kalendorių nepaskiepytų vaikų nepriimti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas (p < 0,05). Remiantis autorių nuostatomis, reikia imtis teisinių priemonių siekiant apsaugoti visus vaikus nuo galimų ligų, kurios gali būti valdomos vakcinomis [17–20]. Pastaruoju metu fiksuojami įvairių ligų, tokių kaip tuberkuliozė, hepatitas B, difterija, kokliušas ir kitos, protrūkiai vis tarp jau-nesnio amžiaus žmonių. O tai rodo, kad vakcina-cijos nebuvimas yra neigiamas veiksnys, keliantis riziką visuomenei susirgti tokiomis ligomis, kurios gali būti valdomos skiepais.

IŠVADOS1. Miesto gyventojai dažniau nei kaime gyvenantys

respondentai nurodė, kad skiepai gali padėti išvengti daugybės ligų ir jie nėra kenksmingi žmonių sveika-tai, skiepų sudėtis yra saugi, jie negali būti naujų ligų atsiradimo priežastimi ir kad skiepytis suaugusiems asmenims yra būtina (p < 0,05). Miesto gyventojai dažniau nei kaimo respondentai manė, jog skiepai nesusilpnina žmogaus imuniteto, nesukelia šalutinio poveikio (p < 0,05). Be to, miesto gyventojai daž-niau nei kaimo respondentai vakcinaciją vertino pa-lankiai (p < 0,05) ir teigė, jog visuomenės požiūris į skiepus per paskutinius trejus metus tapo palankes-nis nei buvo anksčiau (p < 0,05).

2. Mieste gyvenantys respondentai dažniau nei kaimo gyventojai savo vaikus skiepija pagal skiepų kalen-dorių (p < 0,05). Mieste ir kaime gyvenančių respon-dentų nurodomos priežastys, dėl kurių neskiepijami vaikai, panašios: aplinkinių patarimai neskiepyti, nuomonė, kad kai kurios ligos yra nepavojingos vai-ko sveikatai ir todėl jomis reikia natūraliai persirgti. Be to, respondentų nuomone, kartais skiepai gali pa-didinti galimybę ateityje susirgti lėtinėmis ligomis, susilpninti vaiko imunitetą, sukelti šalutinių reakcijų.

3. Miesto gyventojai dažniau nei kaimo responden-tai (p < 0,05) pritaria Sveikatos apsaugos ministe-rijos rekomendacijoms nepriimti vaikų į ikimoky-klinio ugdymo įstaigas, jeigu jie nebus paskiepyti privalomais skiepais pagal skiepų kalendorių.


Literatūra 1. Usonis V. Vakcinos ir skiepijimas. Vilnius, 2010.2. Žagminas K, Šurkienė G, Urbanovič N, Stukas R. Tėvų požiūris į

vaikų skiepijimą. Medicina. 2007;43(2):161-169. 3. Kuprevičienė N, Žagminas K. Lietuvos suaugusiųjų gyventojų ketinimas

skiepytis ir jį lemiantys veiksniai. Visuomenės sveikata. 2014;3(66):56-67. 4. Rateliff KE. Rekomenduojamų vakcinų atsisakymo motyvai. Vaikas.

1999. Prieiga per internetą: <http://www.vaikas.lt/lt/sveikata/vakcinos/ rekomenduojamu-vakcinu-atsisakymo-motyvai> [žiūrėta 2015-10-10].

5. Stasiuvienė D, Strukčinskienė B, Šopagienė D. Vakcinavimo nuo infekcinių ligų analizė Klaipėdos apskrityje. Visuomenės sveikata. 2011;21(7):41-45.

6. Gurevičius R, Valentienė J, Kutkaitė S. Lietuvos gyventojų požiūris į pirminės, antrinės profilaktikos ir sveikatos stiprinimo priemones, taikomas poliklinikose. Visuomenės sveikata. 2012;4(59):33-46.

7. Čaplinskienė I. Lietuvos imunoprofilaktikos programa – skiepijimo apimčių rezultatyvumo vertinimas. Sveikatos politika ir valdymas. 2014;1(6):125-132.

8. Foktas G. Mažėjant vaikų vakcinacijai, auga infekcinių ligų protrūkių rizika. ULAC, 2012. Prieiga per internetą: <http://www.ulac.lt/lt/naujienos/pranesimai-spaudai/mazejant-vaiku-vakcinacijai-auga-infekciniu-ligu-protrukiu-rizika> [žiūrėta 2015-10-12].

9. Nacionalinė imunoprofilaktikos 2009−2013 metų programa. Valstybės žinios. 2009;40-1534.

10. Statistikos departamentas. Gyventojai, kurie per praėjusius 12 mėn. skiepijosi. Statistikos departamentas, 2015. Prieiga per internetą:

<http://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?id=1337&sta tus=A> [žiūrėta 2015-10-05].

11. Vakcinų informacijos tinklas. VIN, 2015. Prieiga per internetą: <http://vin.atspace.org/> [žiūrėta 2015-09-07].

12. Skiepijimo apimčių ir nepageidaujamų reakcijų į vakcinas situacijos apžvalga Lietuvoje 2011. Prieiga per internetą: <http://www.ulac.lt/uploads/downloads/skiepijimo_apzvalga%202011%20m.pdf> [žiūrėta 2015-12-20].

13. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2013 m. apžvalga. Vilnius: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, 2014.

14. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2014 m. apžvalga. Vilnius: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, 2015.

15. Šimkuvienė R. Europos imunizacijos savaitė. Tauragės SVSC, 2015. Prieiga per internetą: <http://tauragesvsc.sam.lt/naujienos/europos-imunizacijos-savaite/> [žiūrėta 2015-11-23].

16. Burokienė S, Kisielienė I, Usonis V. Integruota vaikų sveikatos priežiūra: tarp-tautinė patirtis ir rekomendacijos. Visuomenės sveikata. 2014;4(67):20-25.

17. Čaplinskas S, Lileikytė A. 2011 metų skiepijimo Lietuvoje apžvalga. Lietuvos akušerija ir ginekologija. 2013;XVI(1):52-57.

18. Jagelavičienė A, Usonis V. Relationship between vaccination and atopy. Acta medica Lituanica. 2014;21(3):116-122.

19. Kalibatienė D, Kalibataitė I. Sveikatos priežiūros darbuotojų požiūris į vakcinaciją nuo gripo. Medicinos teorija ir praktika. 2011;17(4):421-429.

20. Lidžiūtė L, Stasiuvienė D. Tėvų, kurių vaikai lanko lopšelį, informuo-tumas apie vakcinas ir požiūris į vaikų imunoprofilaktiką. Visuome-nės sveikata. 2015; priedas Nr. 1:102-110.



SummaryThe aim: to identify modern trends of public attitudes

to vaccination.Material and methods. Specially prepared question-

naire was interviewed 118 Taurage District urban and 117 Taurage District rural population.

Results and conclusions. The study found out that urban residents are more likely than rural residents know more information about vaccines and usually receive it from Internet, information promotional brochures, while rural residents information about vaccinations more often than urban residents receive from the radio. Urban residents are more likely to vaccinate their children under immunization schedule vaccinations than residents of rural areas. Residents of rural areas are more likely unvaccinated their children under information that they heard from their acquaintances, friends and relatives tips than urban

residents. Urban residents more often than rural residents support ambitions of the Ministry of Health do not accept aspirations of children in preschool establishments, if they are not vaccinated.

Keywords: vaccination, urban and rural population of Taurage district, attitude to vaccination.

Correspondence to Dalia Jurgaitienė Faculty of Health Sciences, Klaipėda UniversityH. Manto str. 84, LT-92294 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected]


Modern society‘s attitude to vaccination

Audra Kriščiūnienė, Arnoldas Jurgutis, Dalia Jurgaitienė, Birutė StrukčinskienėKlaipėda University, Faculty of Health Sciences


„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

INFORMACIJA STRAIPSNIŲ AUTORIAMS

„Visuomenės sveikata“ yra periodinis mokslinis žurnalas, leidžiamas keturis kartus per metus nuo 1996 m. Žurnalo steigėjas ir leidėjas – Higienos institutas.

1997-11-10 Lietuvos mokslo tarybos nutarimu žurnalas įtrauktas į Lietuvos mokslo tarybos patvirtintą recenzuo-jamų mokslo žurnalų sąrašą.

Nuo 2005 m. žurnalas indeksuojamas tarptautinėje In-dex Copernicus duomenų bazėje (http://www.indexcoper-nicus.com/).

Žurnalas skirtas mokslininkams, studentams, sveika-tos apsaugos organizatoriams ir administratoriams, visuo-menės sveikatos specialistams, edukologams, gydytojams ir kitiems skaitytojams, besidomintiems visų šalies gyven-tojų ar atskirų jos grupių sveikatos ir ją veikiančių veiksnių problemomis.

Žurnale lietuvių ir anglų kalbomis spausdinami re-cenzuojami originalūs biomedicinos mokslų srities visuo-menės sveikatos krypties ir artimų jai krypčių straipsniai. Taip pat spausdinami nerecenzuojami trumpi pranešimai (tezės), atvejų aprašymai, mokslinės diskusijos. Ne moks-linėse žurnalo rubrikose („Aktualijos“, „Visuomenės svei-katos praktikai“, „Metodinė medžiaga“) pristatoma in-formacija apie svarbiausius politinius įvykius visuomenės sveikatos srityje, geros praktikos pavyzdžius, išleistas me-todines ir praktines rekomendacijas.

Už straipsnių spausdinimą iš kiekvieno autoriaus ima-mas 15 Eur mokestis.

REIKALAVIMAI RANKRAŠČIUIRedakcijai pristatomi 2 straipsnio egzemplioriai, vienas jų – pasirašytas visų autorių, arba turi būti atskiras raštiš-kas visų autorių leidimas jį spausdinti. Pasirašydami au-toriai garantuoja, kad straipsnis yra originalus, nepažei-džia kitų asmenų autorinių teisių ir nėra anksčiau skelbtas spaudoje, o autoriai perduoda visas straipsnio autorines teises leidėjui, jeigu straipsnis bus spausdinamas. Straips-nio elektroninė versija pateikiama kompaktiniame diske arba atsiunčiama elektroniniu paštu.

Tituliniame lape turi būti nurodyti visi straipsnio au-toriai. Atskirai lietuvių ir anglų kalbomis nurodomas at-sakingas autorius (kontaktinis asmuo), jo įstaiga, įstaigos adresas, miestas, pašto kodas, el. paštas ir telefonas.

Straipsnio tekstas turi būti išspausdintas vienoje A4 formato popieriaus lapo pusėje 12 raidžių dydžiu, pla-čiomis paraštėmis (3 cm), tarp eilučių paliekami dvigubi tarpai. Bendroji (su visais priedais) straipsnio apimtis – ne daugiau kaip 30 puslapių. Puslapiai turi būti numeruoti.

STRAIPSNIO STRUKTŪRA: • straipsnio pavadinimas (iki 150 ženklų, įskaitant tarpus

ir skyrybos ženklus),• autorių vardai ir pavardės, • įstaigų, kuriose atliktas darbas, pavadinimai.

STRAIPSNIO TEKSTO SKYRIAI:• struktūruota santrauka lietuvių kalba (straipsnio pava-

dinimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo medžiaga ir metodai, tyrimo rezultatai, išvados, reikšminiai žo-džiai, iš viso 300 žodžių),

• 1–6 reikšminiai žodžiai (paminėti santraukoje), • įvadas, kuris baigiasi darbo tikslo suformulavimu, • tyrimo medžiaga ir metodai, • rezultatai, • rezultatų aptarimas, • išvados arba apibendrinimas, • literatūra, • struktūruota santrauka anglų kalba (straipsnio pavadi-

nimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo medžiaga ir metodai, rezultatai, išvados, reikšminiai žodžiai, iš viso iki 300 žodžių).

INFORMUOJAMELentelės, schemos, brėžiniai ir pan., pateikiami tekste, turi turėti atskirą numeraciją. Iliustracijos ir paveikslai turi būti nespalvoti, kompaktiški, ryškūs, tekstas juose aiškiai įskaitomas; grafikus ir paveikslus pageidautina pateikti Excel formatu.

Pirmą kartą tekste minimi sutrumpinimai turi būti paaiškinti.

Skaičių trupmeninė dalis skiriama kableliu (pavyz-džiui, 2,15, ne 2.15).

Literatūros šaltiniai sąraše pateikiami ta kalba, kuria buvo išspausdinti, straipsnyje jie nurodomi laužtiniuose skliaustuose, pradedant citavimą nuo [1]. Literatūros sąra-šas sudaromas remiantis Vankuverio sistema ir vienodais reikalavimais biomedicinos mokslo žurnalų rankraščiams („Uniform requirements for manuscripts submitted to bio-medical journals“ JAMA. 1997;277:927-34).

Straipsniai, parengti neatsižvelgus į minėtus reikalavi-mus, nepriimami.

Rankraščiai siunčiami adresu: Higienos institutas, Di-džioji g. 22, LT-01128 Vilnius.

Rankraščiai negrąžinami.

Informacija teikiama: tel. (8 ~ 5) 262 5479, faks. (8 ~ 5) 262 4663, el. paštas [email protected].Žurnalo svetainė internete www.hi.lt

Žurnalą „Visuomenės sveikata“ įsigyti arba užsiprenu-meruoti galima žurnalo redakcijoje. Vieno numerio kai-na – 6 Eur. Metinės prenumeratos kaina – 23 Eur. Kaina su pristatymu – 30 Eur. Apmokėti už prenumeratą galima internetu arba siunčiant čekį į redakciją (smulkesnė infor-macija apie prenumeratą interneto svetainėje www.hi.lt).


„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

INFORMATION TO AUTHORS

The journal “Public Health” was established by the Insti-tute of Hygiene, Lithuania in 1996. It is a unique scientif-ic journal in the country, specialized purely in the public health. It is intended for researchers, public health man-agers and administrators, experts working in the field of epidemiology, biostatistics, occupational health, health promotion, environmental health as well as other readers interested in health status of population and factors effect-ing. The journal is published quarterly. Electronic version of each issue is placed on the website http://www.hi.lt/

Each issue includes pier-reviewed section with origi-nal papers, including topic related reviews, and non- pier-reviewed sections: editorial and information for public health practice, presenting important health policy news, good practice examples, guidelines and recommendations.

Since 1996 the journal is on the official list of scien-tific journals recognized by the Academy of Science of Lithuania and it is in Index Copernicus database since 2005 (http://journals.indexcopernicus.com).

A fee of 15 Eur is taken from each author of the accept-ed article since 2002.

MANUSCRIPT PREPARATIONThe text must be typed with doubled line spacing and wide margins on the one side numbered sheets. The size of the original papers must be restricted to 22 pages (includ-ing all the supplements), review articles – up to 24 pages, guideliness and recommendations - 4 pages, other - no more than 2 pages,

Manuscript and one copy should be sent to the edito-rial office (address is given below). Electronic copy of man-uscript on CD shoud be attached or sent by e-mail.The original article must be signed by all the authors or the separate permission signed by all authors must be attached. Authors’ signatures should guarantee that their article is original, does not interfere with copyright regulations and is not previously published, handed or planed for handing to other journals, except in form of thesis or presentation.

Postal and e-mail addresses, telephone and fax num-bers of the corresponding author must be enclosed.

STRUCTURE OF THE ARTICLE• Title (up to 150 marks, including interval and

punc tua tion);• Authors;• Institution(s) to which the work should be attributed.

THE TEXT MUST BE DIVIDED INTO THE FOLLOWING SECTIONS:• Summary in the same language as the article should not

exceed 300 words),• Keywords (mentioned in the summary),

• Introduction, where the purpose of the work is stated,• Objectives and methods of the study,• Results,• Discussion,• Conclusions • References,• Summary in the other language up to 300 words

(Lithuanian, if the article is in English) including the title, authors, institutions, objective, methods, short presentation of the findings, main conclu-sions, keywords.

ADDITIONAL INFORMATION • tables, figures, diagrams, etc, presented in the text

must have a separate enumeration. Illustrations must be of good quality, text of the illustrations should be clear;

• abbreviations mentioned in the text for the first time must be explained;

• the fractional part of the number in Lithuanian is separated by a comma (i. e. 2,16 instead of 2.16);

• references to other works should be consecutive-ly numbered in the text using square brackets and listed in the original language by number in the reference list. List of references should be based on Vancouver system and on “Uniform requirements for manuscripts submitted to biomedical journals” (JAMA 1997; 277:927-34).

Papers not meeting these requirements are not accepted.All the manuscripts (accepted or rejected) are not

returned.

The manuscripts should be sent to the following ad-dress: Institute of Hygiene, Didzioji str. 22, LT-11028 Vil-nius, Lithuania; e-mail: [email protected].

For more information: Phone +370 5 262 4583; Fax +370 5 262 4663.

Subscription rate for subscribers in Europe (postage in-cluded): 1 year – 60 Eur.

Payments shoud me made by transfer to bank account:

AB SWEDBANKSWIFT code HABALT22for Institute of Hygiene,Didzioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaAccount number: LT427300010002458929IBAN LT427300010002458929