Ihis editiorr publislied with support fromthe open society Fu^d-Lithua^ia, aud from trre cEU'rra.slati.nProject of the Operr Society Institute-Budapest

Krrygos leidimq finansavo Atvrros Lietuvos fonclasir Atvir:os visuomeues institutas Budape5te(Vidurio Europos ulliversitek) Vertirnq projektas)

Redagavo Rita KumZieneApipavidrlirro Vida Ktrrailir

Versta i5 l{ans-Ceorg Gadametr, Die Aktunlittit tlt:s Srltjttrtu. Ktrtrsl ulsSltiel, SrTnltol tntd Fcst, philipp Reclam jun. Sttrttgirrt, l9Z7

O1977, Philipp Reclam jun., Stutrgart@ Vertimas i lietuviq kalbq, Cieclre Crinyto, 1997O Baltos lankos, 1997

Rinko ir maketavo BAr_Tos i.ANKosPrinted in Lithuania

ISSN 1392-1673

ISBN 9986-861-29-9

Mun atrodo iabai svarbu, jogkalbant apie meno pateisinim4 paliediama ne tik akttrali,bet ir be galo sena tema. Ad ir pats El klausim4 nagrineiauviename pirmqiq savo moksliniq darbq platonns ir ltoetai(I934).r I5 tiesr-1 tik naujos filosofir-res paziuros ir naujassokratikq siekimas Zinoti nuleme tai, kad, kiek mums Zi_noma/ pirmq kart4 Vakarq istorijoje iS meno buvo pa_reikalauta legitimacijos. Tuomet pirmEsyk ir paai5kejo,kad vaizdine ar pasakojamoji forma, perteikianti tradi_cinius turinius, kurie neaidku kaip suvokiami ir interpre_tuojami, anaiptol negali savaime pretenduoti i ties4. Taii5 tikrqjq rimta sena tema, nuolatos idkylanti tuomet, kainaujas reikalavimas tiesos pasiprieiina tradicinei formai,tcbebylojandiai poetiniais lvaizdZiais ar meniniq formtlkalba. Prisiminkime, kad ir velyvosios antikos kultt1r4, josne ktrrtq apgailet4 prie5i5kum4 vaizrlams. Tada, kai pa_statq sienos btrdavo puoiiamos inkrustacijomis, mozai_komis ir ornamentais, atlo meto dailininkai skqsdavosi,es4 jll laikai negriZtarnai praejo. Velyvosios antikos pa_saulyje Romos imperijos laikais pana5iai buvo apribota irI (iaclrrrner, Plntos tlinlckttst:trc Ethik, Hamburg, 196g, p. 1g1_204.

6

uZslopinta ir oratorines bei poetines kurybos laisve, k4savo garsia;'arne c{ialoge apie oratorinio meno nuosmr-rki,Dinlogtts de orntoriltus, apgailejo Tacitas. Taiiau pirmiau-sia prisiminkirne (kur kas labiar-r, nei galetq pasirodyti iipirmo Zr.ilgsnio, priartedami prie rnhstl dabarties), kokiabuvo krik5dionybes pozicija iigi jos egzistavusios merlotradicijos atZvilgiu. Velesniame pirmojo tukstantmeiioKrik5dioniq baZnyiios raidos etape, visq pirma VI ir VIIamZiuj e, prasidcj rrsi ;n il:cncl:.hzniui b u -,.o u Zliiis i.i; k.-lias, ir tai buvo pasaulietinis sprendimas. Tuornet BaZ-nyiia naujai iprasmino vaizduojamojo meno formq kalb4,o veliau ir poezijos bei prozos kalbines formas, iiiaip iinaujo iteisindama men4. Ir tai buvo ta prasme pagristassprendimas, kad tik naujasis krikSdioni5kojo aprei5kimoturinys leido i5 naujo legitimuoti tradicinq formq kalb4.,,Biblia pauperum//, vargSq Biblija, skirta bera5diams arnesuprantantiems lotyniSkai ir todel negalintiems iki galosuvokti apreiSkimo kalbos, 5is pasakojimas paveikslais,buvo vienas svarbiausiq meno pateisinimo leitmotyvqVakaruose.

Musq kulturine sqmone i5 esmes tebeminta iio spren-dimo vaisiais, t.y. didZi4ja Vakarq meno istorija, kuriojeir krikddioni5kasis viduramZiq menas, ir humanizmas,atgaivinqs graikq ir romenq men4 bei literatur4, ir ve-lesnes epochos ligi pai XVIII amZiaus pabaigos, ligi di-dZtojo visuomenes persisluoksniavimo ir politiniq beireliginiq pokydiq, kuriais prasidejo XIX amZius, sukurebendr4 formq kalb4bendriems musq savivokos turiniams.

Austrijoje ir Pietq Volieiijuje rrereikia ZodZiais aijkintiantikiniq ir krikSiioni5kqjq turiniq sintezes, dia j4 mes

7

matome gyvai putojandi4 galingomis barokines kurybosbangomis. Zinorna, ir Siai krik5iioniSkojo meno, krik5-dioni5kosios antikines, krikScioniSkosios humanistines tra-dicijos epochai teko patirti pagundtl ir permainq, i5 kuriqne pati menkiausia buvo reformacija. O ji ypai i5kele nau-jq meno ru5i - bendruomenes giedam4 muzik4, kuriosZodliai i5 naujo ikvepe jos padios formas (prisiminkimeHeinrich4 Schritz4 ir Johann4 SebastianE Bach4) ir kuri,Sitaip atsinaujinusi, pratqse vis4 didZiqj4 krik5dioniSkosiosmuzikos tradicij4, nenutrukstam4 tradicijq, prasidejusi4nuo choralo, t.y. galiausiai nuo lotyniSkq himnq kalbos irgrigaliSkosios melodijos, i5 aukSdiau ikveptos didZiajamPopieZiui, junginio.

Siame kontekste iSrydkeja pirmieji aiSkesni meno patei-sinimo problemos orientyrai. eia pagalbon galetume pasi-telkti tuos, kurie kaZkada jau m4ste apie Siuos dalykus.Tadiau kartu neneigsime, kad naujoji meno situacija, kuri4iSgyvename musq Simtmetyje, jau i5 tikrqjq laikytina vien-tisos, paskutinisyk suklestejusios XIX amZiuje, tradicijospertrukiu. Kai Hegelis, didysis spekuliatyviojo idealizmomokytojas, pirm4syk Heidelberge, o veliau Berlyne skaiteestetikos paskaitas, vienas jo ivadiniq motyvq buvo mo-kymas apie ,,meno praeitiSkum4"2. Rekonstravq ir iS naujoperm4stq, apie k4 kalbejo Hegelis, nustebq pamatytume,kad jo jau tada buvo suformuluoti musq padiq klausimai

2 Plg. mano darbq Hegels Dialektik, Tiibingen. 1971, p.80, ir visq pirmaDieterio Henricho straipsni ,,Kunst und Kunstphilosophie der Gegen-wart" Wolfgango Iserio sudarytame rinkinyje .ln*nanente Asthetik -Astlrctisclrc Reflexion. Lyrik als Pnradignm der Moderne ,Minchen, 1966, beimano recenzijq leidinyje Philosopltisclte Rundsclnu, IS (1968), p.291.

,9

menui. Norediar-r iZangoje trumpai tai primir-rti, idant ai5-kiai suvoktume moty1,us, del kuriq tolesnittclse apm4s-tymuose mums teks sugrlztr pne klausimo, ar savaimesLlprantama yra vieSpataujanti merlo s4voka, ir atkastiantropologinius pamatus, ant kuriq stukso meno feno-menas ir i5 kuriq turesime iSgauti nauj4 jo legitimacij4.

,,Meno praeitiSkumas" - Sia formuluote Hegelis radi-kalizavo filosofijos sieki mDsq paZinimo objektu padarytipati tiesos paZinimE, suZinoti pati tiesos Zinojim4. 5i nuoseno filosofijos kelt4 reikalavim4, 5i uZdavini, HegeliopoZiuriu, ji gali ivykdyti tik aprepdama vis4 per istorijossklaid4 laike pasirei5kusiq ties4, vis4 jos apimti ir dydi.Todel Hegelio filosofija ir pretendavo i sqvokos lygi pa-kyleti ir krik5dioniSkojo aprei5kimo tiesq - butent ir visqpirma j4. Tai pasakytina net ir apie giliausiq krik5dioni5-kojo mokymo paslapti. Trejybes paslaptl, kuri, kaip aF

asmeniSkai manau, - tiek kaip i5Sukis m4stymui, tiek kaippaZadas, nuolat perZengiantis ZmogiSkojo suvokimo ri-bas, - visuomet lkvepdavo Vakarq Zmogaus apm4stymus.

I5 tiesq narsios buta Hegelio pretenzijos, kad jo filo-sofijai pavyko aprepti net ir 5i4 visq didZiausi4 kriki-dionybes paslapti, su kuria kamuodamasis aStrejo,tobulejo ir gilejo ne vieno Simtmeiio filosofq bei teologqm4stymas, ir sEvokos pavidalu sukaupti vis4 Sio krikddio-niSkojo mokymo tiesq. Nemegindamas dia pateikti toki4,taip sakant, filosofines trejybes, nuolatinio dvasios pri-sikelimo, dialektinq sintezq, koki4 megino atlikti Hegelis,vis delto turejau apie j4 uZsiminti, idant apskritai butqgalima suprasti Hegelio poZiuri I men4 ir jo minti apiemeno praeitiSkum4. Visrl pirma Hegelis turejo galvoje ne

I

Vaktr rq krrk5i i on iikos vil iz(l u oi ir nr oj o rlren o tradicij os pa-btrigq, ktrri trronrct ii tikrtljq atcjo - kaip mums dabaratrodo. K4 jis yaute kaip savo cpochos amZir-rinkas, juolabiau nebuvo tas troSkimas atriboti ir provokuoti, koki5iandien patiriame mes - dabarties amZininkai - abstrak-taus ir bedaikdio vaizduojamojo meno akivaizdoje. He-gelio reakcija tikrai nebuvo ir toji, kuri iStinka SiandieniniLuvro lankytoj4, kai ji, vos iZengusi i 5l puikq didZios irbrandZios Vakarq tapybos rnuziejq, pirmiausia uZgriunaXVIII amZiaus pabaigos ir XIX amZiaus pradZios revo-liucinio meno revoliuciniai, ji vainikuojantys paveikslai.

Hegelis i5 tikrqjq nemane (ir kaip galejo manyti?), kadbarokas ir jo velyvosios rokoko formos bus paskutinisvakarieti5kas stilius, nuZengqs nuo Zmonijos istorijos sce-

nos. fis neZinojo, k4 retrospektyviai Zinome mes, jog tadaprasidejo istorizmo Simtmetis, ir nenumane, jog XX am-Ziujerylttngai iSsivadavus i5 XIX amZiaus istoriniq pandiqjau kita, dr4sesne prasme visas lig5iolinis menas i5 tikrqjqims atrodyti kaip kaZkas praeita. Kalbedamas apie menopraeiti5kum4 jis greidiau turejo omenyje tai, kad menasnebera suprantamas pats savaime, kaip buvo suprantamasgraikq pasaulyje, kur jis pats buvo dievybe. Graikq pa-saulyje dievybe isikunijo skulpturoje ar Sventoveje, iau-gusioje i pietq saules nutviekst4 peizaZ4, visuomet atvi-roje amZinosioms gamtos stichijoms; didZiule skulpturaftnnijo pagal irr.ogaus atvaizd4 Zmogaus pavaizduot4dievybq. I5 tikrqjq Hegelis norejo pasakyti, kad graikqkulturai dievas ir dievi5kumas tapdavo savi ir iSties aki-vaizdus per jos paiios vaizdines ir menines iSraiSkos for-mas ir kad atsiradus krik5dionybei bei jos naujai, gilesnei

10

Dievo anapusi5kumo iZvalgai tapo nebeimanonra adekva-iiai iSreik5ti 5iE ties4 rneno formq ir poetinitl vaizdq kalba.Meno kurinys - jau nebe pati dievybe, kuri4 garbiname.Teiginys apie meno praeitiikum4 rei5kia ir tai, jog pasibai_srts an[ikai menac frrrein nacir^rlrr+; n.-^ -^;t-.1:,".,- - ^.r^:, r.._-_ LLrl\ur(rlidr P4[qi_sinimo. A5 jau buvau uZsiminqs, kad iimtmeiiams begantji kuo puikiausiai pateisino Krikjdioniq baZnyiia ir antikostradicija persismelkqs humanizmas, ir tE pateisinim4 mesvadiname krik5cioniSkuoju Vakarq pasaulio menu.

{stabu, kad menas, turedamas tcisintis aplinkiniam pa_sauliui, naturaliai integravo bendruomenq, visuomenq,BaZnyii4ir kurianiiojo menininko savivok4. O musq pro_blerna ir yra ta, kad 5io nahrralumo, o kartu ir visiemsbendros savivokos nebera, - nebebuvo jos jau ir XIX Simt_metyje. Tai atsispindi ir Hegelio tezeje. Jau tuomet didiejimenininkai - kas daugiau, kas maZiau - eme neberastisau vietos visuomeneje, tampaniioje vis labiau industrineir komercine; jq bohemidki likimai tarsi patvirtino nuoseno abejotin4 klajojandiq artistq vard4. Jau XIX amZiujekiekvienas menininkas gyveno suvokdamas, kad natu_ralaus ry5io su Zmonemis, tarp kuriq jis gyvena ir kuriemskuria, nebera. XIX amZiaus menininkas jau nebe bendruo_menes narys, o pats sau kuria bendruomenq, kaip ir dera,didindamas ivairovq ir puoseledamas per dideles viltis,kaip kad neiSvengiamai b[.tia, kai jo pripaZistama lvai_rove susiduria su pretenzlja, jog tikra yra tik jo patieskurybos forma ir tai, k4 ji iSrei5kia. XIX amZiaus meni_ninko sEmone i5 tiesq mesianistine; kreipdamasis i Zmonesjis jaudiasi nelyginant koks,,naujasis Idganytojas,, (Immer_mannas) - jis neSa jiems ger4jq susitaikymo Naujien4 ir

1'I

kaip nepritapelis turi uZ tai moketi: jo rnenininkyste kuriatik men4 menui.

Bet visa tai niekai, palyginus su tuo, kokirl nemaloniqpojn-it1 ir sukretimq musq vie5ajai savivokai nepagailinaujausioji 5io Simtmedio k[ryba.

Norediau takti5kai nutyleti, kaip keblu, tarkim, atlike-jui priversti publik4 klausytis moderniosios muzikos. Pa-prastai tenka j4 pateikti koncerto progralnos viduryje, nesantralp klausytojai arba veluoj a, arba i5eina nesulaukqpabaigos. Tokia situacija anksiiau buq buvusi neima-noma/ ir turetume susim4styti, k4 ji rei5kia. Joje iSrydkejakolizija tarp meno kaip Svietimo religijos ir meno kaipmodernaus menininko provokacijos. Kaip atsirado ir visa5trejo Sis konfliktas, matyti. kad ir i5 XIX amZiaus tapybosistorijos. Kai XIX amZiaus antrojoje puseje susvyravo cent-rine perspektyva, viena pamatiniq vaizduojamojo menoprielaidq paskutiniaisiais Simtmediais, tai jau turejo reikdtinaujq provokacijq pr adZt4.3

Pirmiausiai tai pastebima Hanso von Mar6es kuryboje,veliau juo paseke ir didZiulis revoliucinis s4judis, visa-me pasaulyje pripaZintas Paulio C6zanne'o meistridkumodeka. Zinoma, centrine perspektyva nera savaiminevaizdines Ziuros ir vaizdines kurybos duotybe. Krikddio-niSkaisiais viduramZiais jos i5 viso nebuvo. Kaip vienasdidZiqjq Zmonijos meno ir mokslo paZangos stebuklqcentrine perspektyva tapo privaloma tapybai renesansoepochoje, kai vel atgijo gamtamokslinio ir matematiniokonstravimo dZiaugsmas. Tik palengva atprasdami tiketis3 Plg. Gottfried Boehm, Studien zur Persllektiztitiit. Philosophie tmd Kunstin der Friilrcn Neuzeit, Heidelberg, 1969.

12

centrines perspekfyvos kaip savaime suprarntamos, paga-liar-r atveren:re akjs didZiam veiyvr-1jr-1 I'idurarnZir_l rnenui,kr-rriarne paveikslas dar nesidrieke - lyg vaizdas pro lan-gQ * r-rllo dia pat esandiq daiktq ligi toh-rmoje iSnykstaniicrhorizonto, o aiSkiai perskaitomas, kaip hieroglifars ar pik-tograma, lavino ir kartu kilnino rnusq dvasiq.

Taigi centrine perspektyva tebuvo istoridkai atsiradusiir laikina musq vaizdines kurybos forma. Tadiau j4 paZei-dus prasidejo kur kas gilesni ir smarkiai atribojantys musqtradicijE moderniosios kurybos poslinkiai. prisiminkime,kaip skalde formas kubistai (apie 1910-uosius bent jau kurilaik4 tai megino daryti kone visi didieji to meto daili-ninkai) ir kaip lauZydami tradicij4 visi5kai nudaiktinovaizdinq form4 apskritai. Nera visidkai aiiku, ar mes i5tikrqjq nustoiome tiketis bet kokio daikti5kumo. Bet vienayra tikra: naivioji akivaizdybe, jog paveikslas - tai reginys,toks pat kaip gamtos ar Zmogaus sukurtos naturos re-giniai, kuriuos pateikia kaqdienp m1-rcr,l g)z\/enimo patir-tis, - visiSkai sunaikinta. Kubistinio paveikslo ar paveikslobe daiktq rrebepamatysi uno intuittr, vien tik fiksuojan-diu Zvilgsniu. Tam reikia atlikti ypatingE veiksmE: reikiapadiam susintetinti ivairius profilius, kuriq fragmentaiSmeZuoja drobeje, tik tuomet galb0t lygiai taip pat tavesujaudins ir pakyles gili kurinio derme ir teisingumas,kaip ankstesniais laikais tai neabejotinai padarydavobendras paveikslo turinys. K4 tai reiSkia m0sq m4sty-mui, paZitresime veliau. Dar prisiminkime moderniqjqmuzik4, joje naudojam4 visiikai nauj4 harmonijos ir di-sonansq ZodynE, tq savoti5kq sutirdtejimE, atsirandantlnebepaisant senqjq kompozicijos taisykliq ir didZiosios

1.3

klirsikirrcs nruzikos f razcs irrchitektr-rros. Sitai neiSvengia-n.ra - kaip ir tai, jog nrr-rziejr,rjt, iZengqs i naujarursioms meno

pakr:ripoms skirtas sales, i5 tiesq uZ savqs kaZk4 palieki.

[sigitinqs i tai, kas nauja, o veliau sugriZqs prie senqjtldarbq, pastebi savoti5k4 irnlumo atbukim4. Zrnom4 tat

tera reakcija i kontrast4, ne neiSdildomas negr4Zinamosprarasties patyrimas, tadiau ji ypad iSryikina kontrast4tarp naujq ir senq meno formq.

Priminsiu hermetinq poezlj4, nuo seno traukusi4 ypa-ting4 filosofq demesi. ]uk tai, ko nesupranta kiti, rodos,turetq isaiskinti filosofas. I5 tiesq musq laikq poezija jaupasieke prasmingo supratimo r1b4, ir, ko gero, kaip tikpatys iSkiliausi didZiqjq Zodiro meistrq darbai tragi5kainutyla nei5sakomybeje.a Priminsiu nauj4j4 dram4, kuriaiklasikine laiko ir veiksmo vienybes teorija jau seniai terauZmir5ta pasaka, kurioje netgi charakterio vienybe s4mo-

ningai ir pabreZtinaipaZeidZiama, o 5is nevientisumaspaverdiamas neigi konstruktyviu naujosios dramaturgijosp rincip u (p av y zdiiui. Bertolto Brechto kuryboj e). Primin-siu ir moderni4j4 architektur4: i5 ko i5sivaduojama, o gal -kuo susigundoma? - kai pasitelkus naujas medZiagas prie-Singai iprastiniams statikos desniams kuriama tai, kas jauvisiSkai nepana5u i statym4, i akmens ant akmens dejimq,kas yra visi5kai nauja, - 5ie statiniai, taip sakant, apverstivir5um Zemyn ar paremti plonytem silpnom koloneldm,kur vietoj murq, sienq, atraminiq konstrukcijq tera kaippalapines aptrauktos ir apdengtos ertmes. Gal 5i trumpaaplvalga pad6s suvokti, kas gi i5 tiesq atsitiko ir kodel

4 Plg. mano straipsni ,,Verstummen die Dichter?", inZcituende. Die neueFurche, 5 (1970), p.364, bei Kleine Scltriften lV, Tnbingen, 7977 .

11

ciaLrar nlenas iSkele nauj4 klar-rsim4. Norir-r prasakyti: kodelslrpi:a:;tj, kas Siandien yra menils, yra m4styrno uZdavinys.

5iq probiern4 noreiiau iSskleisti ivairiais lygiais. Visrl

pinna ma.no i5eities taSkas br"rs pamatinis principas: ap-

m4stant 5i klausim4, reikia irnti tokl mat4, kuris apreptqtiek dicllji praeities menq, tradicij4, tiek ir modernqji men4,

kuris j uk ne rrien jai prieSinasi, bet ir semiasi i5 jos jegq bei

ikvepimo. Pirrnoji prielaida: ir viena, ir kita turi b0ti trak-tuojama kaip menas, kaip vienos visumos dalys. Ne viendel to, kad ne vienas 5iq dienq menininkas apskritai nebu-

tu gaiejes Zengti savo dr4siq Zingsniq neiSmanydamas

tradicilos kalbos; ir ne vien del to, kad suvokej4 taip patvisuom.et supa praeities ir dabarties vienalaikiSkumas.Taip yra ne tik tuomet, kai muziejuje jis pereina i5 vienos

sales i kitq arba kai - gal ir prieS savo valiq - koncerto

prograrnoje, teatro pjeseje susiduria su moderniu menuar r:nodernistine klasikinio meno reprodukcija. Taip yravisada. Musq kasdienis gyvenimas - tai nepaliaujamas

Zingsniavirnas per praeities ir ateities vienalaiki5kum4.Gebejimas Sitaip eiti, regint atvir4 ateiti ir nepakartojam4praeiti, ir yra esme to, k4 vadiname ,,dvasia". Mnemosine,

atminties, isisavinaniio prisiminimo mtza, kartu yra irdvasines laisves muza. Tiek atmintis ir prisiminimai, ku-riuose gyvena praeities menas, musq meno tradicija, tiekdr4sus eksperimentavimas neitiketinomis prie5taringomisformomis yra ta pati dvasios veikla. Turesime i5siai5kinti,kas iSplaukia i5 Sios praeities ir Siandienos vienybes.

5i vienybe * ne vien musq estetines savipratos klausi-6ns. $yarbu ne vien suvokti, kaip giluminis nenutruks-tarnas rySys sieja sen4sias menines formas ir dabarties

15

formtl nepaisym4. Siuolaikinio menirrinko siekiai sr'rpo-

nr-roja nauj4 visr-tomeninl veiksni. Savoti5ka konfrontacija

su burZr-razine 5vietimo religija ir su jos vartojimo ceremo-

nialu ivairiausiais budais sugunde dabarties meninink4

pasitelkti musq aktyvum4 saviems siekiams igyvendinti,kaip kad rekonstruojant an4 kubistini ar bedaiktl pa-

veikslE Ziurovas turi palaipsniui susintetinti besikeiiiant

rakursams atsiradusius profilius. Naujas menines paZru-

ras, kuriomis remdamasis kuria, menininkas siekia idiegtikartu ir kaip naujai ugdom4 solidarum4, nauj4 visq ben-

dravimo su visais form4. Turiu omenyje ne tik tai, kad

didieji knrybiniai meno pasiekimai tukstandiais kanalq

nuteka i vartojimo ir musq aplinkos dekoravimo sfer4,

arba, tiksliau pasakius, ne nuteka, o difunduoja, pasklin-

da, Sitaip formuodami tam tikr4 vieningE Zmogaus sukur-

to pasaulio stiliq. Taip buvo visuomet' ir nera abejones,

log ir dabartines dailes bei architekturos konstruktyvumas

budingas netgi lvairiems irenginiams, kasdien mflsq nau-

dojamiems virtuveje, namuose, transporte ir vie5ajame

gyvenime. Neatsitiktinai tuo, k4 kuria, menininkas iveikia

itamp4, tvyranii4 tarp tradicijos puoseldjamq lfrkesdiq irjo paties kaZkiek nulemiamq bei diegiamq naujq iprodiq'Musq iSgyvenama pabrdZtinai moderni situacija, kaip ro-

do ir konflikto bei itampos pobhdis, tiesiog bado akis. Tai

problema, kuriq turime apm4stYti.

eia, rodos, bus susidhrq du dalykai - mfrsq istorine

s4mone ir Siuolaikinio Zmogaus, taip pat ir menininko,

polinkis I refleksij4. Istorinio s4moningumo, istorines sq-

mones nereiketq sieti su pseudomoksliniais ar pasaule-

Ziuriniais vaizdiniais. Reikia tiesiog pagalvoti apie tai, kas,

th

sLisidfirus s'-r kokiu liors praeities mer-io ki-rrinir-r, visiemsyra sarrairle supraniama. Taip akivaizdu, kad ne nesLl\ro-

kiame, jog iia pasiteikiame istorinq s4monq. Kostium4 i5

praeities laikcrne isttrinir-i kostir-rmu, akcentuojame i vis

kitckius kostiumus iviiktus tradicinius vaizclinius turinius.lr nickas iresistebime, kad Altdorferi-. ,,Aleksandro rnu-5yje" kaip niekur nieko ,,5iuolaikiSka-is" buriais i5rikiuojavidr-rramZiq karZygius, tarsi butent taip apsitaisqs Alek-sandras Didysis ir b'ufq nugalejqs persus.s Musq istorineinuostatai ta-i toks savaime suprantamas dalykas, kad neidrisiiau teigti, jog be 5ios nuostatos mes, ko gero, apskritairregaletume patirii ankstesniqjq laikq meno teisingumo,t.y. meistriSkumo. Tas, kuris dar inegintq bodetis kitokitumr-r, kaip kaci darytr4 ar buttl darqs istoriSkai neiSsi-

auklejqs Zmogus (koki vargu ar besurasi), negaletq kaipsavaime suprantamo daiyko patirti tos turinio ir formosvienybes, kuri, matl't, sudaro tikros menines kurybosesmQ.

Taigi istorine s4nlone yra ne kokia ypatinga mokslinear i5 pasauieZiuros kilusi metodine pozicrja, bet savotiSka

musq pojniiq dvasingumo instrurnentuote, jau i5 ankstonulemianti musq meno regejim4 ir patyrim4. Su tuo,matyt, susijqs ir kitas daiykas, irgi reflektyvumo forma:mulns nereikia naivaus atpaZrnimo, dar syki parodandiomusq paiir4 pasauli, sustingusi ilgam; tiek didZiulq savo

padiq istorijos tradicij4, tiek visai kitq, nelemusiq Vakarqisiorijos, pasauiiq bei kulturq tradicijas ir formacijas mes

s PIg. Reinhart Koseileck, ,,Historia magistra vitae", in Ntttur undGesclticlie. Ktrl Ldtttith ztLttt 70. Geburtsfag, red. F{ermann Braun, Stuttgart:Manfred Riedel,1967.

l7

lvgiai taip pat galime reflekttroti kaip kitas ir bItent 5i-

taip jas isisavinti. Tai gili refleksija, kuri4 atsineSame

kiekvienas i5 musrl ir kuri igalina 5iq dienq meninink4

produktvviai kurti. Kaip tatai pavyksta padaryti 5ito-

kiu revoliuciniu budu ir kodel istorine s4mone bei jos

naujasis reflektyr,' umas neatsieiami nuo niekuotnet neat-

sisakomos pretenzijos, esq visa, kas regima, yra iia irbetarpi5kai kreipiasi i mus, tarsi tai butume mes patys?

Tai i5ai5kinti, ko gero, ir turi filosofas. Taigi nubreZiu

uZduoti, kuri bus pirmasis musq apm4stymo Zingsnis:

paruoSti s4vokas keliamai problemai. Pirmiausiai rem-

damasisy'losofines estetikcs situacija atskleisiu konceptu-

alias priemones, reikalingas nusakytai temai i5gvildenti,o veliau parodysiu , jog pagrindini vaidmeni iia vaidinstrys temoje ivardytos s4vokos: prisiminsirne laidimcl, ap-

tarsime sirnbolio, t.y. galimybes vel atpaiintrpadius save/

s4vok4 ir galiausiai iuentq - vel atgaivinto visq bencira-

vimo su visais isikunijimq.Filosofijos uZdavinys - ir skirtybese rasti bendrybq;

cuvopav e {e (u el6oe -,,rrtokytis drauge Ziureti i viena" -5tai kokia, anot Piatono, filosofo dialektiko uZduotis. Kuo

mums gali padeti filosofijos tradicija, meginant iSsprqsti

ar bent jau ai5kiau suvokti 5l mnsr4 iSsikelt4ji uZdavini -nutiesti tiltq per prara14, Ziojindi4 tarp Vakarq vaizduo-jamojo meno formq bei turinio tradicijos ir Siandien ku-rianiio menininko idealq? Pirm4j{ orientyr4 rnums duoda

Zodis ,,menas". Niekada nereikia nuvertinti to, k4 gali

pasakyti Zodis. Juk Zodis - tai iki musq atliktas m4styrno

darbas. Taigi dia musq atskaitos taSkas turi buti Zo-

dis ,,menas". Kiekvienas istoriSkai bent kiek prasilavinqs

2.,895 ! lttilt

1iI (r

imogr-rs gaii p;isak,"'ii, jog t4 iSskirtinq ir vpating4 prasnlq,kr-rri4 janr siiteikiaine 5i;rndren, Sis Zoclis igavo dargi velialrneglr priei du 5irr.tus mefq. Dar XViII amZiuje bur.o sar,'ai-

me sLlprantama, jog turint galvoje nren4, sakoma ,,tlsiltLsis

menas" [dle schone Kunst]. Mat be jo buvo dar ir, Zinoma,

kur kas platesire Zmogaus meistrystes sritis - mechaniniaimenai, menai technikos, amatines ir pramonines gamybos

prasme. Todei ir fiiosofrjos tradicijoje nerasime meno s4-

vokos musq vartojama prasme, 5t* k4 turetume iSmoktii5 r'akarieti5kojo m4stymo tevq, i5 senoves graikq: menas -Lai tik dalis s4r'okos, apimaniios tai, k4 Aristoteiis vadinoTTILTITLKn €rtorfipq, t.y. i5manymu ir gebejimu gaminti.6Kurinio atskyrimas nuo savo paties veikos - Stai kas sieja

amatininko darbE ir menininko karyb4 ir kas toki i5ma-

nym4 skiria nuo teorinio Zinojimo ar praktinio-poiitinioiSmanymo ir sprendimo. Tai - gaminimo esme, ir j4 priva-lcrme tureti galvoje, noredami suprasti kilrinio s4vokoskritik4, Siandienos modernistrl nukreipt4 prie5 tradicinlmen4 ir su juo susijusiburZuaziniSvietimo vartojim4. Ga-

minant iSeina kurinys. Akivaizdu, kad tai bendras bruo-Zas. Kurinys kaip intencionalus tvarkingo darbo orien-tyras i5laisvinamas kaip tai, kas jis yra, atskiriamas nuopaties gaminimo. Mat kurinys per definitiarctfl yta skirtas

vartojimui. Platonas nuolat pabre1davo, kad gamintojoi5manymas ir gebejimas pavaldus vartojimui ir pri-klausomi nuo vartotojo iSmanymo.T JArininkas nurodo, k4

turi padaryti laivadirbvs. Tai senas Platono pavvzdys.

'; Aristotelis, Metafizikr,6. 1 sk.7 Platonas, Vnlstybd 501 d, e.

19

Vaclinasi, kuritrio s4r'oka nurodo i bendro vartojimo sfer4,

o kartu ir i bendr4 supratim4, i bendravim4 suprantant'

eia ir i5kyla esn'iinis klausimas: kuo gi skiriasi Sios bendros

rnokejimo gaminti s4vokos dalys - ,,menas" ir rnecha-

niSkieji menai? Antikos atsakvmas (dar paskatinsiantis

mus pam4styti) bntq toks: pirmasis yra imitacine veikla,

megdZiojimas. MegdZiojimas apima vts4phtlsis, vis4 gam-

tq. Tadiau gamta nei5semia visq kurybiniq galimybiq, o

palieka r..ietos ir Zmogaus dvasios raiSkai, todel ir ,,ima-

nomas" menas. Bet kadangi menas, kuri mes vadiname

,,rnerru", palyginus su ta bendra gaminam4ja kurybine

veikla, yra visaip kaip mislingas dalykas, nes iuk ,,ku-

rinys" i5 tikrqjq nera tai, k4 vaizduoja, o tik imituoja tai,

i5 to kyia daugybe subtiliausiq filosofiniq problemq, visq

pirma - estindios regimybes problema' KQ gi tai reiS-

kia, kad iia nepagaminama nieko tikra, tik kaZkas, ko

,,vartojimas" nera tikras vartojimas, o vien savotiSka re-

gimybes Ziira. Apie tai dar turesime k4 pasakyti. Bet

pradiiat ai5ku, kad i5 graikq nera ko tiketis tiesiogines

pagalbos, nes tai, k4 mes vadiname ,,merru",jie geriausiu

atveju laike kaZkuo pana5iu i gamtos megdZiojim4. Tiesa,

5is megdZiojimas neturi nieko bendra su tiesmukidkais

Siuolaikines meno teorijos naturalizmais ar realizmais. Tai

galetq patvirtinti ir garsioji citata i5 Aristotelio Poetikos,

kur sakom a: ,,Poezija filosofiSkesne uZ istorij4."8 Mat

istorija pasakoja tik tai, kas atsitiko, poezlia gi - tai, kas

gali atsitikti bet kada. Ji moko matyti bendrybq Zmoniq

clarbuose ir varguose. O kadangi bendrybe - filosofijos

8 Aristotelis, Altie ltttctikos rrrcrrrl 145 I b 5.

20

uidarvinys, ttri ir menas filosofiSkesnis uZ istorij4, nes iiskalba apie tai, kas berrdra. Vis delto tai pirmoji nZuomina,kuri4 n:rlrms duoda antikos palikimas.

Dar vien4, kur kas svarbesnq nuorod4, veclandi4 net iruZ Siuolaikines esteiikos ribr1, duoda kita mtrstl sampro-tavimq apie Zodl ,,ritenas" cialis. Menas reiSkia,,dailusis",arba ,,gta1,usis", menas. Bet kas gt yra gtoZis?

GroZio sqrtoktt ir 5iandien vartojama ivairiausiomisreik5memis, vis dar iSlaikiusiomis kaZk4 i5 senos, galqgale graikiSkosios lodiir: t<aAdv prasmes. Mes irgi tarntikrais atvejais su ,,grciio" s4voka siejame tai, kad kaZ-

kas - per paproiius ar i;anasrai - vieiai pripaZistama, kaipnres sakome, gali ro,J-y.'is Zmonems ir ltta determinuotaZiurai. Musq kalbineje atmintyje dar tebera gyvas posakis

,,gt a1usis dorovingumas " l,s c|fine S it tlichkeitl, kuriuo vo-kieiiq ideaiistai {Schiileris, F{egelis) apibudino graikiSkEjivalstybingum4 ir paproiius, prieSindami iuos bedvasiamrnodernios valstvbir-ies madinos mechanizmui.,,GraZusisdorovinguntas" dia nereiSkia, jog dorovingumas yra pil-nas groZio, t.y. pompastikos ir dekoratyrrines prabangos,o reiSkia, kad groZis rodosi visose bendro gyvenimo for-mose, gyvena jose, ";isk4 persmelkdamas ir Sitaip leisda-mas Zmogui nuolatos susitikti su juo jo paties pasaulyje.Ir mums Sis groZio apibreZimas tebera itikinamas: kad

tai kaZkas, k4 pripaZista ir kam pritaria visi. Todel su

groiio s4voka mes naturaliai siejame tai, jog negalimaklausti, kodei kas patinka. Be jokio tikslo, be jokios lau-kiamos naudos - groZis skieidZiasi kaip savoti5ka savi-skirtis ir kvepuoja saviraiSkos dZiaugsmu. Tai tiek apie

Zodi.

21

O kurgi groZis atsiveria taipr, kad itikinamai atsiskleis-

tr-1 5i jo esme? Noreclami iSsyk aprepti vis4 tikr4ji groZio

problerrros, o galbut ir to, kas yra ,,menas", horizont4,

turime prrisiminti, kad graikams akivaizdZiausia groZio

apraiSka buvo.kosmosas, dangaus tvarka. Tai - pita-

gorizmo ftaka jq groZto m4stymui. Taisyklinga dangaus

tvarka yra apskritai pati akivaizdliausia tvarka. Metq

laikq, menesiq, dienos ir nakties kaitos periodai - tai ne-

kintaniios tvarkos patyrimo konstantos musq gyvenime,

tiesiog mustl padiq darbq ir 1ygirq dviprasmiSkurno, ne-

pastovumo prieSybe.

Sitaip Ziurint, groZio s4voka, ypad platoni5koji, gali

gerokai nu5viesti ir musq problematik4. Dialoge Faitlrss

pasakodamas didiji mit4 Platonas vaizduoja Zmogaus

lemti, jo ribotum4 dievybes akivaizdoje ir pasmerkti ku-

niSkai, instinktyviai ir sunkiai Zemes buiiai. Jis apra5o

diding4 visq sielq kilim4, atkartojanti Evatgldynq pa-

tekejim4nakti. Tai tarsi riedejimas dangaus skliautu aukS-

tyn, paskui Olimpo dievus. Zmoniq sielos taip pat vairuo-ja veZimaidius, sekdamos paskui dievus, kurie kas dien4

leidZiasi i 5i4 kelionq. AukStai, paiioje dangaus skliauto

vir5uneje, akims atsiveria tikrasis pasaulis. Tai jau nebe

tas permainingas betvarkis musq Zemi5kos vadinamosios

patirties pasaulis, tai - tikros konstantos, nekintandios

buties konfiguracijos. Dievai, regedami tikrajl pasauli,

visiSkai atsiduoda Siam reginiui, o Zmoniq sielos, buda-

mos netobulas kinkinys, sutrinka. Instinktyvus pradas

Zmogaus sieloje suklaidina jos Zvilgsni, ir ii tik vienq

akimirksni akies kraSteliu Zvilgteli i amZin4ja tvarkE. Ta-

da ir vel blo5kiasi Zemyn, atsiskirdama nuo tiesos ir

22

pasilikdama vien t-l-vskr-1jos prisintinim4. O darb;rr tzri, k.1

norejau papasakoii. Esama l-iatiriies, kai sielai, kaiindiaisr-rnkioje Zemi5koje brityje, praradusiai sparnus ir nebe-

gaiiniiai pakilti tikrumo auk5tyben, r,ei ima augti spamaiir ji vel pradeda kilti. Tai - meiles u grolio, groZio meilespatyrimas. Puikiais barokiSkais vaizdais Platonas pieiia5i4 bundaniios meiies sasaj4 su dvasine grolio ir tikrosiospasatrlio'tvarkos iiura. GroZio deka ilgainiui imanoma velprisiminti tikr4 pasarili. Tai filosofijos kelias. GroZiu Pla-

tonas vadina tai, ka-s ry5kiausia ir patraukliausia, kitaiptariant - idealybes akivaizdum4. Kas Sitaip iSsiskiria i5

viso kito, kas spindu|uo'ia Sitoki4 itikinandi4 tiesos ir tei-singumo 5vies4, ir yra tai, k4 visi patiriame kaip gamtos irmeno grctZi ir kas mus veriia pripaZinti: tai tikra.

5i istorif a leidZier dtrryti svarbi4 i5vad4: groZio esme yrakaip tik ne tikrorres prie5prie5a ir ne jos prie5ingybe; kadir kaip nelar-rktai pasireikSdamas, groZis tarsi laiduoja, jogtai, kas tikra, - nepaisant visos tikroves netvarkos, visq

ios tnikumq, piktvbiq, apgauliq, vienpusiSkumq, lem-Lingr-1 paklydinr.q, --r1e stukso kalin kur nepasiekiamojetolybeje, o visgr pasitinka mus. Nutiesii ti1t4 per praraj4tarp idealybes ir tikroves - ontologind groiio funkcija.I'aip meno epitetas ,,gtaZusis" duoda kit4 esming4 orien-tyr4 musq apmqstvmams.

O treciasis musq Zingsnis jau veda link to, kas filosofijosistorijoje vadinama estetikn. Esietika - gana naujas iSra-

dirnas, padarytas maZdaug tuo metu {tai gan svarbu), kaimeno prasme buvo iSskirta i5 bendro meistrysdiq kon-teksto, suteikiant jam- t4 kone religinq funkcij4, kuri4 Sian-

dien mums reiSkia meno s4voka ir pats menas.

2i

Kaip filosofine disciplina estetika atsirado tik XvIII am-

Liuje, t.v. racionalizmo epochoje' J4, triSku, ir bus iSpro-

vsklvqs pats naujqjtl laiktl racioualizmas, i5kilqs konst-

ruktyviosios gamtotyros pagrindu, kuri, iSaugusi XVII

amZiuje, o dabar vis labiau kvap4 gniauZiandiu tempu

virsdama technika,ligi pat 5iq dienq tebeformuoja musq

pasaulio veid4.

Kas paskatino filosofij4 susim4styti apie groll? Bendros

racionaiistines orientacijos i matematinius gamtos des-

ningumus, i jq reikSmq ivaldant gamtos jegas fone groZio

bei meno patyrimas atrodo es4s visi5kai subjektyvaus pa-

sirinkimo dalykas. Tai buvo didZioii XVII amZiaus au5ra.

{ k4 tuomet apskritai galejo pretenduoti groZio fenome-

nas? Vis delto antikos prisiminimas gaii mums paaiSkinti,

jog grofuio ir meno reik5mingumas nei5sitenka s4vokinio

suvokimoremuose.Kaipgiapiiuopia*ujqtiesa?Alexan-deris Baumgartenas, filosofinrls estetikos pagrindejas' kal-

bejo apie cogttitio sensitiua,jutimini paZinim4' Dar graikq

pradetos musq didZiosios paZinimo tradicijos poZiuriu

,,i., ti*i.,it p aZinimas " ti pr adZiq atrodo es4s p aradoks as'

PaZinimas visuomet reiSkd subiektyvaus jutiminio s4ly-

gotumo perZengim4 ir apiiuoPim4 daiktuose to, kas pro-

tinga,desningairbendra.Jutimoatskiryb€tuometterapavienis visuotinio desningumo atvejis' Bet jeigu tai' k4

sutinkame, mums iaukta, jei tai traktuojame vien kaip

kokios nors bendrybes atveji, tuomet tai joks groZio pa-

tyrimas -nei gamtoje, neimene' Mus uZburiantis saulely-

dis nera vienas i5 daugelio saulelydZio atr.ejq - tai 5is,

vienintelis saulelydis, atskleidZiantis,,dangaus tragedi-

jq". Meno sritvie juo labiau akivaizdu, kad meno kurinys

2.1

neLlus patirias kaip icks vien susiejus j1 su kitais. ['a ,,tie-sa", ku ri4 jis r-tlu::-ls sakc, -* ne jame varizdr,rojamas benclrirsde:;ningun-ra:i. Cosrrif li.) s{usiti.,n greiilar-l reiSki;r, jog kartaisir Lai, kas, ro(1os, tera llk paskiras julimines patirties atvejisir k4 mes visuoinet ipratq sieti su kokia nors bencirybe,staiga iSvydr-is grazX kaZin kuo sr,rlaiko mus ir priverdias tab teieti prie indiu,.idr-l a.lau s rei5kinio.

Kr-ro jis rnus sudo.rul.kra? K4 jarne atpaiistarne? Ko gl taipsvarb,aus ir reikimingo esama Sitoj aiskirybej, kad ji, nebO-dama,,vi.suotine", kaiy: kad maternatiSkai forrnuluojamigamtos desniai, taip pat gaii pretenduoti i ties4? I{astiatsakym4 i 5i klausim4 turi fitrosofine estetika.e Kad su-vokturne jos probtrernatik4, ko gero, ne pro 5ati bhtq sa\rqs

paklausti, kuris i5 rnenq gatretq lTrurns adekvadiausiai i taiatsakyti" Zinonle, koks ivairiaspalvis Zmogidkosios ku-.rybos spelctras, kaitrr trailzitoriniai menai {l,odlio menas,muzika) skiriasi nuu: statuariniq (vaizdtiojamojo meno irarchitektu r o s) . Zrna gr5kosios karyb os priernones leidZiajai labai skirtingai si<lerstis. Atsakym4 murns galetq duotiZvilgsnis I istorij4. Bar-rmgartenas yra aprbreZqs estetik4 irkaip ars pu.Xchre cogitandi, m.en4 graliai rn4styti. Kas turiklaus4, tuojau pat pajus, kaci 5i forrnuluote pagr{sta ana-Iogija su retorikos apibreiirnu ars bene dicendi - rnenasgerai kalbeti" Taine atsifiktinumas. Retorika ir poetika nuoseno glaudZiai susljusios, ir retorika dia turi tam tikr4pirmenybe. li - universali Znloniq komunikacijos for-lna, rrtust4 visuornenini gyrrertim4 net ir dabar lemianti

" P1g. Alfreci Baeurnler, Knnts Kritik,4.ar lJrteilskrttft, iltre Gesrlicltte tmdSrlstentntik, t. l, Ha1le, 1923, p'adq.

2lt

r-repalyginarnai lartriatr nei mokslas. Retorikai 5i klasikirre

clefinicija - nrs baria tlicartdi, menas gerai kalbeti - labai

tinka.,t\kir.aizdu, log jo ir t'adovavosi Baumgartettas, es-

tetik4 apibreZdamas kaip nrcn4 gralrat,,m4styti". eiagludi svarbi nuoroda i tai, kad sprendZiant mustl uZdr-roti

kaibiniams mellams galbut tenka ypatingas vaidmuo. Tai

juolab svarbu, kaclangi pamatines s4vokos, kuriomis mes

formuluojame estetinius samprotavimus, paprastai bunaorientuotos priedingai. Mr-rsq apm4stymai vis linkq krypti

i r"aizuojam4ji men4, ju lengviausiai pritaikome savo

estetinq pagav4. Tam yra prieZasdiq, ne vien ta, kad i sta-

tuarini kurini kur kas paprasdiau parodyti nei i tranzi-torini pjeses, muzikos ar poetinio kurinio proces4, kurisesti tik prabegomis; kur kas svarbiau turbut yra tai, kadn'Lusq grolio m4stymas vis dar tebevaldomas Platono pali-kimo. Platonas m4ste tikr4j4 buti kaip provaizdi, o reiSki-

.ijE * kaip 5io provaizdZio atvaizd4. Vengiant trivialiosiosprasmes, tai puikiausiai galima pritaikyti ir menui. Sie-

kiant apdiuopti meno patyrimq, meginarna panerti imistinio kalbos lobyno gelmes r ryltarnasi kurti naujus

F.odiius, tokius kaip dns Anbild, vaizdinys, - sutelktinislodis, turis reikSti paveikslo varzd4lArfulick des Bildesl.

Nes juk taip ir yra (ir tai yra vienas ir tas pats procesas):

i5 daiktq rnes i5-Ziurime vaizd4 ir i-vaizduojame vaizd4

i daiktus. Vaizduote, irnogaus galia isivaizduoti sau

vaizd4, - Stai I k4 visr4 pirma nukreipti estetiniai apm4s-

tymai.fia ir gludi didysis Kanto nuopelnas, leidqs jam Zymiai

pralenkti estetikos pagrindej4, racionalist4 ikikantinink4Alexanderi Baumgarten4. Kantas pirmasis groZio ir meno

2b

patvrime iivelge fiiosofine prob1emq.10 Jis megino atsakvti

i klausirn4, kas, ties4 sakant, br,rtinai turi btrtj p;rtiriant

groli, kai kas rlors mrims ,,atrodo graiLr" , kad tai nebfrttl

vien subjektyvi skonio reakciia. eia iut< nera tokios vistto-

tinybes, kokios esanta gamtos desningumllose, kiekvien4

en"rpirinl rei5kini gaiin-iuose paai5kinti kaip atskir4 atveji.

Kokia komunikabili tiesa atsiskleidZia gtolyie? Tik jau ne

tokia tiesa ir ne tokia visuotinybe, kuriai galetume pri-taikyti s4r,okq ar intelekto bendrurn4. Ir vis delto 5i savita

groZio patirties atskleidZiama tiesa nedviprasmi5kai pre-

tcncluoja galioti dai-rgiau nei vien kaip subjektyvi, nes tuo-

met ii nebutq nei br.rti-na, nei teisinga. Jei Zmogui kas atrodo

graZu,jis nemano, kad tai patinka tik jam, kaip, tarkime, jo

skonio patiekalas. Jei man kas atrodo graZu, a5 manau,

kad tai yrn graZu. Kanto lodiiats:,,I5 kiekvieno reikaiauju

pritarimo." 5i prielaida, kad kiekvienas pritars, nereiSkia,

kad aE ji ltikinsiu reZdamas kalbas. Sitaip net ir gero skonio

nep adarysi visuo iiniu. Veikiau reiketq kultivuoti kiekvieno

groZio pojn{, idant tai, kas graZu ir kas ne taip gra1u,iam

taptq skirtinga. Sito nepasieksi argumentuodamas, o juo

labiau - negindijamai {rodinedamas savo paties skoni. Tai

daranti meno kritika balansuoja tarp ,,moksliniq" teiginiq

ir nesumokslinamo kokybes pojudio, kuris ir lemia sPren-

dim4. ,,Kritika", t.y. to, kas graZu ir kas ne taip graZu, sky-

rimas nera nei ,,gtoLia" mokslinio subordinavimo sqvo-

koms, nei lyginamojo kokybes irrertinimo iSdava: tai - pats

grolio patyrimas. Svarbu tai, jog ,,skonio sprendim4", t.Y.

kiekvienam duot4 reiSkiniq skleidZiamo groZio 1lvalg4,

1{' Kant, Kritik der Urteilskroft, Berlin, 1790.

l7

Kantas ilir-istrr-roia vistl pirma g;lrlrtos groZio, ne meno k[r-

rurio pavyzdliv. Mat tai ir yra tas ,,bereik5ntis groZis",

perspejantis mtts nesusEvokinti groZit-r nene.

Filosofinq es tetikos traclic ij 4 di a 1-rasitelkiame sprqsdam i

savo i5sikelt4 problem4: kokia prasme tai, kas menas buvo

ir kas jis yra 5iandien, galetume aprepti bendra, ir viena,

ir kita apimandia s4voka? Problema ta, kad negalime kal-

beti nei apie neva vien praeiciai priklausanti didiji men4/

nei apie Siuoiaikini men4, atrnetusi visa, kas reikSminga,

ir nerra tik tuomet tapr-rsi ,,grynuoju" menll. Keistas da-

lykas. Vos pameginame reflektyviai pam4styti, kas turima

galvoje sakant,,menas" ir apie k4 kalbame kaip apie ,,me-

n4", iSkart susiduriame su paradoksu. {sivaizduodamivadinam4ji klasikini men4, regime k|rrinius, kurie patys

visq pirma buvo laikomi ne menu, bet religines, o ir pa-

saulietines gyvenimo sferos tvariniais, gyvenamojo Pasau-

lio, jo iSkiliausiq aktq (tokiq kaip kulto apeigos, valdovo

reprezentavimas ar pan.) papuo5imais. Taiiau vos tik Zo-

dis ,,menas" eme igauti mums iprast4 skambesi, vos tikmeno kurinys, i5silaisvinqs i5 bet kokiq gyvenimo s4sajq,

atsireme pats i save, o menas tapo menu, t'y. musde

inmginaire Malraux Prasme, ir nebenor€jo bnti niekuo

kitu, i5skyrus men4, - tada prasiddjo didZioji meno revo-

liucija, galiausiai Siuolaikineje epochoje visiSkai atsisa-

kiusi vaizdo turiningumo tradicijq bei suprantamq iStarq

ir pagimdZiusi abipusq abeionq: ar tai tebera menas? Ir:

ar tai apskritai dar nori buti menas? Kas slypi uZ 5io

paradokso? Ar menas - tai menas ir niekas kita?

Idant galetume ir toliau eiti 5ia kryptimi, prisimine-

me Kant4, kuris pirmasis apgyne estetinio fenomeno

2,9

servaralrkisktiin4 prakt;llio iik*.lo ir teorines scl\'okos at-

Zr.ilgi1. Tai jis padare savr) uqalsiLrojLr posakiu ,,rresuintere-

sLlotas malonLrmas", kuris es4s grozio teikiamas clZiaugs-

mas. Suprantalla, jog,,nesr-rinteresr-totas rn?1lonlrmt-ts"

reiSkia, kad Zmogu-s praktiSkai nesuinteresuotas tuo, kas

,,vatzduojama" ar kas rei5kiasi. Vadinasi, nesuinteresLro-

tumas yra tik estetines nuostatos ypatybe, neleidZiantiprasmingai klausij; kam? ka-s i5 to, kad dZiaugiesi tuo, kas

dZiugina?Tiesa, tai iera santykinai iSoriSko poZiurio i men4 -

estetiniti skonio patyrimo - apra5ymas. Kiekvienam Zi-

noma, kad skonis - tai niveliuojantis estetines patirtiesmomentas. Taiiau, karip visiSkai teisingai teige Kantas,

btrdamas niveliuojaniiu momentu, jis yta rr,,bendras jaus-

ntas" fGenteinsinnl.n Skonis - komunikatyl'us, jis iSreiSkia

tai, kas daugiau ar rnaZiau budinga mums visiems. Vientil< subjektyviai individualus skonis esteiikos srityje ne-

trrrettl jokios prasmes. Taigi ul tai, kad pirm4kart buvosuvokta estetinio fenomeno teise galioti ir vis delto nebutisuvestam i tikslingumo s4vokas, turime dekoti Kantui.T'aciau kokios gi tos patirtys, kurios labiausiai atskieidZia

,,laisvo" ir nesuinteresuoto malonumo ideal4? Kantas turig alv o j e g amtos gr a Li ld a s N a t u r s ch 6 rrc\, p av y zdliu1 gr aLrJ,

geles radt4, arba k4 nors pana5aus i dailius sienq apmu-

5alus, kuriq ornamentq Zaismas pakyleja musq nuotaik4.Toks neikyrus Zaismingumas ir yra dekoratyvinio meno

tikslas. GraZus - tik graZhs - \.ra garntos daiktai, i kuriuosneideta jokia ZrnogiSka prasme, arba tie Zmogaus sukurti

rr Kant, Kritik der Urteiiskrttit, Sq 22, 40.

29

dariktai, kr-rrie s4rnoningai vengia bet kokio iprasmirrimoir tera grynas spalvq ir formtl Zaisrnas. Nieko iia nerei-

kia paZinti, nieko atpaZinti. Ar gali buti kas klaikiau uZ

reksrningus sienq apmudalus, kuriq.paveiksl€liq turinys

traukte traukia aki, - musq karSdiuojantys vaikystes ko5-

marai galetq tai paliudyti... Dabar matyti, jog iia suZa-

dinamas vien estetinis malonumas ir jokio suvokimo:niekas nepamatoma ir nesuvokiama kaip kaZktts. Tadiau

taip tiksliai apraSytas dia tik kraitutinis atveiis. Jis tik pa-

rodo, jog imanomas estetinis pasitenkinimas, nesusietas

su niekuo, kas reikdminga, apie k4 galiausiai galima kal-

beti sqvokomis.

Bet mus domina ne tai. ]les klauseme, kas yra menas,

ir visq pirma, ai5ku, turejrtme galvoje ne trivialiajq de-

koratyvinio amato form4. Zinorna, dizaineriai gaii butii5kilus menininkai, tadiau tikroji jq fukcija ir uZduotis -tarnauti. O juk kaip tik tai Kantas ir laikd tikruoju gro1iu,

arba, kaip jis vadino, ,,laisvuoiu groZiu" . Taigi ,,laisvasisgroZis" yra grolis, laisvas nuo s4vokq ir reik5miq. Tuo

Kantas, suprantama, nenorejo pasakyti, jog tokio bereikS-

mio groZio kurimas - meno idealas. 15 tikrqjq meno aki-

vaizdoje visuomet tvyro itampa tarp grynai aspekti5ko

vaizdo bei vaizdinro lAnblicks und Anbildsf, kaip aS Pava-dinau, ir reik5mes, kuri4 intuityviai suvokiam esant meno

kurinyje ir kuri4 atpaZistam i5 to, koki poveikl mums turikiekvienas toks susitikimas su menu. Kame gludi 5i reikS-

me? Kas yra tas kaZkns dauginu, kurio deka menas ir tampa

tuo, kas yra? Sito daugiau turinio Kantas nenorejo api-

brdlti; v€liau ir patys fsitikinsime,iog del tam tikrq prie-

Zasiiq tai i5 tiesq neimanoma. DidZiausias jc nuopelnas

,l (/

bul'o t;rs, jog jis nesusLojo prie formalaus ,,grvnojo skorrjosprendin:o", iieities ia5ku pasirirrkdarnas nebe skcxri, o

genijtl.i: XViII amiius i5 savc gvvo patvrimo genijumiiaike Shakespeare'4, ki-ro tieskoningiausiai lsiverZusi iprancuzi5kojo klasicizno suformuot4 laikmedio skoni.Shakespeare'4 - beje, gan vienpusi5kai prieSprieiindamasjo kuryb4 klasicisti:res prancuzq tragedijos estetikos tai-syklems, - auk5fino Lessingas, jo bals4 prilygindamasgamtos balsui, kurios kririrbinq clvasi4 es4 ikr"rnija ir i5-reiSkia genijus.ir I5 tiesq ir Kantas iaike genijq gamtos

l*go - vadino ji -,garntos numyletinTu", t.y. gamtos ap-dovanotu gebejimu kurti taip, kaip kuria ji, nesitaikants4moningai prie taisykliq, kurti tai, kas atrodo sukurtapagal visas taisykies; maZa to, tarsi pagal nebutas taisvklesbiitr-1 sukurta kaikas neregeto. Tai yra lrrenas: kr_rrti pa-vyzdinga, uZuot gaminus taisykiinga. Be to, akivaizdu,kad meno kaip genijaus kurvbos apibreZimas neatski-riamas nuo suvokejo korrgenialumo. Ir viena, ir kita -laisvas Zaismas.

Skonis irgi buvo toks pat laisvas intelekto ir vaizduotesZaismas. Toks pat laisvas Zaismas, tik kitaip akcentuotas,yra ir meno ktrinio kurimas, kadangi vaizduotes tvariniaiiSsako reikSrr-ingus turinius, kurie atsiveria supratimr_riarba, kaip sake Kantas, leidZia ,,neapsakomai daug darprim4stvti". Zinoma, tai nereiSkia, jog meno kuriniuimes paprasiiausiari pritaikome i5 anksto turimas s4vokas.Tuomet iSeitq. kad iiuros duotybq traktuojame vien kaip

12 P1g. mano analizq knygoje Wttlrlrcit und NIetlrcdc, Tiibingeri, 1975, p.39.rr Plg. Max Komrnerell, lrssfir,1 tut,"l Aristoteles, tJnterstLcluLng iibcr diaTlrcorie der Trngodie , Frankfr-rrt a. M., 1974.

31

atskir4 r,isuotinvbes atveji. O tai jau ne estetine patirtis.Veikiaru prie5ingai: tik paZr.elgus i vpatin94, individualtlkurini ir ,,uZgaunamos" s4vokos, kaip kad sake Kantas.Sis graZus lodis, kilqs i5 XVIII amZiaus muzikines kalbos,atspindi nepakartojam4, aidinti XVIII amZiuje pamegtoinstrumento - klavikordo - skambesi, ypating4 tuo, kadgarsas aidi kur kas ilgiau, nei iiediama pati styga. Kantasturbut norejo pasakyti, kad s4vokos funkcija - buti savo-

tiSku rezonatoriirmi, pajegiandiu artikuliuoti vaizduotesZaism4. I5 esmes ir vokiediq idealistai reiSkinyje iSskyre

reik5mq ar idej4, - ar kaip tatai pavadinsime, -bet s4vokos

nepaverie tikruoju estetinio patyrimo atspirties taSku. Ta-

diau ar tai i5sprendZia musq problem4 - klasikines menotradicijos ir modernaus meno vienybes problemq? Kaipgisuprasti moderniosios kurybos formq luZius, Zaidim4 vi-sais imanomais turiniais, toki beribi, kad nuolat paminantimfisq lukesdius? Kaip suprasti tai, k4 Siandienos meni-ninkai ar tam tikros 5iandienos meno pakraipos tiesiaipripaZista esant antimen4, -hepening4? Kaip suprasti, kaiMarcelis Duchamp'as, iSstatqs netiketai izoliuot4 papras-diausi4 buities reikmeni, sukelia publikai savoti5k4 estetini5ok4? Nevalia tiesiog pasakyti: ,,Koks chuliganizmas!"Duchamp'as atskleide kaZkoki4 estetinio patyrimo prie-1aid4. Tadiau kuo Sito Siandieninio eksperimentavimo me-nu akivaizdoje mums gali pagelbeti klasikines estetikospriemones? Tam turbut reikia griZti prie kur kas esmin-gesniq Zmogaus patirdiq. Koks musq meno patirties antro-pologinis pamatas? 5i klausim4 skieisime nagrinedamis4vokas,,Zaidimas",,,simbolis" ir,,5\.ente".

32

'lJ- , Ypad svarbi i,aicli'nn sQvo-

ka. l'ir:nriausia tu,rime suprasti, 1og, Zatdtmas - tokia ele-

rncntari Zmogaus gyvenimo fr-rnkcija, kad be jo apskritai

neisivaizduojaina imogiSkoji kultura. Tokie m4stytojai

kaip Jotrantrs Hr-rizinga, Rornano Guardini bei kiti jau se-

niai yra pabreZq, kad Zaidimo esama ir Zmogaus religinese

praktikose. Norlnt Zaidimo element4 mene pamatyti ne

vien negatyviai, kaipr laisvq nuo bet kokio tikslingumo,bet ir kaip laisv4 impuls4, vertetq {sivaizduoti elemen-

tarias ZmogiSkoio Zaidirno strukturas. Kada kalbame apie

Zaidirnq ir k4 Luomet turime omenyje? Vistl pirma, 2i-

noma, nuolat besikartojanti judesi 5er-r ir ten. Stai kad irtokie posakiai kaip ,,5viesos daismas",,,bangq Zaismas" -jie reiSkia toki nesiliaujanti artejim4 ir tolim4, 5en ir ten,

t.y. juclejirn4, nesusiet4 su kokiu nors tikslu. Akivaizdu,jog dis judejin"ras tuo ir ypatingas, kad nei ,,ien" , nei ,,ten"nera tikslas, kuri pasiekqs jis liautqsi. Taip pat aiSku, jog

tokiam judejiinui reikia iaisvos erdves. Tai bus ypad svar-

bu, kai kalbesime apie men4. Toliau: dia turima galvoje

iudejirno laisve savo ruoZtu suponuoja, iog Sis judeji-

mas turi buti savaimingas. Savaimingas judejimas yra

i-i

pagrindinis viso, kas gyva, brr-roZas. Tai apra5e dar Aris-

totelis, iSreik5d;rmas vis4 graikq m4stym4' Tai, kas gyva,

turi poreikl judeti ir juda tiesiog savairne. Tad ir zaidimas

pasirodo bes4s savaimingas judejimas, nesiekiantis jokitl

tikslq, tiesiog judejimas - kaip pertekliaus fenomenas,

kaip gyvybes savirai5ka' i5 tiesq, visa tai matome gamto-

je - paltnrekime i uodq Soki ar i visus tuos jaudinandius

reginius i5 gyvhnq pasaulio, ypai kai iaidziajaunikliai.

visa tai kyla i5 elementaraus gyvybeibudingo pertekliaus,

besiverZianiio buti iSreikStam. ZmogiSkojo Zaidimo yPa-

tybe ta, kad jis gali itraukti ir intelekt4 * i5skirtinq Zmogaus

savybq numatyti tikslus bei s4moningai jq siekti - ir 5i4

iSskirtiniausi4 tikslus numatanii4 savybq netgi ulgoi't|eia ir slypi Zmogaus Zaidimo ZmogiSkumas: Zaisdamas

jis, tarytum turetq koki tiksl4, pats disciplinuoja ir tvarko

Zaidimo judesius, pavyzd1iui, vaikas skaidiuoja, kiek kar-

tq sud.uos kamuoliu i Zemq iki tam iEsprustant i5 rankq'

eia betiksleje veikloje sau taisykles nusistato protas'

Vaikas jaudiasi nelaimingas, jei kamuolys iSsprusta tesu-

davus deSimti kartq, ir btna iSdidus lyg kunigaikStis, jei

pavyksta suduoti trisde5imt. Sis betikslis Zmogaus Zaidi-

mo protingumas gali padeti mums iengl: toliau' Butent

kartojimosi fenomenas rodo, jog iia siekiama tapatybes,

,,patumo". Nors tikslas, i kuri visa tai veda, Lr ytabetikslis

veikimas, taiiau pats 5is veikimas kaip toks ir turimas

omenyje. ji ir reiSkia Zaidimas. tsitempus, nepasiduodant

ir kuo rimdiausiai isijautus kaZkas ,,turima omenyje"' Tai

pirmas Zingsnis i Zmogi5k4 bendravimq: jei kas nors vaiz-

duojama (tegu ir tik pats Zaidimo judejimas), tai t4 pati

,,turi omenyie" rc Zir-rrovas (kaip ir a5 pats Zaisdamas kartu

3.-895

.)1

esLl ,ca\rL) p;rLies iii-rrutr.irs)^ Zaicliinc vaizclavirno funkcija -galiausiai paiodvti nc bet 1..t1, o tanr tikr'4 Zaiclvbini ju-dejrn-r4. T;lii;i garirr gale Zaidimas yra save vaizduojantisZaiclybin is j uclei imas.

ISkart pridursii.r: toks Zaidybinio juclejrmo apibreZimasreiSkia ir tai, kad iaidimas visuomet reikalauja Zaisti kar-tu, Net Ziurovas, stebintis kamrloJf rnetanti vaik4, negaliJ<itaip. Jei jis i5 tiesq ,,eina kartLt", tuomet iai ne kas kita,kaip pnrticipaf itt, r,idinis daiyvavimas besikartojanciamejudesyje. Ai-ikiiesi'riq iaidimo formq atveju tai ypad aki-vaizdu - r:Ztenka pamatyti (kad ir per televizij4) tenisotr-rrnyro Ziurovusl GrlZt i vien4 puse, gr12t i kit4. Niekasnegali susilaikyii neZaidqs kartu. Taigi man atrodo svar-bus ir kitas clalykas: iaidimas yra komunikatyvi r.eikladar ir ta prasr:re" kad jame i5 tiesq nera distancijos tarpZaidZiandiojo ir stcriiniiojo greta. Ziurovas - daugiau ireipirprastas stebetojas, matantis, kas vyksta ;,,dalyvauda-rllas" Zaidime, jis yra Zaidimo dalis. Nuo 5iq paprastqZaiidimo formr-1, Zinia, dar toli ligi meno Zaidimo. Tadiau,tikitrosi, man bus pavykq parodyti, jog nuo apeiginio Sokioiki praroclymui atiiekamq apeigq - tik vienas Zingsnis. Orruo jq - tik vier"las Zingsnis iki atsieto vaizdavimo, pa-vyzdlitr; iki teatro, kuris ir yra iSaugqs i5 tokio apeiginiokonteksto" Arb,a iki vaizduojamojo meno, kurio dekora-tyvumo ir i5raiSkinglrlno daknys gludi bendrame religi-niame gyvenimo kontekste. Viena pereina i kita. O taiIiudija, jog tam, tr<4 aptareme kaip Zardivr4,bendra yra Stai

kas: cia ka.Zkas xtprantnrtn knip knZlus, net jeigu tai neras4vokinis, prasmirigas, tiksiingas dalykas, o tarkim, vienpadiq nusistatyta jr-rdejimo instrukcija.

"i5

Matr roclc'rs, tai be gaio svarbu 5iandien diskr'rtuoiant

apie rnoclerntlji men4. Galq gaie tai khrirrio problema'

vienas svarrbiausitl modernaus meno siekiq - iveikti at-

Stum4, kurio nuo meno kurinio laikosi Zitlrovai, vartoto-

jai, pubiika. Nekvla abejoniq, kad Zymieji paskutiniojo

penkiasde5imtmedio menininkai kaip tik tai ir stengesi

padaryti. Prisirninkime kad ir Bertolto Brechto epinio te-

atro teorij4 - s4moningai griaudamas scenini realizm4,

charakteriq ir, trumpai tariant, viso spektaklio tapatum4

ZiuroVo lukesdiams, Brechtas ar5iai prieSinosi nugrimzdi-

mui i scenos saPnE, kq laike beiegiu Zrnogi5koio ir visuo-

meninio solidarumo pakaitalu. Bet ir kiekvienoje Siuolai-

kinio eksperimentavimo menu formoje galima iZvelgti 5l

sieki - santurq stebetoj4 paversti apstulbusiu dalyviu'

Ar tai rej5kia, kad nebera kurinio? Taip i5 tiesq mano

daugelis 5iandienos rnenininkq bei jais sekandiq estetikos

teoretikq - iarsi reiketq atsisakyti karinio vienoves. Tadiau

prisiminkime, k4 kalbejome apie Zmogaus Zaidim4: jau

jame buta protingumo uZuomazeq - nusistatytq taisykliq

laikymosi, to, k4 stengiamasi pakartoti, tapatumo' Taigi iau

tenbuta kaZko panaSaus i hermeneutinq tapatybq, o meno

Zaidimuose ji juoba negindijama. Klaidinga manyti, kad

kurinio vienove rei5kia jo uZdarum4 to, kuris juo susidomi

ir kur[ tas kurinys pasiekia, atZviigiu. Hermeneutinis ku-

rinio tapatumas gludi kur kas giliau. Patiriant ar vertinant

esteti5kai, net patys trumpalaikiSkiausi ir labiausiai vien-

kartiniai dalykai sup onuoj a tap atumq' Imkime, p av y zdiiut,

improvizacij4 vargonais. Niekad daugiau nebei5girsi Sios

improvizacijos. Niekas jos neiraSe, o veliau ir pats vargo-

nininkas vargu ar beprisimins, kaip sugrojo' Ir vis delto visi

.3 a;

sakt-i ;,, Ceniaii interp retacij a, geniali iirrpro viza cij a", o ki ti1

kart4: .,5ia.ndien kai,kEr skystokai..." K4 tuo norima pasa-k1,ti? Ai5kr-r, kar-l atsigriZtama i -ii4 improvizacij4. KaZkas jilr1lr1r1s yra, teri Jcaip kurinvs, tai ne r.ierr r,,argoninurko pirStr-1

pamiklininias. Anti:aip nebutq vertinarna kokybe ar jostrfrkumas. Taigi k*rinio vieno\.e randasi i5 hermeneutiniotapatumo. Kaip suprantantis aS turiu identifikuoti. Juk taibuvo kaZka:;, k4 aE ivertinau, kad,,srlpratau". IdentifikuojukaZk4 kaip tai, kas jis buvo ar kas ytd, - ir vien tik 5is

tilpaturnas suciaro khrinio prasmq.

[ei taip (n aE mairaLt, jog dia esama akivaizdl.ios tiesos),tuomet rreirrieurorn;r menine proclukcija, kuri neturet4 onrc-

rrrljc to, k4 ji produkuoja, lygiai kaip ir to, kas tai yra. T4patvirtina net ir anas kraStutinis kokio nors itaiso p^vyz-dys (tai buvo buteliq lentynele), netiketai ir labai efek-tingai pateikto kaip meno khrinys. Butent del poveikio irkaip 5is kaZl<acla brlvqs poveikis jis yra neabejotinas. NorsEis kiirinys, ko gero, netures iSiiekamosios vertes klasi-kinio tvarumo prasme, tadiau hermeneutines tapatybesprasme - tai iikrq tikriausias ,,k[rin1zs".

Kurinio s4voka kaip tik yra visi5kai nesusijusi su kla-sicistiniu harmonijos ideaiu. Nors pritariant identifi-kuojamos gali buti ir visi5kai kitokios formos, turesimei5siai5kinti, kaipgi apskritai ivyksta, kad kaZkas patinka.Eet dia giudi dar ir kitas dalykas. Jeigu tai - kurinio ta-patumas, tuornet i5 tikrqju suvokti, i5 tikrqjq patirti menokurini gali tik tas, krrris ,Vaidlia kartu", t.v. deda aktyvi4savo pastang4. Kaipgi tai ivyksta? Juk ne vien tik i5laikantkaZk4 atmintyje. Zinom-a, identifikuojama ir tada, taiiaube to ypatingo pritarimo, del kurio ,,kurinys" mums kaZk4

37

reiSkia. Kas si grindZia ,,khrinio" kaip kr-rrinio tapatum4?

Galirle sakyti ir taip: kas daro jo tapatumil irermeneutini?

5i antroji formuluote reiSkia, kad kurinio tapatum4 sudaro

tai, kas jame ,,suprastina", kad jis nori buti suprastas kaip

tai, k4 jis ,,turi omenyje" arba ,,sako"' 5i ivykdymo lau-

kiantl reikalavim4 kelia pats kurinys' Jis reikalauja at-

sakymo, kurl duoti gali tik tas, kuris prieme reikalavim4'

Ir tas atsakymas turi buti jo paties atsakymas, pasiektas jo

paties aktyvia pastanga. Be ,,laidejo" nebutq Zaidimo'

Kiekvienas i5 savo patirties Zinome, kad, tarkime, lan-

kyrnasis muziejuje ar koncerto klausymas reikaiauia kuo

didZiausio clvasinio aktyvumo. K4 mes ten veikiame? zi-

noma, yra skirtumas: vienu atveju susiduriame su re-

produkciniu menu, kitu atveju net ne su reprodukcija' o

betarpiSkai regime ant sienq sukabintus originalus' Ir pe-

rdjq per muziejr-1, i5 jo i5sine5ame jau nebe t4 jausm4, su

kuriuo dia at6jome; i5 tiesq patyrus men4, pasaulis tampa

Sviesesnis, tamPa lengvesnis

Kurinio apibreZimas kaip tapatybds ta5ko atpaZinimui'

supratimui reiSkia dar ir tai, kad tokia tapatybe susijusi

su variacija ir skirtingumu. Kiekvienas kurinys tarsi pa-

lieka kiekvienam ji suvokiandiam erdves, kuri4 pastarasis

turi uZpildyti. Galiu tai pailiustruoti netgi klasicistinemis

teorinemis idejomis' PavyzdZiui, Kantas turejo labai keistq

teorij4. Jis teige, iog tapyboje tikrasis groZio Saltinis yra

forma. O spaiva esanti vien poiudiq dirgiklis, visuomet

subjektyvus ir todel neturintis nieko bendra su tikr4ja

menine ar estetine kuryba.la Kas bent kiek Zino apie

1a Kant, Kritik der Urteilskrat't, S 13.

:i It

kl;rsicistini men?l (p\.2., Tholwaldsenas), tas pripaZins, jog:;ierure malmutinici blyiknnt() m€rne i5 tiesq svarlriausi;r rrral

linija, pielinys, forma. Be jokirl abejonir-1, Kanto teze -istorjSkai s4ly,grtas teiginvs. fules niekada nesutiktume,k;rd spalvos terar,.rien clirgikliai. Nes mes Zinome, kad kurtigalima ir spalvomis, kad kompozicija nebr-rtinai turi ap-siriboti linija ir pie5inio kcnturu. Tadiau 5io istori5kai s4-

lygoto skonio vienpusiSklrmas musq nedomira. Svarbutil'. tai, k4 Kantas akwatzdziai turejo galvoje. Kodel formatokia iSskirtine? Atsakymas: todei, kad Ziuredarr.as i j4,

turi j4 breZti, turi j4 aktyviai konstruoti, kaip reikalaujabet kr,rri kornpozicija - ne tik pie5inys, bet ir muzikinekompozicija, ir spretrctaklis, ir tekstas. Tai nuolatine s4-vei-ka. Akivaizdu, kad butent kurinio tapatybe mus ir itrau-kia | 5i4 s4veik4, kuri anaiptolnera atsitiktine - ji valdomair visos jos galimybes ispraudZiamos i tam tikr4 schem4.

Stai literathra. DictrZiojo lenkq fenomenologo RomanoIngardeno nuopelnas tas, kad jis pirmasis i5r-ragrinejo 5iq

ternq.15 Kaip atrodo, tarkim-e, evokacine pasakojimo funk-cija? Paimsiu iinom4 pavyzdi, Brolhts Karannzoz,us. Tenyra laipiai, kuriais nupuola Zemyn Smerdiakovas. Dosto-jevskis juos apraSo, ir a5 tiksliai :zinau, kaip tie laiptaiatrodo. Zrnau, kul' jie prasideda, toliau - tamsu, o paskuijie sukasi kairen, Tiesiog matau juos, bet kartu Zinau irtai, kad niekas kitas tq laiptq,,nemato" taip kaip a5. O visdelto kiekvienas, patyrqs 5io rneistri5ko pasakojimo kerus,taip pat visiSkai aiSkiai ,,ryratys" tuos laiptus ir bus isiti-kinqs, kad mato juos tokius, kokie jie yra. Tai - toji erdve,

rs Ing;arden, Dns liternrisclrc KLrnstiL,crk, Tiibirrgen, 1972.

'l 1)

ktrri4 r-rZpilclvti lllunrs 5ir-ro atvejr-r palieka poetinis Zoclis

ir kuri4 mes uZpildome, sekctami pasakotojo kalba' Pa-

na5iai ir sr-r vaizch-rojamuoju Inenll' Tai - sintezes aktas'

Reikia daug k4 susieti, suvienyti' Kzrrtais sakoma: pa-

veiksl4 ,,skaitai" taip kaip ra5t4' Paveikslas pradedamas

,,5ifruoti" lyg tekstas. Ir nebutinai tik kubistinis paveikslas'

kuris to reikalauja tiesiog drastiSkai, radikaliai: skirtingus

to paties daikto profilius, skirtingus rakursus reikia lyg

porlupir, ,,versti" vien4 po kito, kad tai' kas pavaizduota'

gaiiausiai atsiskleistq drobeie visa profiliq ivairove' o kar-

tu ir nauiu spalvingumu bei plastika' Taiiau "skaitome"ne tik Pablo Picasso ar Georges'o Bracque'o' ar kitq anuo-

metiniq kubistq paveikslus' Taip darome visuomet' Kas'

pavyzd"Ziui, geredamasis garsiu Tiziano ar Velasquezo

kuriniu, kokiu nors Habsburgu antaitgo, tepagalvoja: ,,4,

tai Karolis Yt" , - tas nieko tame paveiksle nepamate' Ji

reikia atkurti, tiesiog Zodis po lodlio perskaityti kaip

paveiksl4, idant pabaigus 5i4 butin4 rekonstrukcij4 i5-

kiltq vientisas vaizdas, atskleidZiantis jame nujaudiam4

reik5mq: pasaulio valdovo, kurio karalysteje niekados ne-

nusileidZia saule, reikSmq'

Taigi i5 esmes norediau pasakyti: ir gilinantis i tradicinq

meninq kuryb4, ir susidurus su moderniojo meno reika-

lavimais privali dvasine pastanga, refleksijos pastanga'

Reikalavimas atkurti ji refleksijos Zaismu glndi paiiame

knrinYje.Todel man atrodo klaidinga suprieSinti praeities me-

n4, kuriuo es4 galima megautis, ir dabarties men4' kuris

rafinuotomis menines kurybos priemonemis neva priver-

iia mus dalyvauti- Zaidimo s4vok4 ir ivedeme tam' kad

40

iDarodvtul:ne, iog ZaiciZiant kiekvienas vra Ziriciejas. Ir apieirle11o it-ric1im4 gaiima pasakyti: kurinvs ir tas, kuris t4knrini petfiria, iia nera i5 prir-rcipo atskirti. O k4 tai rei5kia,reziumal'an nedi'iprasmi5ku reikalavimu: ir paZistarnus,i5 tradicijos zinomo tr"rrinio ktrasikinio meno khrinius reikiarnokytis skaityti. ,,Skaityti" - tai ne tik skaityti paraidZiuiar zodis Zodin, o visq pirma dirbti nepaiiaujamE herme-neutini daib4, kuri vaimoja visumos prasmes iukestis irkuriuo i5 atskirybiq iSskaitoma l,isumos prasme. pagal-vokim, kaip i:lina, kai kas nors baisu skaito tekst4, kurionesupranta. Tada ir niekas kitas negali suprasti, k4 jisperskaite.

Kurirrio tapatybes ne garantuoj a kokie nors kiasicistiniaiar formalistiniai apibreZimai, ji realizuojama taip, kaipmes prisiirnarne sau kaip uZdavini k0rinio rekonstrukci-j4. Jeigu tai - menines patirties esme, tuomet galetumeprisiminti Kant;1, lrociZiusi, jog tai nera kaip ypatingasbesireiSkiandio, akivaizdaus darinio susiejimas su s4vokaar priskyrimas jai. Meno istorikas ir estetikas RichardasHamannas vra suformulavqs taip: iia kalbama apie ,,pa-tyrimo savareikSmiSkum4" [die Eigenbetletttsantkeit derWsltne'lurtrutg).ro Tai turetq reik5ti, kad patyrimas nebe-ikomponuojarnas i pragmatinius gyvenimo santykius irnebepaveriiainas jq funkcija, o pasirodo ir atsiskleid,Ziasavo paties reikSrr'.e. Tiesa, norint deramai iprasminti5i4 formuluotq, reiketq i5siaiSkinti, k4 reiSkia patyrimas.Patyrimo neturetume suprasti taip, kaip impresionizmoatoslugio laikais ji buvo linkqs suprasti Hamannas - neva

1'; Hamann, A.sthctik,I-eipzig, 191 i.

11

estetinir-r poZiuriu s'r'arbi terar, ttrip sakant, ,,jr-rsline daiktqoda". I'atirti - nerei5kia vien rinkti ivairiausius juslinius

isphdZir-rs; tai reiSkia (kaip sarko ir graZr-rs vokiSkas Zodis

utalrnelutrctt, fiir ronhr nelurtan) kaZk4 ,,laikyti tikru", t.y.,

kas juntama juslemis, pamatyti ir priimti kaip kaZk4.

Svarstymai, jog tai, k4 mes paprastai laikome estetiniukriterij um i, ter a do gmatiSkas, supap rastintas j usiinis p aty -

rimas, mano tyrinejimus atvede prie gal kiek baroki5kosformuluotes, turindios atskieisti gilesnq patyrimo dimen-sij4: ,,estetinis neskyrimas".lT Ja a5 norejau pasakyti, kad

abstrahavimasis nuo to, kas meniniame kurinyje Zmoguiatsiveria kaip reikSminga, ir noras visi5kai apsiriboti ,rgry-rrai estetiniu" jo vertinimu yra antrinis elgesys.

Butq tas pat, jei spektaklio kritikas nagrinetq vien re-

Zisur4, kai kuriq vaidmenq atlikimo koklzbq ar panaSiai.

Zinoma, toks darbas geras ir teisingas, bet jis neatskleis

paties kurinio ir jo reik5mes, kuri4 jis igavo spektaklyje.

Butent to ypatingo budo, kuriuo khrinl's reprodukuo-jamas, ir ul jo slypindios ktrinio tapatybes neskyrimassudaro menini patyrim4. Tai tinka ne vien reprodukci-niams menams, atliekantiems tarpininkavimo funkcij4.Tai galioja visada: kad ir kalbedamas kaskart skirtingubudu, kurinys i5lieka tas pats, net jei ji sutinki nebe pirm4kartE ir vis kitaip. Reprodukcinio meno atveju varijuojanttapatybe turi i5likti dvigubai, kadangi ir reprodukcija, iroriginalas turi sav4 tapatum4 ir savas variacijas. Tai, k4

nusakiau kaip estetini neskyrim4, ir sudaro vaizduotes irintelekto Zaismo, kur[ Kantas aptiko ,,skonio sprendime",

17 Gadamer, Wnlvlrcit wd Metlrcde, p. 111.

42

tikr4j4 prasmq. Kac Zifirint i kaZk4 butq galir-Lra rr kaZktlparnatvti, reikia Siek tiek rr4styii, - taip yra visadzr. Be t

iia tai - lnisi,tts Zaismas, jo tikslas nera sap,oka. Jis verdizr

mlts klausti: kas gi- irra iai, kas ralclasi Siame laisyarnegebejimo kurti vaizdus ir gebejimo suvokti s4vokomisZaisme? Kas gl tasai reikimingumas, darantis kaZk4 pa-tiriam4 kaip reikSming4 ir leidZiantis tai patirti? Kiekvienagryna imitacijos ar rnegdZiojimo teonja, kiekviena natu-ralistine kopijavimo teorija praSauna pro 5ali. Ne r.'ieno

clideiio nleno kurinio esme niekada nebuvo tobulas ,,gam-tos" atverizdavimas, portretavimas. Kaip jau parodZiauprisimindamas Velasquezo Karoli V, nera abejoniq, kadkuriant paveiks14 visuomet buvo savotiSkai stilizuojama.Stai Velasqlrezo Lftgat - jie tokie keisti, kad nejudia pri-simeni supam4jl arkliuk4 i5 savo vaikystes, bet toiiau -Zeruojantis horizontas ir tas akylas didZios imperijos val-dovo Zvilgsnis, kuriuo Zvelgia karvedZiai ir imperatoriai:kaip visa tai dera, kaip b0tent i5 5io s4Zaismio girnstapatyrimo savareik5miSkumas? Juk tas, kuris klaustq, arvykusiai nutapytas Ztrgas, ir juoba, ar teisingai perteiktiKaroiio V, Sito valdovo, veido bruolan, be abejo, nematytqpaties meno khrinio. Gal5is pavyzdys pades isis4monintiiSskirtini problemos sudetingum4. K4 gi mes i5 tikrqjqsuprantame? Kaip kalba ir k4 mums sako kurinys? No-redami apsiginti nuo visokiq megdZiojimo teorijq, geraipadaryturne prisimindami, jog estetini patyrim4 gauna-me ne vien meno, bet ir gamtos akivaizdoje. Tai ,,gamtosgro1io" problema.

Kantas, aiSkiai iSnagrinejqs estetinio fenomeno auto-nomij4, visq pirma kalbejo butent apie gamtos groZ{.

4c

Garmta murrrs atrocio graii, ir tai nera nesvarbu. Sis do-

rovinis Zmogaus patyrimas, jog generatl'r'ineje gamtos

galioje prie5ais mus skleidZiasi grozts, tarsi gamta rodytr-1

nllrms savo groZybes, - bevcik stebuklas. Kantas 5i4 i5-

skirtinq Zmogaus savybq matyti gamtoje groZimotyvavo

teologi5kai - pasaulio sutverturnu; ia remdamasis ir ge-

nijaus, menininko kuryb4 jis laike gamtoje - Dievo tva-

rinyje - glndindios potencijos kulminacija. Tadiau gamtos

groZio kalba savotiSkai neapibreZta. PrieSingai nei meno

kurinys, kuriame visuomet meginame kaZk4 atpaZinti ar

interpretuoti kaip kaZkE - o galbut tik esame priverstitai daryti, - gamta i mus kreipiasi savotiSka neapibreZ-

ta vieniSumo dvasia. Ir tik giliau iSanalizavq estetinq

grcrZejimosi gamta patirtl pamatome, jog tarr. tikra pras-

me tai klaidingas ispudis; i5 tiesq mes jau negalime pa-

i,velgti i gamt4 kitomis akimis, o tik kaip meni5kai iSsi-

Iavinq ir patyrq Zmones. Prisirninkime, kaip dar XViIIamZiaus kelioniq apraSymuose budavo vaizduojamos A1-

pes: baisingi kalnai, bjaurus, g4sdinantys ir laukiniai,nieko bendra neturintys su groZiu, ZmogiSkumu, bflties

slaptingumu. O Stai dabar visas pasaulis isitikinqs, jog 5ie

auk5tikalniq masyvai ikunija ne tik gamtos didybq, bet irtikraji groZi.

Ai5ku, kas ivyko. XVru amZiuje mes Ziurejome racio-

nalios tvarkos mokykl4 i5ejusios vaizduotes akimis. Ikip aplintant an gliSkam,, gamti5ko sios" sodininkystes stiliui,

XVru amZiaus sodai buvo planuojami geometriSkai, tarsi

pratqsiant gyvenamojo namo konstrukcij4 | gamt4' 5tpavyzdys rodo, kad i5 tiesq i gamt4 Ziurime meno i5la-

vintomis akimis. Hegelis teisingai pastebejo, kad gamtos

44

groZis vra lllenc llrozjo refleksasts, ji rnokor:rcs nratytisekdarni menininko natvi-rru ir kurvba. Tik neZir-ria kq tailnurls gali pagelbeti cltrbartineje kriti5koje rnodemaLls nle-rro situacijoje" Ja vadovaujantis, gamtos peizaZe atpaZintigroZi butq neieng,,,a. i5 tikrqjtl galettl atrodyti, kad 5ian-dien garntos groZio patirtis kone koreguoja meno i5la-vintos Ziuros pretenzijas. Gamtos groZrs dar syki mumsprirnena, jog tat, k4 atpaZistame meno kurinyje, visiikainera tai, las6r prabyla meno kalba. Id modernaus menomums kalba nuorodos neapibreZtis, leidZianti suvoktireik5mingurn4 ir i5skirtinq reik5mq to, k4 turime prie5akis.le Kas gi tas nurodomumas neapibreZtrnfVerzuiesen-zuerden ins L[nbesti.nmftef? Vokiediq klasikq, Schillerio irGoethes, vartot4ja prasme 5i4 funkcij4 vadiname simbo-line.

*?

l8 Hegel, Vorlesungen iLlter die Astlrctik, parenge Heinrich Gustav Hotho,Bertin, 1835, i, lvadas,1.l" Tai iSsamiai apraSyta Theodoro W. Adorno knygole AstlrctisclrcTlrcorie,Frankfurt a. M., 1973 (pirmqsirk i5spausdinta rinkinl,je GesanmtelteSchriften, t. 7, Frankfurt a. M., 1970).

2. *ureiSkia sinfuolis? Yisr4

pirma tai techninis graikq kalbos lodts, rei5kiantis atmi-

nimo Sukq. Savo svediui namq Seimininkas duodavo va-

dinam4j 4 tess er a ho sp i ta.li s :jis perlauZd avo Sukq Perpus, vie-

n4 pusQ pasilikdavo sau, o kit4 atiduodavo sveditti, idant

jo palikuonis, po kokiq trisdedimties ar penkiasde5imties

metq vel apsilankqs Siuose namuose, butq atpaZintas su-

dejus i viena Sukes puseles. Antikinis pasas - tokia pirmine

technine simbolio prasme. Tai, i5 ko atpaZistame senq bi-

iiuli.Platono dialoge Puotn yra viena Iabai graZi istorija,

manydiau, dar giliau atskleidZianti meno reikSmingum4

mums. Aristofanas pasakoja dar ir dabar tebeZavinii4le-

gend4 apie meiles esmq. ]is sako, jog kadaise Zmones buvo

apvalios batybes; netinkamu elgesiu jos uZsitraukusios

dievq rustybq irbuvusios perpjautos Perpus. Nuo to laiko

kiekviena gyvenimo irbuties pusele ieSko savojo papildi-nio. Tai ir yra orttrtBoAov roit civrJprino4 kiekvienas Zmo-

gus - tarsi nuolauia, o meild - tai vilties, kad toji nuolauZa

gali tapti visybe, i5sipildymas susitikus kit4. Sis gilus irprasmingas sielq giminystes palyginimas tinka ir groZio

45

4tt

n'leilo pr;15n1c pa{irrin-r-ui. Akivaizrlll, jog ir iia nrelr) gro_Zio, melro kn'inir.r reikdn"li'glllllas *urodo 1 tcaZk4, l<as ucramatoma ir:luvokiama i5 pimro Z,'ilgsnio. Ilet kokia ei tanuolocla? 'tr'ikrcli nrioroctos fr-urkcija - kaZkas kita, kaZkas,k4 gauti .r pahirti glalirna ir tiesiogiai. jei butq taip, tuo'retsirnbolis bltir{ tai, kq nuo kiasikines kalbos l,artosenosisigalejimo laikq (1ei ne nuo dar anksiiau) vadiname ale_gorija: sakorn.a kita., i-rei turima galvoje, nors tai, kas turlmaga{voje, ga"lima pasakyti ir tiesiai. Kiasicistines simbolio,ne tokiubu-rctru nr-rrodancio kazk4 kita, sampratos pasekrne1'r;r tan karl alegorij4 visiSkai nepagrlstai ememe sieti sr_r

Saltumu, nerneniSk'mu. Juk jos'eiksmir-1 s4ry5iai turi butiZinomi i5 anksfo. C simbolis, sirnboline presme rei5kia,jog kiekviena izpatinga atskirybe 1,r'a tarsi buties nuoiauza,su savuoju paBrildiniu galinti sudaryti darni4 visum4, arbatarsi tas ilgai ie5kotasis mfrsq gyvenirno fragmento papil_clinys. Man si xneno ,,reik5me", kitaip nei velyvosios bur_Zuazines Svietirno reiigijos, neatrodo susijusi su kokiomis1rp a tingornis visilornenillernis s 4 iygomis. prie5in ga i, gr o _

Zio patirtis, o ypai groZio meno pri..3r.r"i€, - tai galimostvarkos iSSaukimas, kacl ir kur tai bntq.

Parn4stq dar kiek toliau suvoksirne, koks reikSmingasSios patirties; daugyL,iSk,rnas, paZistamas rnums tiek isto,rines tikrorres, tiek ir dabarties simultanidkumo pavidalu.ii paiials ivairiausiais bl.ldais, musq vadinamais menokr-lriniais, nuolatos praneia rnums vis t4 padi4 visybesZini4. Man rocios, tai i5 tikrqjq butq tiksiesnis atsakymasikiausim4, karrre gludi graZio ir rner.ro reik5me. T.y.kiek vienas ypatirgas susitikimas sLr men.r reidzia patirtine tai, kas vpatinga, bet patiriamo prasaulio ir Zmogaus

47

ontologines padeties jarne to'talllll-rE, o k.lrtu ir Znrogar-rs

b ii i g tinr.un4 transcenc-lencij os akivaizdoje. Tqsi ant 6i4 mir-r-

ti, garlima Zengti dar vien4 svarbq Zingsni ir pasakyti: visa

tai neleiSk"ia, kad neapibreZtar's prasmes lukestis, kuriodeka kurinys mlrms tampa reik5mingas, kada nors galivisiSkai i5sipildyti, kad mes - suprasdami ir paZindami -kada nors galesime aprepti prasrnes visum4. Butent tai irturejo galvoje Flegelis, meno groLi apibreZdamas kaip

,,juslinq idejos regimybq". Tai gili mintis, reiSkianti, jogjuslineje groZio apraiSkoje i5 tiesq i5kyla ideja, kuri ir at-

veria mums akis. Ir vis delto man regis, jog tai - idealistinis

paklydimas. Jis prieStarauja faktui, jog kflrinys mums kal-

ba lia.ip kurinys, o ne kaip kaZkokios iinios perdavejas.

Tikejimas, kad vis4 i5 meno kurinio mums bylojandi4 pras-

mq fmanoma sus4vokinti, nuolatos gresmingai pralenkiamen4. Bet butent tokia ir buvo pamatine Hegelio nuostata,

atvedusi ji prie meno praeitiSkumo problemos. Mes j4

interpretavome kaip principini Hegelio teigini, es4 filo-sofija il s4vokomis gaii ir turi buti pasivy'ta ',.isa, k4 mig-lotai, nekonceptualiai mums sako meno kalbos juslines

atskirybes.

Tadiau tai idealistinis paklydimas, kuri paneigia bet

kollia meno patirtis, o ypad dabarties menas, nedvipras-miSkai neleidZiantis i5 musq laikq menines kurybos tiketis

orientacijos i s4vokomis iSreiSkiamas prasmes. A5, prie-Singai, teigiu, kad simboli5kumo, o ypai meno simboli5-

kumo pamatas yra nepaliaujamas nuorodos ir paslepties

Zaismas. Meno kurinys, budamas nepakeidiamas, nera tikprasmes ne5ejas, nes t4 prasmq galetq neSti ne tik jis. Meno

kurinio esme veikiau yra tai, kad jis yra. Norint iSvengti

4s

klaidinglr asociacijq, Zodi ,,kr-rrinys" reikett1 pakcisti kitr-r

ioclLiv -,,ciarinvs". Tai reiSkia, pavvzclZiuj, kacl molretl-tir-ris kalbos srauto tekejimas eiieraityje mislingu budusr-rsioja ir virsta dariniu, panaSiu i tuns, kurilros rradinarnekalnyntl dariniais. Visq pirma apie ,,dafln1" negalime sa-

kyti, kad j1 kaZkas padare iuredamas tanr tikr4 intencij4(kas vis clar siejama su kurinio s4voka). {5 tiesq gi tasai,kuris sukhre meno khrini, stovi prieiais savo ranktl darinilygiai taip pat kaip ir bet kuris kitas. Nuo sumanymo irdarymo iki padarvmo - Suolis. Kas padaryta, ,,stovi" , yra,,dia" dabar ir visiems laikams, prieinamas tam, kurisji sutinka, leidZiantis iZvelgti savo ,.kokybq". Tai Suolis,atskleidZiantis meno kurinio unikalurnq ir nepakeiiia-mum4. Walteris Benjarninas tai pavadino meno kurinioaura2o, ji paZistama mums visiems, kad ir i5 to, kaip pik-tinames meno kurinio iSniekinimu. Meno kurinio sunai-kinimas ir dabar tebera mums kaZkas EventvagiSka.

Sie apm4styrnai turetq padeti mums iki galo suvokti,k4 reiSkia, kad menas ne tik atskleidZia prasmq. Veikiaujau reiketq sakyti, jog jis pasiepia prasmQ tvirtame pa-vidale, kad ji neiSsisklaidytq ar neiSsektq, o butq itvirtintair iSsaugota darinio konstrukcijoje. O galimybq i5sivaduotii5 ideaiistines prasmes sampratos ir i5girsti meno mumsbyiojandi4 bAties pilnatvq arba ties4, - jos atrasties, at-skleisties, jos atverimo ir paslapties bei priglobties dvi-iypum4, - gaiiausiai mums suteike Zingsnis, kuri musqSimtmetyje Zenge Heideggeris. Jis parode, kad graikiSka

2(' Benjamin, Das Kt*tstuterk im Zeitnlter seiner teclmisclrcn Rqtroduzier-bnrkeit, Frankfurt a. M., 1969.

rl9

atskleisties s4l'oka, d.Arie n, reiSkia tik "'ien4

pamatines

Zmogaus patirties pasaulvje Pllsq' Greta atskieisties' ne-

atsiejama nuo jos, yra ir pasleptis, uZskleistis - Zmogaus

baigtinr-rmo clalis. 5i filosofine iZvalga, apriboianti idea-

listini integra"'im4 vien tik i prasmq, reiSkia ir tai, jog me-

no kurinyje yra kaZkas daugiau nei tik reik5me' kuri4

neapibreZtai sur.'okiame kaip Prasmq' T4 ,,daugiau" su-

daro Stai Sitos ypatingos atskirybes faktas: tai, kad ji to-

kia yra; arba, kaip sake Rilke: ,,kaZkas tokio buvo tarp

Zmoniq". Sis fakti5kumas, tai, iog 5itai yra, neiveikiamai

prieSinasi bet kokiam besijauiianiiam virsesniam Prasmes

lukesiiui. Tai pripaZinti mus ir verdia meno kurinys' "Ma-tau tave kiaurai. Turi pakeisti savo gyvenimE'" Smtgis'

strkretimas - Stai kas yra ypatingumas, kurio mes sulau-

kiame i5 kiekvienos menines patirties'21

Tik tai leidZia mums deramai susitarti, kas gi yra meno

reik5mingumas'GoethesirSchilleriopasirinkt4j4simbolios4vok4 norediau pagilinti, o gal tiesiog, ir Siaip jau gili4'

iSpletoti taip: simbolis ne tik nurodo reikSmq, bet ir aktua-

lizuojaje - jis )4reptezentuoja' Kalbant apie s4vok4 "re-prezentuoti", reikia prisiminti reprezentacijos s4vok4

baZnytineje ir valstybineje teiseje. eia 1l nereiskia, iogkalikas pavad.uojama ar yta,,dia" netiesiogiai, ne i5 tikrqjq -tarsi koks substitutas, pakaitalas' Tai, kas reprezentuo-

jama, fu yra ,,iia" - tiek, kiek tai apskritai gaii buti' Mene

taipogi esama 5io buvimo rePrezentuojant' PavyzdLiui'

l|yrrri asmenybe, turinti tam tikrE visuomenini svori'

reprezentatyrriai atvaizduojama portrete' Paveikslas'

21 Plg. Heicle gger, Der LlrsTtrung des KtLnstu'etkes' Stuttgart' 1950'

4.-8S5

50

kabairiis rotr-ries sir-leie, baZulr-i6js ar dar kur kitttr, reiSkitr

dalelq jos br-rrrir:ro. Reprezentatyviniame portrete ji pati

atlieka savo reLrrezentavirno vaidmeni' Mums atrodo' kad

pats paveikslas yra reprezentatyvtts' Zinoma, tai nereiS-

kia, kad reikia garbinti paveikslus ar stabus, taiiau tai

rei5kia, iog nteno kurinys nera vien kaZk4 primenantis

Zenklas, kaZkokios buties nuoroda ar pakaitalas'

Man, protestantui, visuomet buvo svarbhs protestan-

tq baZnyiioje, ypad tarp Ulricho Zwinglio ir Martino

Lutherio, vykq giniai del Paskutines vakarienes' Kaip ir

Lutheris, a5 esu isitikinqs, jog ]ezaus Lod1tats ,,tar yra

nlano kunas ir tai yra mano krauias" nenorima pasakyti'

es4 duona i1 vynas tatai ,,rei5kia"' Manyiiau, jog Lutheris

tai suvoke visi5kai teisingai; kiek Zinau, Siuo klausimu jis

iaikrisi senosios Romos katalikq tradicijos, pasak kurios'

sakrarnento duona ir vynas yrnKtistaus kltnas ir kraujas.

5i4 dogmatinq problem4 prisiminiau tik noredamas Pa-

sakyti, jog pana5iai gaietume - ir netgi turetume - m4styti

apie meno patirti: kad meno kurinys ne tik kaZk4 nurodo'

o kad tai, kas nurc,doma, jame ir yra' Kitaip tariant: meno

kurinys rei5kia br-rties prieaugi' Tuo jisai skiriasi nuo visq

gamybiniq Zmogaus pasiekimq amatq ir technikos srityje'

kur kuriami musq praktinio ukinio gyvenimo itaisai ir

prietaisai. Visiems Siems musq padarytiems daiktamsbu-

dinga tai, kad iie tera priemones, instrumentai' lsigydami

praktini namq apyvokos daikt4 niekad nepasakysime' iog

tai ,,kurinvs". Tai - gaminys' Jo bruoZas - gamybos pa-

kartojamumas,t.v.esmingaskiekvienotokioprietaisoarjo rlalies pakeidiamLlmas, pritaikant toms funkcijoms' ku-

rioms atlikti iis buvo sumanvtas'

51

Nleno knrinys, prieSingai, nepakeidiamas. Taip vra net-

gi mustl amZir-rje, reprodr-rkavimo amZiuje, kai gaiime

iSvysti iSskirtines kokybes didZiojo meno kuriniq rePro-

dr-rkcijr-1. Fotografija, plok5tele ' tai reprodukcija, bet ne

reprezentacija. Joje nebera to vienkartinio ivykio, kuris yra

meno knrinyje (net ir plokiteleje/ nors joje lra5ytas vien-

kartinis ir.,ykis - kurinio ,,interpretaclja" , kuri jau pati yra

reprodukcija). Radqs kokybiSkesnq reprodukcij4, pakeisiuja sen4j4, praradqs - isigysiu nauj4. Ko gi dar esama me-

no kurinyje, ko neturi panorejus vel lengvai padaromasgaminys?

Antika jau buvo i tai atsakiusi, tereikia pameginti tei-

singai suprasti 5i atsakym4: kiekviename meno kurinyjeyra kaZkas panaiaus i p(p7ot(, i irnitatio, Beje, mimeze

nerei5kia, jog pamegdZiojama kaZkas jau i5 anksto Zinoma,

ji reiSkia, jog kaZkas pavaizduojama taip, kad visai jus-

li5kai yra iia. Antikine Sio ZodZio reik5me kilusi 15 LvatgZ-

dZiq judejimo apibudinimo.zz Zvaigldds - grynqjq ma-

tematiniq desningumq ir proporcijq, dangiSkosios tvarkos

atvaizdas. Sia prasme, manydiau, tradicija teisi, teigda-ma, jog menas visuomet yra mimez6,t.y. visuomet kaZk4

vaizduoja. Tik reikia suprasti teisingai ir nemanyti, jog tas

atvaizduotasis kaZkas galetq buti suvokiamas ir buti ,,iia"dar ir kitaip nei Stai tokiu savo bylojimu. Del to ir dis-

kusijas apie daikti5kaja ar bedaiktq tapyb4 a5 laikaubergl.diiais kulturos ir meno politikos tauSkalais. ]uk eg-

zistuoja daugybe ,,tai" ikhnijandiq menines kurybos

22 Plg. Hermann Koller, Die Mimesis in der Antike. Nnclnlmrung,Durstellung, Ausdruck, Bern, 1954 (Dissertationes Bernenses 1, 5).

52

formr-1, kiekvienoie jq tr|Likaliu ir nepakartojatnu pavicltr-

iu konclensr-rojasi darrinvs ir kiekr.ieira yra r:eik5rningas

tvarkos gatilnLels, kad ir kaip ji skirtLlsi nuo mftsq kas-

dienes patirties' Simbolinei reprezerrtacijai mene nereikia

prikiausyti nuo daiktiSkosics cluotybes. Butent tuo ir i5-

siskiria menas: kas jame vaizduojama, nesvarbu, ar turi

claug, ar rnaZai, ar visai neturi reikSmiq, priverdia mus

stabteleti ir pritarti, kaip kad buna kaZk4 atpaZinus' I)ar

turesime parodyti, kaip su 5ia ypatybe susijusi uZduotis'

kuri4 kiekvienam i5 musq kelia visq iaikq ir nudienos

menas. 5i uZduotis - iSmokti girdeti tai, kas mums kalba'

o tai, pripaZinkime, visq pirma reiSkia iveikti visa nive-

liuojanti iproti praZiureti ir praklausyti, nuolatos mums

diegiam4 vis stipresniq dirgikliq civilizaciios'

Mes buvome iSkelq klausirn4, kas gi perteikiama gtoZio'

o ypad meno grozio, patirtimi' Sakeme, jog svarbiausia

suprasti, kad. tai nera paprasiiausias prasm€s perdavimas'

Tuomet tai, kas patiriama, butq i5 anksto siejama su ap-

skritai teorinio proto laukta plasme. Jei sekant idealistais

(pur., Hegeliu), ties4 sakant, genialiai pratqsusiais Plato-

no mintl apie gerio ir groZio vieningumE, meno groZis api

breZiamas kaip jusline ideios regimybe, neiSvengiamai

daroma prielaida, kad tai - ne vienintelis tiesos reiskimosi

bndas ir kad butent filosofija, kuri m4sto idejas' yra paii

tobuliausia ir tinkamiausia 5ios tiesos paZinimo forma'

Mr.lsq manymll, idealistines estetikos klaida ar silpnybe

Stai kokia: ii negeba iZvelgti, kad menas mums nepra-

lenkiamai issiskiria tuo, jog jame susitinkame su atskirybe'

sutikatskirybejebesireiSkiandiatiesa.SimbolioprasmeirsimboliSkayratai,kadjoparadoksalinuorodapatiikunija

5i

ir netgi iaiduoja savo nurodom4 reik5mq. Menas egzis-tuoja tik 5ia grvnajam suvokirnr-ri besiprie5inaniia forma, -tai srnl-rgis, kurl rrrums suduoda diclvsis menas, - kadangigalingorr tikrojo kfirinio valdZion visuomet patenkamebeginkliai ir nepasiruo5q. Del to ir simbolio esme neraintelektualiai suvokiamos reik5mes Zenklinimas; jo reikS-

me iSlieka jame padiame.

Sitalp meno simboliSkumo ai5kinimas susisieja su musr-1

lZanginemis pastabomis apie Zaidim4. Ir jose tolesniq ap-m4stymq perspektyvE mums atvere teiginys, jog Zaidimasvisucrmet yra tam tikra savivaizda. Mene jo atitikmuo -savoti5kas buties prieaugis, repraesentaflo, bUties padau-geiimas, atsirandantis esiniui vaizduojant save. Butent dia

idealistine estetika man atrodo perZiuretina - 5is menopatirties pobudis suprastinas adekvadiau.I5 viso to iSplau-kianti bendra iSvada seniai parengta: menas - nepriklau-somai nuo to, ar daiktiSkas, susijqs su tradicija, ar nuo jos

atitrukqs ir ,,svetimas" Siandieninis, - visuomet reikalaujamusrl padiq kuriamosios pastangos.

I5 to noreiiau padaryti iSvad4, galindi4 atskleisti mumsvienijanii4 ir suponuojandiq bendrum4 strukturinq menoypatybq. Vaizduojantis meno kurinys nevaizduoja nieko,kas nebutq jis pats, t.y. jis jokiu bUdu nera alegorija, kuriasakoma viena, galvoje turint k4 kita: prieSingai, tai, k4 jisturi pasakyti, imanu rasti tik jame padiame. Tai reiketqsuprasti kaip bendro pobndZio reikalavimE, o ne vien kaipbutin4 vadinamojo modernaus meno sqlyg4.PaZvelgus ipaveiksl4 visq pirma klausti, kas iia pavaizduota, - ste*

betinai naivus daiktinis sus4vokinimas. Ir ji galima su-

prasti. jei pastebime ji, vadinasi, jis budingas ir musq

It+

ptrtvrirnr-ri; taiia'.r ;iki.,,aizdr,i, jog tikrasis meno kDrinio

kontcrnpiiavimo tiksias mLllrIS VIa n€,. tai. Norint tr-ro isiti-l<jnti, prirkanka prisiminti i'adinamqj4 gryn4jq mttzik4' Ji -beclaiktis ltlenas. Todel ieSkoti grieZtai apibreZtq '"'ieningosupratimo kriieiijr-l iia ner;r prasmes, nors kartais ir me-

ginama tai darvti. Esarna ir hibridinitl bei antrinir-1

muzikos fc-,rrni-tr - Programine rnuzika, tatp pat opera ir

muzikine clrama, jti antrini5kurnas ir irodo, iog egzistuoja

grynoji muzika, .{i didZioji Vakarq muzikos abstrakcija,

kurios virSune - senosios Austrijos kulturineje dirvoje

suve5ejusi Vienos kiasika- Grynosios muzikos pavyzdys

aiSkiausiai nuSvieiia mums atsikvepti neleidZiandio klau-

simo esmq: kcdei nluzikos kurinys yra toks, kad apie ji

galima pasakyti: ,,5iek tiek biankoka", atba ,,tai i5 tiesq

gili ir didinga muzlka" ,- kad ir apie kuri vien4 i5 velyvqjU

Beethoveno stvginiq kvartetq? Kuo tai pagrista? Kur sly-

pri 5i kokybe? Siaip ar taip, ne kokioje nors apibrdZtoje

s;lsajoje su tuo, k4 galetume iSai5kintj kaip prasmq' Tadiau

ir: ne kiekybiSkai apibreZiamoie informacijos maseje, kaip

l<acl tikina informacine estetika, - tarsi svarbiausia butq

ne kokybine lvairove. Kodel Sokio melodija gali buti per-

kurta i pasijq choral4? Ar visuomet tame glfidi kaZkoks

slaptas paklusimas 1odt,hi? Galimas daiktas, kad taip

ir yra ir kad muzikos atlikejai nuolatos jauiia potrauki

surasti tokius atramos tarSkLrs, taip sakant, paskutinius

s4vokiSkumo iikudius. Ir Zihredami I nedaiktinio meno

kurini mes negalime perzengti savo kasdienio nukreip-

tumo i daiktus. Taip ir muzikos susitelkq klausomes

ta paiia ausimi, kuria iiaip iau esame lpratq gaudyti Zo-

dZius, BeZod.e muzikos kalba, kaip kad megstama sakyti,

55

neatskiriamai susijusi su mhsq lprastinio kalbejirno ir ben-

dravimo patirties Zodine kerlba. Garli boti, kad toks pat

r),Sys egzislr,roja tarp daikti5kosios Zitlros, daikti5koio

orientavimosi pasaulyje ir meniuio reikalavin'Lo i5 tokio

darikti5kai regimo pasaulio elementq netiketai kurti naujas

kompozicijas, persiimmt jq vidine itampa.Dar syki prisiminti Sias paribines problemas pravartn

tam, kad aiSkiau suvoktume t4 komunikatyvini Zingsni,

kurio i5 musq reikalauja menas ir kuris mus suvienija. I5

pradZiq kalbejau apie tai, jog vadinamasis modernusis

menas bent jau nuo XIX amZiaus pradZios pamaZu ap-

leidZia visiems suprantamE humanistines krik5dioni5ko-

sios tradicijos kontekst4, jog nyksta natiraliai saistantys

turiniai, kuriuos privaiu iSlaikyti menines kurybos forma,

idant kiekvienas galetq juos isisavinti kaip savaime su-

prantam4 Lodyn4 naujoms i5taroms kurti. Tai, kaip jau

sakiau, visiSkai kita situacija, kai menininkas ne kalba

bendruomenes vardu, o i5sisakydamas pats kuria savq

bendruomenq. Visgi jis t4 bendruomenq sukuria, ir inten-

cijos poZiuriu ji yra oikumene, apgyvendinto pasaulio vi-suma, ir ji i5 tiesq yra universali. Ties4 sakant (to reikalauja

visi kurejai), kiekvienas turetq atsiverti kalbai, kuria byloja

meno kurinys, ir iSmokti j4 kaip sav4j4. Nesvarbu/ ar me-

nind kuryba pagrista i5ankstiniu savaime suprantamu

musq pasauldZvalgos bendrumu, ar tik susidurq su me-

no dariniu pradedame ,,skiemenuoti", mokytis abecelq irkalb4 to, kas mums kaZk4 sako, - vis vien tai yra bendras

veiksmas, potenciaiaus bendrumo veiksmas.

56

ryJ ' Stoi dairar metas Prabilti

apie treii4j4 s4vok4 * itente . Kiekvienas Sventes patyrimas

susijqs su tuo, kacl jole neimanoma izoli"uotis nuo kitq'

Svente -- tai bendrLrmas, tobr-rlos bendrurno formos mani-

festacija. Svente'r,'isuorn-et yra visierns. Jei kas nedalyvauja

Sventeje, sakorne, jog jis ,,5alinasi". Nera lengva aiSkiai

srrvokti 5i Sventes brr"roZ4 ir su juo susijusi4 laiko patir-

ties strukthr4. I-ig5ir:iiniai tyrinejimai vargu ar gal6tq buti

mums paspirtis, nors kai kurie Zymus tyrinetojai yra m4stq

5ia kryptimi, Galeiiau pamineti filologa klasik4 Walteri

F. Otto23 arLra voki.eciq ir vengrq kiknes filologE klasik4

Karl4 Ker6rryi2a, tre to, Svente ir Sventes iaikas nuo seno

buvo ir teoiogijos ten"ra.

PradZiai gaieturne pasirernti tokiu pirmu pastebejimu'

Sakoma: dventes Sveniiamos, Event4 dien4 6vqsk' Bet k4

tai rei5kia? K4 reiSkia ,,6vqsti Sventq"? Ar ,,5vqsti" rei5kia

tik kaZk4 negatyvaus - nedirbti'? O jeigu taip, tai ko-

del? Atsakyrnas turkrr-tt toks: toclel, kad darbas, Zinia, tnus

:3 Otto, Diorry:;as. Mytltos tuttl Kultus, Frankfurt a' M', 1933'2+ Ker'6nyi, ,,Vom Welelt1 c'les Festes", r^ CesLurmrclte Werke, t' 7: Antike

Rei igittn, Munclren, 197i .

,;7

iSskiria ir paclalija. Siekdami savo veiklos tikslr-i, mes i5-

siskirstome kas sarr.t, neparisant to, kad susitelkimas ntto

so11o lruvo reikalingas kolektvvir-rei medZiok'lei ar clarbo

pasiclalijirnti paremtai gamybai. Akivaizdu, iog 5ventei,

kaip ir jos Sventimr-ri, b0dinga tai, kad jie ne iSskiria, o

sutelkia. Tiesa, 5i iSskirtine Sventimo ypatybe mums jau

menkai tepasiekiarna. Svqsti - tai menas. Siuo poZiuriu

senesni laikai ir primityvesnes kulturos buvo gerokai pra-

nadesni uZ mus. Paklar-rskime, kas gt\)'ta 5is menas? Ai5-

ku, kad nelabai apibreZiamas bendrr-rmas, susitelkimas ik.alk4, nors ir niekas negali pasakyti, kam i5 tiesq iiasusirenkarna ir susitelkiama. Turbut neatsitiktinai tokie

pasakyrnai primena meno kurinio patyrim4. Sventimas

turi tam tikrus apibreZtus iSrai5kos budus. Tai nusistove-

jusios formos, rnusq vadinamos paprodiais.' senais paPro-

iiais, ir tarp jq nera ne vieno, kuris nebutq senas, t.y' virtqs

tvirtu tvarkos palaikymo iproiiu. Yra il' d'.'entimui bei

Sventei tinkama ir skirta kalbos forma, vadinama iSkil-

minga kalba. Tadiau kur kas labiau nei 5i kalba Sventinems

i5kilmdms pridera tyiejimas. Ji vadiname iSkilminga tyla'

5i tyla, sakyturn, plyti, apirndama kiekvien4, netiketai

atsidurusi,,pritrenkianiio" menines ar religinds kurybos

paminklo akivaizdoje. Prisimenu Atenq nacionalini mu-

ziejq: kart4 per de5imti metq dia iSstatomas vis naujas

bronzinis stebuklas, k4 tik iStrauktas i5 Egejo geimiq, -pirm4syk iZengus i toki4 salq, iSkart uZvaldo absoliuti

iSkilminga tyla. Jauste jar-rti - visi kaip vienas susitelkq itai, kas atsiveria akims. Taigi kad Svente Svendiama, reiS-

kia, jog 5is Sventimas velgi yra veikla. Kalbant meno kalba,

j4 galetume pavadinti intencionalia veikla. Mes Sveniiame

53

i kaZka susitelkdlirr-.i, - meuo patirties atveju tai vfrac ,rlii

v'aizdr-r. Teli nera papra,*iiar-tsias buvimirs clrar-tgc, tai

intencija, kuri -t'isr:s vieniia ir neleidZia i5sib;rlst),ti i P,r-

rrienius pokaibii-is ir paskirus iSgyvenrnrtrs.

Dabar paivelki.me i 5ve*tes iaiko strr-rktltr4, ar nep;rdetq

ji mums priarteti prie nieno 5r.:entiSkumo ir meno kurir-rio

laiko s truktu ros. Pame giir-siu vel p asitelkti kalbi nI p av y z'cli. IvIan rodos, vieninteiis sqZiningas budas filosofines

mintis padarl'ti supraniamas - paklusti tam, ka jau Zino

mus vj.sus jungianti kalba. Tad prisiminkime: apie Sventq

s akome, j " S I + Svenriiarne [r,' ok. I;egelz en - dp ei]1ame]. Re gis,

5r'entine apeiga ;,'ra labai specifi5kas musrl elgesio budas.

,,Apeiga" - ncrini rn4styti, leikia isiklar-rsyti i ZodZius. Sis

Zodis nedviprasmiSkai atmeta iiksi4. I kuri butq einama.

Apeiga reiSkia, kad norint ateiti, nereikia niekur eiti. Sven-

diant Sventq, Svente nuolatos, vis4 laik4 yra iia. Toks iryra Svenles iaiko pob*dis: ji ,,apeinarna" , it nesubyra ivienas kit4 keidianiiq akimirkq sek4. Zinom4 iprasia- su-

daryti El'entes program4 artra miSiq i.5kilmes suskirstyti

i tam tikras dahs ir suplanuoti pagal 1aik4. Bet visa tai

daroma tik todel, kad Svente Svendiama, t.y.apeinama.Tad 1r galima kurti apeigos formas tarsi disponuojant jo-

n-lis. Tadiau apeigos laiko struktura, Zinoma, nera dispo-

navirnas laiku.Svenie - nen*reiiau teigti, jog visuomet (o gal vis delto

gilesne prasn'Ie ir taip?) - iuri buti savotiSkas sugrfZimas.

Nors rnes ir skiriame kalendorines Sventes nuo vienkar-

tiniq, tadiau kaZin ar i5 ttesq vienkartine Svente nerei-

kalauja pasikartojimo? Kalendorinemis Sventes vadiname

ne del to, kad jcs itrauktos i iam tikr4laiko tvarkaradti, o

59

prieSirruai - clel to, kad pats kalendorius atsiranda i5 5ven-

citl kartojimosi. Ne tik baZnytiniai, religiniai n"retai, bet ir

milsq pa-iq abstraktus laiko skaiiiavimas orientr-rotas ne

i menesiq skai.diq ar pat"raSiai, mes kaip tik sakome: nuo

Kaledq iki Velyktl ar dar kaip nors; visa tai i5 tiesr4 rodo

pirmenybq to, kas ateina laiku, kas turi savo 1aik4, visa tai

nepriklauso nlro abstraktaus iaiko skaidiavim o ar uZ-

pildymo.Atrodo, dia reikia kalbeti apie dvi pamatines iaiko patir-

tis.25 Normalus, pragmatinis laiko patrrrimas - tai ,,laikas

kaZkarn", t.y. laikas, kuriuo disponuojama, kuris planuo-

janas, kurio turima arba ne, arba manoma neturint'

Strukturos poZiuriu tai tu5dias laikas, reikalingas tam, kad

butq kuo nors uZpildytas. KraStutinis 5io laiko tuStumo

patirties pavyzdys - nuobodulys. Tuomet laikas patiria-

mas kaip beveidZio kartojimosi ritmu kamuojanti esa-

mybe. Nuobodulio tuStumos prieiybe - kita, perdeto

veiklumo, tuStuma, kai laiko niekada negana, kai vis ke-

tinama kaZk4 daryti. o k4 nors ketinant, laikas patiriamas

kaip tai, kas reikalinga Siam ketinimui, arba kaip tai, k4

reikia i5laukti iki tinkamo momento. Abiem krastutinu-

mams - ir nuoboduliui, ir kar5tligiSkai veiklai - laikas yra

tai, kas niekuo ar kuo nors ,,uZpildyta" ' Laikas patiriamas

kaip tai, kas turi buti ar yra ,,eikvoiatna" ' Jis nepatiriamas

kaip laikas. Tadiau yra n visiSkai kitoks laiko patyrimas,

man rodos, be galo artimas tiek meno, tiek Sventes iaiko

patirdiai. Priedingai tu5diam laikui, kurf reikia u1plldytt,

?5 plg. autoriaus ,,Leere uncl erfiillte zeit" ,inKleine sclilt'ten III, Tiibingen,

7972.

6i)

5i pavadin-iau r-rT,pildvtu arba sar.'r"r 1.riku IEl.g*rzcif]. Nie-kam ne paslaptis, jog atejusi Sr,cntd uZpilclo 5i4 akimirk4,5i4 r,alairdelq. Taip atsiiinka ne clel to, kad kaZkas bhtqr-iZpiidqs laik4; aivir:kiciai - atejr-rs Sventes iaikr-ri, larikas

tampa Sventinis, ii sr.r tuio liesiogiai sr-rsijqs 5r'entes apei-

gos pobudis. Tai gaiirna pavadinti savu laiku, jis mumsvisiems paZistamas i5 mhsq paiiq gyvenimo patirties.Pagrindines savojo iaiko formos yra vaikyste, jaunyste,

branda, senatve ir mirtis. To neskaidiuojame ir nemegi-name i5 negreitos tuSiiq momentq virtines suclelioti iaikovisumos. Vieiroda laiko tekmes vientisuma, kuri4 fiksuo-jame ir matuojame laikrodZiais, mums nieko nepasako

apie jaunystq ir apie senatvq. Laikas, atne5antis jaunystqar senatvq, - ne tas laikas, kr-rrl rodo rod1rftl"r, Akivaizdu,kacl jis nera vientisas. Staiga, Zi|-rek, eme kaZkas ir paseno;

arba sttriga pamatai * -jis jau visai nebe vaikas"; k4 5iiiastrvrrki, ir vra jo laikas, jo savas laikas. Tas pat, man rodos,birclinga ir Sventei: savuoju SventiSkumu ji pasiulo savolaik4, strlaikydanla ir priversdama sustoti {prastini, - Stai

kas yra Sventimas. {prastinis laiko skaidiavirnas, dispo-navimas juo 5.,'entes metu tarytum snstabdornas.

Nera sudetinga nuo Sios gyvenimo laiko patirties pe-reiti prie meno kfirinio. Musrl s4moneje menas visuometlabai artimas pamatinei gyvenimo strukturai -- ,,organi-nes" butybes strtikttrai. Tuk visi supranta, kai sakome, jogmeno kurinys yra tarsi organiSka visuma. Nesunku pa-

aiSkinti, kas tuo norima pasakyti. Turima galvoje, kadgerai jauiiama, kaip kiekviena vaizdo ar teksto atskirybe,kiekr.ienas jo momentas taip ipinti i visum4, jog neatrodosudurstyti ar ivykirl srauto ne5ami negyvi fragmentai.

6'1

Viskas sutelkttr tarvtutn 1 koki centr4. Bet juk ir gyvas

organizmas, urttstl akimis Ziurint, turi tokl r.'idinl centr4:

visos jo dalys pajr-rngtos ne kaZkokiam i5oriniam tikslui,

o tarnauja jo paties savisaugai ir gyvybingumui. Kantas

tai graZiai pavadino ,,tikslingumu be tikslo", kuris bndin-

gas tiek organizmui, tiek, akivaizdu, ir meno kuriniui.zt'

Jis atitinka vien4 seniausiq, Aristotelio, meno gtoiio api-

breZimq: gra?u, kai ,,nei pridesi, nei atimsi"27. Savaime

ai5ku, suprasti reiketq ne pai,odi.iui, o umt grano salis.

Galetume netgi apversti 5i4 definicij4 ir pasakyti: tame,

kas mums graZu, tvyro itampa - galimybiq keisti, taisyti,

pakeisti kitu, prideti ir atimti sfera gana plati, bet yra

strukturinis branduolys, kurio liesti nevalia, idant darinys

neprarastq savo gyvybingo vientisumo' Siuo atZvilgiu

meno kurinys i5 tiesq panaSus i gy,rq organizm4 - jis yra

savaime struktdruota vienybe. Vadinasi, jis turi ir sav4

Iaik4.Suprantama, tai visai nereiSkia, kad jis, kaip tikras gy-

vasis organizmas, turi jaunystq, brand4 ir senatvq' Tai

reiSkia, kad meno kurinl aplbreZia ne iSmatuojama jo tq-

simosi laike trukme, bet jo paties laiko struktura. Stai kad

ir muzika. Visiems gerai Zinomos tos apytikrds nuorodos,

kuriomis kompozitorius paZymi atskirq muzikos kuriniodaliq temp4; jos nurodo kaZk4 labai neaplbrcZta, ir vis

delto nera vien technines kompozitoriaus pastabos, i5rei5-

kianiios jo pageidavim4 t4 ar kit4 viet4 ,,paimti" greidiau

arba leiiau. Teisingai ,,parmtl' reikia 1aik4, t.y. taip, kaip

2" Kant, Kritik der Urteilskrnft, ivadas.27 Aristotelis, Nikomacho etika B 5,1106 b 9.

b2

reikali-ruja pat-. Lkr-rrinys. Tempo paZymejirrrai Vr'.r til< rrZLro-

nlillos, padedant=ics i5laikyti ,,teising4" tenrpr4 ir nusitcikti

i khrinio r.isui::,4. Teisrngo tempo neidrnatr-rosi, neapskai-iiuosi. i\4hsq la.ikrl masininkyste leido atsirarsti vien;rrn di-dZiausiq paklydrmq, kuris kai kuriose ypac centralizuotosbiurokratijos 5alyse prasismelke ir i men4. Tai norrnavimas,p av y zdZiui, kanonizr-ic'ij an t autenti5k4, paties kompozito-riaus arba jo ar:torizuert4 kurinio atlikim4, visus jo tempusir ritmik4. Tokio siekio lgyvendinimas reik5tq atlikimo me-no mirti - ji visiSkai pakeisttl mechanine aparathra. Jeikurinys atliekamas tik pamegdZiojant tai, k4 kitas buvoatlikqs autenti5kai, - tai jau joks kurybinis aktas, ir kitas,klausytojas tai pastebi, - jeigu apskritai dar k4 nors pastebi.

eia ir vel susiduriame su seniai rnltms paZistama dife-renciacija tarp iapatum.o ir skirtybes. Muzikinio kuri.niosavtl laik4, poeiinio teksto savq skarnbesi - Stai k4 reikiar:trsti, o tai praclaryii g;rlima iik vidine klar-rsa. Kiekvienasmuzikos atlil:imas, kiekvienas perskaitytas balsu ar pa-dr:klamuotas eileraitis, kiekvienas teatro vaidinimas, -kacl ir kokiq didZiq d.ainavimo, deklamavimo ar vaidy-bos meistrq atiiekami, - tikrq menini kurinio patyrim4perteiks tik tucmei, jei mes patys vidine klausa iSgirsimesItq daugiau, nr:i fiksuoja musq pojudiai. Ne atlikimas, ne

pastatymas ar aktorinis meistriSkumas, o tik tai, kas paky-leta 5ios vidines kiausos idealyben, duoda medZiagos ku-rinio rekonstrukcijai. Tai patiria kiekvienas, p avy zdZiut,kai koks istrigqs eilera5tis savaip skamba ausyse. Niekasnegaletq balsu perskaityti to eileraSiio taip, kad mums

itiktq, - netgi riies patys. Koclel gi taip yra? Matyt, vel su-

siduriame su refleksija - dvasine pastanga, kurios esama

63

Vadiilanririanre nrcgaVinte'j. Tik todel, kad aktvviai trans-

cenduoj:rme atsitiktinius momeutns, atsiranda idealus da-

rin1,s. Kacl eileraSdio butr-1 galima kiausytis visiSkai pa-

syviai, reiketq i5trinti visus ligi vieno idealius balscr

atspalvius. Juk tekste jq nera. Tadiau individualq balso

atspaivi turi kiekvienas. iokiam balsui pasaulyje nePa-

siekiama poetinio teksto ideaiybe' Kiekvienas jq tam tikra

prasme Zeis savo atsitiktinumu. Issilaisvinti i5 Sio atsitik-

tinumo - reiSkia kooperuotis, k4 kaip 5io Zaidimo daly-

viams mums ir privalu PadarYti.Meno kurinio savalaikiSkum4 graZiai iliustruoja ritmo

patyrimas. Kas tai per stebrltinas dalykas, tasai ritmas?

Esama psichologiniq tyrineji*r{, rodaniiq, jog ritmiza-

vimas yra paties musq girdejimo ir suvokimo forma'28

Klausydami tolygiai besikartojaniiq garsq ar triuk5mq

sekos, tiesiog negalime jos neritmizuoti' Kame gi gltdiritmas? Objektyviuose fizikiniuose laiko parametruose,

objektyviose fizikinese vibracijose, garso bangose ir pa-

naSiai * ar klausaniiojo galvoje? Tai gal kiek nevykusi,

per grubi, bet lengvai suprantama alternatyva. ]uk ritmE

ne tik i5girstame, bet ir klausydamiesi suteikiame ji' Nors

5is monotoniSkos garsq sekos ritmo pavyzdys ir nera i5

meno srities, tadiau jis nurodo, jog net ir kompozicijoje

ikunyt4 ritm4 mes girdime tik tuomet, kai ritmizuojame

patys, t.y. patys stengiames ji i5girsti.

Taigi kiekvienas meno kurinys turi kaZk4 panaSaus isav4 1aik4, kuri mums tarytum primeta. Tai pasakytina

:$ Plg. Richarcl Hiinigswald, ,,Vom Wesen des Rhythmus", inDie Grund'

Ingei ,ler Denkptsyclnlogie. Sttdien tmd Analvsen,Leipzig, Berlin, 1925'

b4

rle tik apie tranzitorinius lr-rettlls - mttz,ikal, Soki ir kallt.l.

PaZr.'elge i statr-rarini-tis rnenr:s, prisirninsintet, jog ir pa-

veiksl4 rekoilstmojame, skaitonre, o architektr-rros kr-rrini -,,apeiname".. ,,iivaikdlome". Tai taip pat iaiko vyksmai.

Vienas paveikstra.s priernamas ne taip igreitai ar letai) kaipkitas. O juo labrau a.rchitekturos khrir-rys" Viena didZiausiq

rnusq laikq reprodr:kavimo meno pagimdytq falsifikacijqyra ta, kad pirmEsyk tikroveje iSvydq didZiuosius Zmo-

gaus kulturos -qtatinius, daZniausiai nusiviliame. Jie pa-

sirodo es4 r'isai ne iokie tapybi5ki, kokie atrode nuotraukqreprodukcijose. 16 tiesr.l gi 5is nusivylimas reiSkia, jog per

iSorinf tapybini siatinio vaizd4 mes apskriiai dar nepa-

mateme jo kaip architekturos, kaip meno kurinio. Tam

reikia prieiti artyn ir feiti vidun, vel i5eiti ir apeiti aplinkui,i5vaikSdioti ji po Zingsneli ir i5gauti tai, kq musq gyvenimo

pajautai Zada ir kaip ja gali pakyieti 5is statinys. 5i trum-p4 apm4stym4 norediau reziumuoti tokia iSvada: kalbantapie rneno patirti svarbiausia tai, jr-tg meno kurinys mus

moko savotiSkai uisibr-rti. Sis uZsibuvimas vpatingas - iisniekad nebuna nuobodus" Juo toliau, juo iSkaibingesnis,

luo lvairiapusi5kesnis, juo turtingesnis jis atrodo. Meno

laiko patirties esme ta, kad mes mokomes uZtrukti. Gaibnt

tai ir yra murns skirtas galutinis atitikmuo to, k4 vadiname

amZinybe"

65

D^uu, pameginkime reziu-

mucti savo apm4stymus. tr{aip ir visuomet Zvelgiant atgal,

sr.arbu suvokti, kiek visais Siais apm4stymais pasistu-

mejome i prieki. Klausimai, kuriuos Siandien mums kelia

menas, veriia susieti du skirtingus ir viens kitam itemptaiprie5taraujandius dalykus: istorinq regimybq ir progre-

syviq regimybq. Istorinq regirnybq galima apibreZti kaip

apakusi4 kultar4 lVerblenfurng der Bildwtgf: reik5mingu

laikoma tik tai, kas paveldeta i5 jos' Progresyvioji regi-

mybe, prieSingai, skendi ideologines kritikos tamsybese:

kritikas tiki, kad su kiekviena diena prasideda naujas lai-

kas; jis reikaiauja kuo nuodugniausiai paZinus sav4jq

tradicij4 Zengti pirmyn. Tikroji meno temos misle ir yra

praeities bei dabarties vienalaiki5kumas. Niekas nebflna

tik uZuomazga ir niekas - tik iSsigimimas; veikiau ture-

tume klausti, kuo menas kaip toks yra vieningas ir kaip

jis gali buti laiko iveika. Tai meginome padaryti tri-mis Zingsniais. Visq pirma bandeme rasti antropologini

pagrind4 aptardami Zaidimo pertekliaus fenomen4. Es-

minga Zmogi5kqja buti apibreZianti ypatybe yra ta, kad

pats turedamas palyginti skurdZius instinktus ir budamas

6b

nelr a kank?-rn'La-i cie le rminuo tas ins tinktv tr i tl f unkc ij il, Zn to-

gr-rs ir strl,okia esi-1s itrisr.as, tr lino, kacl tai laisvei cresii'r

pavojr-rs, kas ir yra ZmogiSkumo esrne. e ia tqsiu Friedrichcr

Nietzsches inspin-iotos ir Maxo Schelerio, Helrnutho Pless-

nerio bei Arnoldo Gehleno iSpietotos filosofines antro-

pologijos 1Zvalgas. h4eginau parodvti, kad kaip tik dia

skleidZiasi tikroji ZmogiSka buties dimensija - praeities irdabarties jungiis, laikt1, stiiiq, rasirl, klasiq vienalaikiS-

kumas. Visa tai yra Zmogr5ka. Kaip jau sakiau pradZioje,visi mes iSsiskiriame spindulingu Mnemosines, i5laikymo

ir iSsaugojimo muzos, Zvilgsniu. Vienas pagrindiniq mano

samprotavimo motyvq ir buvo parodyti, jog tiek savo

santykiu su pasauliu, tiek kurybinemis pastangomis kurtiformas ar dalvvauti formq Zaidime mes siekiame sulaikytipraeinarnybq.

Siuo poZiuriu ne atsitiktinis daiykas, o dvasinis ispau-das vidineje Zaidimo transcendencijoje, Siame i5siliejime

to, kas patinka, to, kas laisvai pasirinkta, yta tan, jog 5i

veikla ypatingu budu atspindi Zmogaus buties baigtinu-mo patirti" M4styti, kas yra mirtis, reiSkia perZengti sau

skirtqji iaik4. Mirusiqjq laidojimas, mirusiqjq kultas irvisa nepaprasta gausybe tam skirto meno, aukq, visa tai *meginimas suiaikyti praeinamybq naujos trukmes pa-

vidalu. Man rodos, savo samprotavimuose nemenkai

pasistumejome pirmyn, Zaidimo pertekli5kum4 ne vienapibrreZdami kaip tikrali musq kurybinio polekio pamat4,

bet ir iZvelgdami uZ jo slypintl gilesn{ antropologini mo-

tyv4, kuris Zmogaus Zaidim4, o ypad meno lardim4, skiria

nuo visq gamtos Zaidybiniq formq, iSkelia vir5 jq: nor4

suteikti trukmq.

67

Tai buvo mhsq pirrnasis Zingsnis. Paskui kilo klausi-

mas - kuo gi byioja rrlu.ms Sis formq Zaismas, Sis forma-

vimasis ir ,,nusistovejimas" darinio pavidalu. Tuomet mes

pasitelken"re sen4j4 simbolio sarnprat4. Dabar noreiiauZengti dar vien4 Zingsni. Sakeme, jog simbolis yra tai, i5

ko k4 nors atpaZistame, - kaip sveii4 lE tessera hospitalis'

Bet kas gi yra atpaZinimas? AtpaZinti nerei5kia k4 nors

pamatyti dar kart4. AtpaZinimai - ne susitikimq serija,

atpaZinti reiSkia kaZk4 paZinti kaip t4, k4 jau - kaip t4 -paZisti. Tai ir yra tikrasis Zmogaus ,,apsigyvenimas" (iiaa5 vartoju Hegelio Zodi Einhausung) - atpaZinimas nebe-

turi pirmosios paZinties atsitiktinumo, iis pakyletas idea-

lybes sferon. Visi tai Zinome. AtpaZistant paZistama kurkas tikriau, nei leidZia trumpalaikis pirmas susitikimas.

AtpaZistant kintamybeje iZvelgiama tai, kas nekintama.

UZbaigti 5l proces4 ir yra tikroji simbolio bei kiekvienos

meno kaibos simbolinio turinio funkciia. Bet juk argi ne

5is klausimas nedave mums ramybes: kE gi mes, ties4

sakant, atpaZistame tame mene, kurio kalba, kurio Zody-

nas, sintakse ir stilius tokie savotiSkai tusti ir atrodo mums

tokie svetimi arba nutolq nuo didZiosios klasikinds musq

kuituros tradicijos? Ar ne tai ir yra iSskirtinis 5iq laikqbruoZas - tas didZiulis simboliq stygius, atsiradqs visam

Siam karStiigiSkam progresyv izrrrui, tikej imui technine,

ekonomine ir socialine paZanga tiesiog naikinant atpa-

Zinimo galimybes?

Meginau parodyti, jog nevaiia tiesiog kalbeti apie tur-

tingus visuotinio simboliq Zinojimo laikus ir apie skur-

dZi4 simboiiq netekusi4 epoch4, tarsi praeities gerove irdabarties negandos bttq paprasiiausios duotybes. I5 tiesq

63

simbolis * rekonstrukcijos uZdr,rotis. Reikitr kturti :rtpaZi-

nirno galiml,be:; kr-ro platesniame koutekste, i5 ktro lvai-resnirl besisihlancitl sr-rsitikimli. Zinoma, nera tas pat, ar

igyctami istorini i5siiavinirn4 ir priprasdami prie burZu-

azines kr-llturos, isloriSkai isrsavinsime praeities kartoms

buvusl savai4re suprantam4 Zodyn4, kad jis prabiltqmums susitikus su meno kuriniu, ar naujai deliodamiraides mokysimes skaityti mums neZinomq Zodynq ra5t4.

Mes juk Zinome, k4 reiSkia moketi skaityti. Mokejimas

skaityti reiSkia, kad raides tampa nepastebimos ir i5kyla

vien kalbos prasme. Siaip ar taip, tik Prasme, kuri kons-

tituojasi s4skanibyje, ir leidZia mums iStarti: ,,A5 supra-

tau, kas dia sakoma." Tatp iSsipildo susitikimas su formq

kalba, su meno kalba. Tikiuosi, dabar jau ai5ku, kad iiakalbama apie abipr-rsq s4veik4. Aklas tas, kuris mano, jog

atnretus viena, galima tureti kita. Pravartu butq isis4mo-ninti: kas modernll men4laiko degradavusiu, tas i5 tikrqjqnesuvoks clidiiojo praeities meno. Reikia suprasti, kad

kiekvien4 rnenc kurini pirmiausia teks iSmokti sudeti pa-

raidZiui, paskui skaityti, - tik tuomet jis prabils. Moder-

nusis rnenas - geias perspejimas tiems, kurie mano, es4

senojo meno katb4 imanoma i5girsti nei5mokus deliotiparaidZiui, neiSmokus skaityti.

Butina pastanga, kuri, nelaikvdama bendro komunika-

tyvinio pasaulio idankstine prielaida ar malonia dovana,

pati kurtq 5{ komunikatyvini bendrum4.,,lsivaizduojamas

m.uziejus", 5i garsic"rji Andr6 Malraux formuluote visq me-

no epochq ir iq pasiekimq vienalaiki5kumui mhsq sq-

moneje i5reik5ti, yra - nors ir kiek painus - priverstinis

Sios priedermes pripaZinimas. Musq priederme - surinkti

69

5it4 ,,kolekcij4" savo v;rizduoteje, o svarbiausia tai, kad

jos mes niekada neturesime ir uerasime taip, kaip mu-

ziejuje surandame, k4 surinko kiti. Kitaip tariant: mes,

kaip baigtines butybes, priklausone tradicijoms, ir nuo

to, ar paZistan-te jas, ar ne, ar jas isis4mottinam, ar esame

tokie akli, kad manome praded4 visk4 i5 naujo, - tradicijq

galia mums visi5kai nesikeiiia. Bet nuo to Siek tiek keidiasi

musq supratimas: ar atvirai Zvelgiame i akis tradicijoms,

kurioms priklausome, ir jq teikiamoms ateities galimy-

bems, ar vaizduojames gali nusigrqZti nuo ateities, kurios

link gyvename, ir perprogramuoti bei perkonstruoti save

i5 naujo. Juk tradicij4 reikia ne vien konservuoti, bet irperteikti. O ,,perteikti" reiSkia ir tai, kad niekas nePa-

liekama uZkonservuota visiSkai nepakeitus, kad sena mo-

komasi pasakyti ir suvokti naujai. Juk vokiediq kalbos

Zodis ,,perteikimas" l1bertragmgf rei5kia ir vertim4.

Vertimo fenomenas i5 tiesq yra tradicijos modelis. Su-

stingusi iiteraturos kalba turi tapti sava. Tik tuomet lite-ratura bus menas. Tas pat pasakytina ir apie vaizduojam4ji

menq, ir apie architektur4. Tik pagalvokime, koks uZ-

davinys - didZius praeities statinius tinkamai ir s6kmingai

susieti su moderniu gyvenimu, jo formomis, Zi[ros ipro-diais, ap5vietimo galimybemis ir pan. Galeiiau papasakoti,

kaip buvau sujaudintas, kai kart4, keliaudamas po Pi-

renus, uZejau i katedr4, kur elektros Sviesa dar nebuvo

uZtemdZiusi autentiSkos senqjq Ispanijos ir Portugalijos

katedrq bylos. Tos langq ni5os, tarsi angos dangun, ir at-

viras portalas, pro kuri i Dievo namus sruva Sviesa, - Stai

kur tiesiausias kelias i Sias galingas Dievo tvirtoves. Tuo

nenoriu pasakyti, kad galime tiesiog atmesti savuosius

70

Zifrros iprodius. Tai ne kiek ne lengviau, nei atmesti sar.o

B)/\'enimo, bendr;rriimo ar bet kokir-rs kitr-rs iprocius. Bet

meginimas suvesii riabarti ir tas snakmenejusias praei-

ties liekanas aiSkiai parodo, kas gi vra tradicija. Tai ne

paminklosaliga, ne i5sar-tgojimas, tai - nuoiatine musq

dabarties bei jos tikslu ir tr-1 praei-iq, kunos irgi gihdimumyse, s4veika.

Taigi: turime leisti bnti tam, kas yra. Tadiau ,,leisti bhti"nerei5kia vien kartoti tai, kas iau Zinoma. Ne i5gyvendami

pasikartojifl4, o patys paveikti susitikimo, mes leidZiametarn, kas buvo, buti ir mllms, tokiems, kokie esame.

Pagaliau treiias dalykas - Svente. Nebenorediau i5naujo kartoti, kaip laikas bci meno savas laikas susijqs su

Sventes savu laiku, geriau susitelksiu i kitka - i tai, kad5r'cnte vienija visus. Man rodos, Sventimui budinga tai,

kacl jis egzistuoja tik dalyvaujaniiam. Mano supratimu,tai yra ypatingas ir kuo s4moningiausiai atliktinas bu-virnas. 'I'ai prisirnindami, galetume kritiSkiau paZvelgti Isavo kulturirri gyvenim4, i tas vietas, kur vartojamas me-

nris, i kulturines patirties, iSvaduojandios i5 kasdienybes

priespaudos, epizodus. Juk grolis, kiek pamenu, sakeme,

rei5kia ir vie5um4, jis skirtas apZlirar. Bet tai suponuojatarn tikr4 gyvensenE, be kita ko, apimandi4 ir meninioapipavidalinimo formas, dekoravim4, architekturini gyve-

namosios erdves fc'rrnavim4, jos puoSim4 visomis imano-momis meno forrnomis. lei mene i5 tiesq esama Sventi5-

kumo, tai jis turetq perZengti minet4sias savo paskirties

ribas, vadinasi, ir kulturiniq privilegijq ribas, kartu i5-

likdamas atsparus komercinems miisq visuomeniniogyvenimo strukturoms. Neteigiu, kad menu negali buti

71

prrekiatrjanla ar kacl tnenininktl khryba negali buti su-

korlercitrta. Bet tai nebuvo tikroji nreno funkcija - nei

5iandieu, nei kacla anksiiau. Prisiminkime kelet4 dalykq'

Stai kad ir cliclZioji graikq tragedija - dar ir dabar net

paiiam iZvalgiausiarn ir labiausiai igudusiam skaitytojui

jiyranelengvas uZdavinys. Kai kuriq Sofoklio ar Aischilo

chorq iStaros tokios glaustos ir sutelktos, kad jie atrodo

kone hermetiSkai uldat| Ir vis delto Atenq teatras vienijo

visus. O sekme, tas milZiniSkas populiarumas, kuri Atenq

teatre buvo igijusi 5i kultine integracija, liudija, jog tai

nebuvo auk5diausiqjq visuomenes sluoksniq reprezenta'

vimas ar pataikavimas Sventiniam komitetui, veliau ture-

sianiiam paskirstyti prizus uZ geriausius pastatymus'

PanaSus menas buvo ir, Zinoma, tebera i5 grigaliSko-

sios baZnytines muzikos kilusi europietiSkoji polifonija'

Treiias pavyzdys - patirtis, ir Siandien imanoma ne tik

graikams, bet ir mums visiems, ji taip pat susijusi su anti-

kine tragedija. Kai pirmojo Maskvos dailds teatro vadovo

(1918 ar \919 metais, po revoliucijos) paklause, kokia re-

voliucine pjese jis noretq pradeti 5io revoliucinio teatro

veiklq, - jis pastat6 Edipa karalirl, turejusi nereget4 pa-

sisekim4. Antikine tragedija - bet kada ir bet kam! Jos

atitikmuo krikidionybeje - grigaliSkasis choralas bei jo

iStobulintos formos, taip pat ir Bacho pasijos' Niekas ne-

suklys: dia ne Siaip sau koncertas, dia vyksta Sis tas dau-

gtart. Zrnogui, apsilankiusiam koncerte, ai5ku, jog dia -visai kita bendruomene nei toji, kuri renkasi erdvioje

baZnydioje pasiklausyti pasijq. Ten kaip ir antikineje tra-

gedijoje. Tokie dalykai patenkina tiek aukSdiausius me-

nines, muzikines, istorines kultiros reikalavimus, tiek

72

padius perprasdiai-isius Zmogaus Sirdies poreikir-rs ir po-iinkius.

Dabar visiSkai rintai pasakysiu: Opcrq td tris skrttikus

ar plokSteles, i5 kuriq sklinda jaunimo pamegtos 5ir-ro-

laikines dainos, reikia Lygiai taip pat pripaZinti. Jos irgigali kai k4 iSreik5ti ir suponuoti komunikacij4, ir 5i gali-mybe i5trina visus klasinius ar i5silavinimo skirtumus. Taisakydamas, turiu galvoje ne masines psichozes svaiguii,kurio taip pat esama ir kuris, beje, visuomet lydejo tikr4kolektyvini patyrim4. Musq pasaulyje, kur vie5pataujas tip rus dirgikliai k dainai ne atsakingai su komercint a eks -

perimentavimo aistra, apie daugeli dalykq, deja, nepa-sakysi, jog jie i5 tiesq gimdo komunikacij4. Svaigulys nerailgalaike komunikacija. Bet kad musq vaikai ir tarsi i juos

isiraSandi4 muzik4, kaip galetume pasakyti, ir kartais to-kias plikai atrodandias abstraktaus meno formas lyg nie-kur nieko laiko padia adekvaiiausia jq paciq i5rai5ka, -tai 5i t4 sako.

Turetume suprasti, jog tai, k4 patiriame kaip nekaltusgindus, kylandius susidurus kartoms ar, geriau sakykime,kartoms tolydZio besikeidiant, - nes juk mes, vyresnieji,mokomes - pavyzd1iui, del to, kokios programos klau-sytis ar koki4 uZdeti plokStelq, - yra visos visuomenesprocesas. Smarkiai klysta tie, kurie mano, jog musq me-nas - vien elito menas. Taip galvojantieji pamirSta, kadesama stadionq, gamybos cechq, autokeliq, vieSqjq bib-liotekq, profesiniq mokyklq, neretai irengtq - ir kodei gine - kur kas prabangiauud musq sen4sias ger4sias huma-nitarines gimnazijas, kuriq dulkes buvo vos ne igyjamoiSsilavinimo dalis ir kuriq man padiam nuodirdZiai gaila.

73

Pagtrliau panrir5tamos ir Zuiiasklaidos pricmones, jq di-fr-rzinis pcirreikis visai visuomenei. Neturetume manyti,kacl visr-1 5ir-1 dalykq negalima panaudoti ir protinga i. Zno-ma, pasyvlrmas, kuri sukelia pernelyg patogios galimybes

multiplikuoti kultur4, nepaprastai pavojingas Zmoniq ci-

vilizacijai. Tai visrl pirma pasakytina apie Ziniasklaidos

priemones. Bet butent dia ir i5kyla ZmogiSkas reikalavimas

kiekvienam, tiek vyresniajam, kuris patraukia ir aukleja,

tiek jaunesniajam, kuris patraukiamas ir auklejamas: irmokyti, ir mokytis padiam. I5 musq reikalaujama vieno:

musq padiq aktyvaus noro Zinoti ir galios rinktis - tiekmeno, tiek viso to, kas piatinama Ziniasklaidos priemo-

nemis, akivaizdoje. Tik tuomet patirsime men4. Formos

ir turinio vienybq ikfrnys neskyrimas: kaZk4 mums saky-

damas, menas iSsakys mus.

Mums tereikia i5siaiSkinti prie5ingas sampratas, at-

spindindias 5l patyrim4. Turiu galvoje du kraStutinumus.

Vienas i5 jq - megavimasis tuo, kas paZlstama. Kaip tikjis, manydiau, ir pagimde kid4, nemen4. I5girstama tik tai,

kas jau Zinoma. Nieko kito ir nenorima gird6ti, tik me-

gaujamasi Siuo nesukreiiandiu, vien4 ir t4 pati tvirtinaniiususitikimu . Zrnogus, pasirengqs suprasti meno kalb4, jun-

ta, kad tokio poveikio ir buvo siekta. Tai pastebima. Bet

koks kidas turi 5i paprastai visai nekalt4 ir labai gera-

nori5k4 ketinim4, - o vis delto butent jis ir naikina menE.

Nes menas tik tada yra menas, kai reikalauja buti re-

konstruojamas, - mokantis Zodyn4, formas ir turinius,idant i5 tikrqjq ivyktit komunikacija.

Kitas kraStutinumas, kido prieSingybe - estetinis ra-

finuotumas. Jis ypad iSrySkeja kalbant apie atlikejus. I

/+

oper4 einama ne del io, kad atliekamas Sis konkretus kfr-

rinys, o kad dainuola Maria Calias. Suprantu - taip jau

yra. Ir vis delio t."'irtinu, kad tai neZada meno patyrimo.

Susitelkirnas i aktoriq ar daininink4, ar apskritai i meni-

nink4, atliekanti tarpininko funkcij4, - ne kas kita, kaip

antrine refieksija. Tobulai patiri rneno knrinf kaip tik nu-

stebintas aktoriq santurumo, - kad jie ne rodo patys save/

o padaro kurini, jo kompozicijq ir vidinq koherencijE nety-

iinius ir savaime suprantamus. Taigi du kradtutinumai:

l'ienu atveju ,,merlo norima" kokiu nors konkreiiu tikslu,

kuriuo galirna manipuiiuoti, i5 ko gimsta kiias, kifu - pa-

taikaujant antriniam pseudoestetq siuoksniui visiSkai ig-

noruojama tai, k4 i5 tikrqjq mums kalba meno kurinys-Tarp 5iq kraSfutinuml4, man rodos, ir slypi svarbiausias

uZdavinys: priimti ir iSlaikyti tai, k4 savo formq galia irkurybiSkumu mums perduoda tikras menas. Pagaliau jukne taip ir svarbu, kiek istoriniu lavinimusi igyto Zinojimo

tam prireiks. Praeiiies laikq menas mus pasiekia tikpersismelkqs per laiko ir per gyvai iSsauganiios, nuolat

perkuriandios tradicijos filtr4. Bedaiktis Siuolaikinis menas

(Zinoma, tik patys geriausi jo pavyzdZiai, musq iau sunkiai

beatskiriami nuo imitaciiq) gaii buti toks pat sodrus ir taip

pat tiesiogiai mums kalbeti. Tai, kas dar nera koherenti5ka,

k4 clar neSa laiko srove, meno kArinyje virsta i patvarq

nenykstanti darini. ! kuri laugti gali tik iSaugqs save' ,,Yra

kai kas tvaraus delsianiiojvaiandelei" -tan dabarties, pra-

eities ir visq laikq menas.

Sis tekstas yra paskaitq ciklo ,,Menas kaip Zaidimas, sim-

bolis ir 5vente", autoriaus skaityto Zalcburgo aukStqjq

mokyklq savaites metu (1974 metq liepos 29 - rugpj0iio10 dienomis), pataisytas leidimas. Pirminis variantas i5-

spausdintas Ansgaro Pauso iSleistame 197 4 tnehs, Zalcbur-

go aukStqjq mokyklq sa'u'aites paskaitq rinkinyje Krurst

heute, Graz: Styria, 1975, P. 25-84-

75