VILNIAUS UNIVERSITETAS TEISöS FAKULTETAS

BAUDŽIAMOSIOS TEISöS KATEDRA

Rūtos Samuolien÷s Neakivaizdinio skyriaus V kurso student÷s

Magistro darbas

Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sud÷čių panašumai ir skirtumai

Extortion of Property and Self-Governing:

Similarities and Differrences in Crime Composition

Vadovas lekt. D.Stasiulis Recenzentas doc. A.Abramavičius

2007

1

TURINYS

Įžanga...................................................................................................................................2

1. TURTO PRIEVARTAVIMO IR SAVAVALDŽIAVIMO SAMPRATOS

BAUDŽIAMOJOJE TEISöJE.............................................................................................5

1.1. Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sampratų raida ..........................................5

2.2. Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo reglamentavimas užsienio šalių ir Lietuvos

baudžiamuosiuose įstatymuose........................................................................................8

2. TURTO PRIEVARTAVIMO IR SAVAVALDŽIAVIMO SUDöČIŲ LIETUVOS

RESPUBLIKOS BAUDŽIAMAJAME KODEKSE PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI ....12

2.1. Objektas, dalykas ir nukent÷jusysis ........................................................................13

2.2. Objektyvioji pus÷ ....................................................................................................24

2.3. Subjektas .................................................................................................................35

2.4. Subjektyvioji pus÷...................................................................................................37

2.5. Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo panašumai ir skirtumai: situacijos analiz÷

........................................................................................................................................43

3. TURTO PRIEVARTAVIMĄ IR SAVAVALDŽIAVIM Ą KVALIFIKUOJANTYS

POŽYMIAI, JŲ PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI.............................................................49

IŠVADOS ..........................................................................................................................57

SANTRAUKA...................................................................................................................59

SUMMARY.......................................................................................................................60

Panaudotų šaltinių sąrašas: ................................................................................................61

2

Įžanga

Kiekvienos visuomen÷s vertybių skal÷ priklauso nuo politinių, istorinių, kultūrinių,

religinių ir teisinių jos raidos ypatumų. Aukščiausios visuomen÷s vertyb÷s yra imamos

baudžiamosios teis÷s apsaugon (ultima ratio)1, kriminalizuojant pasik÷sinimus į šias

vertybes2. Negatyvūs socialiniai reiškiniai, kaip: išnaudojimas, smurtas, asmens laisv÷s

varžymas, psichin÷ ir fizin÷ prievarta, skurdi socialin÷ aplinka, nedarbas ir t.t. turi sąsajų

su įvairiais nusikaltimais, taip pat ir turto prievartavimu bei savavaldžiavimu. Šie

nusikaltimai yra pavojingi, jais k÷sinamasi į svarbiausius visuomen÷s g÷rius – nuosavybę,

turtines teises, turtinius interesus ir asmens teises, laisves.

Lietuvos naryst÷ Europos Sąjungoje, valstyb÷je vykstantys ekonominiai pokyčiai,

skatina poreikį nuolat peržiūr÷ti ir tikslinti baudžiamajį įstatymą, baudžiamajį procesą,

kitus teis÷s aktus. Naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatos

suderintos su tarptautin÷s teis÷s – Europos Tarybos, Jungtinių Tautų Organizacijos,

Europos Sąjungos teis÷s aktų reikalavimais. Reformuojant Lietuvos Respublikos

įstatymus pakeistas ir turto prievartavimo bei savavaldžiavimo teisinis reglamentavimas.

Turto prievartavimo sud÷tis yra viena sud÷tingiausių teisinių baudžiamojo kodekso

konstrukcijų, o savavaldžiavimas, kaip nusikaltimas valdymo tvarkai, tampa vis

aktualesnis teismų praktikoje. Turto prievartavimo sud÷tyje plačiausiai iš visų turtinių

nusikaltimų apibr÷žtas nusikaltimo dalykas, o veika pasireiškia neteis÷to reikalavimo,

suteikti kaltininkui ar kitam asmeniui turtinę naudą ir, prievartos vienove. Visa tai

nulemia daugybę turto prievartavimo teisinio vertinimo ir atribojimo nuo kitų nusikaltimų

problemų3. Savavaldžiavimo atvejų per 2004-2006 metus skaičius nemaž÷jo, o išaugo.

Tokią situaciją lemia naujos rinkos sąlygos, komercinių santykių plitimas, investavimo

bei skolinimosi procesai. Lietuvos teisin÷je literatūroje savavaldžiavimas n÷ra išsamiai

analizuotas, o dažniausiai tik apžvelgiamas kalbant apie nusikaltimus valdymo tvarkai.

Turtiniai nusikaltimai, tame tarpe ir turto prievartavimas, analizuoti įvairių Lietuvos

autorių darbuose, pvz. O.Fedosiuko, V.Stankevičiaus, A.Drakšien÷s, K.Jovaišos ir kt.

Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sud÷čių panašumų ir skirtumų lyginamoji

analiz÷ svarbi praktikoje sprendžiant iškylančias šių nusikaltimų kvalifikavimo bei

atribojimo problemas, tačiau išsamių Lietuvos ir užsienio autorių darbų šia tema kol kas

1 Ultima ratio [lot.], paskutinis argumentas, paskutin÷ priemon÷. Žr. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius. 2005. P.764. 2 Piesliakas V. Lietuvos baudžiamoji teis÷. Pirmoji knyga. Justitia. Vilnius.2006. P.119. 3 Fedosiuk O. Turto prievartavimas ir jo kvalifikavimas. Monografija. Lietuvos Teis÷s universitetas. Vilnius. 2002. P.5.

3

n÷ra atlikta. Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sud÷čių panašumai ir skirtumai iš

dalies atskleidžiami O. Fedosiuko monografijos „Turto prievartavimas ir jo

kvalifikavimas“ 5 skyriaus 2 dalyje „Turto prievartavimas ir savavaldžiavimas“. Iš esm÷s

nenagrin÷ta kuo panašūs bei skirtingi turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sud÷čių

objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kvalifikuojantys požymiai. Menkai analizuotos

turto prievartavimo perkvalifikavimo į savavaldžiavimą tendencijos.

Magistro darbe, remiantis Lietuvos ir užsienio šalių teis÷s aktais, moksline

literatūra, teismų praktika, oficialiais nusikalstamumo duomenimis, analizuojami turto

prievartavimą ir savavaldžiavimą siejantys panašumai ir skirtumai, išryškinamas šių

nusikaltimų atribojimo praktinis aktualumas, turto prievartavimo ir savavaldžiavimo

sud÷čių objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nusikaltimus kvalifikuojantys požymiai.

Darbo tikslui pasiekti:

•••• atskleidžiama turto prievartavimo ir savavaldžiavimo samprata;

•••• remiantis baudžiamųjų bylų medžiaga parodomos dažniausiai pasitaikančios

turto prievartavimo ir savavaldžiavimo kvalifikavimo klaidos;

•••• bandoma išsiaiškinti, kokių požymių dažniausiai nepavyksta įrodyti teisme, kad

veika iš turto prievartavimo perkvalifikuojama į savavaldžiavimą;

•••• atskleidžiami turto prievartavimą ir savavaldžiavimą kvalifikuojančių požymių

panašumai ir skirtumai;

•••• remiantis statistinio tyrimo rezultatais, parodomi turto prievartavimo ir

savavaldžiavimo panašumai bei skirtumai ir turto prievartavimo

perkvalifikavimo į savavaldžiavimą tendencijos.

Ypatingas d÷mesys skiriamas turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sud÷čių

lyginamajai analizei. Lyginant ir analizuojant min÷tas sud÷tis remiamasi baudžiamosios

teis÷s teorija, moksline literatūra, teismų praktika, statistiniu tyrimu.

Siekiant išryškinti turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sud÷čių panašumus bei

skirtumus, vadovaujamasi nuostata, jog kai kurios senos paradigmos4 problemos tampa

4 Paradigma (gr. paradeigma – pavyzdys, modelis) – tai mokslin÷s bendrijos priimtas mąstymo būdas, sąvokų tinklas, per kurį mokslininkas žvelgia į tikrovę. Tyrin÷tojai, besiremiantys skirtingomis paradigmomis, tuos pačius faktus interpretuos skirtingai. Tod÷l į mokslo raidą galima žiūr÷ti kaip į paradigmų kaitos raidą. Naujos paradigmos atsiradimas dažnai perorientuoja mokslo problematikos supratimą. Kai kurios senos paradigmos problemos tampa nebeaktualios, o buvusios neesmin÷s problemos – aktualios. Taigi paradigma ne tik suformuluoja mokslininko veiklos planą, bet dažnai padeda ir numatyti reikšmingas jo realizavimo kryptis. http://www.ik.ku.lt/lessons/konspekt/moksldarb/pazinimo_procesas.htm [Žr. 2007 m. vasario 28 d.]

4

nebeaktualios naujos paradigmos kontekste, o atsirandančių problemų sprendimui

reikalingas naujas požiūris ir instrumentas. Tokiu būdu, teigtina, jog lyginamoji analiz÷

yra vienas tų instrumentų, galinčių parodyti ir išryškinti turto prievartavimo ir

savavaldžiavimo sud÷čių reikšmingumą šiandienos baudžiamosios teis÷s mokslui, teismų

praktikai.

Lyginant ir analizuojant turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sud÷čių panašumus

ir skirtumus naudojamasi šiais tyrimo metodais:

•••• Sistemin÷s analiz÷s – atskleidžiamos turto prievartavimo ir savavaldžiavimo

sampratos, parodomos turto prievartavimo ir savavaldžiavimo kvalifikavimo

problemos;

•••• Loginiu – analitiniu – išryškinamas turto prievartavimo ir savavaldžiavimo

sud÷čių atribojimo praktinis aktualumas, daromi apibendrinimai ir išvados;

•••• Lyginamosios analiz÷s – analizuojami turto prievartavimo ir savavaldžiavimo

sud÷čių objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kvalifikuojantys požymiai, turto

prievartavimą ir savavaldžiavimą siejantys panašumai ir skirtumai;

•••• Statistiniu – matematiniu – parodoma turto prievartavimo perkvalifikavimo į

savavaldžiavimą problema.

Darbe lyginant ir analizuojant turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sud÷čių

panašumus ir skirtumus, remiamasi statistinio tyrimo rezultatais, t.y. Panev÷žio apygardos

prokuratūros duomenų baze, atskirų teismų praktika baudžiamosiose bylose, kurie parodo

naujas turto prievartavimo perkvalifikavimo į savavaldžiavimą tendencijas.

Aktualizuojama sud÷tinga turto prievartavimo konstrukcija ir su naujuoju baudžiamuoju

kodeksu pasikeitusi savavaldžiavimo sud÷tis. Suformuluotos išvados, pasiūlymai leidžia

teis÷s praktikams įd÷miau pažvelgti į turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sud÷čių

panašumus ir skirtumus juos atribojant, bei teisingai kvalifikuojant.

Mokslin÷s literatūros, atskirų autorių darbų, straipsnių pasirinkta darbo tema labai

trūksta, tod÷l temai atskleisti naudojamasi keliais pagrindiniais šaltiniais – Lietuvos

Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais norminiais teis÷s aktais, ankščiau ir šiuo

metu galiojančiais Lietuvos ir užsienio valstybių baudžiamaisiais įstatymais, O.

Fedosiuko monografija, teismų praktika. Darbe taip pat remiamasi užsienio autorių

darbais, oficialia nusikalstamumo statistika.

5

1. TURTO PRIEVARTAVIMO IR SAVAVALDŽIAVIMO SAMPRATOS BAUDŽIAMOJOJE TEIS öJE

1.1. Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sampratų raida Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo nusikaltimų sud÷tys Europos šalių ir JAV

baudžiamuosiuose kodeksuose atsirado gana seniai, turi gilias teisines šaknis ir raidos

istoriją. Turto prievartavimo ištakų galima rasti net Senov÷s Romoje, t.y. 80 m. prieš m.e.

pretoriui Oktavijui nustačius atsakomybę už metus, t.y. turto įgijimą, paremtą

grasinimais5. Grasinimai buvo traktuojami tik kaip psichinis poveikis (ne kaip fizin÷

prievarta) ir tur÷jo nukent÷jusiajam sukelti baimę bei priversti jį veikti prieš savo valią.

Nauja sąvoka Concussio (sukr÷sti, suardyti) atsirado imperatoriškuoju periodu, kuri

ap÷m÷ turto prievartavimą apsimetant valdininku ir turto prievartavimą grasinant iškelti

oficialų kaltinimą, o tam tikrais itin sunkiais atvejais už šį nusikaltimą buvo baudžiama

net mirties bausme6.

Viduramžiais aptinkama turto prievartavimo ir šantažo sampratų formavimosi

užuomazgų, atsiradus objektyviai būtinybei išskirti iš vagyst÷s sud÷tingesnes

nusikalstamo praturt÷jimo formas. Šių nusikaltimų teisin÷s definicijos baudžiamojoje

teis÷je atsiranda tik XIX a. pradžioje, t.y. turto prievartavimo apibr÷žimas randamas 1810

m. Prancūzų baudžiamajame kodekse, kuris 1863 m. papildomas ir šantažo sud÷timi.

Rusijos 1845 metų bausmių statutas numat÷ dvi savarankiškas turto prievartavimo

konstrukcijas: grasinimus prievartaujant turtą ir vertimą prisiimti turtinę prievolę, o turto

prievartavimo dalyku gal÷jo būti tiek daiktai, tiek ir turtin÷s teis÷s. D÷l šantažo sąvokos

pasirinkimo vyko mokslininkų diskusija, o jau 1903 metų Rusijos Imperijos baudžiamasis

statutas numat÷ atskiras turto prievartavimo ir šantažo sud÷tis. Manytina, kad toks

reglamentavimas atsirado Prancūziškos koncepcijos įtakoje, kuri tapo pavyzdine daugelio

Europos valstybių baudžiamiesiems įstatymams. Šiuo laikotarpiu turto prievartavimo

problematika buvo aktyviai nagrin÷jama Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos teisin÷je

literatūroje, ieškant atribojimo nuo pl÷šimo sud÷ties, o XIX a. pabaigoje turto

prievartavimas jau buvo suprantamas ne kaip daiktinis, o turtinis plačiąja prasme, t.y.

suvokiamas kaip vertimas suteikti bet kokią turtinę naudą.

Viduramžių teis÷je aptinkamas savavaldžiavimo draudimas, kuris suprantamas kaip

savavališkas ginčo sprendimas. Pavyzdžiui, 1468 metų Kazimiero teisyno, kuris buvo

5 Nekrošius I., Nekrošius V., V÷lyvis S. Rom÷nų teis÷. Kaunas. 1996. P.288. 6 Fedosiuk O. Turto prievartavimas ir jo kvalifikavimas. Monografija. Lietuvos Teis÷s universitetas. Vilnius. 2002. P. 42-43.

6

skirtas žemvaldžiams feodalams, įgijusiems imunitetą ir tur÷jusiems teisti savo valdinius

– bajorus ir valstiečius, 20 straipsnyje buvo pasakyta „kas savavališkai puldin÷s ar kirs

miškus, tokį reikia skųsti didžiajam kunigaikščiui“, o 21 straipsnyje detalizuota: „Jeigu

kas imtų savavališkai kirsti (mišką) arba daryti užpuolimus ir tuo būtų padaryta kam

skriauda, tai tas turi mums skųstis ir mūsų ponai vaivados turi liepti pašaukti

kaltinamąjį ir prievarta atvesti pas save, ir iškvosti, o kaltei paaišk÷jus įkalinti“7. Apie

tokių veiksmų draustinumą kalba ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst÷s Baudžiamasis

Statutas.

Konceptuali turto prievartavimo norma XIX a. viduryje buvo suformuota

Vokietijos baudžiamojoje teis÷je, pripažinus turtin÷s naudos siekimą verčiant asmenį

smurtu ar grasinimu atlikti, kęsti ar susilaikyti nuo kokio nors veiksmo. Prancūzų

baudžiamoji teis÷ numat÷, kad turto prievartavimas visada yra nukreiptas į turtin÷s teis÷s,

bet ne į konkretaus daikto (pinigų) užvaldymą, o XX a. pradžioje vokiečių teisin÷je

literatūroje turtas aiškinamas plačiau ir suprantamas kaip visuma materialių ir

nematerialių g÷rių, kurie gali būti įvertinti pinigais.

Savavaldžiavimo sampratą atitinkanti norma aptinkama 1903 Rusijos Imperijos

Statute: „Kas nusikalto privertęs asmens smurtu, baustinu grąsymu arba naudodamas

piktam t÷vų, glob÷jų arba kurią kitą valdžią, padaryti arba leisti ką, kuo peržengiama

verčiamojo žmogaus teis÷ arba pareiga, arba atsisakyti nuo teis÷s vykdymo arba pareigos

atlikimo , jei privertęs žmogus tur÷jo pakankamo pagrindo manyti, kad versdamas jis

vykdąs savo teisę, tai jis yra baudžiamas“. Savavaldžiavimas buvo laikomas nusikaltimu

ir nepriklausomos tarpukario Lietuvos ir sovietiniu laikotarpiu.

Turto prievartavimo ir šantažo normas numat÷ ir pirmieji tarybiniai 1922 ir 1926

metų baudžiamieji kodeksai tik pastarajame abi veikos buvo įtrauktos į vieną sud÷tį, kuri

pasižym÷jo konkretumu ir originalumu. Šioje normoje baim÷s požymis tiksliai pabr÷ž÷

psichin÷s prievartos esmę.

Nuo 1940 metų lapkričio 6 d. Lietuvoje galiojo 1926 metų Rusijos Federacijos

baudžiamasis kodeksas, kuris buvo pakeistas tik 1961 metais, įsigaliojus LTSR

baudžiamajam kodeksui8. Šis įstatymas numat÷ atsakomybę už valstybinio ir asmeninio

piliečių turto prievartavimą, kuris pasireišk÷ reikalavimu perduoti turtą arba teisę į turtą,

grasinant nukent÷jusiajam ar jo artimiesiems fiziniu smurtu, turto sunaikinimu, žinių,

žeminančių jo ar jo artimųjų garbę paskelbimu9. 1961 metų LTSR Baudžiamasis

7 Valikonyt÷ I. Lietuvos didžiosios kunigaikštyst÷s Ponų tarybos vaidmuo valstybiniame ir politiniame gyvenime XVa. antroje pus÷je. Vilnius. 1972. T.13. P.71-80. 8 Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas: Žinios., 1961, Nr. 18-147. 9 LTSR baudžiamojo kodekso komentaras. Vilnius. 1989. P.182.

7

kodeksas savavaldžiavimą priskyr÷ prie nusikaltimų valdymo tvarkai (214str.)10. Šioje

normoje buvo išskirti piliečių, valstyb÷s ir visuomeninių įstaigų, įmonių ir organizacijų

teis÷s bei interesai. Lietuvos Respublikos 1994 liepos m÷n. 19 d. įstatymu svavaldžiavimo

sud÷tis buvo papildyta ir atsirado nauji nusikaltimo požymiai: „kito asmens tikros ar

tariamos teis÷s vykdymas“, „grasinimas sunaikinti ar sugadinti turtą“, o taip pat

kvalifikuojantys požymiai – buvęs teistumas, grup÷s iš anksto susitarusių asmenų

padaryta veika. Tai buvo laikmetis, kuomet pasikeitus politinei ir ekonominei situacijai,

asmenys tapę ūkio subjektais skolino pinigus, sudarin÷jo civilinius sandorius, o vienai

šaliai nesilaikant susitarimo sąlygų, padažn÷jo savo ar kito asmens tikros ar tariamos

teis÷s realizavimas savo nuožiūra.

1989 metais buvo sugriežtinta atsakomyb÷ už turto prievartavimą, išskiriant

valstybinio – visuomeninio ir asmeninio piliečių turto prievartavimą11. Tokiu būdu buvo

išpl÷stas turto prievartavimo dalykas – juo gal÷jo būti ne tik „turtas ir teis÷ į turtą“, bet ir

„kokie nors turtinio pobūdžio veiksmai“. Atsisakyta požymio „ reikalauti perduoti turtą ir

grasinat panaudoti fizinį smurtą ateityje“. Dar vienas normos tobulinimo etapas –

Lietuvos Respublikos 1994 m. liepos 19 d. įstatymas, kuriuo buvo patikslintas turto

prievartavimo dalykas, atsirando požymis – „susilaikymas nuo turtinio pobūdžio

veiksmų“, šantažo terminas, normos dispozicija prapl÷sta aiškinamaisiais požymiais,

įvesti nauji kvalifikuojantys požymiai – „stambus mastas“ ir „didel÷ materialin÷ žala“.

Lietuvoje, XX a. pabaigoje prasid÷jus politin÷ms ir ekonomin÷ms permainoms,

susidar÷ palankios sąlygos išplisti organizuotoms grup÷ms, kurios savo nusikalstamą

veiklą prad÷jo nuo primityvaus bauginimo, sprogdinimų ir fizinio susidorojimo su

nepaklusniaisiais. Apie 1993 metus jau daugelis tokių grupių vert÷si reketu. Reketas12 į

Lietuvos gyvenimą įsiverž÷ apie 1987 metus, o piką pasiek÷ apie 1994-1995 metus.

„Perestroikos“ laikmetis pasižym÷jo sava specifika, to meto atskirų verslininkų

pasisakymai aiškai parod÷ iškreiptos turto prievartavimo statistikos priežastis13, tod÷l

ypač didelę įtaką kovojant su apsaugos reketu tur÷jo laiku priimtos Lietuvos įstatymų

10 LTSR Baudžiamasis kodeksas. Vilnius. 1978. P.130. 11 LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 metų balandžio 21 d. įsakas. LTSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausyb÷s žinios. 1989, Nr. 13. 12 Reketas –pavadinimas kilęs iš anglų kalbos žodžio „recet“ ir reiškia stambų šantažą, prievartavimą, gąsdinimą, smurtą, kurį naudoja organizuotos nusikalt÷lių grup÷s. 13 Reketuojamų verslininkų buvo gana daug, tačiau retas jų ryždavosi kreiptis į policiją, bet ne tod÷l, kad bijojo ar nepasitik÷jo teis÷sauga. Jiems labiau apsimok÷jo mok÷ti duoklę ir ramiai gyventi, nei prad÷ti ilgą teisminę procedūrą, kuri dar neaišku kaip baigsis.

8

pataisos14, tai akivaizdžiai sumažino pačių nusikalstamų grupuočių ir turto prievartavimų

skaičių.

Lietuvos mokslininkai, teisininkai, praktikai ieškojo tobulesnio turto prievartavimo

ir savavaldžiavimo sud÷čių varianto, kol buvo priimtos dabartin÷s 181 str. ir 294 str.

konstrukcijos, įsigaliojus 2003 metų geguž÷s 1 d. naujajam Lietuvos Respublikos

Baudžiamajam kodeksui.

2.2. Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo reglamentavimas užsienio šalių ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose

Ne visų užsienio šalių baudžiamieji įstatymai turto prievartavimą reglamentuoja

specialiame straipsnyje, kuriame pateikiama išsami samprata. Tačiau esminiai turto

prievartavimo dalyko požymiai, kuriais apibūdinama veika, apibr÷žiami analogiškai –

neteis÷ta turtin÷ nauda, pasireiškianti reikalavimu arba platesnio pobūdžio vertimu ir

grasinimu. Vienų šalių įstatymai be turto prievartavimo, numato ir šantažo sud÷tį

(Pranzūzija, Olandija), o kitų šalių kodeksai konstruoja vieną bendrą turto prievartavimo

sud÷tį, kuri apima ir veikas, priimtas vadinti šantažu15 (Skandinavijos šalys, Vokietija,

Italija). Skiriasi ir pačios turto prievartavimo konstrukcijos – vienos šalys konstruoja

detaliau (Skandinavijos šalys), o kitos – lakoniškiau (Japonija, Italija), kur visi klausimai,

susiję su normos taikymu, palikti teismų praktikai ir mokslui. Būtina pamin÷ti, kad kai

kurių valstybių kodeksai, pavyzdžiui, Belgijos baudžiamasis kodeksas, iš viso neišskiria

turto prievartavimo kaip atskiro nusikaltimo, o atitinkami atvejai kvalifikuojami kaip

smurtin÷s vagyst÷s rūšis16. Įvairių valstybių įstatymų apžvalga leidžia daryti prielaidą, jog

turto prievartavimo sud÷tis yra viena sud÷tingiausių konstrukcijų daugelio šalių

įstatymuose, nelengvai atribojama nuo pl÷šimo, savavaldžiavimo sud÷čių. Pavyzdžiui,

Italijos BK17 629 str. reglamentuoja „kas smurtu ar rimtu grasinimu priversdamas ką nors

veikti ar neveikti suteikia sau ar kitiems neteis÷tą turtinę naudą kito asmens sąskaita

padaro turto prievartavimą“. Tai bendrais požymiais sudaryta norma, kuri apima visus

14 1993 metų liepos 13 d. priimtos Operatyvin÷s veiklos įstatymo pataisos, žinomos kaip Prevencinio sulaikymo įstatymas, kuris leido dviems m÷nesiams sulaikyti asmenį vien tik įtariant, kad jis dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje. Šios nuostatos nustojo galioti nuo 1997 m. liepos 1 d. Teigiamos įtakos tur÷jo taip pat daugelis 1993 m. sausio 28 d. priimtų Baudžiamojo proceso kodekso pataisų, įteisinusių liudytojų bei nukent÷jusiųjų įslaptinimą, technikos priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus. 15 Šantažas – [pranc. chantage], grasinimas paskelbti kompromituojančias žinias (tikras ar melagingas) siekiant savanaudiškų tikslų. Tarptautinių žodžių žodynas. Antra pataisyta laida. Vilnius. 2003. 16 Fedosiuk O. Turto prievartavimas ir jo kvalifikavimas. Monografija. Lietuvos Teis÷s universitetas. Vilnius. 2002. P.49. 17 Italjanskij ugolovnyj kodeks 1930 m. Moskva, 1941.

9

įmanomus turtin÷s naudos suteikimo ir nusikalstamo poveikio būdus, tarp jų ir fizinį

smurtą, tačiau ši aplinkyb÷ sunkina turto prievartavimo atribojimą nuo pl÷šimo.

Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 16318 str. turto prievartavimu pripažįsta

reikalavimą perduoti svetimą turtą arba teisę į turtą arba atlikti kitus turtinio pobūdžio

veiksmus grasinant panaudoti fizinį smurtą arba sunaikinti ar sužaloti turtą, taip pat

grasinant paskleisti žinias, kurios gali padaryti esminę žalą nukent÷jusiojo ar jo artimųjų

teis÷ms ar teis÷tiems interesams. Šio kodekso 163 str. 2 ir 3 dalys numato

kvalifikuojančias aplinkybes: padarytas grup÷s iš anksto susitarusių asmenų; veikos

nevienkartiškumas; fizinio smurto panaudojimas; organizuota grup÷; stambus mastas;

didel÷ žala nukent÷jusiojo sveikatai; teistumas už grobimus ir turto prievartavimą19.

Savavaldžiavimas reglamentuotas Rusijos Federacijos BK 330 str. ir tai yra savavališki

veiksmai, prieštaraujantys įstatymais ar kitais norminiais teis÷s aktais nustatytai tvarkai,

kurių teis÷tumas yra ginčyjamas organizacijos arba asmens, jei tokiais veiksmais padaryta

esmin÷ žala. Šio straipsnio 2 dalis nustato kvalifikuojančius požymius – smurto

panaudojimą ar grasinimą jį panaudoti. Akivaizdu, jog Rusijos Federacijos įstatymų

leid÷jas konstruodamas šias sud÷tis atskyr÷ saugomus teisinius g÷rius – turto

prievartavimu k÷sinamasi į nuosavybę, turtines teises bei interesus, o savavaldžiavimu – į

įstatymų nustatytą subjektinių teisių įgyvendinimo tvarką. Taigi, savavaldžiavimu

pripažįsta teisių įgyvendinimą neteis÷tomis priemon÷mis – savavališkais veiksmais, kurių

teis÷tumas yra ginčijamas. Konstrukcijos „teis÷tumas yra ginčijamas“ aiškinimas

paliekamas teismo dispozicijai, kadangi įstatymų leid÷jas detaliau to nepaaiškino.

Pagrindinis matomas turto prievartavimo nuo savavaldžiavimo atskyrimo kriterijus –

objektas ir dalykas, o taip pat kaltininko subjektin÷s teis÷s vykdymas. Vienu atveju (turto

prievartavimo) – vertimas suteikti neteis÷tą turtinę naudą, o kitu atveju (savavaldžiavimo)

– ginčijamos turtin÷s teis÷s įgyvendinimas. Manytina, kad šis juridinis faktas yra

pagrindinis kriterijus atskiriant veikas.

Panaši turto prievartavimo koncepcija įtvirtinta Latvijos Respublikos

Baudžiamajame kodekse. Įdomu tai, kad turto prievartavimo sud÷ties konstrukcija išskirta

į du atskirus straipsnius. Latvijos Respublikos Baudžiamojo kodekso 183 str. nustatyta,

kad turto prievartavimas yra „neteis÷tas reikalavimas perduoti turtą arba turtines teises, ar

atlikti kokius nors turtinius veiksmus, grasinant panaudoti prievartą prieš nukent÷jusįjį ar

jam artimus asmenis, atskleisti žinias, kompromituojančias nukent÷jusįjį ar jam artimus

18 Ugolovnyj kodeks Rossijskoj Federaciji. Moskva 2001. P.64. 19 Ugolovnyj kodeks Rossijskoj Federaciji. Moskva 2001. P.64.

10

asmenis, sunaikinti turtą ar sukelti kitą esminę žalą“20. Kaip vieną iš kvalifikuojančių

požymių, įstatymas numato veika sukeltas sunkias pasekmes, kurios apima žmogaus

nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą, didel÷s vert÷s turtinę žalą. Tačiau turto

prievartavimą organizuotoje grup÷je įstatymų leid÷jas reglamentuoja kaip atskirą

nusikaltimą (184 str.), tuo išskirdamas turto prievartavimą padarytą organizuotos grup÷s,

kuri ir sukuriama turint tokį tikslą.

Latvijos Respublikos Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę ir už

savavaldžiavimą. Min÷to kodekso 279 str. pateikiama jo konstrukcija: „savavaldžiavimas

– tokie veiksmai, kurie prieštarauja norminiais teis÷s aktais nustatytai tvarkai ir kurių

teis÷tumas yra ginčijamas valstybinių ar savivaldyb÷s institucijų arba kito asmens, jei

tokie veiksmai susiję su esmin÷s žalos padarymu“21. Taip pat išskiriami kvalifikuojantys

požymiai – iš anksto susitarusių asmenų grup÷s padarytas nusikaltimas; pakartotinumas;

prievarta ir grasinimas; šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimas.

Akivaizdu, kad Rusijos Federacijos ir Latvijos Respublikos kodeksuose panašiai

reglamentuojamos turto prievartavimo ir savavaldžiavimo konstrukcijos. Atkreiptinas

d÷mesys į tai, kad užsienio šalyse turto prievartavimas dažniausiai laikomas kaip viena iš

organizuoto nusikalstamumo formų, kelianti gr÷smę visuomen÷s saugumui.

Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas savavaldžiavimo

sud÷tį taip pat priskiria prie nusikaltimų valdymo tvarkai ir yra reglamentuotas BK 294

straipsnyje. Savavaldžiavimas be kvalifikuojančių požymių įstatymų leid÷jo laikomas

mažiau pavojingu nusikaltimu, tokiu būdu paliekama galimyb÷ nukent÷jusiam asmeniui

pačiam nuspręsti ar d÷l tos veikos turi vykti baudžiamasis persekiojimas. Padarius

savavaldžiavimą, t.y. kai buvo savavališkai vykdoma ginčijama arba pripažįstama bet

nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teis÷ ir padaryta didel÷ žala asmens

teis÷ms ar teis÷tiems interesams, procesas prasideda, jei nuo tokios veikos nukent÷jęs

asmuo teismui paduoda skundą ar jo teis÷tas atstovas – pareiškimą. Prokuroras taip pat

gali pareikšti reikalavimą, t.y. gali pats inicijuoti ikiteisminio tyrimo prad÷jimą, jei mato,

kad d÷l padarytos veikos visuomeninio pavojingumo ar kitų aplinkybių būtina vykdyti

procesą22.

Būtina pažym÷ti, kad savavaldžiavimas kaip administracin÷s teis÷s pažeidimas

reglamentuojamas ir Lietuvos Respublikos Administracinių teis÷s pažeidimų kodekso

20 Ugolovnyj zakon (Sa÷jm) Latvijskoj Respubliki. Riga. 1998. 21 Ugolovnyj zakon (Sa÷jm) Latvijskoj Respubliki. Riga. 1998. 22 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. I dalis: Teisin÷s informacijos centras, Vilnius, 2003. P.423.

11

(toliau ATPK) 188 straipsnyje23. Tačiau, kad toks neteis÷tas kaltininko elgesys būtų

pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teis÷s prasme (BK 294 str.), yra būtinos

įstatymų leid÷jo nurodytos sąlygos: 1) asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos

savavališkai vykd÷ ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens

tikrą ar tariamą teisę ir padar÷ didel÷s žalos asmens teis÷ms ar teis÷tiems interesams; 2)

panaudojo psichinę ar fizinę prievartą nukent÷jusiajam ar jo artimam asmeniui. Taigi,

kaltininko savavališkas savo ar kito asmens teisių įgyvendinimas nesilaikant įstatyme

nustatytos tvarkos, nepadaręs esmin÷s žalos piliečių teis÷ms ar teis÷tiems interesams,

laikomas ne nusikaltimu, o administracin÷s teis÷s pažeidimu.

23 Lietuvos Respublikos Administracinių teis÷s pažeidimų kodeksas. Vilnius. 2003. P.128.

12

2. TURTO PRIEVARTAVIMO IR SAVAVALDŽIAVIMO SUD öČIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMAJAME KODEKSE

PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI

Pirmojoje darbo dalyje buvo akcentuota, kad turto prievartavimo sud÷ties

konstrukcija naujajame ir dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos baudžiamajame

kodekse iš turtinių nusikaltimų yra viena sud÷tingiausių, o savavaldžiavimo – pakeista bei

papildyta naujais požymiais. Praktika rodo, kad bet koks baudžiamojo įstatymo normos

pakeitimas, naujų sąvokų atsiradimas nusikaltimo sud÷tyje ar sud÷tinga jos konstrukcija,

pasireiškianti požymių įvairove, gali būti skirtingai suprantama tiek ikiteisminio tyrimo

pareigūnų, tiek teismo. Kvalifikavimo procesui labai svarbus pačios nusikaltimo sud÷ties

suvokimas, būtinumas žinoti ir išmanyti nusikaltimo sud÷ties požymius, jų aiškinimą,

atribojimo ypatumus. Tod÷l šioje darbo dalyje analizuojami turto prievartavimo ir

savavaldžiavimo sud÷čių panašumai bei skirtumai, padedantys nusikaltimus atskirti bei

išvengti praktinių kvalifikavimo problemų.

Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sud÷tys reglamentuotos skirtinguose

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso skyriuose: turto prievartavimas – XXVIII

skyriuje, kuriame reglamentuoti nusikaltimai nuosavybei, turtin÷ms teis÷ms ir interesams,

o savavaldžiavimas – XLII skyriuje, kuriame pateikiami nusikaltimai ir baudžiamieji

nusižengimai valdymo tvarkai. Turto prievartavimas yra vienas pavojingiausių

nusikaltimų nuosavybei, pagal pavojingumo laipsnį priskiriamas apysunkių (BK 181 str.

1d.) ir sunkių (BK 181 str. 2d. ir 3d.) nusikaltimų grupei, o savavaldžiavimas – nesunkių

(BK 294 str. 1d.) ir apysunkių (BK 294 str. 2d.) nusikaltimų grupei.

LR BK 181 str. 1.Tas, kas netur÷damas teis÷to pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo

ar kitų asmenų naudai vert÷ kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo

turtin÷s pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti

grasindamas prieš nukent÷jusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar

sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios

atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą, baudžiamas

areštu arba laisv÷s at÷mimu iki šešerių metų.

2. Tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, at÷m÷ asmeniui laisvę,

sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padar÷ jam didel÷s turtin÷s žalos,

baudžiamas laisv÷s at÷mimu iki aštuonerių metų.

3. Tas, kas prievartavo didel÷s vert÷s turtą arba prievartavo turtą dalyvaudamas

organizuotoje grup÷je, baudžiamas laisv÷s at÷mimu nuo trejų iki dešimties metų.

13

LR BK 294 str.1. Tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai

vykd÷ ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą

teisę ir padar÷ didel÷s žalos asmens teis÷ms ir teis÷tiems interesams, baudžiamas bauda

arba areštu, arba laisv÷s at÷mimu iki trejų metų.

2. Tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukent÷jusiam

ar jo artimam asmeniui, baudžiamas areštu arba laisv÷s at÷mimu iki penkerių metų.

3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra

nukent÷jusio asmens skundas ar jo teis÷to atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

2.1. Objektas, dalykas ir nukent÷jusysis Nagrin÷jant turto prievartavimo ir savavaldžiavimo santykį, pirmiausia atkreiptinas

d÷mesys į skirtingus šių veikų k÷sinimosi objektus. Turto prievartavimui būdingas

vertimas suteikti neteis÷tą turtinę naudą, kai turtin÷s kaltininko pretenzijos nepagrįstos

jokia įstatymo ginama teise, o pagrindinis kriterijus, lemiantis savavaldžiavimo sud÷ties

buvimą prievartiniuose veiksmuose yra kaltininko subjektin÷s tikros ar tariamos teis÷s

vykdymas, padarant didel÷s žalos asmens teis÷ms ar teis÷tiems interesams. Toks

atskyrimas yra labai svarbus nusikaltimų kvalifikavimo prasme, nes „šio juridinio

pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas sprendžiant klausimą kokią normą taikyti –

turto prievartavimo ar savavaldžiavimo“24.

Turto prievartavimo sud÷ties pateikimas naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso specialiosios dalies skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai

nuosavybei, turtin÷ms teis÷ms ir turtiniams interesams“, išsprend÷ ir turtinių nusikaltimų

objekto problemą. Iki naujojo baudžiamojo kodekso įsigaliojimo teis÷s mokslininkai turto

prievartavimą įvardijo kaip nusikaltimą nuosavybei ir tai, nors nek÷l÷ didelių diskusijų,

aiškiai susiaurino turto prievartavimo sampratą bei vert÷ jį aiškinti plečiamai.

Prievartaujant turtą k÷sinamasi į svarbiausius visuomen÷s g÷rius – į nuosavybę,

asmens turtines teises bei turtinius interesus, tod÷l turto prievartavimo pagrindinis ir

tiesioginis objektas yra nuosavyb÷, turtin÷s asmens teis÷s bei turtiniai interesai.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai,

o šio nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstyb÷je įstatymais ir kitais teis÷s aktais

nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Valdymo tvarka yra įstatymo

saugomas g÷ris, kuris gali būti suprantamas kaip įstatymais ir kitais teis÷s aktais

nustatytos taisykl÷s, užtikrinančios valstyb÷s ir vietos savivaldos institucijų, kitų

24 Fedosiuk O. Turto prievartavimas ir jo kvalifikavimas. Monografija. Lietuvos Teis÷s universitetas. Vilnius. 2002. P.202.

14

įstatymais įgaliotų subjektų normalią veiklą, palaikant visuomeninę tvarką ir įstatymų

laikymąsi, teikiant viešąsias paslaugas, garantuojant gyventojų teises bei tenkinant jų

teis÷tus lūkesčius. Tiek turto prievartavimas, tiek savavaldžiavimas turi papildomus

objektus - turto prievartavimo atveju gali būti k÷sinamasi į žmogaus gyvybę, jo sveikatą,

laisvę, garbę ir orumą, tod÷l papildomas objektas yra tas nukent÷jusiojo ar jo artimųjų

teisinis g÷ris, į kurį kaltininkas konkrečiai k÷sinasi padarytu nusikaltimu, o

savavaldžiavimo papildomas objektas yra konkrečios asmenų teis÷s ir teis÷ti interesai

(nuosavyb÷, sveikata ir kt.). Papildomi objektai, abiejų nusikaltimų prasme, dažniausiai

tiesiogiai n÷ra paveikiami, tačiau yra labai didel÷ gr÷sm÷ juos pažeisti, o analizuota

teismų praktika tik patvirtina, kad dažniausiai k÷sinamasi ar padaroma žala žmogaus

sveikatai, laisvei ir nuosavybei, tod÷l darytina išvada, kad abu nusikaltimai šiame

kontekste panašūs.

Taigi, turto prievartavimo tiesioginis objektas, o savavaldžiavimo – papildomas yra

nuosavyb÷, kuri saugoma Visuotin÷s žmogaus teisių deklaracijos: 17 straipsnio 2 punktas

skelbia, kad „kiekvienas žmogus turi teisę tur÷ti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su

kitais ir iš nieko negali būti ji savavališkai atimta.“25, bei LR Konstitucijos (23 str.).

Nuosavyb÷ kaip įstatymo saugomas teisinis g÷ris suprantama per nuosavyb÷s teis÷s turinį,

kurį sudaro trijų teisių – turto valdymo, naudojimo ir disponavimo turtu visuma. Tačiau,

toks nuosavyb÷s teis÷s aiškinimas civilin÷s teis÷s (CK 4.37 str.) prasme nepilnai

atskleidžia nuosavyb÷s kaip baudžiamosios teis÷s saugomo teisinio g÷rio turinį. Tai turi

būti suprantama ne tik kaip teis÷, bet ir kaip atskiras objektas, visuomeninis g÷ris. „Tik

daikto savininkas turi teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti daiktą bei juo disponuoti, o visi

kiti privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu, tod÷l nusikaltimai nuosavybei

pasireiškia būtent savo pareigos paisyti savininko subjektyvias nuosavyb÷s teises,

pažeidimu“26. Prievartaujant turtą, kaltininkas k÷sinasi į nukent÷jusiajam nuosavyb÷s

teise priklausantį konkretų daiktą, o savavaldžiaujant gali būti sunaikinti ar sugadinti

konkretūs daiktai, tod÷l ir nuosavyb÷ kaip turto prievartavimo pagrindinis objektas, o

savavaldžiavimo papildomas objektas turi būti suprantamas ne tik kaip turtin÷ teis÷, bet ir

kaip atskiras objektas.

Nuosavyb÷s teis÷ yra svarbiausia daiktin÷ teis÷, bet įstatymu saugomos ir kitos

civilin÷je teis÷je žinomos daiktin÷s ir nedaiktin÷s teis÷s. Daug platesn÷ už nuosavyb÷s

santykius yra prievolinių santykių sfera. Prievartaujant turtą gali būti k÷sinamasi ne tik į

25 1948 m. Visuotin÷ žmogaus teisių deklaracija. Žmogaus teis÷s: tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius. 1991. P.5. 26 Civilin÷ teis÷: vadov÷lis. Kaunas. 1997. P.249-250.

15

daiktines ir prievolines teises, bet ir į bet kurį kitą turtinį interesą27, kurie pažeidžiami

verčiant nukent÷jusįjį atlikti turtinį veiksmą ar nuo jo susilaikyti kaltininko ar kito asmens

naudai.

Šiuo atveju tampa svarbi pati turto samprata, kurią reikia suprasti plačiau nei

daiktą, jai priskiriant ir turtines teises, bei turtinius interesus, kurie turi ekonominę vertę.

Teisin÷je literatūroje sutinkami įvairūs turto sąvokos aiškinimai – vienas tokių, kad

„turtas, suprantamas kaip pinigai ir visa kita nuosavyb÷, turinti tiek objektyvią, tiek ir

asmeninę vertę, įskaitant ir nematerialias vertybes“28. XIX a. žymūs civilistai juridinę

turto sampratą aiškino kaip daiktų, turtinių teisių ir pareigų visumą, kadangi ji lengvai

suvokiama, o norint įvertinti žmogaus turtą reikia suskaičiuoti ne tik daiktus, kurie yra jo

nuosavyb÷, bet ir kokia yra jo turtinių teisių apimtis, taip pat kiek skolų (prievolių) šis

žmogus turi. Lietuvos Respublikos įstatymų leid÷jas, pateikdamas plačią turto

prievartavimo dispoziciją, taip pat leidžia daryti išvadą, kad esmin÷s turtin÷s naudos,

turtin÷s teis÷s ir turtinio intereso sąvokos turi būti suprantamos pačia plačiausia

ekonomine turto samprata, kuri turtu pripažįsta visumą materialių daiktų, turtinių teisių ir

prievolių, taip pat ir kitų nematerialių vertybių, turinčių ekonominį turinį. Ekonomin÷s

vert÷s svarbą yra pabr÷žęs žymus Rusijos civilistas K.Pobedonoscevas, kuris raš÷, jog

„esmin÷ turto savyb÷ – tai galimyb÷ paversti jį pinigais“29 ir tam reikia pritarti, kadangi

turto sąvoka negali būti paaiškinama remiantis vien tik subjektyviu vert÷s kriterijumi. Tik

objektyvus ekonominis daikto, teis÷s, naudos ar intereso turinys leidžia juos pavadinti

turtiniais, bei atriboti nuo asmeninių neturtinių teisių. Vertimas pripažinti kitą asmenį

bendraautoriumi ar autoriaus teisių per÷m÷ju ar atsisakyti autoryst÷s teisių yra

nusikaltimas intelektinei ir pramoninei nuosavybei (BK 191 str. 2 d.), už kurį įstatymų

leid÷jas numat÷ švelnesnę (lyginant su turto prievartavimu) bausmę. Tačiau, kaltininkas

privertęs kūrinio autorių atsisakyti savo teisių gali gauti labai didelę turtinę naudą ir tuo

pačiu padaryti didelę turtinę žalą. Manytina, kad autoriaus teisių užgrobimas praturt÷jimo

tikslais tur÷tų būti kvalifikuojamas kaip turto prievartavimas, o siekiant tik asmenin÷s

naudos – BK 191 str. 2 d.

Kaltininkas, prievartaudamas turtą verčia nukent÷jusįjį veikti arba neveikti

(perduoti, atlikti, susilaikyti), kitaip tariant, siekia gauti turtin÷s naudos, kuri pasireiškia

ne tik materialaus turto gavimu, bet ir įvairių turtinių teisių įgyjimu, atleidimu nuo

turtin÷s pareigos arba atliekant kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikant. 27 Fedosiuk O. Turto prievartavimas ir jo kvalifikavimas. Monografija. Lietuvos Teis÷s universitetas. Vilnius. 2002. P.66. 28 Ormeron D. Criminal law. Cases and Materials. Oxford university press. 2006. P.764. 29 Fedosiuk O. Turto prievartavimas ir jo kvalifikavimas. Monografija. Lietuvos Teis÷s universitetas. Vilnius. 2002. P.70.

16

Tod÷l seka išvada, kad yra būtini du kriterijai abibr÷žiant turto prievartavimo objektą: 1)

veikos nukreipimas į turtin÷s naudos gavimą; 2) priešingumas nukent÷jusiojo turtin÷ms

teis÷ms ir interesams. Reikia nepamiršti, kad turtinių teisių ir turtinių interesų įgyjimas

bei įgyvendinimas turi atitikti teis÷tumo reikalavimus, ir šis klausimas mažai nagrin÷tas

teisin÷je literatūroje. Praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet kaltininkas siekia patenkinti

savo turtines pretenzijas, pažeisdamas neteis÷tus nukent÷jusiojo interesus. Pavyzdžiui,

formaliai žiūrint pasiūlymas „apsaugos“ už galimybę verstis prostitucijos verslu negali

būti vertinamas kaip turto prievartavimas, nes tokiu būdu k÷sinamasi į neteis÷tą turtinį

interesą. Tačiau, galima pamin÷ti Lietuvos Aukščiausiojo teismo nagrin÷tą bylą, kurioje

V.T. ir A.L. buvo nuteisti už turto prievartavimą, nors kasaciniuose skunduose tvirtino,

kad jų veiksmuose nebuvo turto prievartavimo požymių, o tik dalyvavimas nelegaliame

prostitucijos versle, teikiant prostitut÷ms apsaugos paslaugas bei sprendžiant tarp jų ir

klientų iškilusias problemas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji V.T. bei A.L.

pad÷jo nukent÷jusioms išspręsti konfliktines situacijas su agresyviais klientais ir

nukent÷jusios beveik du metus sutiko su tokiomis sąlygomis bei bendradarbiavo su

nuteistaisiais naudodamosi jų „apsaugos“ paslaugomis, tačiau šiai situacijai negalima

taikyti tipinių sandorių galiojimo bei nutraukimo taisyklių. Nukent÷jusiosios vert÷si

nelegalia veikla, tod÷l situacija joms nebuvo palanki kreiptis į teis÷saugos institucijas d÷l

neteis÷tų nuteistųjų veiksmų jų atžvilgiu, o šią aplinkybę nuteistieji suprato ir

pasinaudojo. Teismas pripažino kasatorių teiginį teisingu, kad nukent÷jusiųjų

pragyvenimo šaltinis ir pinigin÷s l÷šos buvo iš nelegalios veiklos, tačiau tai nereiškia, jog

tokie asmenys negali būti įstatymo ginami nuo nusikalstamų k÷sinimųsi30.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip fundamentalus teis÷s aktas įpareigoja

valstybę ginti ir saugoti žmogaus teises, o asmens teisių įgyvendinimas galimas tik

įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teis÷tų interesų.

Savavališkas savo ar kito asmens tikrų ar tariamų teisių įgyvendinimas prieštarauja

įstatymo nustatytai valdymo tvarkai. Pavyzdžiui, vienoje baudžiamojoje byloje buvo

nustatyta, kad kaltinamieji, veikdami bendrininkų grup÷je savavališkai, nesilaikydami

įstatymų nustatytos tvarkos, vykd÷ tariamą savo teisę, t.y. nepranešę policijos

pareigūnams apie tai, kad iš prekybos centro „Mega Plaza“ pavogta A.T. pinigin÷ su

1500 Lt ir mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, reikalavo gražinti tariamai iš jo pagrobtus

daiktus31.

30 Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-306/2006. Kategorija 1.2.14.1.; 1.2.14.6.; 1.2.14.7. www.lat.litlex.lt [Žr. 2007 m. kovo 17 d.]. 31 Lietuvos Respublikos Klaip÷dos miesto apylink÷s teismo baudžiamoji byla Nr. 1-516-158/2006.

17

Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sud÷čių panašumai ir skirtumai pasireiškia

ir per šių nusikaltimų dalykus. Analizuota teisin÷ literatūra leidžia daryti išvadą, jog abu

nusikaltimai šia prasme yra specifiniai. 1996 metų birželio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo

teismo senatas išaiškino, kad turto prievartavimo reikalavimo dalykas yra: a)

nukent÷jusiajam nuosavyb÷s teise priklausantis, jam patik÷tas ar esantis jo žinioje turtas;

b) teis÷ į turtą, kurią įgavęs kaltininkas tur÷s galimybę turtą valdyti, juo naudotis ir

disponuoti; c) atlikimas turtinio pobūdžio veiksmų ar susilaikymas nuo jų, kai d÷l to

kaltininkas neteis÷tai gauna turtinę naudą, o nukent÷jusysis patiria materialinių nuostolių

arba kitaip pažeidžiami jo turtiniai interesai (nedalyvauja aukcione, varžytin÷se,

priverstas išeiti iš darbo ir pan.)32. Nežiūrint į tai, kad Aukščiausiasiojo teismo senatas

turto prievartavimo dalyką apibr÷ž÷ remiantis dar ankščiau galiojusio BK 273 straipsniu,

bet toks išskyrimas yra aktualus ir šiandienai. Akivaizdu, kad toks dalyko apibr÷žimas

turi būti suprantamas ne tik kaip materialaus pasaulio daiktai, bet ir visa kitą, į ką gali

būti nukreipta veika, t.y. į materialų turtą, turtines teises, atleidimą nuo turtin÷s pareigos,

kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar susilaikymą nuo jų. Jau buvo kalb÷ta apie „turto“

kaip turto prievartavimo objekto suvokimą, tačiau dalyko prasme turtas įgauna konkrečią,

pažeidžiamo teisinio g÷rio, išraišką (suteikiant daikto prasmę, kaip ir vagyst÷s bei

pl÷šimo sud÷tyse). O.Fedosiukas nurodo, kad „turtas“ kaip prievartavimo dalykas turi

būti suprantamas siaurai, t.y. kaip kaltininkui svetimas materialus kilnojamasis daiktas,

turtintis tam tikrą ekonominę vertę ir kuris yra pasisavintas iš gamtos arba sukurtas

gamybos procese33. Nekilnojamas turtas, taip pat priskiriamas analizuojamų nusikaltimų

dalykui, tačiau šia prasme žymiai svarbesnis yra ne fizinis, o teisinis jo perdavimo

aspektas. Pavyzdžiui, teisin÷je literatūroje fizinis nekilnojamojo turto perdavimas

išsikraustant iš pastato, buto, garažo, kaip leidimas kitiems asmenims užimti šį objektą,

prad÷ti naudotis juo, eksploatuoti ir pan. priskiriamas „kitų turtinio pobūdžio veiksmų“

atlikimui. Tod÷l, turto prievartavimo bei savavaldžiavimo, nukreipto į nekilnojamojo

turto užvaldymą atveju, tur÷tų būti laikomasi dalyko, kaip teis÷s į turtą (turtin÷s teis÷s)

suvokimo. Teisin÷je literatūroje n÷ra sutinkamas konkretus savavaldžiavimo dalyko

apibr÷žimas, yra nuomonių, kad savavaldžiavimas dalyko visai neturi. Tačiau, yra ir kita

nuomon÷, jog savavaldžiavimo dalykas, kaip turtas ir turtin÷s teis÷s sutampa su turto

prievartavimo dalyku, tik savavaldžiautojo vykdoma teis÷ gali būti: a) tikra ar tariama; b)

priklausanti pačiam kaltininkui ar kitam asmeniui; c) nukent÷jusiojo ginčijama arba

32 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1996 m. Birželio 21 d. nutarimas Nr. 43 „D÷l teismų praktikos nagrin÷jant turto prievartavimo baudžiamasias bylas“ www.lat.lt [ Žr. 2007 m. vasario 18 d.]. 33 Fedosiuk O. Turto prievartavimas ir jo kvalifikavimas. Monografija. Lietuvos Teis÷s universitetas. Vilnius. 2002. P.80.

18

pripažįstama, bet neįgyvendinama. Analizuotų baudžiamųjų bylų medžiaga rodo, kad

dažniausiai praktikoje savavaldžiaujama, siekiant įgyvendinti savo teises, nukreiptas į

materialią išraišką turintį turtą. Prievartaudamas turtą kaltininkas visais atvejais reikalauja

svetimo turto, svetimos turtin÷s teis÷s, siekdamas sau naudos, o savavaldžiaudamas –

vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, nesiekdamas sau naudos. Būtina

akcentuoti, kad tais atvejais, kai prievarta pareikšta turtin÷ pretenzija aiškiai peržengia

turimos teis÷s ribas, šioje dalyje veika gali būti pripažinta turto prievartavimu – išaiškino

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m.

balandžio 20 d. kasacine tvarka nagrin÷jo baudžiamąją bylą, d÷l Jonavos rajono apylink÷s

teismo nuosprendžio, kuriuo N.K. nusikalstama veika iš BK 294 str. 2 d. buvo

perkvalifikuota į BK 181 str. 2 d. Nukent÷jusysis A.S. pripažino, kad buvo pa÷męs T.J.

pasą, nes šis jam buvo skolingas 80 Lt už parduotą mobiliojo ryšio telefoną. Tačiau byloje

neabejotinai nustatyta, kad iš nukent÷jusiojo A.S. bendrininkai, naudodami fizinį smurtą

ir at÷mę laisvę reikalavo 1000 JAV dolerių. Nors bendrininkų reikalavimas ir buvo

grindžiamas žalos atlyginimu, atsiradusiu d÷l A.S. neteis÷to T.J. paso pa÷mimo, tačiau ši

žala buvo aiškiai mažesn÷ už reikalaujamą atlygį ir veika teisingai perkvalifikuota į turto

prievartavimą35. Taigi, kai asmuo savavališkai įgyvendina turtinę teisę ir akivaizdžiai

viršija šios teis÷s apimtį, sprendžiama ar šioje dalyje jis nepadar÷ turtinio nusikaltimo,

pavyzdžiui, kaltininkas prievarta užvaldo daugiau pinigų nei nukent÷jusysis buvo

skolingas, tuomet, veika gali sudaryti idealią svavaldžiavimo ir pl÷šimo arba turto

prievartavimo sutaptį36. Veika gali būti toje dalyje pripažinta savavaldžiavimu tik tuomet,

kai kaltininkas sąžiningai klydo manydamas, kad teis÷s apimties neviršija, pavyzdžiui,

suklydo apskaičiuodamas jam padarytos neturtin÷s žalos atlygintiną dalį. Kitoje

baudžiamojoje byloje, Lietuvos Apeliacinis teismas nagrin÷jo Panev÷žio apygardos

prokuratūros prokuroro ir nuteistojo M.B. apeliacinius skundus. Teismas nustat÷, kad

19

2800 Lt, 3000 Lt arba 4000 Lt reikalavo grąžinti skolą, be to „M.B. praš÷ nors 400 Lt

duoti pradžiai“. K.V. parod÷, kad brolio praš÷ tik išreikalauti paskolos sutartyje nurodytą

pinigų sumą ir jokių nurodymų išieškoti didesnę pinigų sumą nedav÷. Teismas nustat÷,

kad K.V. iš tikrųjų tur÷jo tikrą teisę į turtą (paskolintus pinigus 2500 Lt), o M.B.

savavališkai vykd÷ pripažįstamą, bet nerealizuotą kito asmens tikrą teisę ir padar÷ didel÷s

žalos asmens teis÷ms ir teis÷tiems interesams (BK 294 str. 2 d.)...>37. Darytina išvada,

kad teismas teisingai M.B. veiksmus kvalifikavo kaip savavaldžiavimą, nes nei vienas iš

apklaustų liudytojų nepatvirtino aplinkyb÷s, kad iš D.S. buvo reikalaujama didesn÷s nei

paskolos sutartyje nurodyta pinigų sumos, o pats D.S. grįžęs sumuštas į namus savo

motinai taip pat sak÷, kad iš jo reikalaujama 2500 Lt skolos. Manytina, kad byloje n÷ra

įtikinamų ir neginčijamų įrodymų, jog M.B. įvairiu laiku reikalavo didesn÷s, nei sutartyje

numatyta pinigų sumos, t.y. tyčia nebuvo nukreipta į turtin÷s naudos gavimą

Manytina, kad savavaldžiaujant gali būti įgyvendinamos tiek turtin÷s, tiek ir

neturtin÷s savo ar kitų asmenų tikros ar tariamos teis÷s. Turtinių teisių ir pareigų

atsiradimo pagrindus, jų įgyvendinimą ir pareigų vykdymą reglamentuoja Lietuvos

Respublikos Civilinis kodeksas (CK 1.136 ir 1.137 str.). CK 1.136 straipsnyje nustatyta,

kad tokiu pagrindu gali būti sutartys ir kiti sandoriai (tiek numatyti įstatymų, tiek ir

nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys), teismų sprendimai, administraciniai aktai,

turintys civilines teisines pasekmes, intelektin÷s veiklos rezultatai, žalos padarymas,

nepagrįstas praturt÷jimas ar turto gavimas, taip pat įvykiai ir veiksmai (veikimas ir

neveikimas), su kuriais įstatymas sieja civilines teisines pasekmes38. Pavyzdžiui, 2005 m.

spalio 20 d. Kauno apylink÷s teismo nuosprendžiu G.U. ir E.G. pagal BK 294 straipsnio 2

dalį buvo nuteisti už tai, kad savavaldžiavo prieš nukent÷jusiuosius Ž.B. ir K.J.

panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, t.y. savavališkai vykd÷ S.U. ir B.U. ginčijamą

teisę į nuosavyb÷s, esančios (duomenys neskelbtini), neliečiamumą. 2006 m. vasario 7 d.

Kauno apygardos teismas pagal pirmos instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas ir

papildomai ištirtas aplinkybes sprend÷, kad E.G. nusikalstamos veikos nepadar÷, o G.U.

nusikaltimus kvalifikavo pagal kilusius padarinius, nes jis sunaikino nedidel÷s vert÷s

svetimą turtą ir mušdamas bei kitaip smurtaudamas suk÷l÷ nukent÷jusiajam Ž.B. fizinį

skausmą bei nežymiai jį sužalojo, ir tai padar÷ sureagavęs į SMS pranešimą, jog suveik÷

jo brolio įmon÷s patalpų apsaugos signalizacija. Teismas nurod÷, kad šie veiksmai negali

būti vertinami kaip tikros ar tariamos teis÷s (šiuo atveju G.U. ginčijamos teis÷s į

nuosavyb÷s neliečiamumą) įgyvendinimas, nes nebuvo objektyvaus pagrindo tokiai teisei

37Lietuvos Respublikos Apeliacinio teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-165/2005. Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.7.,1.2.28.3. [Žr. 2007 m. kovo m÷n. 17 d.] 38 Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas: Žinios., 2000, Nr. 74-2262. P.86.

20

(ginti nuosavyb÷s neliečiamumą) atsirasti nukent÷jusiųjų asmenų atžvilgiu, kadangi nei

Ž.B., nei K.J., G.U. brolio teis÷s į nuosavyb÷s neliečiamumą neginčijo, be to, n÷ra ir

nustatyta, kad ta teis÷ būtų kieno nors ginčijama. Taigi n÷ra ir Civilinio kodekso 1.136 ir

1.137 straipsniuose aptartų civilinių teisių ir pareigų atsiradimo bei jų įgyvendinimo ir

vykdymo sąlygų. Lietuvos Aukščiausiasis teismas nagrin÷damas bylą kasacine tvarka

konstatavo, kad apeliacin÷s instancijos teismo išvada, jog G.U. ir E.G. neteis÷ti veiksmai

negali būti kvalifikuojami kaip savavaldžiavimas, teisinga39. Jau buvo min÷ta, kad

neteis÷tais veiksmais (savavaldžiaujant) gali būti pakenkiami ir neturtiniai asmens

interesai, (pavyzdžiui vienas iš t÷vų savavaldžiauja nesutariant d÷l vaiko priežiūros),

kuriuos taip pat gina teis÷ (CK 1 str. 1d.). Pagal CK 6.250 str.1d., neturtin÷ žala yra

asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukr÷timas,

emocin÷ depresija, bendravimo galimybių sumaž÷jimas ir kitos panašios pasekm÷s,

teismo įvertintos pinigais.

Prievartaudamas turtą kaltininkas, netur÷damas teis÷to pagrindo verčia suteikti

neteis÷tą turtinę naudą, o savavaldžiaudamas – reikalauja vykdyti savo ar kito asmens

tikrą ar tariamą teisę. Tikra teis÷ – tai realiai egzistuojanti teis÷, kuomet asmuo iš tikrųjų

turi teisę reikalauti ir ji yra pagrįsta sandoriu ar kitu įstatymu numatytu juridiniu faktu40.

Galima situacija, kai teis÷s tur÷tojas d÷l įvairių aplinkybių ar rašytin÷s sutarties formos

pažeidimo neturi galimyb÷s įrodyti teisme teis÷s buvimo, tačiau tai nepaneigia

savavaldžiavimo sud÷ties. Tariama teis÷ – tai įsivaizduojama teis÷, kai asmuo klysdamas

laiko teisę priklausančią jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja. Jau buvo

kalb÷ta, kad turto prievartavimo atveju reikalavimas nukreipiamas į svetimą turtą, bet

galima situacija, kai savavaldžiautojas, vykdydamas kito asmens teisę gali ir nežinoti, jog

ji nukreipiama į svetimą turtą. Tokiu atveju susiduriama su tariamos teis÷s problema. Ji

siejama su pateisinama asmens klaida, kai asmuo sąžiningai klysdamas laiko teisę

priklausančia jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios

teis÷s n÷ra. Pripažįstant tariamos teis÷s įgyvendinimo faktą, neleistina kaip pagrindą imti

vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina

nustatyti, kad jis negal÷jo arba netur÷jo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teis÷s

n÷ra. Taigi, kai asmuo neturi realios teis÷s reikalauti iš konkretaus asmens tam tikro

39 Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-520/2006. Procesinio sprendimo kategorija 1.2.28.3 www.lat.litlex.lt [ Žr. 2007 m. vasario 18 d.]. 40 Tai gyvenimo faktai, su kuriais teis÷s normos sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir nutraukimą. Juridiniai faktai yra numatyti teis÷s normos hipotez÷je. Juridinių faktų atsiradimas sukelia teis÷s normoje numatytus padarinius. Teisinių santykių dalyviai gali įsitikinti, yra ar n÷ra juridinių faktų, jų akivaizdžiu buvimu ar nebuvimu, įrodydami fakto buvimo prezumpciją. Nemažai faktų reikia įrodyti, o įrodymų tikslas – nustatyti tiesą ir teisingai taikyti įstatymą. Teis÷s pažeidimus visada būtina įrodyti. Žr. S.Vansevičius. Valstyb÷s ir teis÷s teorija. Vilnius. 2000. P.217.

21

elgesio, bet gali arba turi tai suprasti – tariamos teis÷s n÷ra. Pavyzdžiui, Lietuvos

Aukščiausiasis teismas 2001 m. lapkričio 20 d. kasacine tvarka nagrin÷jo baudžiamąją

bylą, d÷l Rokiškio rajono apylink÷s teismo nuosprendžio V.P., kuriuo jis buvo pripažintas

kaltu ir nuteistas už tai, kad 2001 m. vasario 21 d. Rokiškio rajone, Juodup÷je, Pergal÷s

gatv÷je, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupe su G.G., išlauždami duris įsibrov÷ į AB

„Juodup÷s Nemunas“ dažymo cechą, iš kur pakartotinai slapta pagrob÷ 5 aliumininius

vežim÷lius, kurių vert÷ 600 Lt. Nuteistasis V.P. kasaciniame skunde nurod÷, jog AB

„Juodup÷s Nemunas“ jo motinai yra skolinga 10 000 Lt ir jau daugiau kaip dveji metai

skolos negrąžina, turtą baigia iššvaistyti. Praš÷ jo veiksmus kvalifikuoti ne kaip vagystę, o

skolos atsi÷mimą, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Šioje byloje konstatuota, jog

AB „Juodup÷s Nemunas“ V.P. motinai yra skolinga 10 000 Lt už darbą, t.y. ši suma yra

neišmok÷to atlyginimo suma. Tokiu atveju V.P. motina turi įstatymo nustatyta tvarka

reikalauti, kad šis atlyginimas būtų išmok÷tas, tačiau neturi teis÷s į AB „Juodup÷s

Nemunas“ turtą. V.P. taip pat netur÷jo jokio pagrindo manyti, kad jo motina turi teisę į

AB „Juodup÷s Nemunas“ turtą, ir sąžiningai klysti d÷l jo motinos turimos teis÷s, nes teisę

į likviduojamos bendrov÷s turtą turi tik akcininkai ir tik į turtą, likusį sumok÷jus

privalomus mokesčius ir atsiskaičius su kreditoriais bei darbuotojais ( Akcinių bendrovių

įstatymo 76 straipsnio 6 dalis). Taigi, teismas konstatavo, kad V.P. motina netur÷jo nei

tikros nei tariamos teis÷s į AB „Juodup÷s Nemunas“ turtą ir veika Rokiškio apylink÷s

teismo buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d.)41. Abejonių nekelia tai, jog

V.P. motina netur÷jo reikalavimo teis÷s į AB „Juodup÷s Nemunas“ turtą, tačiau išlieka

bendrov÷s pareiga išmok÷ti nesumok÷tą atlyginimą (LR „Įmonių bankroto“ įst. 35 str.2

d), t.y. įstatymo numatyta tvarka pardavus likviduojamos įmon÷s turtą tenkinti antrosios

eil÷s kreditorių (šiuo atveju darbuotojų) reikalavimus, susijusius su darbo santykiais.Tai,

kad AB „Juodup÷s Nemunas“ buvo suteiktas likviduojamos įmon÷s statusas dar labiau

sustiprina V.P. gal÷jimą suklysti. Tod÷l, manytina, kad V.P. gal÷jo sąžiningai klysdamas

laikyti teisę priklausančią jo motinai, kurios interesams jis atstovauja.

Peržiūr÷jus 2005-2007 metais Lietuvos apylinkių bei apeliacinių teismų

baudžiamųjų bylų nuosprendžius ir nutartis d÷l savavaldžiavimo, galima daryti išvadą,

kad tikros ar tariamos teis÷s įgyvendinimo samprata dar nevisada ikiteisminio tyrimo

pareigūnų ir teismo suprantama teisingai. Kvalifikavimo prasme, tampa labai svarbūs

teisiamojo, nukent÷jusiojo bei liudytojų paaiškinimai d÷l ankstesnių turtinių santykių, nes

41 Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-1005/2001 (kategorija S-2.1.2.1.8.1) www.lat.litlex.lt [Žr. 2007 m. vasario 18 d.].

22

tai yra vienas pagrindinių argumentų, kuriuo remiasi kaltinamieji, prašydami teismo turto

prievartavimą perkvalifikuoti į savavaldžiavimą42.

Ginčijamos ir pripažįstamos teis÷s savavališkas vykdymas būna: pirmu atveju, kai,

kaltininko nuomone, adekvačią jo teisei prievolę turintis asmuo šios prievol÷s

nepripažįsta arba pripažįsta tik iš dalies, o antru atveju, kai kaltininko teisei adekvačią

prievolę turintis asmuo neneigia prievol÷s egzistavimo fakto, tačiau atsisako ar delsia ją

vykdyti.

Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo dalyku negali būti civilin ÷je apyvartoje

uždrausti ir keliantys pavojų visuomenei daiktai, pavyzdžiui, narkotin÷s medžiagos,

šaudmenys. Daiktai, išimti iš civilin÷s apyvartos ir keliantys pavojų visuomenei, taikant

normų konkurencijos taisykles gali būti šių nusikaltimų dalyku tik tuo atveju, jeigu

baudžiamajame įstatyme n÷ra specialiosios normos už panašaus pobūdžio nusikalstamas

veikas. Taip pat n÷ra dalyku daiktai, kurie neatskirti nuo gamtin÷s aplinkos, pavyzdžiui

laukiniai žv÷rys, ir daiktai kurių sukūrimui nebuvo panaudotas žmogaus darbas. Yra

nuomon÷, kad tiek turto prievartavimo, tiek savavaldžiavimo dalyku negali būti

bešeimininkis turtas, reikia tam pritarti, pavyzdžiui kai kalbama apie daiktus išmestus į

šiukšlyną. Tačiau yra ir kita nuomon÷, nes kol bešeimininkis turtas Civilinio kodekso

nustatyta tvarka pripažįstamas kieno nors nuosavybe, gali praeiti nemažai laiko. Į tokį

saugomą turtą taip pat gali būti nukreiptas neteis÷tas reikalavimas bei tariamos teis÷s

vykdymas. Tod÷l, jei kaltininkas man÷, kad formaliai esantis bešeimininkis turtas turi

savininką, ir nukreip÷ į jį savo veiksmus, siekdamas užvaldyti turtą, tiek dabar, tiek ir

ateityje, tokie jo veiksmai tur÷tų būti kvalifikuojami kaip turto prievartavimas ar

savavaldžiavimas.

Bendrąja prasme nukent÷jusysis baudžiamojoje byloje yra grynai procesin÷ figūra,

įgyjanti nukent÷jusiojo statusą ir jo procesines teises bei pareigas. Pačią sąvoką

reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 28 straipsnis:

„nukent÷jusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padar÷ fizin÷s,

turtin÷s ar moralin÷s žalos“, tačiau atkreiptinas d÷mesys, kad BPK pateikta

nukent÷jusiojo sąvoka ne visiškai sutampa su nukent÷jusiojo asmens sąvoka, vartojama

BK, kur nukent÷jusiu nuo nusikalstamo k÷sinimosi gali būti laikomas tiek fizinis, tiek

juridinis asmuo43 ir tai tinka turto prievartavimo bei savavaldžiavimo atvejais.

Analizuojami nusikaltimai pasireiškia aktyviais veiksmais: savavaldžiavimas -

42 Peržiūr÷tų baudžiamųjų bylų (LR BK 294 str.) nuosprendžių ir nutarčių sąrašas pridedamas. Žr. Priedai. Lentel÷ Nr.2. P.67. 43 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. I dalis. Teisin÷s informacijos centras. Vilnius. 2003.P.62.

23

savavališku, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savo ar kito asmens teis÷s vykdymu

bei pavojingais veikos padariniais – didel÷s žalos asmens teis÷ms ir teis÷tiems interesams

padarymu, o turto prievartavimui būdingas reikalavimas, psichinio smurto panaudojimas,

t.y. grasinimas panaudoti fizinį smurtą prieš asmenį, kuris verčiamas atlikti min÷tus

veiksmus arba nuo jų susilaikyti, ar kitą asmenį, sunaikinti ar sugadinti jų turtą. Tod÷l,

seka logiška išvada, kad nukent÷jusiais gali būti pripažįstami ir kiti asmenys

(artimuosius44), jeigu prievartaujant turtą ar savavaldžiaujant prieš juos yra

panaudojamas fizinis smurtas, atimama jų laisv÷ ar sugadinamas ir sunaikinamas jų

turtas, padaroma didel÷ žala.

Nukent÷jusiuoju nuo turto prievartautojo ar savavaldžiautojo gali būti tiek fizinis,

tiek juridinis ir asmuo. Atkreiptinas d÷mesys, kad juridinis asmuo pagal tarptautinę teisę

gali būti laikomas pagrindinių žmogaus teisių subjektu ne tik remiantis Strasbūro Teismo

praktika, bet ir Konvencijos45 nuostatomis, pavyzdžiui, nurodytos tarptautin÷s sutarties

Pirmojo protokolo 1 straipsnyje sakoma, kad „nuosavyb÷s teis÷s apsauga garantuojama

kiekvienam fiziniam ir juridiniam asmeniui“46. Prievartaujant turtą gali būti reikalaujamas

ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui priklausantis turtas, o savavaldžiaujant –

asmuo gali neteis÷tai veikdamas padaryti didel÷s žalos tiek fiziniams tiek ir juridiniams

asmenims.

Remiantis analizuota teismų praktika darytina išvada, kad vis dažniau nuo turto

prievartautojų nukenčia nepilnamečiai47. Nukent÷ję nepilnamečiai dažniausiai ilgą laiką

neinformuoja apie jų atžvilgiu vykdomą nusikaltimą, o sužinoma tik tada, kai padaromas

kitas nusikaltimas, ar prievartaujamas asmuo pats pradeda vykdyti nusikaltimus, tai yra

vogti daiktus, pinigus iš t÷vų, artimųjų ar kitų asmenų. Neretai tokie nukent÷jusieji vengia

bendrauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, nenoriai duoda parodymus arba jie būna

nenuoseklūs, viso ikiteisminio tyrimo metu, nenori dalyvauti proceso veiksmuose,

neatpažįsta arba bijo atpažinti įtariamuosius, o tai apsunkina baudžiamosios bylos tyrimą.

44Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sud÷tyse vartojama artimųjų sąvoka, lietuvos teisininkų nuomone, yra platesn÷ nei artimų giminaičių ir šeimos narių sąvokos. Be t÷vų, vaikų, tikrųjų brolių ir seserų, senolių, vaikaičių ir kitų asmenų, kurie pagal civilinius įstatymus pripažįstami šeimos nariais ar artimais giminaičiais, artimiesiems tur÷tų būti priskiriami ir draugai ar kiti asmenys, kurių likimu nukent÷jusysis rūpinasi. Žr. K.Jovaišas. Nusikaltimai nuosavybei. Teis÷s problemos, 1995. Nr.3. P.43; A. Drakšien÷, E. Stauskien÷. Nusikaltimai nuosavybei Lietuvos ir kitų šalių baudžiamuosiuose įstatymuose. 1998. P.54. 45Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, garantuojant kai kurias kitas teises ir laisves, be tų, kurios joje nurodytos, pirmasis protokolas: Žinios. 1996, Nr. 15-386. 46 Soloveičikas D. Juridinių asmenų baudžiamoji atsakomyb÷. Justitia. Vilnius. 2006. P.67. 47 Peržiūr÷tų baudžiamųjų bylų nuosprendžių ir nutarčių sąrašas pridedamas. Žr. Priedai. Lentel÷ Nr.1. P.66.

24

2.2. Objektyvioji pus÷ Turto prievartavimas ir savavaldžiavimas objektų prasme yra skirtingi, dalykai

dalinai sutampa, o pačios veikos prasme yra panašūs, t.y. abu nusikaltimai padaromi tik

aktyviais veiksmais. Baudžiamosios teis÷s doktrina įvardija objektyviuosius nusikalstamo

veikos sud÷ties elementus, kuriuos apibūdina tam tikri požymiai. Tik veika yra būdinga

kiekvienai konkrečiai nusikalstamos veikos sud÷čiai – tai teis÷s teorijoje vadinama

pagrindiniu požymiu. Papildomais požymiais yra veikos padariniai, priežastinis ryšys tarp

veikos ir padarinių, veikos padarymo vieta, laikas, įrankiai, priemon÷s ir kt. aplinkyb÷s.

Jei įstatymų leid÷jas šių požymių neįtraukia į sud÷tį, tai jos nedaro įtakos nusikalstamos

veikos kvalifikavimui, tačiau gali tur÷ti reikšm÷s bausm÷s individualizavimui48.

Bendriausia prasme turto prievartavimas pasireiškia aktyviais veiksmais:

1. Vertimu (atviras arba užmaskuotas reikalavimas) nukent÷jusįjį atlikti tam tikrus

turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti. Turto prievartavimo atveju

nukent÷jusysis yra verčiamas:

•••• arba perduoti turtą;

•••• arba suteikti turtinę teisę. Šiuo atveju kaltininkas gali reikalauti, kad

nukent÷jusysis perduotu tam tikras turtines teises;

•••• arba atleisti kaltininką nuo turtin÷s pareigos;

•••• arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti.

2. Grasinimu, prieš nukent÷jusįjį ar kitą asmenį (artimuosius). Tuo atveju, jeigu

nebus įvykdyti kaltininko reikalavimai, grasinama:

•••• panaudoti fizinį smurtą;

•••• sunaikinti ar sugadinti turtą;

•••• paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas

nepageidautinas;

•••• panaudoti kitokio pobūdžio psichinę prievartą.

Taigi, prievartaujant turtą „vertimas“ ir „grasinimas“ pasireiškia per aukščiau

išvardytas alternatyvas. Vertimas reiškia prievarta daromą poveikį kitam asmeniui,

siekiant, kad nukent÷jusysis elgtusi prieš savo valią, o tai apima ne tik aukos

supažindinimo su turtine pretenzija būdų įvairovę, bet ir prievartinį šių pretenzijų

įgyvendinimo būdą. Turto prievartavimo dispozicijoje įstatymų leid÷jas nurodo, jog

vertimas atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti gali būti atviras (žodine ar

48 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Teisin÷s informacijos centras. Vilnius. 2004. P.26.

25

rašytine forma, konkliudentiniais49 veiksmais, ginklų demonstravimu, užuominomis,

leidžiančiomis suprasti apie būtinumą mok÷ti duoklę ir pan.), kuris pareiškiamas

tiesiogiai savininkui ar jo artimiesiems, arba užmaskuotas – išsakomas netiesiogiai, bet

siūlant tam tikras paslaugas, kurios gali būti nukreiptos į nukent÷jusįjį ar jam artimus

asmenis, kilnojamojo ar nekilnojamojo turto apsaugą, sutarčių sudarymą, prarasto turto

sugrąžinimą ir kt. Jeigu nukent÷jusysis verčiamas perduoti turtą atlygintinai, tokia veika

gali būti vertinama kaip turto prievartavimas, verčiant atlikti kitus turtinio pobūdžio

veiksmus, o vertimas perduoti nekilnojamąjį turtą (atlygintinai arba neatlygintinai) - kaip

vertimas suteikti turtinę teisę. Kvalifikavimo prasme svarbu, kad „vertimas“

prievartaujant turtą visada yra neteis÷tas ir n÷ra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens,

kurio interesais reikalaujantysis veikia ir nukent÷jusiojo ankstesniais turtiniais santykiais

(paskolos davimu, investicijomis į bendrą verslą, materialin÷s žalos padarymu), ar

kitomis aplinkyb÷mis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę.

Priešingu atveju veika tampa panaši į kitą nusikaltimą – savavaldžiavimą. Nusikalstamos

veikos (tiek turto prievartavimo, tiek savavaldžiavimo) neteis÷tumo suvokimo klausimas

Lietuvos baudžiamojoje teis÷je tradiciškai laikomas neprobleminiu, bent jau tokią

nuomonę leidžia susidaryti BK 2 str. 2 d. įtvirtinta nuostata „įstatymo nežinojimas nuo

baudžiamosios atsakomyb÷s neatleidžia“, tačiau, tikslingiausia veikos neteis÷tumo

suvokimą būtų aiškinti kaip kaltininko suvokimą, kad jo daroma veika prieštarauja

bendrai įstatymų nustatytai tvarkai50. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. vasario 23 d.

apeliacine tvarka nagrin÷jo baudžiamają bylą d÷l Vilniaus miesto pirmo apylink÷s teismo

2005 m. rugs÷jo 22 d. nuosprendžio, kuriuo T.P. ir V.Ž. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti

už tai, kad veikdami bendrininkų grup÷je kartu su A.B., netur÷dami teis÷to pagrindo,

panaudodami psichinę prievartą atvirai reikalavo iš D.D., A.B. naudai perduoti 150 Lt už

suteiktas seksualines paslaugas. Nuteistasis T.P. apeliaciniu skundu praš÷ jam

inkriminuotą nusikalstamą veiką d÷l turto prievartavimo perkvalifikuoti į

savavaldžiavimą, kadangi pinigų iš nukent÷jusiojo jis reikalavo A.B. naudai, pastarajai

pasakius, kad D.D. yra jai skolingas. Iš nukent÷jusiojo ir liudytojų parodymų matyti, kad

T.P. ir V.Ž. piniginio atlygio A.B. naudai reikalavo už jos suteiktas seksualines paslaugas.

A.B. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad verčiasi prostitucija, o vertimasis

prostitucija yra neteis÷ta veika, už kurią atsakomybę numato Lietuvos Respublikos ATPK

1821 str. Žinodami šias aplinkybes apeliantai netur÷jo teis÷to pagrindo reikalauti iš

49 Konkliudentinis [lio.concludo – darau išvadą], leidžiantis padaryti išvadą. Žr. Tarptautinių žodžių žodynas. Antra pataisyta laida. Vilnius. 2003. P.393. 50 Bikelis S. Nusikalstamos veikos neteis÷tumo suvokimo samprata ir jo baudžiamoji teisin÷ reikšm÷. Jurisprudencija. 2006 7(85); 57-63. P.62.

26

nukent÷jusiojo piniginio atlygio, be to teisiamojo pos÷džio metu nustatyta, kad nuteistasis

T.P. iš nukent÷jusiojo D.D. paimtus 100 Lt panaudojo savo reikm÷ms, o nuteistasis V.Ž.

D.D. priklausantį telefoną „Nokia 6310 I“ už 130 Lt pardav÷ liudytojui S.M. ir iš D.D.

pinigin÷s pa÷m÷ 50 Lt kuriuos taip pat panaudojo savo reikm÷ms. Tod÷l T.P. ir V.Ž.

veiksmai negali būti vertinami kaip A.B. teis÷tų reikalavimų savavališkas vykdymas ir

teismas T.P. prašymą veiką epizode d÷l D.D. turto prievartavimo iš LR BK 181 str.

perkvalifikuoti į LR BK 294 str. atmet÷ kaip nepagrįstą51. Taip pasisak÷ teismas,

nagrin÷jęs bylą apeliacine tvarka, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau analizuotame

pavyzdyje (darbo 15 psl.) pabr÷ž÷, kad asmenys užsiimantys nelegalia veikla, taip pat yra

įstatymo ginami nuo nusikalstamų k÷sinimųsi. Tačiau reikia pritarti pozicijai, kad šioje

situacijoje negalima taikyti tipinių sandorių galiojimo bei nutraukimo taisyklių, kurias

reglamentuoja LR Civilinis kodeksas.

Taigi, vertimo neteis÷tumas reiškia kaltininko keliamų turtinių pretenzijų teisinį

nepagrįstumą, o tais atvejais, kai kaltininkas prievarta įgyvendina jam ar kitam asmeniui

priklausančią tikrą ar tariamą teisę, veika nekvalifikuojama kaip turto prievartavimas,

tačiau gali sudaryti savavaldžiavimo sud÷ties požymius (BK 294 str.). Klausimas, ar

kaltininkas tur÷jo teisinį pagrindą reikšti turtines pretenzijas, sprendžiamas atsižvelgiant į

jau min÷tą CK 1.136 str., nustatantį civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus.

Savavaldžiavimas kaip ir turto prievartavimas galimas tik aktyviais veiksmais.

Konkrečiai, savavaldžiaujant veika pasireiškia:

•••• aktyviais veiksmais - savavališku, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savo

ar kito asmens tikros ar tariamos teis÷s, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet

nerealizuota, vykdymu;

•••• kitas būtinasis objektyvios sud÷ties požymis – pavojingi veikos padariniai -

padaryta didel÷ žala asmens teis÷ms ar teis÷tiems interesams.

Darytina išvada, kad savavaldžiavimas skiriasi nuo turto prievartavimo, nes turto

prievartautojas neturi teis÷to pagrindo reikalauti atlikti tam tikrą veiksmą ar nuo jo

susilaikyti, o savavaldžiautojas vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę. Teis÷s

vykdymo savavališkumas BK 294 str. prasme reiškia, jog kaltininko pasirinkta elgesio

forma pažeidžia įstatymų nustatytą tvarką, t.y. asmuo nesikreipia į oficialią įstaigą d÷l

teis÷s įgyvendinimo ar ginčo sprendimo, pavyzdžiui, asmuo pats atsiima skolą,

nesikreipdamas į teismą; nugriauna kito asmens pastatą, kuris trukdo naudotis savo turtu

ir pan., tuo padarydamas žalą asmens teis÷ms ir teis÷tiems interesams. Tokio neteis÷to

51 Lietuvos Respublikos Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-9/2006. Procesinio sprendimo kategorija 2.1.6.2.

27

elgesio pripažinimui savavaldžiavimu, baudžiamosios teis÷s prasme, būtinos įstatymo

leid÷jo nurodytos sąlygos:

1) kaltininkas, vykdydamas savo tikras ar tariamas teises, nesilaiko teis÷s aktais

nustatytos tvarkos ir padaro žalą asmens teis÷ms ar teis÷tiems interesams;

2) kaltininko reikalavimai patenkinti turtines pretenzijas turi būti lygiaverčiai

nukent÷jusiojo prievolei;

3) tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys.

Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Kauno apygardos teismas, išnagrin÷jęs Kauno

apylink÷s teismo nuosprendį 2005 metų sausio 26 d. pri÷m÷ nutartį panaikinti pirmos

instancijos teismo nuosprendį. M.K. ir A.K. buvo kaltinami, kad nesilaikydami įstatymų

nustatytos tvarkos, išlauždami duris, iškeldino nukent÷jusius iš kaltinamajai M.K.

priklausančio buto ir tuo padar÷ didelę žalą asmens teis÷ms. Tai kuo gi pasireišk÷

savavaldžiavimas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad butas, kuriame gyveno

nukent÷jusieji teis÷tai asmenin÷s nuosavyb÷s teise priklaus÷ M.K., o jame gyvenę

nukent÷jusieji jos į butą neįleido, durų neatidarydavo. Kadangi nuosavo buto durų

išlaužimui nebūtinas teismo sprendimas, tai jis ir netur÷tų būti laikomas nusikalstama

veika – savavaldžiavimu. Teismas konstatavo, kad iškeldinimas gali būti pripažįstamas

savavaldžiavimu, bet jei jis daromas prieš nukent÷jusiųjų valią, per prievartą (išvarant,

vartojant fizinį, psichinį smurtą ir pan.) ir nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Byloje

n÷ra aiškiai įvardintas neteis÷tas elgesys bei jo padarymo būdas t.y. ar nukent÷jusieji buvo

iš buto išprašyti ir iš÷jo gera valia, ar jiems buvo grasinama, ar buvo išstumti j÷ga, ar

buvo išmesti jų daiktai, o nuo iškeldinimo apibūdinimo priklauso ir veikos

kvalifikavimas. Pirmos instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad buvo

padaryta didel÷ žala, kuri pasireišk÷ tuo, jog nukent÷jusieji liko be gyvenamojo ploto. Iš

byloje esančių dokumentų matyti jog teisę į gyvenamą plotą nukent÷jusieji jau buvo

praradę įstatymų nustatyta tvarka ir butas jau buvo M.K nuosavyb÷52.

Kvalifikuojant turto prievartavimą labai svarbus pats grasinimų buvimo faktas ir

grasinimo realumas. Tiek turto prievartavimas, tiek savavaldžiavimas yra panašūs

nusikaltimai pagal sud÷tyse numatytą psichin÷s prievartos panaudojimo požymį, turint

tikslą įbauginti, tačiau savavaldžiavimo atveju tai kvalifikuojantis požymis. Pritariu

O.Fedosiuko nuomonei, kad svarbiausias grasinimo realumo aspektas – jo tikrumas, kuris

yra grasinimo teisinio vertinimo kriterijus, padedantis išvengti klaidos ir atriboti nuo

52 Lietuvos Respublikos Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-11-317/2005.

28

grasinimo tam tikrą panašų elgesį53. Pavyzdžiui, žodžiai „aš tave sutvarkysiu“ arba

„paštyrinsiu“ gali reikšti ir grasinimą nužudyti ir grasinimą sužlugdyti verslą, tod÷l

vertinant psichin÷s prievartos, pasireiškiančios grasinimais specifiką, tampa svarbus

prievartautojo subjektyviojo elemento – tyčios įbauginti nustatymas. Aukščiausiojo

Teismo teis÷jų senatas, apibendrindamas teismų praktiką turto prievartavimo bylose,

konstatavo, kad esant neapibr÷žtiems grasinimams, teismai dažnai kaip pagrindą ima

nukent÷jusiojo grasinimo suvokimą, paremtą jo „gyvenimiško patyrimo aplinkyb÷mis“54.

Manytina, kad juos siejant vien su nukent÷jusiojo vertinimu galima suklysti, nes

grasinimas yra prievartautojo veikos elementas, apimantis jo tyčios turinį. Grasinimai gali

būti pareikšti žodžiu, raštu ar kitais veiksmais (gestais, mimika, garsiu r÷kimu, ginklo,

peilio ar kito panašios paskirties daikto rodymu, turto naikinimu, paskelbimu

informacijos, kurios atskleidimas nepageidautinas, baimę keliančios aplinkos sukūrimu ir

kt.). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. vasario 14 d. kasacine tvarka

nagrin÷jo baudžiamąją bylą, d÷l Panev÷žio miesto apylink÷s teismo nuosprendžio V.V.,

kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2002 m. lapkričio 14 d. kartu su

V.B ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis du kartus atvyko pas

nukent÷jusįjį R.S. ir, netur÷dami teis÷to pagrindo, V.B. ir savo naudai reikalavo iš R.S.

perduoti turtą – pinigus. Reikalaudami pinigų grasino panaudoti fizinį smurtą, t.y. grasino

R.S. peiliu ir naudojo kitokią psichinę prievartą – grasino sužlugdyti R.S. verslą.

Grasinimo realumą patvirtina aplinkyb÷, jog nukent÷jusysis R.S. paskambino draugui ir

papraš÷ paskolinti 1000 Lt, ir tai, kad nukent÷jusysis d÷l šių aplinkybių kreip÷si į

policiją55. Kaip nukent÷jusysis suvokią situaciją, bei jo elgesys šiuo aspektu yra svarbūs,

kadangi padeda atskleisti tikrąjį kaltininko sumanymą, bet n÷ra lemiami. Peržiūr÷tų

apylinkių bei apygardų teismų nuosprendžiai56 leidžia daryti išvadą, kad teismai dažnai

vengia nurodyti argumentus, kurie nul÷m÷ neapibr÷žto grasinimo kvalifikaciją, o tiesiog

pacituoja nusikaltimo sud÷ties dalį, reglamentuojančią turto prievartavimo ar

savavaldžiavimo grasinimų rūšį.

Vertimas (reikalavimas), kaip turto prievartavimo būtinasis požymis pasireiškia per

keturias alternatyvias psichin÷s prievartos rūšis, t.y. grasinant: panaudoti fizinį smurtą,

sunaikinti ar sugadinti turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios

53 Fedosiuk O. Psichin÷s prievartos samprata baudžiamojoje teis÷je. Jurisprudencija. 2001, t. 21(13); 101-115. P.110. 54 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1996 m. Birželio 21 d. nutarimas Nr. 43 „D÷l teismų praktikos nagrin÷jant turto prievartavimo baudžiamasias bylas“ www.lat.lt 55 Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-167/2006. Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.6. 2.1.6.2. (S) www.lat.litlex.lt [Žr. 2007 m. vasario 18 d.]. 56 Peržiūr÷tų baudžiamųjų bylų nuosprendžių ir nutarčių sąrašas pridedamas. Žr. Priedai. Lentel÷ Nr. 1-2. P.66-67.

29

atskleidimas nepageidautinas arba panaudoti kitokią psichinę prievartą. Peržiūr÷jus 2005-

2007 metais Lietuvos apylinkių ir apygardų teismų nagrin÷tų baudžiamųjų bylų d÷l turto

prievartavimo nuosprendžius bei nutartis57, darytina išvada, jog dažniausiai turtas

prievartaujamas grasinant prieš patį nukent÷jusįjį ar prieš jam artimus asmenis panaudoti

fizinį smurtą. Iš 21 turto prievartavimo atvejų, 8 kartus grasinta fiziniu susidorojimu; 7

kartus panaudota psichin÷ prievarta; 2 kartus grasinta atskleisti nepageidaujamą

informaciją; 3 kartus grasinta sunaikinti ar sugadinti turtą ir tik 1 kartą panaudota kitokia

psichin÷ prievarta.

Bendriausia prasme fizinis smurtas – fizin÷s j÷gos panaudojimas prieš žmogų,

sukeliant skausmą ir kitus padarinius sveikatai ar gyvybei58, t.y. bet koks pavojingas

neteis÷tas tiesioginis poveikis žmogaus gyvybei ar sveikatai. Įstatymų leid÷jas

konstruodamas savavaldž